13
> cd
UDK .141
Va21 TURINYS
Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto taryba 2006 metų spalio 27 dieną rekomendavo šią knygą
kaip vadovėlį Teisės fakulteto studentams.
Dailininkas Algimantas Dapšys Dizainerė Nijolė Juozapaitienė
Vilenas Vadapalas, 2006 Leidykla „Eugrimas", 2006
Sutrumpinimai ... 11
Pratarmė ... 13
I skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS PRIGIMTIS ... 17
1 §. Ubi societas ibi jus - kur visuomenė, ten teisė... 17
2 §. Terminologija: jus gentium ir jus inter gentes, klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė ... 19
3 §. Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruoţai ... 22
3.1 §. Įstatymų leidimo valdţios nebuvimas ... 22
3.2 §. Šaltinių ypatybės ... 23
3.3 §. Centralizuotos vykdomosios valdţios nebuvimas ... 24
3.4 §. Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebu- vimas ... 24
3.5 §. Subjektų ypatybės ... 26
3.6 §. Normų laikymosi uţtikrinimo ypatybės ... 30
3.7 §. Tarptautinės teisės normų privalomumas ... 33
4 §. Jus cogens ... 35
5 §. Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė ... 38
6 §. Viešoji tarptautinė teisė ir privatinė tarptautinė teisė ... 44
7 §. Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis ... 44
7.1 §. Bendroji tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio ir sąveikos problema ... 44
7.2 §. Tarptautinė teisė, Europos Sąjungos teisė ir nacionalinė teisė .... 50
7.3 §. Nacionalinės teisės derinimas ... 51
7.4 §. Bendroji tarptautinė teisė ir Lietuvos teisės sistema ... 56
7.5 §. Tarptautinės sutartys ir Lietuvos teisės sistema ... 61
7.6 §. Tarptautinių organizacijų teisės aktai ir Lietuvos teisės sistema ... 71
7.7 §. Tarptautinių teismų bei arbitraţų sprendimai ir Lietuvos teisės sistema ... 71 ISBN 9955-682-48-5
() TURINYS
II Skyrius. PAGRINDINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS RAIDOS BRUOŢAI ... 74
8 §. Periodizavimas ... 74
9 §. Antika ... 76
10 §. Viduramţiai ... 80
11 §. Renesansas. Ispaniškoji era ... 82
12 §. Prancūziškoji era ... 84
13 §. Angliškoji era ... 94
14 §. Tarptautinė teisė XX amţiuje ... 101
III skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS NORMŲ KŪRIMAS ... 117
15 §. Tarptautinės teisės šaltiniai ... 117
16 §. Tarptautinės sutartys ... 118
17 §. „Tarptautinis paprotys kaip visuotinės praktikos, pripaţintos teisine norma, įrodymas" ... 119
18 §. „Civilizuotų tautų pripaţinti bendrieji teisės principai" ... 122
19 §. „Teismo sprendimai kaip pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti" ... 123
20 §. „Skirtingų tautų viešosios teisės aukščiausios kvalifikacijos specia-listų doktrina kaip pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti" .... 124
21 §. Tarptautinių organizacijų rezoliucijos ... 124
22 §. Vienašaliai aktai ...127
23 §. Tarptautinės teisės normų kodifikacija ... 128
IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ ...130
24 §. Pagrindiniai šaltiniai ... 130
25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis... 131
26 §. Tarptautinių sutarčių rūšys ... 138
27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas ... 141
28 §. Išlyga dėl tarptautinės sutarties ... 152
29 §. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas ... 154
30 §. Depozitaras ... 154
31 §. Sutarties registravimas ir skelbimas ... 156
32 §. Tarptautinės sutarties struktūra ir kalba ... 157
33 §. Tarptautinės sutarties aiškinimas ... 161
34 §. Sutartys ir trečiosios šalys ... 164
35 §. Tarptautinės sutarties laikymasis ir taikymas ... 166
36 §. Tarptautinių sutarčių galiojimas ... 168
37 §. Tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas arba sustabdymas ... 178
38 §. Tarptautinės sutarties nutraukimo arba sustabdymo pasekmės. Ginčų sprendimas ... 185
V skyrius. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS ... 186
39 §. Tarptautinės teisės subjekto poţymiai ... 186
40 §. Valstybės suverenitetas ... 189
TURINYS / 41 §. Imunitetas nuo jurisdikcijos ... 200
42 §. Diplomatiniai imunitetai ... 202
43 §. Valstybių atstovybių prie tarptautinių organizacijų ir jų darbuotojų imunitetai ... 209
44 §. Konsuliniai imunitetai ... 210
45 §. Valstybės atsiradimas ir išnykimas. Tautų apsisprendimo teisė ... 212
45.1 §. Valstybės atsiradimas ir išnykimas ... 212
45.2 §. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas ...220
46 §. Valstybės poţymiai ...232
47 §. Valstybės teritorija ...233
48 §. Tradiciniai teritorijos įgijimo būdai ...234
48.1 §. Okupacija ...235
48.2 §. Senatis ...235
48.3 §. Natūralus teritorijos padidėjimas ... 235
48.4 §. Teritorijos perleidimas... 236
48.5 §. Nukariavimas ... 236
48.6 §. Teritorija kaip res communis, arba bendras ţmonijos palikimas (common heritage ofmankind) ... 237
49 §. Tarpvalstybinių sienų nustatymas ... 238
50 §. Neutralios valstybės ... 239
51 §. Pripaţinimas tarptautinėje teisėje ... 242
52 §. Vyriausybės pripaţinimas ... 249
53 §. Nepripaţinimas ... 252
