1.FILOSOFIJOS SAMPRATA
Mitologinis ir filosofinis tikrovės aiškinimas. Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Aiškindami pasaulį senovės žmonės iš kartos į kartą perduodavo mitus, kuriuose paprasto žmogaus likimą lemia dievai. Laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti, nes po truputį atsirado mokslas kuris paneigė mitologiją. Atsirado teorinis aiškinimo būdas, kuris labai skyrėsi nuo mitologinio. Jis atsirado 7a. graikai jį vad. Filosofija-išminties meilė(Pitagoras). Mitinės ir filosofinės pasaulėžiurų skirtumas: mitas-vaizduoja, filosofija- aiškina. Filosofijoje kylama į sąvokų, į bendrybės lygį. Teoriškai aiškinant vartojamos tikslios sąvokos, teorijos pradedamos grįsti proto argumentais, įrodymais.
Mitinis aiškinimas:
1) Mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai. 2) Mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais.
3) Mitas yra paprastas pasakojimas. 4) Jis remiasi tradicija.
Filosofinio ir mitologinio aiškinimo skirtumai:
1. Dievus ir herojus, veikiančius mite, keičia beasmenės jėgos, stichijos. Užuot kalbėjus apie Poseidoną, Tetidę, kalbama apie vandenį.
2. Aiškinant teoriškai, vartojami ne poetiniai įvaizdžiai, o tikslios sąvokos (sąvoka atomas). 3. Laisvą pasakojimą keičia teorija — loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema.
4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais, įrodymais.
Filosofijos sampratos filosofų darbuose. Kiekvinas filosofas pateikia skirtingus F. apibrėžimus. Platonas: f.- tai, kas išlaisvina žmogų iš iliuzijų ir veda tiesos saulės link.
Hartmanui: F- tyrinėja klausimus, kurie negali būti išspręsti visiškai ir kurie nuolat kyla iš naujo. Jaspersui:f - tai nuostata, kuri verčia pažinti, stebėtis ir suvokti savo nežinojimą.
Filosofijos ir mokslo, filosofijos ir teologijos santykis: panašumai ir skirtumai . Iš pradžių F buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų-ji buvo universalus mokslas. Nuo 17a. vyksta mokslinės minties pakilimas, nors f vidinė diferenciacija prasidėjo dar antikos laikais ir peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimo nuo F procesą. Kiekvieną reiškinių sritį dabar nagrinėja konkretus mokslas.
Mokslas ir filosofija:
1) Visuose moksluose esama kilimo, pažangos, perimamumo. F-je pažangos nėra. 2) mokslas siekia objektyvumo, F-je subjektyvumas, jis neatsiejamas nuo asmenybės.
3) F.kelia fundamentalius klausimus, o atsakymai lieka atviri. Mokslas nekelia klausimų, jei į juos neįmanoma atsakyti. 4) mokslininkas tyrinėja, o filosofas mąsto.
5) mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą. 6) filosofija nėra vienodai visų pripažįstama. Filososfija praplečia žmogas pasaulėvaizdį, leidžia pažinti patį save. Filosofinės teorijos yra pagrindas plėtojant kitų mokslų teorijas.
Filosofija ir teologija: Teologija aiškina Dievą ir jo santykį su pasauliu remdamasis daugiausia Apreiškimo, Šv. Rašto tiesomis. Filosofija, viduramžiais nagrinėjanti daugelį tų pačių klausimų, kuriuos gvildena ir teologija, remiasi proto, o ne Apreiškimo tiesomis; logikos argumentais, o ne tikėjimo dogmomis. Teologija yra proto mokslas ta prasme, kad ji siekia sistematiškai plėtoti tam tikrą religinį tikėjimą ir apibrėžti savo teiginių prasmę. Artima, kad kalbama apie bendrus visiems rūpimus dalykus. Filosofinis apmąstymas, analizuojantis būties struktūrą nepaliečia žmogaus asmeniškai, o religija taip -ji suriša jį su anapusybe.
Filosofijos kryptys pagal įvairius požymius .
Filosofija gvildena labai įvairias problemas.Tačiau, nepaisant visos filosofinių temų ir problemų įvairovės, daugumą jų galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių.
Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su būties prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Keliami klausimai, kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas, kas yra tikroji būtis, t. y. realybė, o kas — tik regimybė, jų santykio klausimas. Filosofijos dalį, nagrinėjančią šiuos ir panašius klausimus, Aristotelis vadino pirmąja filosofija. Laikui bėgant ji buvo pradėta vadinti metafizika, siekiant pabrėžti, kad ji nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiškintos ne tokios bendros ir abstrakčios fizikos problemos. Dar vėliau (nuo XVII a.) greta žodžio „metafizika" panašia, bet kiek siauresne reikšmė buvo pradėtas vartoti ontologijos, t. y. būties teorijos, terminas .Ontologija nagrinėja bendriausias, visuotines būties problemas. Sis terminas labai senas, o nuo I a. greta jo buvo pradėtas vartoti vėliau jį pakeitęs terminas gamtos filosofija.
Antrosios filosofijoje nagrinėjamų problemų grupės šerdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakytų Kantas, „Ką aš privalau daryti?" Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus, vadinama etika. Prie etikos šliejosi politika, nagrinėjanti valstybės valdymo būdus ir principus. Su šia disciplina, kurią vėliau pradėta vadinti politine filosofija, siejasi
istorijos filosofija. XIX a. iš istorijos filosofijos išsiskyrė kultūros filosofija.
Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas žinojimas. Filosofijos dalis, aiškinanti šiuos reikšmingus dalykus, dabar vadinama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija. Artima epistemologijai disciplina yra logika, nagrinėjanti priimtinus, taisyklingus samprotavimo būdus. XIX a., o gal ir anksčiau nuo epistemologijos atsiskyrė savarankiška tyrinėjimų šaka — mokslo filosofija, gvildenanti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdus-, jų struktūrą ir raidą.
Filosofija ir kultūra, filosofija ir mokslas, menas
Filosofija ir kultūra. Kultūra – tai, kas išskiria žmogų iš gamtos-elgesio ir bendravimo formos, visi materialinės ir dvasinės veiklos produktai. Kultūra sudaro tai, ką žmogus išugdė, ėmė vertinti ir €gerbti. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Idėjos, patekusios į žmogaus sąmonę, daro didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, veikia epochos kultūrą. Filosofija ir menas. Žmonių pažiūros, vertybinė orientacija atsispindi ir meno kūriniuose bei visose kultūros apraiškose. Filosofijos daro didelį poveikį žmogaus idealams, meninėms idėjoms. Nuo to pasireiškia žmogaus kūrybinis aktyvumas, mene, moksle, politikoje. Iškiliausi kultūros veikėjai savo idėjas išpopuliarino meno kūriniuose
2. FILOSOFIJA FILOSOFIJOJE: KRYPČIŲ SAMPRATOS:
Filosofijos probleminių krypčių – metafizikos, ontologijos, gnoseologijos, epistemiologijos-sampratos. Ontologija ir
metafizika. Ontologija (būties teorija) - pagrindinė filosofijos, kurioje svarstomi liečiantieji būtį klausimai, teorija,
gilinamasi į bendrąsias būties ypatybes, dėsnius, būties pagrindines kategorijas arba rūšis, į vykstančių būtyse permainų bendriausiais atžvilgiais priežastis. Anksčiau dabartiniai ontologijos klausimai vadinosi pirmosios filosofijos arba metafizikos klausimais. (Platonas šiuos kalusimus svarstė savo dialektikoje; Aristotelis mokslą, kuriame gvildenami ontologiniai klausimai, vadino pirmąja filosofija. Pirmieji filosofijos traktatai pažymėti kaip einantys po fizikos - iš čia pavadinimas metafizika. Ontologija daugelio šiandien vadinama bendrąja metafizika. Naujaisiais laikais metafizika suprantama kaip mokslas ne tik apie Aristotelio svarstytus dalykus, bet ir apie sielą, pasaulio kilmę, tikslą.
Gnoseologija (pažinimo teorija) - filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę,
tiesos pažinimo atžvilgiu. Domisi pažinimo faktais: kaip kokiu būdu pažinti pasaulį. Gnoseologija vieni vadina kritika, bet tai per bendra ir neiašku. Kiti-epistemiologija-bet tai per siaura, nes šiame moksle reikia galvoti ne tik apie atskirų moklų svarstymais neapimtus kasdienio gyvenimo faktus. Gnoseologijos uždavinys - padėti kritiškai nustatyti mokslinės pasaulėžiūros pagrindus. Gnoseologija su ontologija pagal sprendžiamus jose klausimus yra pagrindinės filosofijos dalys. Jų visuma sudaro metafiziką(pirminę filosofiją)
Epistemiologija (pažinimo, mokslo žinių teorija) Filosofijos mokslo šaka, kuri suvokė save kaip pagrindinį ir svarbiausią
filosofijos mąstymo discipliną, o patį pažinimą traktavo kaip 3 narių: pažįstančiojo subjekto, pažinimo objekto ir pažinimo turinio santykį. Ji panaši į gnoseologiją, nes jų abiejų tikslas susietas su pažinimu. Gnoseologija siekia ištirti visus galimus pažinimo būdus, o epistemiologija-nustatyti, kaip įgautas pažinimas veikia žmogų, kokia jo įtaka gyvenimui.
