Lietuvių filosofas, egzistencialistas Juozas Girnius teigė: ,,Ne laimė, o prasmė yra pagrindinis dalykas, nes be prasmingo gyvenimo negali būti nė laimingo gyvenimo.‘‘ (PrieV.M-Putino)
MAIRONIS
Gyvenimas mūsų kaip gėlė laukinė, / Čia žydi, žaliuoja, čia dalgis nuskynė Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?
Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? (Išnyksiu kaip dūmas) Bet žalioji – kaip lietuvis <...>Neatdengs skaudžios krūtinės.“
„Miškas verkia didžiagirių:/Baisūs kirviai jas išskynė;/Verkia Lietuva didvyrių:/Jų neprikelia tėvynė.”
„Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus/Eis ginti brangiosios tėvynės!/Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus/Lauks teismo dienos paskutinės.”
„Gražu kai pavasaris griaudamas ledą,/Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;/Gražu kai didvyriai mylėdami veda/Tėvynę naujais atbudimo keliais!“( „Jaunoji Lietuva“)
J. BILIŪNAS
Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės
Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori"...
Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras, ir vargų klaikumą – rašė
rūpestingai, be pasigailėjimo. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, – visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga – atidengta, nors ir sunkiai
suprantama...(Liūdna pasaka)
Tad, buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje... (Kliudžiau)
ŠATRIJOS RAGANA
Juo labiau persekiojama idėja, juo brangesnė ir juo giliau leidžia šaknis į žmogaus širdį Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų!”
“Nuostabi mįslė yra žmogaus siela.”
„Šimtą kartų beveliju pati dirbus, negu vertus kitus, šimtą kartu beveliju nevalgius pati, negu skaičiavus kąsnius kitų.”
„Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės.”
„Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia. Amžinojo užmigimo valanda – tai pabudimo valanda.”
„Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.”
-„Jei atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, kas savo draugei nepagailėjai to, kas tau buvo gražiausia.“
„Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską...” VAIŽGANTAS
Bet kas turi savo šaltinį, pradžią ar priežastį, ir plėtojasi, kol prieina skiriamąjį galą.” Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti.“
V.M-PUTINAS
Dabartis savaime kuria ateitį.
Tiesa yra nepasakomoje, neišreiškiamoje mintyje, mūsų nepraskleidžiamoje dvasios kertelėje - ir juo giliau, juo geriau.
Vanduo - geras daiktas ir žemė - geras daiktas, o kai sumaišome abudu, pasidaro purvas.
Priimk gyvenimą kaip būtinybę, bet manyk, kad geriau nė negalėjo būti. Nieko nesibijok, nieko nesigailėk ir dėl nieko nesisielok.”
Širdis įsakymų ir uždraudimų neklauso.”
,,Ji džiaugėsi gražiomis svajonėmis,kurių nei viena nedrįso tikėti" "Mes tik tada ko nors pasigendam,kai esame negrįžtamai to netekę" ,,Nėra tokio skausmo,kurio laikas nepagydytų"
V.KRĖVĖ
Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus
“Širdis, kuri myli, šviesos ir saulės trokšta. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė.” „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet
pasirodo, kad pikta.“
„Matysim kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas.” „Aš visuomet noriu gero, bet nežinau, kaip tai pasiekti.“
„Aš myliu tuos, kurie gyvena ten, miškuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi sakęs, bet gal todėl ir myliu, kad jų nepažįstu. Juk jie turi būti tokie patys kaip aš ir tu.”
„Patsai aš užsidarysiu paveldėtoje iš tėvo pily, kad nematytau ir negirdėtau nieko...” „Aš visuomet klysdavau.”
„Bijau, kad vėl klystu.” H.RADAUSKAS
Aš nevedu tautos,/ aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“
„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ („Pasaka“)
„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos.“ („Dainos gimimas“)
„Aš nieko nežinau,/ Aš nieko neturiu,/ Brendu per tuštumą be jokių žiburių.“ („Aš nieko nežinau“)
„Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,/ Ir kanarėlė pradeda žydėt.“ („Mūza“) „Koks tu vienas, vienišas esi/ Laimėj, baimėj, meilėj ir mirty.“ („Vienatvė“) „Ir pareini namo apakęs,/ Ir plunksna rašalą taškai.“ („Kaštanas pradeda žydėti“) „Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės / Ir miršta žmonės ir namai.“ („Poetai arba katastrofa“) „Velniop nueina aukštas menas, / Ir nebegalima liūdėt, / Kada pavasarį kaštanas / Už lango
pradeda žydėt.“ („Kaštanas pradeda žydėt“)
Vakaras. Nereikia nieko, / Tik sėdėti ir žiūrėt, / Kaip ta saulė mus palieka, <...> Taip sėdėti ir žiūrėti / Be jokios, jokios minties“ („Vakaras“)
A.ŠKĖMA
„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę<..>
optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas- blogis, nes gyvenimas-karas Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir
praradau daug laiko.“
„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę“
„Gyvenimas-blogis, nes gyvenimas-karas“
„Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“.