54 §. Valstybių teisių perėmimas ... 254
54.1 §. Teisių į valstybinę nuosavybę perėmimas ... 257
54.2 §. Valstybės uţsienio skola ... 258
54.3 §. Teisių į valstybinius archyvus perėmimas ... 258
54.4 §. Teisių į tarptautines sutartis perėmimas ... 258
54.5 §. Narystė tarptautinėse organizacijose ... 260
54.6 §. Teisių į privatinės teisės sutartis perėmimas ... 260
54.7 §. Teisių perėmimas ir valstybių sienos ... 260
VI skyrius. INDIVIDAS IR TARPTAUTINĖ TEISĖ. ŢMOGAUS TEISĖS ... 262
I skirsnis. INDIVIDO TEISĖS ... 262
55 §. Besikeičianti individo padėtis tarptautiniuose santykiuose ... 262
56 §. Ţmogaus teisių raida ... 263
57 §. Ţmogaus teisių sąvoka... 265
58 §. Jungtinių Tautų ţmogaus teisių apsaugos sistema ... 266
59 §. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ... 271
60 §. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas ... 274
61 §. Europos ţmogaus teisių konvencija ... 277
62 §. Europos ţmogaus teisių konvencijos taikymas vidaus teisėje ... 278
63 §. Valstybių įsipareigojimų pagal Europos ţmogaus teisių konvenciją pobūdis ... 280
H TURINYS
64 §. Konvencijos aiškinimas ... 281
65 §. Naudojimosi teisėmis apribojimai ... 281
66 §. Veiklos, nukreiptos prieš ţmogaus teises ir laisves, draudimas ... 282
67 §. Teisės ir laisvės, įtvirtintos Europos ţmogaus teisių konvencijoje ... 282
68 §. Peticijos teisė ... 293
68.1 §. Peticijos nepriimtinumo (inadmissibility) pagrindai. Bylos nagrinėjimas Europos Ţmogaus Teisių Teisme ... 296
68.2 §. Teisingas atlyginimas, priteisiamas nustačius Europos ţmogaus teisių konvencijos paţeidimą ... 300
69 §. Europos socialinė chartija ... 302
70 §. Tautinių maţumų teisės ... 304
71 §. Pilietybė ir tarptautinė teisė ... 312
72 §. Uţsieneičių teisinis statusas ... 320
73 §. Pabėgėlių teisės ... 326
n skirsnis. INDIVIDO PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ. TARPTAU TINĖS BAUDŢIAMOSIOS TEISĖS PAGRINDAI. TEISINĖ PAGALBA IR EKSTRADICIJA ... 330
74 §. Baudţiamosios jurisdikcijos ribos valstybės vidaus jurisdikcijoje ... 330
75 §. Tarptautinio pobūdţio nusikaltimai ir tarptautiniai nusikaltimai ... 331
76 §. „Niurnbergo teisė" ... 335
77 §. Nuolatiniai tarptautiniai baudţiamieji teismai ... 337
78 §. Teisinė pagalba ... 346
79 §. Tarptautinio pobūdţio nusikaltimai. Interpolas. Europolas ... 351
80 §. Ekstradicija ... 354
81 §. Ekstradicijos sąvoka ... 356
82 §. Ekstradicija - tarpvalstybinės teisinės pagalbos forma ... 360
83 §. Ekstradicija - procesinis veiksmas pagal valstybės vidaus teisę ... 364
84 §. Tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveika vykdant ekstradicija ... 368
85 §. Ekstradicijos sąlygos pagal bendrąją tarptautinę teisę ... 368
86 §. Ekstradicijos sąlygos pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos su uţsienio valstybėmis ... 370
87 §. Ekstradicija pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautines sutartis: sutarčių tiesioginis taikymas ir viršenybė... 376
88 §. Ekstradicijos sąvoka pagal Lietuvos Respublikos baudţiamąjį ir baudţiamojo proceso kodeksus ... 377
89 §. Asmens išdavimo iš Lietuvos Respublikos teisinis pagrindas ... 378
90 §. Atsisakymo išduoti arba perduoti asmenį pagrindai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ... 380
VII skyrius. ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE ... 382
91 §. Atsakomybės tarptautinėje teisėje kodifikavimas ... 382
TURINYS 92 §. Valstybės atsakomybė uţ tarptautinės teisės paţeidimus ir atsakomybė uţ ţalą, padarytą teisėtais veiksmais ... 384
93 §. Valstybės atsakomybė uţ tarptautinės teisės paţeidimus: sąvoka ir formos ... 386
94 §. Tarptautinės teisės paţeidimas - valstybės atsakomybės pagrindas ....397
95 §. Valstybės veika pagal tarptautinę teisę (veikos priskyrimas valstybei) 399 96 §. Valstybės tarptautinio įsipareigojimo paţeidimas ... 400
97 §. Valstybės organo ar pareigūno, viršijusio savo kompetenciją, veiksmai (ultra viręs veiksmai) ... 401
98 §. Vidaus gynybos priemonių panaudojimo taisyklė ... 401
99 §. Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybę ... 404
100 §. Tarptautiniai valstybių nusikaltimai ... 406
VIII skyrius. TARPTAUTINIŲ GINČŲ SPRENDIMAS IR TAIKOS BEI SAUGUMO PALAIKYMAS ... 410
I skirsnis. TARPTAUTINIŲ GINČŲ SPRENDIMAS ... 410
101 §. Taikus ginčų sprendimas ir jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose ... 410
102 §. Ginčų sprendimo priemonių laisvo pasirinkimo principas ir teisminis arba arbitraţinis nagrinėjimas ... 412
103 §. Ginčų sprendimo priemonių rūšys ... 416
104 §. Tradicinės tarptautinių ginčų sprendimo priemonės: diplomatinės ir teisminės priemonės ... 416
105 §. Diplomatinės priemonės: derybos, tyrimas, gerosios paslaugos bei tarpininkavimas, sutaikinimas ... 416
105.1 §. Derybos ... 416
105.2 §. Tyrimas ... 420
105.3 §. Gerosios paslaugos ir tarpininkavimas ... 421
106 §. Teisminės priemonės: arbitraţinis ir teisminis ginčo nagrinėjimas... 425