3. PAGRINDINĖS FILOSOFINĖS SĄVOKOS
Racionalizmas-gnoseologijos kryptis pažinimo priemone pripažįstanti žmogaus protą. Daikto esmę išreiškiančių bendrųjų sąvokų šaltinis-objektyvios proto idėjos. Protas gali pažinti tikrovę autonomiškai, nepriklausomai nuo patyrimo(Dekartas). Empirizmas-gnoseologijos koncepcija pažinimo pagrindu pripažįstanti patyrimą, kuris yra vienintelis pažinimo šaltinis. Pasaulį įmanoma pažinti tik jutimais(Lokas, Hobsas, Berklis).
Idealizmas- realistinė filosofijos kryptis, aiškinanti, kad daikto esmę išreiškiančių bendrųjų sąvokų atitikmuo yra savarankiškai atskirai nuo daiktų egzistuojančių idėjų pasaulis (Platonas:būtis-tai idėjos). Materializmas-filosofijos kryptis, tvirtinanti, kad būtis daiktiška, tikrovę galima paaiškinti remiantis struktūriniais jos pradais. Pirminis dalykas yra materija, būvis, gamta, o išvestinis – sąmonė, mąstymas, idėja (Hobsas).
Monizmas- filosofinė teorija, kuri pasaulio pagrindu pripažįsta vieną substanciją, pradą (Materialistinio monizmo atstovai teigia, kad vienintelė substancija - materija. Demokritui tokia substancija -atomas...). Dualizmas- pažiūra, kad tikrovę sudaro dvi lygiareikšmės savarankiškos prigimtys arba pradai -medžiaginis ir dvasinis (Dekartas skyrė 2 substancijas: kūniškąją (materija), kurios atributas tįstumas, ir sielą, kurios atributas - mąstymas).
Pliuralizmas- ontologija, tvirtinanti, kad egzistuoja daugybė viena nuo kitos nepriklausančių būčių (Leibnicas įrodinėjo, kad pasaulis sudarytas iš monadų, kuriose egzistuoja ir materialumas ir idealumas. Tarp monadų nėra fizinio ryšio, joms būdingas atskirumas ir savarankiškumas).
Atomizmas- pažiūra, teigianti, kad viskas sudaryta iš nedalomų dalelių, kurios medžiagos požiūriu vienodos, skiriasi išsidėstymu, padėtimi. Plačiąja prasme, tai visumos išskaidymas į galutinius elementus(Demokritas).
Holizmas- pažiūra, kad būties pagrindas ne konkretus daiktas, o abstrakcija(Pitagoras:mažiausiame pasaulio elemente turi tilpti vios pasaulio sąvybės). Pasaulio vienybė yra visa apimanti: „viskas visa kame“.
4.TIKROVĖS (BŪTIES) SAMPRATA ANKSTYVOJOJE SENOVĖS GRAIKŲ FILOSOFIJOJE.
Būties (tikrovės) aiškinimas: nuo “daiktiškumo” link abstraktumo (monados, “gamtos stichijos”, apeironas, homojomerijos, atomai ir t.t.). Parmenido ir Herakleito būties sampratos ir būties pastovumo ar jos kintamumo problema.
Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas būna, yra, egzistuoja. Heladoje filosofija atsirado VII-VI a. pr. Kr. Pirmieji graikų filosofai labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties temą perėmė iš mitologijos Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus labiausiai domino pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių lyg ir nekėlė. Problemiška atrodė ne tiek jo sandara, kiek kilmė. Prado terminą įvairūs filosofai vartojo ne vienoda prasme: pradu jie vadino ir pirminę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.
Talis – teigė, kad viskas atsirado iš vandens. Jam tai atrodė svarbiausia stichija. Senovės graikai skyrė vadinamąsias keturias pasaulio stichijas: ugnį, orą, vandenį ir žemę.
Anaksimenas: juo laikė orą, Heraklitas – ugnį.
Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti prado terminą. Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu paskelbė ne vieną iš žinomų stichijų, o patirtyje tiesiogiai neduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu. Apeironas- tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies- ir su laiku. Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, kaip ir daiktų pradas. Jiems pasaulio tikrumas- savaime suprantamas dalykas. Pasaulį Heraklitas traktavo kaip nuolat kintantį, bet regimojo pasaulio kitimo jie nė nemanė laikyti jo netikrumo požymiu.
Parmenidas pirmą kartą iškėlė klausimą, kas yra būtis. Jis teigė, kad būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis- tai, kas negali pavirsti nebūtimi. Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, taigi su būtimi nesuderinamą dalyką. Be to, būtis turi būti nejudri ir nedaloma, nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiau dalių. Pripažinę, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma, elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Tiksliau sakant nebūties išvis nėra.
Pitagoras. Pitagorininkai anaksimandrišką beribės būties (apeirono) sampratą papildė ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia geometrinė forma. Pitagorininkų kosmosas jau stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta- tai tam tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai; jų pasaulis- tai geometrijos pasaulis. Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams “paklūsta” ne tik forma, judėjimas, bet ir laikas. Tikrovė, jų nuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija. Pitagoriška monados samprata. Monada yra viena ir daiktų pradas yra ne pati monada, o skaičius.Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus skaičius 1, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas,taip pat ir nedalomas kūnas. Demokritas. Transformavo pitagorišką monados sampratą į atomo - mažiausią nedalomą medžiagos dalelę. Atomų yra įvairių rūšių; daiktai susideda iš atomų. Demokrito atomai turi nemažai elėjiečių būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi. Skirtumai: elėjiečių būtis yra vientisa ir nejudri, o Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydžiu, padėtimi ir tvarka; be jų dar egzistuoja ir tuštuma. Būtent dėl to, kad egzistuoja tuštuma, atomai gali judėti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudarydami įvairius darinius arba, kitaip tariant, kūnus. Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, sąlygoja pasaulio vienovę. Visi regimi kūnai(kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išnyksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini,- kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. Tikroji, amžina ir tobula, vien tik protu pažįstama būtis yra, aišku, tik atomai ir tuštuma. Demokrito filosofinės idėjos turėjo didelę įtaką naujųjų laikų gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio, t.y. požiūrio į pasaulį kaip mechaninių dalelių sistemą, įsivyravusio gamtotyroje, pagrindas.
Homojomerija (gr. tai, kas turi panašių dalių)- Anaksagoro filosofijos terminas, kurio nėra mus pasiekusiuose jos fragmentuose, tačiau kurį mums perteikė vėlesni Anaksagoro komentatoriai. Visą esamybę Anaksagoras įsivaizdavo padalytą į begalinę daugybę skirtingos kokybės dalelių, kurių kiekviena dalijasi į be galo daug savo pačios dalelių. Homojomerija Anaksagoro manymu, ir yra kokybiškai vienoda ir kokybiškai originali dalelė, turinti begalybę smulkesnių dalelių. Todėl ji ir vadinama tuo, kas turi panašias daleles.
5. PLATONO BŪTIES KONCEPCIJA.
Platono filosofijos ištakos . Platonas laikomas objektyviojo idealizmo pradininku. Jo dialogų metafizika ir etika padarė nepaprastai didelę įtaką visai filosofijos tradicijai. Jis buvo Sokrato mokinys. Po Sokrato mirties 387 m. įkūrė Atėnuose Akademiją- iki pat Antikos pab. garsėjusią filosofijos mokyklą. Bandymas apibrėžti sąvokas ir aiškiai nusakyti objektus, kuriuos mes pažįstame sąvokų dėka, vedė Platoną prie naujos filosofinės – idėjų – teorijos, suvaidinusios didžiulį vaidmenį filosofijos raidoje. Savo pažiūras jis dėstė Sokrato lūpomis, daugiausia dialogų forma.
Tikroji ir netikroji būtis. Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad, jie “dalyvauja” idėjose. Idėja- tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Idėjos nuo daiktų nepriklausomos- daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Visos idėjos yra
amžinos, nekintamos, besąlygiškos, tobulos. Daiktai tėra idėjų šešėliai, jie laikini. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per “dvasios akis” vyksta tikrasis pažinimas. Būtis – tai idėjos, o daiktai, nors jie kurį laiką ir egzistuoja, visada paženklinti nebūties stigma.