„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę.”
„Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.”
„Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“ („Balta drobulė“)
J.RADVANAS
Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose per kuriuos Lietuva nusidriekus."
Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes."
M.MAŽVYDAS
Tamsybes senąsias nuog jūsų šalin atvarysit,/ Sūnus, dukteris nuog jų išgelbėsit,/ Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit/ Ir pagal jį jūs patys save dabinsit.
„Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkiat,/ O jūsų ūkiūsu šeimyną mokykiat./ Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,/ Visa širdžiatur tą Dievo žodį mylėti.”
„Šituo mokslu Dievą tikrai pažįsit/ Ir dangaus karalystėn prisiartysit.“,
„Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti,/ Tasai amžinos tamsybėsutur būti.” M.DAUKŠA
,,Kur gi sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?‘‘
,, Kaip iš prigimties kiekvienas yra prisirišęs prie savo kilmės ir tautos, lygiai taip pat ir prie savo gimtosios kalbos“
,, Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.‘‘
„Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“
SARBIEVIJUS
„Gal mes klystam, o gal tikrai / Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? <...> Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, / Ar apgaulė akių tiktai?”
„Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy, / Save uždaro ji tarp savų ribų / Ir taikų sostą nekaltajam / Stato dažnai ant šiaudų pašiūrės.”
„<...> Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, / Jei atims, nesumažins jo.” K.DONELAITIS
„Tau, žmogau, mielsdievs daugių daugiaus dovanojo.“
„Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams, / Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido / Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė.“
„O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu sotin.“
„Ak! Kiek sykių Krizas, […] / Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, / Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.“
A.MICKEVIČIUS
„ Pasiėmiau aš ją, tą šaką, į draugus –/Bejausmė, dar geriau nei su jausmais žmogus./Ji ašaras manas ir liūdesį suprato./Ji – vienas draugas man iš didelio jų rato.” („Vėlinės”)
„Kas nebuvo žmogum niekados,/ tam žmogus ir padėti negali (Vėlinės) „Tikėjimas, jausmas sako daugiau man/ Nei akys mokslinčiaus ar stiklas.
A.BARANAUSKAS
„Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,/ Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs/ Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!?/ Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado“
„Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios,? Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios<...>/ Bet kaip tik išvydęs/ Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,? Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:/ <...> Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,/Kad dievai apsaugo ir dengia, ir peni.“
„Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug brangaus.“ „Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar
nebuvo.“
J.AISTIS
„Mus svajonės apvils ir mus laimė meluos, / O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...“ „It gyvatės gėluo“
„Mano širdis nuvargusi, nualusi, / Tartum ledais sukaustytas Kaukazas.“ „Džazas“ „Ėjau laukais, ėjau ir pievom, / Kiek suopolio graudaus, kiek skurdo!“ „Ėjau laukais“ „Norėjau verkti, juoktis ir galbūt mylėti, / Nes verkt, mylėti, juoktis miela ir gražu! „ (eil.