106.1 §. Arbitraţas ... 425
106.2 §. Tarptautinis Teisingumo Teismas... 431
II skirsnis. GINČŲ SPRENDIMAS TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE IR TARPTAUTINĖS TAIKOS BEI SAUGUMO PALAIKYMAS ... 446
107 §. Ginčų sprendimo organizacijose ir taikos bei saugumo palaikymo ryšys ... 446
107.1 §. Jungtinių Tautų Chartijos sukurta kolektyvinio saugumo sistema ... 447
107.2 §. Saugumo Tarybos kompetencija palaikant tarptautinę taiką ir saugumą ... 451
107.3 §. Naujos tendencijos palaikant tarptautinę taiką ir saugumą 454 107.4 §. Valstybių ginkluotos jėgos panaudojimas kovoje su terorizmu ... 460
K) TURINYS
IX skyrius. KARAS IR TARPTAUTINĖ TEISĖ ... 465
I skirsnis. JĖGOS IR GRASINIMO JĖGA DRAUDIMAS TARPTAUTINIUOSE SANTYKIUOSE ... 465
108 §. Tarptautinės teisės normos, taikomos tarptautinio ginkluoto konflikto metu ... 465
109 §. Karinės jėgos naudojimo tarptautiniuose santykiuose draudimo teisiniai pagrindai ... 465
110 §. Ginkluotas uţpuolimas ... 471
111 §. Agresija ... 472
112 §. Prievartinės priemonės ... 473
113 §. Savigyna: sąvoka ir vykdymo sąlygos ... 474
114 §. Humanitarinė intervencija ... 477
115 §. Tarptautinio Teisingumo Teismo praktika karinės jėgos panaudojimo bylose ... 478
II skirsnis. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ ... 485
116 §. Tarptautinė humanitarinė teisė: karo įstatymai ir papročiai, karo aukų apsauga ir draudţiami ginklai bei kariavimo metodai ... 485
117 §. Tarptautinis ginkluotas konfliktas ... 490
118 §. Netarptautinio pobūdţio ginkluotus konfliktas... 491
119 §. Neutralitetas kare. Nekariaujančios valstybės ... 492
120 §. Okupacija ... 492
121 §. Aneksija ... 494
122 §. Kombatantas ... 495
123 §. Partizanai ir nacionalinio išsivadavimo judėjimų kariai ... 495
124 §. Samdiniai ... 496
125 §. Karo belaisviai ... 497
126 §. Suţeistieji ir ligoniai kariai ... 497
127 §. Civiliai gyventojai ... 497
128 §. Paliaubos ... 498
129 §. Taikos sutartis ... 498
130 §. Tarptautinės humanitarinės teisės sutartys ir papročiai: tarpusavio santykis ... 499
131 §. Atsakomybė uţ tarptautinės humanitarinės teisės paţeidimus ... 500
132 §. Karo vedimo priemonių ir metodų, sukeliančių nereikalingas kančias arba sugriovimus, nesirenkancių aukos ar darančių didelę ţalą aplinkai, draudimas ... 506
133 §. Masinio naikinimo ginklų draudimas ... 508
Rodyklė ... 513
SUTRUMPINIMAI
ACDI Annuaire de la Commission de droit international
AJIL American Journal of International Law
AFDI Annuaire francais de droit international BK Lietuvos Respublikos baudţiamasis kodeksas BPK Lietuvos Respublikos baudţiamojo proceso kodeksas
Brovvnlie Brovvnlie, Ian. Principles of Public International Law. Fourth ed. Oxford: Clarendon Press, 1990
BYBEL British Year Book of International Law
CIJ Recueil Recueil des arrets, avis consultatifs et ordonnances de la Cour Internationale de Justice
CPJI Cour Permanente de Justice Internationale Sėrie A (Recueil des arrets, jusąu'au 1930) Sėrie A/B (Recueil des arrets, avis consultatifs et ordonnances, depuis 1931)
EB Europos Bendrijos, Europos Bendrija
ES Europos Sąjunga
Harris David J. Harris. Cases and materials on international law. Sixth edition. London: Sweet&Maxwell, 2004
ICJ Reports International Court of Justice. Reports of Judgements, Advi-sory Opinions and Orders
ILM International Legal Materials
JT Jungtinės Tautos
Nguen Quoc Nguen Quoc Dinh, Patrick Daillier, Alain Pellet. Droit Dinh/Daillier/ international public. 6e edition. Paris: L. G. D. J., 1999 Pellet
12 SUTRUMPINIMAI
Oppenheim/ Oppenheim's International Law. Ninth edition. Vol. 1. Peace. JenningsAVatts Introduction and Part 1; Vol. 2. Parts 2 to 4/ Ed. By Sir
Rob-ert Jennings and Sir Arthur Watts. London: Longman, 1992 PCIJ Permanent Court of International Justice, Series A (Collection
of Judgements; up to and including 1930), Series A/B (Judge-ments, Orders and Advisory Opinions; beginning in 1931) RCADI Recueil des cours de l'Acadėmie de droit international de La
Haye
Rec. Cour de justice des Communautės europeennes. Recueil de la jurisprudence de la Cour de justice et du Tribūnai de premiė-re instance
RGDIP Revue gėnerale de droit international public
RIAA United Nations, Reports of International Arbitrai Avvards RSA Nations Unies. Recueil des sentcnccs arbitrales
Shaw Malcolm N. Shaw. Intcrnationul Lavv. Fifth edition. Cambridge: Cambridge University Press, 2003
Ţinios Valstybės ţinios
PRATARME
Šiuolaikinė tarptautinė teisėjau nėra vien tik politikų, diplomatų ir tei-sininkų tarptautininkų veiklos sritis ar teitei-sininkų bendrojo parengimo da-lis. Jos normos, pirmiausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa dauge-lio valstybių nacionalinės teisės dalimi. Tarptautinės teisės normos vis daţ-niau taikomos nacionalinėje teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų prak-tika vis daţniau susijusi su nacionalinės teisės subjektais: fiziniais ir juri-diniais asmenimis.
Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema, neturinti centralizuotos įsta-tymų leidimo, vykdomosios ir teisminės valdţios. Ji paremta bendrų ţmogiškų vertybių pripaţinimu, valstybių veiksmų koordinavimu ir derinimu tarp-tautiniuose santykiuose. Dėl tarptautinės teisės specifikos tarptautinių krizių ir konfliktų metu nelengva uţtikrinti veiksmingą tarptautinės teisės normų lai-kymąsi. Tačiau šioms krizėms ir konfliktams pasibaigus, neišvengiamai grįţ-tama prie tarptautinės teisės normų laikymosi ir jų vykdymo. Valstybė negali uţtikrinti savo nacionalinių interesų nesiskaitydama su kitų valstybių ir tautų teisėmis ir tesėtais interesais. Kiekvienos valstybės, ypač maţos, interesai ir saugumas dabar yra tiesiogiai susiję su kitų valstybių interesais ir saugumu.
Pagarba tarptautinės teisės normoms yra vienas svarbiausių demokratinės teisinės valstybės poţymių. Tarptautinės teisės laikymasis yra valstybės elgesio tarptautiniuose santykiuose teisėtumo kriterijus. Tarptautinės teisės normos inkorporuojamos į nacionalinės teisės sistemą, jos apima vis naujas gyvenimo sritis, kurios anksčiau priklausė valstybės išimtinei vidaus ju-risdikcijai. Tarptautinės ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos nor-mos neatskirianor-mos nuo konstitucinių piliečio laisvių. Tarptautinė teisė pa-keitė individo teisinę padėtį, nes įtvirtino ţmogaus teises bei pagrindines lais-ves ir sukūrė tarptautines institucijas bei mechanizmus, tiesiogiai ginačius ţmogaus teises.
14 PRATARME PRATARME 15
Tarptautinės teisės svarbą valstybių santykiuose akivaizdţiai rodo Lietu-vos nepriklausomybės atkūrimas. Ir siekis atkurti LietuLietu-vos nepriklausomy-bę, ir istorinis 1990 m. kovo 11 d. Aktas buvo pagristi tarptautine teise. Su ja tiesiogiai susiję ir Lietuvos valstybingumo stiprinimas bei nacionalinių in-teresų gynimas. Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė narė, o Europos Są-jungos bendra uţsienio ir saugumo politika pagrįsta tarptautine teise. Tarp-tautinės teisės normas taip pat taiko Europos Sąjungos institucijos ir pir-miausia - Europos Teisingumo Teismas.
Tarptautinės teisės normos pasiţymi stabilumu. Joms sukurti reikia daug laiko, ilgalaikės valstybių praktikos. Tarptautinės teisės normas maţiau negu vidaus teisės normas veikia politiniai pokyčiai. Kita vertus, pastarieji de-šimtmečiai, kai tarptautiniuose santykiuose vyko esminiai politiniai poky-čiai, buvo ypač reikšmingas laikotarpis tarptautinės teisės raidoje. Šis lai-kotarpis atnešė daug naujovių svarbiose tarptautinių santykių ir tarptauti-nės teisės srityse, pirmiausia tokiose kaip valstybių pripaţinimas, jų teisių perėmimas, tautų apsisprendimo teisė, tarptautinė ţmogaus teisių apsauga. Šioje knygoje stengiausi parodyti naujausias šiuolaikinės tarptautinės teisės normas. Kartu panaudojau daug medţiagos iš 1998 m. išleistos knygos „Tarptautinė teisė: bendroji dalis". Nors pirmosios knygos struktūra nepaki-to, ši knyga yra iš esmės papildyta ir pataisyta naudojant naujus šaltinius ir praktiką. Parašiau du naujus skyrius, kurių vienas skirtas tarptautinių ginčų sprendimo ir tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo normoms, kitas - ginkluotos jėgos naudojimo draudimo tarptautiniuose santykiuose principui ir tarptautinei humanitarinei teisei. Išsamiai išnagrinėjau tautų laisvo apsisprendimo teisę. Atsiţvelgdamas į naujus teisės aktus bei praktiką, per-rašiau knygos paragrafus, kuriuose nagrinėjamas tarptautinės teisės taikymas Lietuvos teisės sistemoje. Maţai pakito tik knygos II skyrius, skirtas tarp-tautinės teisės istorijai. Vargu ar aštuoneri metai, praėję nuo to laiko, kai buvo išleista pirmoji knyga, leidţia daryti naujas išvadas tarptautinės teisės istorijoje. Nebent galima kalbėti apie tai, kad kai kurios pastarųjų metų tarp-tautinės krizės ir konfliktai (Kosovas, Rytų Timoras, karas Irake) atskleidė kai kuriuos naujus tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo teisinius as-pektus, tačiau juos stengiausi atskirai aptarti IX skyriuje. Visi kiti skyriai yra labai atnaujinti ir papildyti. Panaudojau naujausią Tarptautinio Teisingumo Teismo praktiką, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje.