Idėjų pasaulis ir idėjų hierarchijos esmė . Idėjų pasaulis yra tikroji būtis. Idėja – tai, kas vienija daiktus, objektus. Idėjos egzistuoja pačios savaime. Platono veikaluose pateiktoje būties hierarchinėje sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija, neapibrėžtumo ir blogio šaltinis (nors materija ir amžina, ji priešpastatoma Dievui, kuris yra geras ir tobulas. Visa, kas pasauly negera ir netobula, kyla iš materijos). Aukštesnę padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai. Jie nėra amžini kaip materija, tačiau daiktai yra arčiau tobulos būties. Dar aukštesnę vietą užima idėjos-jos nedalomos, tobulesnės už sielą. Tobuliausia esybė-Dievas, kurį Platonas tapatina su Gėriu (Gėris yra aukščiau už idėjas ir būtį – tai idėjų pasaulį ir visa būtį vienijantis principas, būties egzistavimo sąlyga). Dievas yra būties pradžia, vidurys ir pabaiga. Idėjos sąvokos samprata “realistine” ir “nominalistine” prasmėmis . Realizmas – fil. kryptis, tvirtinanti, kad daikto esmę išreiškiančios bendrosios sąvokos yra objektyvios – turi tikrovinius atitikmenis. Idėjos sąvoka realistine prasme – sąvokos egzistuoja realiai, kaip idėja (nesvarbu, ar egzistuoja koks nors medis, ar ne). Nominalizmas – fil. kryptis, tvirtinanti, kad bendrosios sąvokos, išreiškiančios daiktų esmę, yra sutartiniai pavadinimai. Jie neturi realių atitikmenų tikrovėje, yra tik bendri vardai įvairiems daiktams ar savybėms žymėti. (Tvirtinama, kad daiktų judėjimas yra, bet sąvokos yra tik sutartiniai ženklai, apibūdinantys reiškinius, kurie realiai neegzistuoja.). Idėjos sąvoka nominalistine prasme – egzistuoja kaip ženklai; idėjos “medis” nėra, medis yra tik konkretus, pati savaime sąvoka neegzistuoja, sąvoka “medis” apibūdina rūšį, giminę. Platoniškas dualizmas ir idealizmas Dualizmas - fil. koncepcija, laikanti materialinę ir dvasinę substanciją lygiareikšmiais pasaulio pradais. Stengiamasi suderinti idealizmą su materializmu, neišvengiamai patenka į neišsprendžiamus prieštaravimus, kurie dualizmą veda į idealizmą. Idealizmas-fil. Kryptis, priešinga materializmui. Anot idealizmo, idėjos, sąmonės, mąstymo, dvasios pradas genetiškai ir funkciškai esąs pirmesnis už materijos, gamtos pradą. Idealizmas, kaip ir materializmas, yra ir būties, ir pažinimo interpretavimo principas. Idealizmas idėją, dvasią, mąstymą laiko tikrove, būtimi, taigi pažinimo rezultatą klaidingai paverčia pažinimo objektu. Būties traktavimu idealizmas artimas religijai (pasak Platono, pasaulį sukūrė Demiurgas, kuris, būdamas geras, ir pasaulį siekė sukurti kiek galima geresnį), nors su ja nesutampa, nes idealizmo požiūris į pasaulį religijai pernelyg modernus, racionalistinis.
Platono trikampis Pažinimas negali būti paaiškintas tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas ir juntami daiktai yra tarpusavy susiję. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažįstančioji dvasia, kurią Platonas dar vadina “siela”. Kaip galimas tikrasis pažinimas?” Mūsų dvasia (siela) yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria jutiminis pasaulis. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar ir pažįstame. Žmogaus dvasiai, iš vienos pusės ir tikrajai daiktų būčiai, kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos jis priešpastato trečią momentą-idėjas. Tai grynosios esmės savaime, amžinos ir nekintančios. Platonas manė, kad idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos(dvasios) bei fizinių (gamtos)daiktų ir anapus jų. Idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėjų idėja Platono sistemoje yra absoliutas. Jis pateikia du mitus: Anamnezės (prisiminimas) mitas: sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga; ir Meteksės (dalyvavimas) mitas: kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (Demiurgo) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nežiūrėdamas į idėjas. Tikrasis pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susisieja idėjoje (ar idėjose). Anamnezės požiūriu siela yra susieta su idėjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja Meteksės požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui.
6. ARISTOTELIO METAFIZIKOS ESMĖ
Platoniškojo dualizmo kritika Aristotelio darbuose .
Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis teigė, kad platoniškos idėjos nepadeda nei daiktų, nei jų būčiai pažinti, nes jų nėra jose dalyvaujančiuose daiktuose. Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų, negali paaiškinti, koks jų tikrasis santykis.
Būties substancialumo idėja. Daikto esmė yra pačiame daikte. Iš tikrųjų egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime - jiems nereikia kokio nors pagrindo.
Aristoteliška substancijos samprata . Aristotelis laikėsi įsitikinimo, kad savaiminė būtis arba -vartojant vėliau sumanytą lotynišką terminą -„substancija" yra tik atskiri konkretūs daiktai. Tiesa, būtį galima suprasti įvairiai: kaip daiktų visumą, bet taip pat kaip savybių, kvantų bei įvairiausio pobūdžio santykių visumą. Tačiau iš visų šių „kategorijų" tiktai „daiktas" yra
substancija, o savybės, kiekiai ir santykiai gali būti susiję su daiktais tik kaip jų "įvykis" (vadinami akcidencijomis). Šis įsitikinimas, nepripažįstantis kitos savaiminės būties anapus realių daiktų ir tokiu būdu nutraukiantis ryšį su Platono idealizmu, buvo pamatinis Aristotelio principas. Substancija - tai tam tikra būties rūšis. Į daikto sąvoką įeinančias bendrąsias, rūšines savybes Aristotelis pavadino forma, o kitas - medžiaga. Ir substancija, kaip jis ją suprato, suskilo į formą ir medžiagą. Medžiaga jis vadino tai, kas substancijoje nėra forma: ji yra tai, kas iš prigimties nesuformuota, neapibrėžta. Tik „pirmoji", gryna medžiaga dar neturi savyje jokios formos ir iš tikrųjų yra neapibrėžiama.Substancija - tai įgijusi formą materija.
Substancijos pažinimo problema. Tikrasis pažinimas yra iš prigimties sąvokinis: juk mūsų turima daikto sąvoka, o ne atsitiktiniai jo suvokiniai pasako mums, kas tas daiktas yra iš tikrųjų: daikte pažįstame tai, kas yra jo sąvokoje. Arba jame pažįstame tik formą. Tai buvo pirma svarbi išvada, gauta sutapatinus formą ir sąvoką. O tolesnė išvada — kad medžiaga yra nepažini. Čia kalbama ne apie antrine medžiagą, marmurą ar bronzą, o apie i pirminę medžiagą, kuri yra visiškai nesuformuota ir nepažini.
Būties kaita kaip galimybė ir tikrovė, potencija ir aktas. Kadangi formos prigimčiai būdingas veiklumas, Aristotelis ją vadina aktu. Kadangi forma yra svarbiausias būties dėmuo, tai energija, aktyvumas, veiklumas yra būties esmė. Jei forma yra aktas, tai kas yra medžiaga? Ji yra potencija (šis žodis dviprasmiškas: jėga ir galimybė), nes potencija yra akto priešybė ir papildymas. Priešingai veikiančiai jėgai, ji yra polinkis. Tapsmą jis suprato kaip potencijos aktualizavimą, o tikrovę - kaip jau aktualizuotą potenciją, kurioje tapsmo procesas pasiekė savo ribą. Pavyzdžiui, augalo augimas yra sėkloje slypinčios potencijos aktualizavimas („energija"), o subrendęs augalas yra jau visiškai aktualizuota potencija arba, kaip vadino Aristotelis, „entelechija". Taigi materijoje esmė įterpta tik kaip galimybė (potencija), tik forma ją aktualizuoja (paverčia tikrove). Potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove) dėl 4 priežasčių: 1) materialiosios (materijos buvimo), 2) formaliosios (aktyvios formos, kuriančios tikrovės daktus), 3) veikiančiosios (tai, kas vykdo materijos jungimą su forma), 4) tikslo (nėra nieko, kas neturėtų kokio nors tikslo). Daiktas virsta tuo, kas jis yra, materijai jungiantis su forma.
Metafizinių kategorijų samprata . Iš viso yra 10 kategorijų, kurioms suteikiama dvejopa prasmė: ontologinė (būties buvimo) ir teiginių apie daiktus. Pagrindinė kategorija - esmė, žyminti substancija, egzistuojančią savarankiškai. Kitos 9 kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veiksmas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę. Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirminė esmė reiškiasi individualia daikto būtimi. Antrinės esmės kyla iš pirminių, tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktų giminės arba rūšies apibrėžtumas.
7. PLATONO IR ARISTOTELIO METAFIZIKOS TĄSA KRIKŠČIONIŠKOJE FILOSOFIJOJE. Neoplatonizmas ir krikščionių Bažnyčios tėvai .
Neoplatonizmas – idealistinė vėlyvosios antikos filosofija. Neoplatonizmo pradininkas – Plotinas. Patristika – tai ankstyvosios krikščionybės tarpsnis, prasidėjęs po apaštalų gyvenamojo laikotarpio. Patristikai (apie II-VI a.) būdingos Bažnyčios tėvų pastangos išplėtoti ir įtvirtinti krikščioniškąjį mokslą pasitelkus antikos filosofiją bei jį apginti nuo pagonių ir gnostikų. “Tėvų” veikalai dažnai buvo laikomi ne menkesniu autoritetu negu Biblija, tačiau jų mąstymas ir sistemos, ir raidos požiūriu neveiksmingas; tai veikiau perėjimas nuo krikščioniškojo gyvenimo apologijos į mokyklinę teologiją. Išimtis – didžiulę įtaką padariusi Augustino kūryba.
Posūkis nuo žinojimo link tikėjimo . Nuolatinė krikščioniškosios filosofijos tema yra žinojimo ir tikėjimo santykis. Filosofinių srovių tarpusavio ginčai bei tai, jog kai kuriuos teiginius pasmerkė Bažnyčios autoritetai, rodo, kad mąstymas greičiau plėtojosi savarankiškomis ir skirtingomis kryptimis. Svarbiausias Bažnyčios uždavinys per visą šį laikotarpį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą. Nors protas ir tikėjimas griežtai nesupriešinami, tačiau tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą. Vadinasi, filosofija imama derinti su tikėjimo dogmomis ir tampa teologijos “tarnaite”. Teologija aiškina Dievą ir jo santykį su pasauliu remdamasis daugiausia Apreiškimo, Šv. Rašto tiesomis. Filosofija, viduramžiais nagrinėjanti daugelį tų pačių klausimų, kuriuos gvildena ir teologija, remiasi proto tiesomis; logikos argumentais. Teologijos ir filosofijos klausimas viduramžiais buvo labai aktualus ir galutinio, visus tenkinančio atsakymo taip ir nesulaukė. Dėl to, ar reikia “tikėti, kad žinotum”, ar “žinoti, kad tikėtum”, buvo ginčijamasi ilgai ir atkakliai.