„Žvilgsnis“)
„Aš žinau, tau sakė - tai vėjelis rožėse:/ Sielvartas ir džiaugsmas pinasi kartu...“ (eil. „Aš žinau“)
S.NĖRIS
„Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.“ Kur baltas miestas „Ir nenoriu sau geresnio nieko, tik prie žemės prisiglaust brangios." Maironiui
„Bet kojos žengt nedrįsta – tiek daug, tiek daugel klydę." Tolimas sapnas J.MARCINKEVIČIUS
„Aš privalėjau čia atvykti, čia, / Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių / Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.“
,,<...> aš turėjau / ateiti į čia privalėjau / prakalbinti jų sielas / suteikt amžinybėje balsą / tai žemei / tai Lietuvai / Aš jos liežuvis / kurs šaukia / istorijos tamsai ir vėjui: / aš čia aš čionai.“
„Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu
<...> ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“
,,Bijau prisipažinti, kad ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast.“
„Klausykitės gerai... Širdim klausykit! / Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų / Pajusite medaus ir kraujo skonį, / Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant, / Užuosit šieno ir liepynų kvapą, / Regėsit baugų debesio šešėlį / Per lauką bėgant ... Taigi pamėginkim. / „El – ie“ tai „Lie“, „tė –u“ tai „tu“,/ „vė – a“ tai „va“... / Lie – tu – va!“
„Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas.“
„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom suglebusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“ („Dienoraštis be datų“)
Nežinau, gal tai erezija, bet man atrodo, kad ne tikėjimas svarbu, ne maldos, o tai, kiek žmogui gera padarai. Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi. (J. Marcinkevičius -
“Mažvydas”)
Kur du lietuviai - ten peilis prie gerklės. (J. Marcinkevičius - “Mažvydas”) „Neliks duonos su druska – liks tėvynė.“
„Ką aš pasakysiu, kai manęs/ Paklaus štai šitie žmonės? Kai aš pats/ Savęs klausiu? Ką aš pasakysiu?/ Galbūt aš pasakysiu: Lietuva.“ (iš „Mažvydo“ apie laimę)
„Veizėk, žmogau, ant pareigos,/ Nebodams meilės nei ligos./Ant lietuvystės/ Ir kunigystės/ Stovėl lig pabaigos.“ („Mažvydas“)
Vadovaudamiesi autoriaus koncepcija, kad „istorija yra gyvas, nesibaigiantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko – tęsiasi ir vyksta mumyse“ (6 p.), bandome atsakyti ir į kitą klausimą: ką šie tragizmo ženklu pažymėti herojai reiškia dabarties žmogui?
M.KATILIŠKIS
„Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas „Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė
alksnynėlyje“
„Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama“
„Mat gamta, kaip Dievo kvėpsimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia visą, kas nereikalinga ir negera.“
„Tarp miško sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu apvedimu uždarytos ankštame rate“. „Geriau negalvoti, kas bus žiemą /.../ žiema žymi negandą ir vargą“.
„Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“.
„Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“; „Ji buvo kaip tas medelis...“.
„Ak tu žeme, žemele juodoji!– sušuko nebeįsitekdamas savyje. Ir eidamas toliau kartojo, kokia tu didelė ir brangi.“
„Mat gamta, kaip Dievo kvėpsimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia visą, kas nereikalinga ir negera.“
„Kaip nėra pakartojama jaunystė ir nėra pakartojama mirtis.“
„Aš atsigręžiau atgal. Mūsų pėdos, mūsų praeitis, mūsų nueitas kelias – švarut švarutėliai užneštas ir užpustytas“.
J.APUTIS
“Vargas yra negerai, kai jis ypač didelis, kai prislegia žmogų ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau iki tam tikros ribos jis yra beveik būtinas kiekvienam, kad žmogus nesijaustų galintis pasaulį sau palenkti”,— Aputis.
„Viską užsidirbk savo penkiais pirštais! Nestingu didesnių ar mažesnių nuodėmių ir kaip koks Dostojevskio herojus dėl jų išgyvenu. Išgyvenimai žmogų švarina ir gražina, bet ar nuo to geriau aplinkiniams?“ (Juozas Aputis)
,,Tarp žmonių visada esti tokių, kurie, nepretenduodami būti kokiais nors švyturiais, iš tikrųjų jais būna – be pasipūtimo, be įtampos, be pretenzijų. Lietuvai verkiant reikia tokių žmonių.“
,,Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai ir tik vaikystėje galime iškasti šulinius trokštantiems pagirdyti.“
Č.MILOŠAS
,,Mano tėvynėj, kurion nesugrįšiu,/ Ežeras girioj be galo platus tyvuliuoja,/ Viską regiu stebuklingai, sakytum, sapnuoju,“
,,Ten ir mano baimė. Jau supratau,/ Jog ten jis bus, pakol mirtis ateis ir tas: jau viską tu įvykdei.“
,,Faktiškai mano poezija, galima suprasti kaip kovą su nusiminimu, kaip priemonę jam išvengti“ Č. Milošas
,,Danguj manajam tas erškėčiuotas ežeras užmigęs.“ (,,Mano tėvynėje“ iš rinkinio ,,Išgelbėjimas“)
,,Prisiminiau, kur posūkis, bet upės neatpažinau;/ Spalva it rūdijančio sunkvežimių tepalo./ Ir nei meldų, nei vandens lelijų.“ (,,Sodyba“ iš ciklo ,,Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“)
Aš neturiu išminties,nei įgūdžių, nei tikėjimo / Bet aš gavau jėgos, ji plėšo pasaulį pusiau – eilėraštis Trys Žiemos 1936m.