Knygą sudaro devyni skyriai, apimantys pagrindinius šiuolaikinės tarp-tautinės teisės klausimus: tarptarp-tautinės teisės prigimtį ir specifiką, tarptauti-
nės teisės kūrimą ir jos šaltinius, tarptautinių sutarčių teisę, valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą, diplomatinius ir konsulinius imunitetus, ţmo-gaus teises ir tarptautinės baudţiamosios teisės pagrindus, atsakomybę tarp-tautinėje teisėje, tarptautinių ginčų sprendimą bei tarptautinės taikos ir sau-gumo palaikymą, karinės jėgos naudojimo draudimą bei tarptautinę huma-nitarinę teisę. Išnagrinėjau istorinę tarptautinės teisės raidą. Nemaţai dėmesio skyriau tarptautinės teisės klausimams, susijusiems su Lietuva: jos nepriklau-somybės atkūrimui, Lietuvos tarptautinių sutarčių taikymui ir kt. Aptariau kai kuriuos Europos Sąjungos teisės klausimus, tačiau tik tiek, kiek jie yra susiję su tarptautine teise: valstybės narės suvereniteto klausimą, Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio teisinės pagalbos ir nusikaltėlių perda-vimo viena kitai specifiką ir kt.
Ši knyga pirmiausia skirta teisininkams praktikams, nes plačiausiai nag-rinėjami tarptautinės teisės taikymo ir kiti praktiniai klausimai. Ji taip pat gali būti vadovėlis studijuojantiems tarptautinę teisę. Knyga galėtų būti nau-dinga studijuojantiems politikos mokslus ir tarptautinius santykius, taip pat visiems, kas domisi tarptautiniais santykiais ir tarptautine teise. Manau, kad jos skaitytojų galėtų būti labai daug.
Knygoje išdėstytos mintys ir išvados yra tik mano asmeninė nuomonė. Liuksemburgas, 2006 m. lapkričio 15 d. Vilenas Vadapalas
I SKYRIUS
TARPTAUTINĖS TEISĖS PRIGIMTIS
1 §. UBI SOCIETAS IBI JUS -KUR VISUOMENĖ, TEN TEISĖ
Teisė egzistuoja tik visuomenėje ir negali būti visuomenės be teisinių normų, reguliuojančių jos narių tarpusavio santykius. Tarptautiniuose san-tykiuose taip pat egzistuoja tam tikra bendrija, t. y. valstybių, tarptauti-nių organizacijų ir kitų subjektų visuma, jungiama bendrų interesų ir tu-rinti privalomas elgesio taisykles. Ši „tarptautinė visuomenė" daţniausiai vadinama tarptautine valstybių bendrija1. Čia reikėtų pacituoti Nuolatinio
Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą Lotus byloje (1927):
„Tarptautinė teisė reguliuoja nepriklausomų valstybių santykius. Taigi valstybėms privalomos teisės normos kuriamos jų laisva valia, išreikšta sutartyse arba visuotinai priimtuose papročiuose, kurie nustato teisės principus ir yra sukurti tam, kad reguliuotų šių kartu egzistuojančių ben-drijų santykius, arba tam, kad būtų pasiekti bendri tikslai"2
.
Visuomenę, taip pat ir tarptautinę, vienija bendri interesai, kuriems ap-saugoti reikalingos teisės normos. Šią išvadą galima pailiustruoti tarptau-tinės praktikos išvadomis. Tarptautiniame arbitraţiniame sprendime
Pal-mas salos byloje (1928) arbitras Maksas Huberis (Max Huber) nurodė:
„Tarptautinė teisė, kaip ir teisė apskritai, turi tikslą uţtikrinti įvairių interesų, kuriems reikalinga teisinė apsauga, bendrą egzistavimą"3
. 1 Ţr., pavyzdţiui, 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 53 straipsnį,
kuriame vartojamas terminas „valstybių tarptautinė bendrija kaip visuma" (angį. - the inter-
national community of States as a whole; pranc. - la communautė internationale des Etats dans son ensemble): „... bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma yra norma, kurią pri
ėmė ir pripaţino valstybių tarptautinė bendrija kaip visuma... ".
2
PCIJ, Series A, No. 10,1927,1, p. 18.
3
Cit. pagal Erades L. Interactions bervveen international and municipal law: a compara- tive case law study/ Ed. by Malgosia Fitzmaurice and Cees Flinterman. The Hague: T. M. C. Asser Instituut, 1993, p. 46.