Augustino Aurelijaus būties samprata . Platono pasekėjas, dualistas, racionalistas, idealistas. Pagrindinė mąstymo kategorija – Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, tik Jo būtis yra imanentiška (savaiminė) ir amžina. Dievas – nematerialus Absoliutas, t. y. toks, kokį vaizduoja Šv. Rašto knygos. Visas pasaulis Dievo sukurtas tobulai per labai trumpą laiką tik Dievui panorėjus iš absoliučios nebūties – iš nieko. Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet paskui nuolat jį saugojo ir kūrė toliau. Yra du pasauliai - anapusinis dieviškasis pasaulis, kuris yra visiškai realus, Dievo sukurtas daiktiškasis pasaulis. Nematerialius Dievas sukūrė tik angelus ir žmonių sielas, kurios gimstant jungiasi su kūnais. Idėjos, t. y. daiktų provaizdžiai, nėra savarankiškos bekūnės formuotės, tai Dievo mintys. Tos mintys (idėjos) tobulos ir amžinos pačiame dievuke, o sukurti daiktai dėl jų materialumo netobuli ir laikini dalykai. Pasaulį konstatuojantys faktai yra materija, laikas ir forma (amžinos idėjos).
subjektyvaus vidinio laiko suvokimo matmenį. Amžinybės ir laiko koncepcijos turinį sudaro du momentai: a) laikas yra sukurtas kartu su praeinančių, t. y. laikinų, daiktų pasauliu ir išnyks kartu su Paskutiniu Teismu; b) objektyvaus laiko nėra. Laikas ir sukurtas daiktų pasaulis atsiranda kartu. Pats Dievas laiko nematuoja, nes Jis amžinas. Taigi “amžinybė” ir laikas – ne tas pats. Laikas turi savo atkarpas, o amžinybė – ne. Dievuje nėra ir negali būti jokių “anksčiau” ar “vėliau”, nes Jis – amžinoji “dabartis”. Objektyviai nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Laikas sukurtas kaip daiktų kitimo matas. Laikas egzistuoja tik žmogaus prote: praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Abu šie momentai sąmonėje reiškiasi kaip dabartis.
Tomo Akviniečio būties samprata . Visa būtis yra substancijų, t. y. individualių daiktų, aibė. Kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės. Esmės dalijasi į “substanciją” ir “akcidenciją”. Akcidencijos, t. y. kokybė, kiekybė, santykis su vieta, laikas ir t.t., yra substancijos apibūdinimas. Tai nėra savarankiški dalykai ir egzistuoja tik substancijose. Vienintelė būtis, kurioje esmė ir būtis sutampa, yra Dievas. Visi daiktai yra įgijusi formą materija. Aktu (tikrove) materiją paverčia forma. Forma yra būtybės esmė ir turinys. Dievas, sukūręs pasaulį iš absoliutaus nieko, savo kūrinį nuolat valdo. Kūrinys, t. y. visa tikrovė yra hierarchiškas ir tarpusavy sąlygotas. Žemiausioji ir plačiausioji pakopa – negyvoji gamta. Virš jos išsidėstę augalai. Dar aukštesnė pakopa – gyvūnai, kurie sugeba jausti, bet neturi proto. Virš jų – žmonės, kurie, turėdami protingą sielą, yra tarsi pereinamoji grandis į grynai dvasinę sferą. Dar aukštesnėj pakopoj bekūniai asmenys – angelai, tarp kurių taip pat yra sava hierarchija. Tobuliausia būties pakopa – Dievas.
Dievo buvimo grindimas Tomo darbuose . Pasak Tomo, ontologinis (būtiškasis) Dievo buvimas neįmanomas, nes mes, žmonės, negalime Dievo esmės pažinti. Kadangi Dievo buvimo neįmanoma įrodyti tiesiogiai iš Jo esmės, tai galima padaryti netiesiogiai. Taigi yra 5 keliai vedantys į Dievo buvimą:
1) judėjimo samprata: visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito, nes neįmanom, kad kas nors būtų ir judantis, ir judinamas. Kiekvieną judantį daiktą judina kas nors kitas, jų yra begalybė, prieiname prie tokio, kurio jau niekas nejudina. Tas judintojas gali būti tik Dievas.
2) buvimas įrodymas veikiančios priežasties supratimu. Negali būti veikiančių priežasčių begalybės, nes turi būti pirmoji veikiančioji priežastis – tai Dievas.
3) aiškinimas galimybės ir būtinumo sąvokomis. Būtinų dalykų priežastys nėra begalinės, nes turi būti kas nors būtina savaime, o ne dėl kokios nors priežasties. Pirminė, savaiminė priežastis – Dievas.
4) skirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimas. Aukščiausių raiškos laipsnių savybėmis pasižymintys dalykai yra tų savybių priežastis, vadinasi, yra tai, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir tobulumo priežastis. Tai ir yra Dievas.
5) įrodymas daiktų valdymo samprata: gamtos kūnai, neturintys proto, priklauso nuo kieno nors tikslo. Šis tikslas matomas iš jų kryptingos išeities. Patys tie daiktai nieko negali, vadinasi, jiems vadovauja kieno nors sąmoninga valia, tam tikra protinga būtybė, kuri visa, kas gamtoje egzistuoja, nukreipia į tam tikrą tikslą. Ta būtybė – Dievas. Dievas amžinas, nes Jis nejudinamas; Jis nesuyra, nes neturi pasyvios potencijos (materijos); Jis nemirtingas, nes nėra kūnas; Jis neturi dalių, nes Jis nėra kūnas; Dievas neturi lyties; Dievo negalima apibrėžti.
Neotomizmo esmė . Neotomizmas – dabarties katališkoji filosofija. Daug kam atrodė, kad besiremianti aristotelizmu Tomo Akviniečio sistema iki šiol nepranoktas žmogaus minties laimėjimas, vienintelė tikra tobula krikščioniškoji filosofija, todėl ją reikia ne tik gaivinti ir propaguoti, bet ir nenukrypstamai jos laikytis nieko nekeičiant ir nepildant. Pati atomistinė filosofija interpretuojama stengiantis laikytis aristoteliško metafizikos modelio. Metafizikai skiriama daugiausia dėmesio, pagrindinė jos sąvoka “būtis” suprantama substancialistine prasme, taigi daugiau dėmesio skiriama esmės, o ne egzistencijos aiškinimui, būties struktūroje išskiriama formos reikšmė. Svarbiausia savo filosofijos dalimi, nustatančia metodologinius visumos pamatus, neotomistai laiko bendrąją metafiziką, būtent ją vadina pirmąja arba, pasak Aristotelio, tikrąja filosofija. Jos objektas – būtis kaip būtis, pažįstama kaip tai, kas peržengia patirties galimybes. Aukščiausioji metafizikos riba – teologija. Metafizikos pradžios taškas – patirtimi tiesiogiai įgyjama pirminė “būties” sąvoka. Ji įgyjama vadinamosios ontologinės refleksijos būdu. Substancija suprantama kaip tai, ko būtis slypi jame pačiame, ne kitame, kas dėl savęs, ne dėl kito. Ji yra nuolatinė daikto prigimtis, jo tapatybė. Neotomistai pasauly mato daug substancijų. Skiriamos dvasinės ir fizinės substancijos. Kuo mažiau substancija materiali, tuo mažiau ji turi akcidencijų, tuo ji tobulesnė. Asmenybė yra substancija, nes yra pati sau ir savyje. Dievas yra absoliuti substancija, neturi akcidencijų.
8. R. DESCARTES'O DUALISTINĖS METAFIZIKOS ESMĖ Pažinimo problema Descartes'o metafizikoje .
Norint surasti tiesą reikia vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma. Abejoti galima ir reikia viskuo: ir tiesomis, ir nuomonėmis, ir pojūčiais, ir mūsų mąstomais daiktais. Kad pojūčiai mus apgaudinėja — nenauja ir lengvai patvirtinama, todėl jais abejoti reikia ypač nuosekliai, kol suabejosime visos aplinkumos ir net savo pačių egzistavimo tikrumu. Kas lieka šitaip abejojančiam? Tik pats abejojimas. Jis yra toks abejonių nekeliantis faktas, kad vienintelis tegali liudyti mąstymo aktą. Tuo remdamasis, R. Dekartas ir formuluoja savo garsųjį cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Žmogus savo sielą pažįsta geriau negu kūną, todėl filosofas, tyrinėdamas pasaulį, turi pradėti nuo sielos. Sielą
reikia griežtai skirti nuo kūno. Žmogus visų pirma turi save suprasti kaip sielą. Svarbiausia sielos savybė - mąstymas. Siela, pažinusi save ir plėsdama savo pažinimą, aptinka savyje kai kurių dalykų idėjų. Viena iš jų - Dievo idėja. Nežinant Dievo negalima pažinti ir kitų dalykų.