Aš esu tik žmogus, man reikia aiškių ženklų – eilėraštis Miestas be vardo 1969 m. V.MAČERNIS
„Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug/ spalvų, kurios blunka“,- iš eilėraščių ciklo „Songs of Myself“ XV giesmės.
„Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas.“
„...mokėkime gyventi dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“
„Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyvenimo reikalui. Niekur taip greitai jėgos neišsenka, kaip minkštame fotelyje...“
„Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, /Maitinu geriausiais žemės vaisiais: /Mokslu ir menu“,- eilėraštis „Pantera“.
B.KRIVICKAS
„Dovydas prieš Galijotą-„Kad visoj tautoj jau nėr kas gina“.
„Praktiškas gyvenimas rodo, kad mūsų kriticizmas neretai virsta skepticizmu ir visišku nusivylimu bet kuriais visuomeniniais idealais."
„Mes patys sveiku kritiškumu turime įvertinti padėtį. "
„Mes turim pramatyt realius kelius ir visas kliūtis, kurias susitiksime beartėdami savo idealo link. Ne tik pramatyt, bet žingsnis po žingsnio savo darbu, o ne fantazija, veržtis pirmyn."
,,Ruduo rudai raudonas ir auksinis.../Atūš, atūš tuoj iš žiemių žiema!..“ (eil. ,,Rudens melodija“)
,,Šoka girioj sniego sūkuriai,/ O jis guli nuo žaizdų parpuolęs./Šluosto kraują jo plaukais žaliais“ (eil. ,,Partizano mirtis“)
,,-Eikit čia jūs, Sibiro vilkai!/Jūs, lavonus draskančios hienos!/Man dar liko šoviniai keli./Aš dar kausiuos mirštantis ir vienas!“ (eil. ,,Partizano mirtis“)
J.KUNČINAS
"netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmasis juos pakartos
neklaustas..." „
,,viską taip suveldavau, kad nė pats nesusigaudydavau, kur teisybė, kur tylia beprotybe dvelkiąs pramanas“.
„Kuo didesnis vienišius ar slapukas, tuo daugiau jam reikia minios dėmesio...“ „Žmogaus, turinčio humoro jausmą, bijo net Šėtonas!"
„Tokių damų nėra, jos amžinai ką nors persūdo - sriubą, pamokslą, išpažintį.“ „Antraeiliai dalykai ilgainiui virsta svarbiausiais.“
„Tik motorų ir elektronikos gausa skiria mus nuo ansktyvųjų viduramžių, visa kita užkoduota nuo geležies amžiaus.“
,,Mane dar traukė prie stabiliai gyvenančių žmonių, tik dažniausiai jie man niekuo negalėdavo padėti.“
,,O pažadėtam kvartale, / baltom lelijom tarp krūtų / visa kaip augalas žalia, / nuoga ant lango sėdi tu“ "netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmasis juos pakartos neklaustas..."
"Mylėjau tave, bijojau, kad nueisi, pasiklysi mieste, prasmegsi pamiršto uždengti vandentiekio ar dujotekio angoje ir tiesiog ištirpsi rūke."
"Vilniuje, Tūla, Tavęs jau seniai nebuvo, o man gal ir niekur nebuvo - nei Tavęs, nei prošvaistės tarp žemų užupio debesų. Žvelgiau į savo apšepusį veidą balų ir alaus bokalų veidrodėliuose ir nežinojau ką veikti toliau - gyventi ar nebegyventi."
M.IVAŠKEVIČIUS
„Meilės tautoj neatradusi trokštu abejingumo...“
„Lietuva prieš dvidešimt metų išniro į pasaulį su savo senais lozungai, kuie nebeveikia – nebeužveda, nebeuždega žmonių. Laisvė nėra galutinis tikslas. Reikia turėti idėja, kur visa tauta turi judėti“
„Man keista: maišto dvasia prieš dvidešimt metų virto revoliucija. Šiandien mes nesugebam parodyti nė šimtosios savo charakterio dalies. Kenčiam ir skirtomės.“
„Nelygindami tautų mes nežinotume, ar turime problemų, ar lietuviškas rasizmas yra normalu. Tik pamatęs, kad egzistuoja kitokia visuomenė, gali pamatyti savo socialinį ir visuomeninį netobulumą ir kryptį, kur dar galima augti“
„Valstybės sienos neegzistuoja ir neturi egzistuoti“ „Atsigręžkime veidu į jūrą”
„Tiktais ten aš dar pramatau tinkamą žemės tuštumą, kurioj ilgainiui iškiltų rezervinė Lietuva.“