I skyrius. TARPTAUTINES TEISĖS PRIGIMTIS
Tarptautinės teisės doktrinoje, kur daţnai efektyvumo poţiūriu lyginama tarptautinė bendrija ir tarptautinė teisė, viena vertus, bei visuomenė ir teisė vienoje valstybėje, kita vertus, pabrėţiamas ypatingas tarptautinės bendrijos pobūdis. Įţymus belgų teisininkas tarptautininkas ir buvęs uţsienio reikalų ministras Šarlis de Višeris (Charles de Visscher) savo knygoje „Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje" rašė:
„Tarptautinė bendrija yra teisėtvarka, turinti galią tik ţmonių vaizduo-tėje; ji neatitinka efektyviai nustatytos tvarkos sampratos. Kad ji būtų tei-sėtvarka, jai trūksta jėgos panaudojimo teisinės kontrolės, o tam iš es-mės reikia trijų dalykų: bendros nuomonės dėl to, kuo skiriasi teisėtas jėgos panaudojimas nuo neteisėto, sukurti sutaikinimo sistemą ir orga-nizuoti kolektyvinį nubaudimą uţ agresiją. Kaip matysime vėliau, tik ţmo-giškieji valdţios tikslai gali sukurti moralinį jos pagrindą. Tik sugrįţtant prie ţmogaus, suteikiant asmeniui valstybės, kaip organizacijos ir prie-monės koncepciją, o asmuo yra valstybės tikslas, neabejotinai atranda-ma, kad ţmogiškose, o ne asmeninėse vertybėse morališkai ir teisiškai pagrindţiamas tarptautinės teisės privalomumas"4
.
Bet kokiu atveju tarptautinės teisės negalima vertinti pagal nacionali-nės teisės kriterijus, nes ji veikia kitokioje visuomenėje, kitokioje sociali-nėje aplinkoje - tokioje, kurioje naudojami kiti teisės kūrimo ir įgyven-dinimo būdai. Pagaliau dar svarbiau yra tai, kad kitoks yra ir tarptauti-nės teisės normų turinys. Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema.
„Tai, kad tarptautinėje teisėje nėra kompetentingo organo, kuriam bū-tų suteikta galia privalomai spręsti ginčus, yra paprastos tiesos akcenta-vimas tarptautinės teisės teorijoje. Kaip ir centrinio valdingų taisyklių šal-tinio, įstatymų leidimo organo nebuvimą skirtingų įsitikinimų autoriai taip pat kasdieniškai pripaţįsta. Teisininkui iš karto tampa akivaizdu, ką tai reiškia: tarptautinė teisė negali veikti ir neveikia tokiu įsakmiu būdu, prie kurio mes įpratę vidaus teisinėse sistemose. Tačiau nedaug yra tarptau-tinės teisės teoretikų, kurie visiškai įvertintų taip susidariusios problemos mastą. Uţuot siekus atskleisti techniką, kaip ši sistema veikia, matyti aiški šių ţinių ignoravimo tendencija kuriant ir ginant taisykles, kurioms sėk-mingai įgyvendinti reikia tokio pat kompetencijos lygio, kurį turi vidaus įstatymų leidimo ir antros instancijos teisminė valdţia. Tai, ko reikalauja tarptautinė teisė dėl savo decentralizuotos prigimties, yra daug didesnis dėmesys normų laikymuisi ir efektyvumui. Prie to jau įprasta valstybės
4 Charles de Visscher. Theories et rėalitės en droit international public. Quatriėme ėdition,
revue et mise a jour. Paris: Editions A. Pedone, 1970, p. 123.
2 §. Terminologija: jus gentium ir jus inter genies, klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė 19 vidaus teisės sutvarkytoje aplinkoje ir tai greitai uţmirštama, kai verţia-masi prie įdomesnių klausimų"5
.
Faktas, kad tarptautiniuose santykiuose nėra „centrinių" teisės nor-mų kūrimo, jų vykdymo bei ginčų sprendimo priemonių, visiškai nereiš-kia, kad tarptautinė teisė yra „primityvi" teisinė sistema, panaši į primi-tyvios gentinės visuomenės „teisėtvarką". Toks palyginimas yra klaidinan-tis, nes tarptautiniuose teisiniuose santykiuose vyrauja savotiška suvere-nių jos narių visiška savivalda, nustatanti teises ir pareigas. Tokia visuo-menė yra integruota, t. y. susijusi glaudţiais tarpusavio ryšiais; ji veikia per bendrus veiksmus. „Šiuo pagrindu vadovaujantis tarptautinė teisė, ki-taip nei viešpatavimo teisė ar subordinacijos teisė, apibūdinama kaip „ko-ordinacijos" teisė ...6
.
2 §. TERMINOLOGIJA: JUS GENTIUM IR JUS INTER GENTES, KLASIKINĖ IR ŠIUOLAIKINĖ TARPTAUTINĖ TEISĖ Pirmasis terminą „tarptautinė teisė" (international law) pavartojo an-glų filosofas Dţeremis Bentamas (Jeremy Bentham) 1870 m. savo kny-goje „Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus", lygindamas tarp-tautinę teisę su „nacionaline teise" (national law), kurią dar vadino „vie-tine teise" (municipal law). Tačiau iš esmės jis atgaivino terminą „teisė tarp tautų" (jus inter gentes). Teisininkas ir teologas dominikonas Fran-ciskas de Vitorija (Francisco de Vitoria) (1480-1546) jį vartojo savo kny-goje Relectiones theologicae. De Vitoria šiuo terminu ţymėjo prigimti-nes normas, prigimti-nes jos turi visuotinį pripaţinimą. Tokios normos pavyzdţiu jis nurodė draudimą pasisavinti jūras, nors popieţiaus Aleksandro VI bulė ir suteikė Ispanijai teisę jas pasisavinti. Kitas ispanų teologas Fran-ciskas Suaresas (Francisco Suarez) (1548-1617) vartojo kartu ir termi-ną „tautų teisė" (jus gentium) kaip sinonimą, tačiau nemanė, kad jus
gen-tium ar jus inter gentes yra prigimtinė teisė. Pasak jo, jus gengen-tium turi
atitikti prigimtinę teisę, nes suverenai tarptautiniuose santykiuose turi jai paklusti.