Substancijos sąvoka Descartes'o darbuose. Skirtingai nuo viduramžių mąstytojų, kurių daugumas pripažino esant tik dvasinę substanciją, R. Dekartas mano, kad jų yra dvi — materialioji ir idealioji: pirmosios savybė yra tįsumas į ilgį, plotį ir gylį (t. y. stereometrinė sklaida), antrosios — mąstymas. Taip užfiksuojama svarbiausia naujiesiems laikams nuostata — materialybės savarankiška būtis. Egzistuoja 3 substancijos. Substancija - dalykas, kuris egzistuoja pats, be niekieno pagalbos. Pirmoji (absoliuti) substancija - Dievas. Tai nesukurta, mąstanti ir visiškai nepriklausoma substancija. Kitos 2 substancijos yra sukurtos, egzistuoja Dievo dėka. Tačiau sukurtame pasaulyje jos nuo nieko nepriklauso. Šios dvi substancijos - tai siela (res cogitans) ir kūnas (res extensa). Svarbiausia sielos savybė - mąstymas, o kūno - tįsumas. Descartes'o dualizmo ir idealizmo esmė . Dualizmas - dviejų substancijų koncepcija, teorija pagal kurią tikrovė susideda iš dviejų skirtingų būties sričių. Egzistuoja 2 substancijos - mąstančioji ir tįsioji, siela ir kūnas. Šios substancijos visiškai tarp savęs nesusiliečia. Suartinti materijos ir dvasios sritis, susieti gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją Descartes'ui atrodė neleistinas dalykas. Idealizmo esmė - idėjos suvokimas kaip vaizdinio, kuriuo pasaulio daiktai reprezentuojami žmogaus sąmonėje. Sąmonės pasaulis ir tikrovės pasaulis aiškiai skiriami.
Psichofizinis paradoksas ir galimi jo sprendimo būdai . Dekartas negalėjo paaiškinti sielos ir kūno santykio. Teigė, jog siela susijusi su kūnu, netgi kalba apie glaudžią jų sąjungą, bet abiejų substancijų savybės tiek skirtingos, kad paaiškinti jų sąveikos pobūdį Dekartui buvo nelengva. Jis manė, kad kūnai daro poveikį sielos judesiams (afektams- jausmų protrūkiams). Dekartas taip pat neabejojo, kad valia daro povekį kūnams. Leibnicas atmetė požiūrį, kad siela sąveikauja su kūnu ir padarė išvadą, jog sielos ir kūno veikla vyksta lygiagrečiai (psichofizinis paralelizmas). Dekartas sukuria gyvybės dvasių teoriją: šios dvasios įgalina perėjimą iš to, kas fiziška, į tai, kas dvasiška, ir atvirkščiai. Tam tikrą kūno būseną turi atitikti tam tikra sielos būsena (paralelizmas). Vėliau šią problemą plėtojo okazionalistai, kurie teigė, jog kūno ir dvasios substancijos gali būti susietos tik Dvievo įsikišimu.
Descartes'o įtaka tolimesnei filosofijos ir mokslo plėtrai. Descartes buvo subjektyvios metafizikos šalininkas. Kaip matematikas pagarsėjo jo (Kartezijaus) vardu vadinama koordinačių sistema ir kaip analizinės geometrijos pradininkas. Dekarto filosofijoje kylančios problemos skatino tolesnę racionalizmo plėtotė. Dekarto filosofijoje glūdi šiuolaikinių pažinimo teorijų nagrinėjamos tikrumo ir metodo problemos šaknys. griežtai skirdama mąstymą ir materiją, dvasią ir gamtos pasaulį, Dekarto filosofija padarė didžiulį poveikį naujųjų laikų gamtamoksliniam mąstymui ir technologiniam amžiui. Filosofijoje bandė pagrįsti naują mechaninę fiziką: visus už žmogaus esančius daiktus galima paaiškinti kūnų judėjimu ir susidūrimu.
9. RACIONALISTINĖS BŪTIES TEORIJOS NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJOJE
B. Spinozos pan(en)teistinė ir V.B. Leibnitzo monadologinė būties sampratos. Racionalizmo šalininkai buvo Benedictas Spinoza, Gottfriedas Leibnizas, Georgas Heglis. Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.
Spinoza. Spinozos substancija yra ne kas kita kaip viską apimanti visata, pasaulis, tapatinami su kuriančia gamta, kurią šis filosofas tapatino su Dievu. Substancija esanti vientisa, viską apimanti, tuo tarpu jos modusai (modos) kaip tam tikros substancijos būsenos yra laikini, kintantys ir vis dėlto savo kitime paklūstantys visumos valiai. Modos: kuriančioji ir sukurtoji. Kuriančioji- tai dieviškumas. Modusai: baigtiniai (sukurtoji gamta) ir begaliniai (kuriančioji gamta). Dievas yra gamta (Panteizmas- gamta ir dievas sutapatinami, “Dievas ištirpęs gamtoje”). Žmogų Spinoza suvokė irgi tik kaip modusą (moda), kuris turi elgtis pagal visumos “diktuojamus” “įstatymus” (dėsnius). Spinozos teiginys atskleidžiantis jo filosofijos esmę: gamtoje nėra nieko, ką būtų galima laikyti jos yda, nes gamta visuomet yra ta pati, ir visur ta pati yra jos jėga ir veikimo galia, t.y. gamtos įstatymai ir taisyklės, pagal kuriuos viskas vyksta ir keičiasi, todėl turi būti vienas visokiausių dalykų prigimties supratimo būdas. Spinozos filosofijoje atsispindi grynojo monizmo idėjos. Mes galime pažinti tiktai Dievo sukurtus atributus. Visa ko grindėjas yra Dievas, dėl to Spinoza yra laikomas idealistu.. Spinozai substancija ir yra Dievas, vienintelė. Spinoza materijos nesudievino. Jei Dievas yra substancija ir reiškiasi per atributus- tai tie atributai nustato substancijos būsenas- modusus. Spinoza gamtos ir dievo nesutapatina. Dievas reiškiasi pačioje gamtoje. Spinoza buvo panenteistas. Panenteizmas- “Gamta ištirpusi Dieve” (Dievas aukščiau už gamtą). Ne gamta yra Dievas, o pasaulis yra Dieve.
Leibnicas . Jam substancija - monada (įkūnyta idėja). Monados- tai labai mažos sielos. Leibnico filosofijoje Dievas yra absoliučiai geras. Ta monada, kurioje esame mes, yra pati geriausia, nes kitose nėra mąstančių žmonių. Pačios mažiausios sielos įsikūrusios materijoje turi veikti (turėti materiją), turi turėti tašką, iš kur eina energija (veikimas)- pavadinta modomis (turi ir materialumą ir sieliškumą). Iš monadų sudarytas visas materialusis pasaulis. Monados būdamos būties pagrindu- nereikalauja nieko kito tik pačios savęs. Jos yra absoliučiai uždaros. Monados yra taškai be pavidalų, jos yra amžinos ir nedalios. Kinta tiktai substancijos modusai (kokybės)- bet tai vyksta tik substancijos viduje. Monados skirstomos į tris rūšis: juodąsias, pilkąsias ir baltąsias. Tai monadų kaip sielų sugebėjimas suvokti kitas monadas. Sąmoningiausios yra baltosios
monados- tai žmogiškumo esmė. Pilkosios- gyvybiškumo esmė, juodosios- negyvųjų kūnų. Monados savyje turi percepcijų ir apercepcijų- jos yra už žmogaus suvokimo ribų. Monados yra substancionalios sielos. Jos gali dalyvauti iš karto nustatytoje harmonijoje. Leibnicas pirmasis prabilo apie iš anksto sukurtos harmonijos fizikinį mechanizmą- sinchroniją. Leibnicas įvedė sinchroninio priežastingumo sampratą. Leibnicas buvo įsitikinęs, kad substancija negali būti erdviška, nes ji negali būti ko nors ir savęs pačios dalimi. Svarbiausias substancijos bruožas, pasak Leibnico, turįs būti veikimas, jėga, o ne erdviškumas. Sekdamas Pitagoru, jėgos veikimo taškus, arba vienetus, Leibnicas pavadino monadomis. Monadų kaip “vienetų”, arba “substancijų”, samprata gana kebli. Viena vertus, jos yra tik veikimo vienetai, neturintys jokio erdviškumo, t.y. savotiškas niekis. Jos, būdamos “jėgos taškais”, arba “vienetais”, fiziškai nesąveikauja. Kiekviena monada, fiziškai nesąveikaudama nė su viena kita monada, “jaučia”, “žino”, ką veikia visos kitos ir visa jų visuma. Jos, būdamos “vienetai”, yra ir vienis, visuma, yra nuo tos visumos neatsiejamos. Galima ir taip pasakyti: kiekviena monada reprezentuoja visumą, ji yra viskas visume. Principas “viskas visume” šiandieną vadinamas holistiniu principu. Leibnico monadologinė filosofija dažniausiai vadinama pliuralistine, nes būties pagrindu laikoma ne viena ir ne dvi substancijos, o daugybė. Tačiau (dėstytojo požiūriu- remiantis knyga) ją teisingiau vadinti holistine- nors būties pagrindu pripažįstama daugybė santykinai savarankiškų monadų, tačiau kiekviena iš jų yra “tarsi” visuma, reprezentuoja visos visumos savybes, reiškiasi pagal minėtą holistinį principą “viskas visume”. Ši holistinė monadų savybė būnant “vienetais”, “taškais” turėti absoliučiai visą informaciją apie visą pasaulį ir tą pasaulį “jausti” dažnai vadinama mistiška. Tačiau įsigilinus į Leibnico teiktas monadų savybes ima aiškėti, jog monadų gebėjimas “jausti” ir būti neatsiejamoms nuo visumos yra susiję su sinchronizacijos reiškiniu. Substancijos, pasak Leibnico, veikia koherentiškai, dalyvauja vientisame sinchroniniame procese. Monadas Leibnicas pirmiausia suvokė kaip sieliškas, ir būtent todėl, pasak Leibnico, “paprastose substancijose vienos monados įtaka kitai esti tiktai ideali, (...) viena sukurta monada negali fiziškai paveikti kitos vidaus”. Monadas Leibnicas vadino ir entelechijomis. Entelechijos sąvoka yra itin specifinė, vartojama tik Aristotelio ir Leibnico darbuose. Entelechija yra tapatinama su siela. Entelechijos tikslas esąs pasaulinė tvarka, susiderinimas, harmonija. Entelechijos sąvoka Leibnico darbuose implikuota pačioje monados sąvokoje. Monados fiziškai nesąveikauja tarpusavyje, bet jos savo įvairaus lygio percepcijomis “jaučia” viena kitą ir dalyvauja iš anksto nustatytoje harmonijoje. Monadų-entelechijų “begalinio siekio”, “ilgesio” tikslas ir yra ta “iš anksto nustatyta harmonija”, idealus susiderinimas, sinchronija. Psichologijai Leibnico monadologija padarė įtaką bent keliais aspektais. Vienas iš jų- monadų kaip sielų, entelechijų susiderinimo, kolektyvinio vyksmo, sinchronizacijos idėja. Antroji Leibnico metafizinė idėja, dariusi įtaką psichologijai, taip pat yra susijusi su monadologija. Sieliškos monados viena kitą juntančios percepcijų (gr. suvokimas) dėka. Būtent percepcijos nustatančios monadų santykį viena su kita ir su visuma. Jos esančios dviejų rūšių: paprastosios, arba “pilkųjų” monadų percepcijos, ir apercepcijos. Paprastosios percepcijos, pasak Leibnico, pačių monadų yra nesuvokiamos, praktiškai “automatiškos”, o apercepcijos- tai jau sąmoningas monadų suvokimo lygis. Be abejo, esą ir tarpiniai percepcijų lygiai. “Pilkųjų” ir apercepcijas turinčių monadų kontinuumas aprėpia ir materiją, ir pagaliau pasaulį reflektuojančią žmogaus dalį,t.y. protą. Žmogaus pasaulio ir savęs pažinimas yra tokio lygio, kokio lygio jame vyrauja apercepciją turinčios monados.