5 Watson J. S. A Realistic Jurisprudence of International Law. - In: International 1 ,aw/ ed.
by Martti Koskenniemi (The international library of essays in law and Icgul theory, 5). Ncw York: University Press reference collection, 1992, p. 3.
6 Verdross A., Simma B. Universelles Volkerrecht. Theorie und Priveis. Dritte, vollig neu
bearbeite Auflage. Berlin: Duncker & Humbolt, 1985, s. 33-34.
I skyrius. TARPTAUTINES TEISĖS PRIGIMTIS
Bet vis dėlto iš pradţių buvo tautų teisė (jus gentium) - terminas, atsiradęs romėnų teisėje ir plačiai vartotas net iki XX a. vidurio paţymėti tam, ką mes dabar įpratę vadinti tarptautine teise. Be abejo, Senovės Ro-moje terminas jus gentium reiškė ką kita, būtent civilinės teisės normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne Romos piliečiais. Tiesa, jau tada terminu jus gentium buvo ţymimos taip pat visoms tautoms ben-dros taisyklės ir institucijos. Tačiau ilgainiui jus gentium nusistovėjo kaip terminas, apibrėţiantis teisės normas, reglamentuojančias valstybių san-tykius, nors paţodţiui verčiant išeitų, kad jus gentium turėtų reguliuoti tautų santykius.
Kadangi tarptautinė teisė vis dėlto nereguliuoja tautų santykių, moks-las ne kartą kėlė klausimą, ar nevertėtų pakeisti šį terminą. Jau Emanu-elis Kantas manė, kad vietoje termino „tautų teisė" reikėtų vartoti ter-miną „valstybių teisė". Listas (Liszt), Jelinekas Ųellinek), Korkunovas
(Korkunov) bandė įvesti sąvoką „tarpvalstybinė teisė", Hėgelis ir
Holcen-dorfas (Holtzendorff) siūlė terminą „tarptautinė teisė" keisti į „valstybių išorinę teisę" (Aufienstaatsrecht) ir t. t. Dėl to lenkų profesoriai Remigi-jus Beţanekas (Remigiusz Bierzanek) ir Janusas Simonidis Ųanusz
Symo-nides) teisingai nurodo, kad visi šie terminai šiuolaikinės tarptautinės
tei-sės raidos šviesoje atrodo pernelyg riboti. Dabar tarptautinė teisė regla-mentuoja ne tik valstybių, bet ir tarptautinių organizacijų santykius. Be to, palikti ligšiolinį terminą verta ne tik dėl to, kad sunku surasti adek-vatų terminą, bet ir dėl to, kad ţodis „tauta" (nation) anglų ar prancūzų politinėje terminologijoje gali būti valstybės sinonimas, lygiai kaip ir tai, kad tauta dabar turi visiškai kitą nei XVII a. statusą; ji turi apsisprendi-mo teisę, o tauta, kovojanti uţ nepriklausomybę ir sukūrusi valstybingu-mo pagrindus bei organus, galinčius jai atstovauti tarptautiniuose santy-kiuose, yra tarptautinės teisės subjektas7
.
Įdomu paţymėti, kad tarptautinės teisės terminas, vyraujantis vokiečių teisiniame leksikone, yra „das Volkerrecht", t. y. Jus gentium" atitikmuo.
Klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė yra sąvokos, taip pat turinčios
konkrečią prasmę tarptautinės teisės doktrinoje ir praktikoje. Be abejo, nėra sąlygiškesnės sąvokos negu sąvoka „šiuolaikinis", tačiau teisininkas tarptautininkas, sakydamas „šiuolaikinė tarptautinė teisė", turi omenyje principus ir normas, susiformavusias Jungtinių Tautų Chartijos pagrindu ir apimančias pirmiausia draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti
7 Bierzanek R., Symonides J. Prawo międzynarodowe publkzne. Wydanie drugie,
zmie-nione. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1992, s. 13.
2 §. Terminologija: jus gentium ir jus inter gentes, klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė 21 jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą gerbti ţmo-gaus teises ir pagrindines laisves, taip pat tokias naujas tarptautinės tei-sės šakas kaip kosmoso teisė, tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarp-tautinė vystymosi teisė bei naujas kategorijas - išimtinė ekonominė zo-na, jūros dugnas uţ kontinentinio šelfo ribų ir pan.
Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungti-nių Tautų Chartijos priėmimo 1945 m. arba bent iki 1928 m., kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl karo atsisakymo (Paryţiaus, arba Briano ir Kelogo, paktas).
Hugo Grocijus (lot. Hugo Grotius, flamand. - Hugo de Groot, 1583-1645)8 - olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas - yra laiko-mas „tarptautinės teisės tėvu", jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Grocijus savo „Trijose knygose apie karo ir taikos teisę" susistemino jus gentium principus ir normas, jo išvados tu-rėjo didelę įtaką net iki Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau, būdamas pri-gimtinės teisės mokyklos atstovas, jis suteikė prigimtinei teisei racionalų turinį. Pasak jo, prigimtinę teisę sudaro paprastu protu pagrįsti princi-pai, kurie mums leidţia spręsti, ar veiksmai yra garbingi, ar negarbingi pagal tai, kiek jie atitinka racionalią prigimtį. Suverenai, turėdami aukš-čiausią, jokios kitos valdţios neribojamą valdţią, vis dėlto negali igno-ruoti visuomenės, kuri yra būtina ir kurią valdo prigimtinės teisės idėja. Remdamasis prigimtine teise Grocijus skirsto karus į teisingus ir netei-singus. Teisingas karas yra toks, kuris atsako į neteisybę, kuria kėsina-masi į pagrindines teises, prigimtinės teisės pripaţįstamas suverenioms valstybėms: teisę į lygybę, teisę į nepriklausomybę, teisę į gynybą, teisę į pagarbą, teisę į tarptautinę prekybą. Grocijus yra prieš atvirosios jūros nacionalinį pasisavinimą. Be prigimtinės teisės, Grocijus pripaţįsta egzis-tuojant teisę, kurią savo valia kuria tautos, sudarydamos sutartis.