10. EMPIRISTINĖS BŪTIES SAMPRATOS NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJOJE – MATERIALIZMAS
Naujųjų laikų filosofija kėlė naujas problemas, formavo naują pasaulio sampratą, taip pat formavosi nauji filosofijos principai, metodai.Išsivystė 2 filosofijos kryptis , skirtingai aiškinančios, kas yra pagrindinis pasaulio pažinimo šaltinis.Tos kryptis : EMPIRIZMAS ir RACIONALIZMAS. Empirizmo šalininkai pasisakė, kad kiekvienas mokslinis pažinimas prasideda nuo empirinių reiškinių stebėjimo ir tik įvykdžius jutiminių reiškinių analizę, protas daro išvadas. Racionalistai, atvirkščiai, pradinių duomenų ieškojo pačiame prote. Skiriamas : Materialistinis empirizmas ( Beconas, Hobsas, Lockas) – jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojantį pasaulį. Idealistinis empirizmas (Berklis ) – patyrimą laikantis tik jutimų visuma. Empirizmas pabrėžia, kad mes pažinti galime tik tai, kas mums yra tiesiogiai duota, pažinimas remiasi patyrimu. Mums duota išoriniai arba vidiniai įspūdžiai, kuriuos mumyse sukelia arba išoriniai daiktai ir reiškiniai, arba vidiniai reiškiniai, kurie susiję su organiškais mūsų kūno jutimais .
Taigi, EMPIRIZMAS- pažinimo teorijos kryptis, pažinimo pagrindu pripažįstanti patyrimą, kuris yra vienintelis pažinimo šaltinis.Juslės mus sieja su tikrove. Tuo metu dauguma filosofų siekė paaiškinti pasaulį remdamiesi ne dualizmo, o monizmo koncepcija, kuri buvo nuoseklesnė ir paprastesnė. O būtent, monizmo link tada buvo galima eiti dviem keliais :pripažinti, kad egzistuoja tik materiali, kūniška substancija, ir siekti įrodyti, kad mąsto ne siela, o kūnas; atsisakyti materialios substancijos parodant, jog kūnai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos ( proto) idėjos. Pirmuoju keliu pasuko anglų filosofas Thomas Hobbes‘as. Antrąjį kelią pasirinko airių filosofas George‘as Berkley‘s.
Hobso materialistinė samprata. Hobso filosofiją galima vadinti materialistine.
Materializmas – tai filosofijos kryptis tvirtinanti, kad būtis yra daiktiška, kad pirminis dalykas yra materija, ir kad tikrovę galima pažinti, paaiškinti remiantis struktūriniais jos pradais. Hobsas teigė, kad vienintelė realybė – kūnai –yra materialūs ir susideda iš mažyčių dalelių- korpuskulių.Visos kūnų savybės ir pakitimai yra materijos judėjimo rezultatas. Gamtišką pasaulį Hobsas, kaip ir Dekartas, traktavo kaip kūnų, patiriančių tik mechanines permainas, sistemą.Tačiau skirtingai nuo
Dekarto, Hobsas laikėsi požiūrio, kad be kūnų daugiau nieko nėra.Tiesa, jis prisipažino, kad egzistuoja dvi visiškai skirtingos kūnų rūšys. „ Pirmosios rūšies kūnai vadinami gamtiniais, nes jie sukurti gamtos.Antrąją rūšį sudaro dalykai ir reiškiniai, atsiradę žmonių valia, iš jų susitarimų ir sutarčių, vadinami valstybe. Hobsas, teigdamas, kad be kūnų daugiau nieko neegzistuoja, jis turėjo omeny, kad jokių kitų, išskyrus kūniškąją, substancijų neegzistuoja.jeigu, pasak Dekarto, mąsto siela, tai Hobso poziciją galima išreikšti taip: mąsto kūniškas žmogus. Visi priekiniai reiškiniai, kuriuos Dekartas vadino mąstymu- suvokimai, norai, jausmai – Hobso požiūriu, tėra mechaniniai judesiai. Schematiškai T.Hobso koncepciją galima išdėstyti taip : judesys gali sukelti tik judesį ir pats tik judesio gali būti sukeltas; tad ir sąmonės būsenos yra judesių sukeltos ir pačios sukelia judesius; esama panašumo tarp tokių reiškinių kaip judesys ir sąmonė, tiksliau- tarp judesio ir valios impulso.
Dž.Loko materialistinė samprata. Dž.Lokas – pirmas naujaisiais amžiais svarbiausia filosofijos dalimi ėmė laikyti pažinimo teoriją, jis didžiausią dėmesį skyrė pažinimo kilmės problemoms.Pasak jo pažinimas remiasi patyrimu.Patyrimas esąs 1) jutiminis( arba išorinis) gaunamas materialius daiktus veikiant jutimo organus, ir 2) vidinis ( refleksija), gaunamus savistaba. Lokas teigė, kad žmogus gimsta kaip švari lenta, o pirmuosius ženklus joje įbrėžia juslinė patirtis. Dž.Lokas – pirmasis Naujųjų laikų materialistas( teigė, kad vienintelė būtis-materija). Lokas manė, kad tai ką matome, čiupinėjame, egzistuoja nepriklausomai nuo juslių, jie yra už mūsų.Būtis egzistuoja objektyviai ( nepriklausomai nuo mūsų). Vienintelė reali būtis- materija(daiktiškas, kūniškas pasaulis). Tai, ką vadiname protu, Dievu yra tik prote kylančios idėjos, kurios savaime neegzistuoja. Lokas teigė, kad tiesiogiai pažįstame tik idėjas, o ne daiktus. Nuo jų, o ne nuo daiktų prasideda pažinimas. Idėjos yra dvejopos, atitinkančios dvejopas daiktų savybes. Vienos idėjos atitinka pirmines( objektyvias) savybes, kitos- antrines( subjektyvias) . Objektyvios savybės- tįsumas, forma, judėjimas ; subjektyvios- spalvos, garsai, skonis.Pirmines ir antrines savybes Lokas skyrė dvejopu pagrindu : Pirminės savybės daiktams yra pastoviai būdingos, jų neįmanoma pašalinti, o antrines savybes pašalinti galima. Pirminės savybės yra suvokiamos įvairiomis juslėmis , o antrinės savybės visada yra tik vienos juslės objektas. Idėjos skirstomos pagal tai, ar jos yra paprastos ar sudėtinės .Paprastos idėjos- tai viso pažinimo medžiaga, jos kyla tik iš patirties, o sudėtinės- susideda iš paprastų idėjų, jos nėra tokios svarbios.
Dž.Berklio subjektyvistinė būties samprata. Kitas empirikas- Dž.Berklis savo „Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus“ pateikia svarbių argumentų, grįsdamas filosofinę poziciją, vadinamą imaterializmu ( arba subjektyviuoju idealizmu). Pasak Berklio, visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduotės sukurtos idėjos neegzistuoja atskirai nuo proto.Tiesa, žmonės mano, jog juntami daiktai, pvz. namai, kalnai, upės egzistuoja ne prote, o atskirai nuo jo; jie gali kuo puikiausiai egzistuoti ir tada, kai mes jų nesuvokiame.Tačiau jie klysta. Berklis samprotauja maždaug taip : kai aš sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, aš jį matau ir juntu arba žinau, kad galėčiau jį suvokti, arba kad kokia nors dvasia (pvz. Dievas) jį suvokia.Daikto egzistavimas reiškia ne ką kita, kaip jo suvokimą arba suvokimo galimybę; Berklio argumentus schematiškai galima pateikti taip : Daiktai yra savybių rinkiniai;kokio nors tų savybių pagrindo- kūniškos substancijos- juose įžvelgti neįmanoma. Tos savybės sutampa su mūsų pojūčiais ir vaizdiniais ( idėjomis). Todėl daiktai yra idėjų rinkiniai arba, kitaip tariant, sudėtingos idėjos, egzistuojančios mūsų prote( sieloje). Berklis visiškai tikras dėl to, kad tįsumas negali nei sutarpti su materija, nei būti jos savybė, nes tįsumas, kaip ir forma bei judėjimas, tėra prote egzistuojančios idėjos ir todėl nei jos pačios, nei jų pirmavaizdiniai negali egzistuoti nesuvokiančioje substancijoje.Taigi pati kūniškos substancijos sąvoka yra, pasak Berklio, prieštaringa, vadinasi, ir beprasmiška.Kūniškų substancijų nėra, yra tik dvasinės substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba žmogiškosiomis sielomis. Trumpai tariant, pagal Berklį- subjektyviai egzistuojanti būtis patiriama pojūčiais.Egzistuoja tik idėjos ir dvasia, nėra jokios materijos.Dvasia skiriasi nuo idėjų kaip tai, kas suvokia, nuo to, kas suvokiama, t.y. kaip tai kame egzistuoja idėjos. Taip pat Berklis mėgino įrodyti , kad nebūtina manyti, jog už idėjų slypi materialūs daiktai-objektų būtis yra tik juslinis suvoktumas. „ Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra, vadinasi, aš jį matau ir juntu, ir jeigu išeičiau iš kabineto, tai pasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savo kabinete, tai galėčiau jį suvokti.. „ Pagal Berklį- vienintelė substancija- tai dvasinė substancija.Pasaulis laikosi Dievo suvokimu, yra pasaulis, yra būtis tiek, kiek ją suvokia Dievas.
D.Hjumo agnostinė būties samprata. Britų filosofas- subjektyvus idealistas Davidas Hume‘as ( Deividas Hiūmas, 1711-1776) pabandė paneigti ne tik kūniškos, bet ir dvasinės substancijos egzistavimą.Taigi Hiūmas atmetė tiek dvasinės, tiek materialios substancijos egzistavimą. Jis vienintelis pažinimo šaltiniu laikė pojūčius, kuriems teikė substancialią reikšmę.Jo nuomone, yra tiktai daugybė įspūdžių, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduotės siejamų paprastų ir sudėtingų idėjų srautas.taip pat teigia, kad tiesioginis mūsų pažinimo objektas-mūsų sąmonės turiniai( percepcijos). Juos Hiumas skirsto į įspūdžius ir idėjas. Įspūdžiai-tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime, kai girdime, matome, lytime, jaučiame... Idėjos: Paprastos- kyla iš refleksijos apie įspūdžius; Sudėtinės – kyla iš paprastų idėjų asociacijos būdu. Hiumo agnostinė būties samprata : Jis teigė kad empirinis pažinimas negali duoti žinių. Pasaulio negalima pažinti nei protu, nei empiriniu metodu, taigi pasaulio negalima pažinti. Hiumas pasaulio egzistavimą nei teigia, nei neigia, nes neva negalima įrodyti nei vieno, nei kito..Galiausiai Hiumas padarė išvadą, kad pasaulio išvis negalima pažinti- tai agnostika. Taigi Hiumo filosofija-kraštutinis skepticizmas(agnosticizmas) ,nes neigdamas pažinimo galimybę, kartu neigia ir kiekvienos substancijos, taigi ir realaus pasaulio, buvimą ar nebuvimą.Jis atsisako išorinį pasaulį pripažinti pojūčių priežastimi, nes žmogaus prote yra pojūčių turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojūčius sukelia.
11. EMPIRIZMAS NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJOJE- SPIRITUALISTINĖ IR AGNOSTINĖ BŪTIES SAMPRATOS. Empirizmo esmė: Pagrindiniai empirizmo atstovai buvo G.Barcley’s, D.Hume ir Dž.Locke(pirmasis Naujųjų amžių empirikas). Empirizmas priklauso gnoseologijai, jo tikras pažinimo šaltinis- juslės, o protas –tik instrumentas empirinių duomenų apibendrinimui.Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, uosle, skoniu. Tačiau juslėmis galima pažinti atskirus reiškinius, jų savybes, o ne atskleisti bendrybės bruožus(Aristotelis, Lokas).Empirizmas teikia pirmenybę betarpiškam sąlyčiui su daiktais. Empiristai pažinimo vyksme pagrindinį akcentą dėjo į jutiminį suvokimą- mąstymas nieko naujo pridėti negali. Mąstymas yra tik vardų ir pavadinimų daiktams suteikimas. Pagrindinis pažinimo metodas- indukcija. Empirizmas turi ontologinę išraišką.
G.Barkley’o spiritualizmas(subjektyvusis idealizmas ) Berklis-airių filosofas ir dvasininkas. Kartu su Loku ir Hiumu buvo empirikai.Jo teorija priskiriama subjektyviam idealizmui(La Mettrie vadina spiritualizmu)t.y. pasak Berkeley’o visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduotės sukurtos idėjos neegzistuoja atskirai nuo proto.Žmonės mano,kad juntami daiktai,pvz,namai,kalnai,upės egzistuoja ne prote, o atskirai nuo jo;jie gali egzistuoti kuo puikiausia kai mes jų nesuvokiame.Tačiau jie klysta.Berkley’s samprotauja taip: kai aš sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, aš jį matau ir juntu arba žinau, kad galėčiau jį suvokti, arba kad kokia nors dvasia(pvz.Dievas)jį suvokia. Daikto egzistavimas reiškia jo suvokimą arba suvokimo galimybę.(Kasdieninių patyrimų objektai yra idėjų ir jutimų kombinacijos iš čia- Idėjos būtis yra būti suvokiamai)Juk būtų absurdišjka teigti, kad kokia nors idėja ar pojūtis egzistuoja nesuvokiami.Berkeley’o argumentus schemiškai galima pateigti taip:1 Daiktai yra savybių rinkiniai2.Tos savybės sutampa su mūsų pojūčiais ir vaizdiniais(idėjomis)3.Todėl daiktai yra idėjų rinkiniai arba, kitaip tariant, sudėtingos idėjos, egzistuojančios mūsų prote(sieloje)Berkley’s atsisakė materialiosios substancijos parodant, jog kūniškų ir daiktiškų substancijų nėra.Yra tik dvasinės substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba žmogiškomis sielomis. Nėra jokios kitos substancijos išskyrus dvasią, arba tai, kas suvokia. Berkeley’s siekė įrodyti kūniškos substancijos iliuziškumą.Tačiau remiantis panašiais argumentais galima buvo paneigti ne tik kūniškos, bet ir dvasinės substancijos egzistavimą.Tai pabandė padaryti britų filosofas(kilęs iš Škotijos)- Davidas Hume’as (1711-1776).Berkeley teigė, kad daiktai tėra idėjų rinkiniai, o Hume’o nuomone, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduotės siejamų paprastų ir sudėtingų idėjų srautas.
D.Hume’o agnosticizmas: Hume tvirtino empirizmą, tačiau teigė, kad empirinis pažinimas negali duoti žinių .Kiek žmonių-tiek ir nuomonių. Vienam gali būti šalta, tuo tarpu kitam- šilta. Kiekvienam patyrimas truputi kiriasi. Išeina kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Gaudami skirtingus patyrimus, padarome skirtingas išvadas. Taigi jutiminė empirika tikslių žinių neduoda. Hiumo dėsnis teigia, kad empirikoje visuotinumo nėra, todėl empirinis pažinimas neįmanomas. Galiausia Humas padarė išvadą ,kad pasaulio pažinti išvis neįmanoma(agnostika) Jis teigia, kad pasaulio negalima pažinti nei protu, nei empiriniu metodu, taigi pasaulio išvis negalima pažinti. Hume pasaulio egzistavimą nei teigia, nei neigia, nes neva negalima įrodyti nei vieno ,nei kito.Taip yra todėl, kad žmogaus prote tėra pojūčių turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojūčius sukelia.Todėl negalima tvirtinti, kad pasaulis yra arba jo nėra ,o pats klausimas ar egzistuoja pasaulis yra nesusipratimas. Hume tvirtai laikėsi nuostatos, kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokimų: įspūdžių ir idėjų. Įspūdžiai- tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime kai girdime, matome, jaučiame, mylime…(arba – tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus)Idėjos-tai blanki įspūdžio kopija: 1.Paprastos- kyla iš refleksijos apie įspūdžius, todėl jos yra silpnesnės įspūdžių kopijos 2.Sudėtinės idėjos- kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, remiantis panašumu, laikinu ar erdviniu lygiagretumu, taip pat priežasties ir padarinio ryšiu. Visas sąmonės turinys susideda vien iš aktualių, juslinių suvokimų, jų kopijų ir asociacijos mechanizmų.Nėra jokios dvasinės nejuslinės proto galios. Humo išvados:1Daiktai(substancijos) tėra juslios sąmonės suvokimų serijos,2 Siela tera juslinių suvokimų raizginys.Hume teigia, kad metafizinių problemų neįmanoma išspręsti ne dėl žmogaus proto, o dėl to, kad pačios problemos yra visiškai neapibrėžtos. Jos formuluojamos vartojant tokias sąvokas kaip substancija, ar siela, bet šios sąvokos neturi aiškios prasmės, kadangi nesusijusios su mūsų potyriais. O būtent jie ir sudaro žmogiškojo pažinimo pagrindą.Jis buvo tikras, kad visos žmogaus idėjos kyla iš pirminių jutiminių įspūdžių,todėl tik ryšys su jais ir gali suteikti idėjoms prasmę. 12. BŪTIES PAŽINIMO PROBLEMA FILOSOFIJOJE
Nagrinėjant būties prigimties klausimus ir aiškinant filosofinius klausimus formuluojami tam tikri teiginiai, teorijos. Jos turi būti paaiškintos, taip pat reikia nurodyti iš kur atsiranda žmonių žinios. Atsiranda pažinimo šaltinio problema. Labai svarbūs yra du pažinimo šaltiniai: a) juslinis patyrimas, b) protas.
Racionalizmas, empirizmas ir skepticizmas (agnosticizmas) kaip būties pažinimo metodologinės nuostatos.
Racionalizmas – gnoseologijos kryptis, laikanti, kad protas turi nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. Nėra
neišsprendžiamų dalykų, yra tik neišspręsti. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje vadinami racionalistais. Atstovai: Dekartas, Spinoza, Leibnicas.
Empirizmas – gnoseologinė koncepcija, pagal kurią juslinis patyrimas esąs vienintelis žinių šaltinis. Visuotinį ir būtiną
egzistuojantį pasaulį (Bekonas, Hobsas, Lokas) 2. Idealistinis empirizmas – neigia, kad patyrimo pagrindas yra objektyvus pasaulis. Patyrimas tik jutimų visuma (Berklis)
Skepticizmas - (gr. skeptomai — abejoju) — filosofinė koncepcija, abejojanti galimybe pažinti objektyvią tikrovę.
Skepticizmas labiausiai paplinta tais visuomenės vystymosi laikotarpiais, kai senieji visuomeniniai idealai jau nebetvirti, o naujieji dar neįsitvirtinę. Skepticizmas kaip filosofinė doktrina atsirado antikinės visuomenės krizės laikotarpiu kaip reakcija į ankstesnes filosofines sistemas, kurios spekuliatyviais samprotavimais mėgino paaiškinti jutiminį pasaulį, neretai prieštaraudamos viena kitai. Pirmieji skeptikai teigė, kad žmogiškasis pažinimas esąs santykinis, formaliai neįrodomas ir priklausąs nuo įvairių sąlygų (gyvenimo aplinkybių, jutimo organų būklės, tradicijų ir įpročių įtakos ir pan.). Abejojimas visuotinai pripažintų įrodomų žinių galimumu tapo antikinio skepticizmo etinės koncepcijos pagrindu. Antikos skeptikai ragino susilaikyti nuo sprendimų, kad būtų galima pasiekti dvasinę ramybę (ataraksiją) ir tuo pačiu laimę, kuri ir esanti filosofijos tikslas. Tačiau patys skeptikai toli gražu nesusilaikydavo nuo sprendimų ir rašė veikalus, kuriuose kritikavo spekuliatyvines filosofijos dogmas ir pateikdavo argumentų (vadinamų tropais) skepticizmo naudai. XVII—XVIII a. filosofijoje buvo įvairių skepticizmo krypčių. Apskritai skepticizmas suvaidino svarbų vaidmenį, atmetant viduramžių ideologijos dogmatizmą. Montenis, Žaronas, Beilis ir kiti savo veikaluose abejojo teologų argumentais, ruošė dirvą materializmui įsisavinti. Šiuolaikinėje filosofijoje tradicinius skepticizmo argumentus savotiškai įsisavino pozityvizmas, kuris laiko beprasmiškais bet kuriuos sprendinius, apibendrinimus ir hipotezes, kurių negalima betarpiškai patikrinti patyrimu.
Tikėjimas ir žinojimas. Tertuljanas –,,tikiu, nes tai absurdas” Tertulianas atmetė bandymus suderinti apreiškimą ir protinį pažinimą ir pabrėžė krikščionybės bei pasaulietinės kultūros tarpusavio priešingumą. Jis stengėsi įrodyti, kad protinis pažinimas yra a) nenaudingas, nes tiesa, būdama apreikšta ir išdėstyta Šventajame Rašte, ir, be to, yra žinoma, b) negalimas, nes tiesa pranoksta protą, ir c) žalingas, nes skatina klaidinančius mokslus ir moralinį nuosmukį. Vaizdingais žodžiais Tertulianas pavaizdavo prarają tarp krikščionybės ir filosofijos: ką bendra turįs filosofas ir krikščionis, Graikijos mokinys ir dangaus mokinys, tasai, kuris trokšta žemiškos šlovės, ir tasai, kuris siekia amžinojo gyvenimo, tasai, kuris tik žodžiais skelbia, ir tasai, kuris darbus dirba? Esą mūsų mokslas skelbia, jog Viešpaties reikia ieškoti atvira širdimi, o ne Platono ar stoikų metodais; atėjus Kristui nebėra ko smalsauti, o turint Evangeliją nebėra ko ieškoti, nes niekas negali pažinti tiesos be Dievo pagalbos ir niekas nepažįsta Dievo be Kristaus. Kiekvienas amatininkas krikščionis yra suradęs Dievą ir moka atsakyti į kiekvieną Dievą liečiantį klausimą, tuo tarpu didžiausias pagonių filosofas Platonas teigia, jog esą sunku rasti pasaulio kūrėją. Neigiamą nusistatymą mokslo atžvilgiu Tertulianas grindė pirmiausia tuo, kad mokslo užmačios protu pažinti tiesą esančios neįvykdomos. Tiesa esanti visai kitokia, negu protas ją įsivaizduoja; tai, kas protui atrodo esą neįmanoma, absurdiška, ir yra tiesa. Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų „yra tikras kaip tik dėl to, jog yra neįmanomas" ; galima ir reikia tikėti tuo, kas protui yra absurdas. Tiesai pažinti nereikia proto pastangų, tačiau reikia širdimi pasirengti apreiškimui.
Augustinas Aurelijus - Teocentristinė pasaulėžiūra. Viskas, ką Dievas daro, daro gerai ir nieko nebereikia taisyti. Kyla
klausimas, jei Dievas toks geras, kodėl jis sukūrė tokį netobulą pasaulį ir suteikė jam laikinumą? A.Aurelijus aiškina: Dievas sutvėrė žemę ir įvedė žemėje laiką, nes žemiško laikinumo plotmėje atsiveria Dievo malonė, jo valia. Kurdamas žemišką pasaulį Dievas pasakė: aš gyvenu ne dėl savęs, aš gyvenu, kad savo gėriu pasidalinčiau su kitais. Žemiško pasaulio laikinumas - yra Dievo dovana, nes laikinume atsiveria unikalumas. A.Aurelijus apie žmogų: žmogus pasaulyje užima ypatingą vietą - jis tartum Dievo tarpininkas pasaulyje. Dievas kūrė žmogų pagal analogiją su savim. Jis apdovanojo žmogų trimis savybėmis: dvasiškumu, protu ir laisva valia. Tuo visagalis žmogų išskyrė iš kitų gyvūnų tarpo. Dievas palieka galimybę žmogui rinktis jo gyvenime tikslą. Savo tiksluose žmogus siekia laimės. Laimė laimei nelygu. Vieni laimę linkę sieti su malonumais. Kuo jų daugiau, tuo jaučiasi laimingesnis. Ištvirkėlis irgi laimingas. Malonumai nėra tikrosios laimės garantas. Kiti laimę įžvelgia moksle, žiniose. Laimę motyvuoja tuo, kad mokslas patenkina šį žingeidumą. Gali turėti daug žinių, tačiau jei tavo žinios nukreiptos į blogį, o ne į gėrį, tai laimės neatneš. Siekdami kažko, žmonės vykdo pasirinkimą. O pasirinkę tiki tuo pasirinkimu, vadinasi pasirinkimas žmogų atveda į tikėjimą o tikėjimas suteikia žmogui tai, ko nesuteikia pažinimas tokiu būdu tikėjimas suteikia žmogui didžiausios laimės. Gyvenime neretai šalia gerų žmogaus savybių pasireiškia ir blogosios - vagia, meluoja. Kur yra blogio šaltinis? Kodėl būdamas visagaliu Dievas įleido blogį? Blogio šaknų reikia ieškoti pačiame žmoguje, nes Dievas suteikė žmogui laisvę rinktis.
Tomas Akvinietis - XIII amžiuje sukuriama ir nauja teologija bei filosofija, už kurią jos autorius Tomas Akvinietis (1225—
1274) paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju. Jis sukūrė iš tiesų rimtą, savo metą visiškai patenkinančią teoriją apie būtį ir buvimą, kurioje derama vieta buvo skirta ir dievui, ir pasauliui, ir žmogui. Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų — net mūsų mąstymas apie dievą, netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai priartina žmogų prie dievo, neįveda į jį, o tik priveda, priartina, kaip priartėji prie savo gyvenimo pabaigos, bet negali pasakyti, kad jis baigtas, kad tai būtų tiesa, kol nenumirei, t. y. netapai kita kokybe. Dievas ir yra tokia kokybė, kuri skiriasi nuo visų esamų ir galimų būti daiktų tuo, kad jie visi turi tilpti jame, net materialumas (materija) ir racionalumas (protas), ir laisvumas (valia) — Dievas yra ir virš to, kas materialu, ir virš to, kas yra protiška, ir virš to, kas yra vališka, vadinasi, yra viršdvasiškumas. Dievo esmė yra tobulumas, kuris savybingas pats sau, dėl ko iš kito, žmogui prieinamo, tobulumo gali būti