Pasta-8
Hugo Grocijus yra kilęs iš burgundų ir olandų aristokratų giminės. Turėdamas vos dvy-lika metų jau studijavo Leideno universitete, penkiolikos metų apgynė daktaratą Orleane. Įsipainiojęs į politines kovas, 1618 m. buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau po dvejų metų iš kalėjimo pabėgo ir buvo gerai priimtas Prancūzijos karališkajame dvare. Nuo 1634 m. buvo Švedijos Karalystės ambasadoriumi Prancūzijos karališkajame dvare. 1635 m. Paryţiuje išleido savo įţymųjį veikalą „Trys knygos apie karo ir taikos teisę" (De iure belli ac paeis libri tres, in ąuibus ius naturae et gentium, item iuris publici praecipua explicantur). Šio traktato po-puliarumą liudija vien tik tas faktas, kad visą šimtmetį nuo šio veikalo pasirodymo beveik kas treji metai vis pasirodydavo eilinė jo laida. Iš viso iki 1925 m. buvo išleistos 84 laidos lotynų kalba ir 30 vertimų. Ţr.: W. G. Grewe. Epochen der Volkerrechtsgeschichte. Baden-Baden: Nomos Verlaggesellschaft, 1984, S. 227.
22 I skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS PRIGIMTIS 3 §. Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruoţai 23 roji teisė turi atitikti prigimtinę teisę, reikalaujančią laikytis sutarčių:
ţo-dţio turi būti laikomasi. Principas, reikalaujantis laikytis sutarčių,
-pac-ta sunt servanda - yra prigimtinis.
Klasikinės tarptautinės teisės principai ilgą laiką buvo grindţiami Gro-cijaus išvadomis. Tokie principai kaip valstybių suvereniteto gerbimo, su-verenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus, principas pacta
sunt servanda tebėra tarptautinės teisės principai iki šiol, nors jų turinys,
be abejo, nėra identiškas buvusiam turiniui. Tai pasakytina ir apie kon-krečias tarptautinės teisės normas, tokias kaip, pavyzdţiui, atvirosios jū-ros laisvė, diplomatinė neliečiamybė ir pan. Be abejo, teisingų karų są-voka nebeaktuali - Jungtinių Tautų Chartija draudţia naudoti jėgą tarp-tautiniuose santykiuose. Tačiau teisė j savigyną išlieka: jdomu paţymėti, kad Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnio formuluotė - Chartija neuţ-kerta kelio „prigimtinei teisei j savigyną", jei įvyksta ginkluotas uţpuoli-mas - yra duoklė prigimtinei teisei į savigyną.
3 §. PAGRINDINIAI SPECIFINIAI TARPTAUTINĖS TEISĖS BRUOŢAI
3.1 §. Įstatymų leidimo valdţios nebuvimas. Jungtinės Tautos ir juo la-biau kokia nors kita tarptautinė organizacija įstatymų leidimo funkcijos neturi. Taip, pavyzdţiui, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, nors ir tu-rėdama bendriausią kompetenciją svarstyti visus klausimus pagal Jungti-nių Tautų Chartiją (Chartijos 10 ir 11 str.), gali priimti tik rezoliucijas, tu-rinčias rekomendacinę galią (išskyrus kai kurias vidines šios organizacijos veiklos sritis, kuriose rezoliucijos yra privalomos). Būtina taip pat pabrėţti, kad tarptautinės teisės normos nekuriamos leidţiant įstatymus.
„Tarptautinė teisė nėra įstatymo sukurta. Jos turinys nėra statiškas. Nors pasaulyje nebuvo kokios nors vyriausybinės institucijos, įgaliotos pri-imti tarptautinės teisės materialines normas, nekliudė šiai teisei paţan-giai vystytis. Anglų bendrosios teisės maniera ji vystėsi, kad atitiktų be-sikeičiančias sąlygas", - pabrėţė JAV karinis tribunolas savo nuospren-dyje Re Alstotter and others byloje (1947)9.
9 Cit. pagal L. Erades. Op. cit., p. 47. JAV Karinis tribunolas Niurnberge, priimdamas
nuosprendį Re Waizsaecker and others (Ministeries Trial) byloje (1949), nurodė: „Tarptautinė teisė nėra įstatymų nustatyta. Ji iš dalies apibrėţta ir nustatyta pasaulio valstybių sutartyse ir paktuose. Vis dėlto ją daugiausia sudaro praktika, principai ir standartai, išsirutulioję per ilgus metus ir suradę bendrą civilizuotų pasaulio valstybių pritarimą". - Ibid.
3.2 §. Šaltinių ypatybės. Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateikiąs Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnyje:
„1. Teismas, kurio paskirtis yra spręsti pagal tarptautinę teisę ginčus, kurie jam yra perduoti, taiko:
a. tarptautines konvencijas, tiek bendrąsias, tiek specialiąsias, nusta tančias normas, kurias aiškiai pripaţįsta valstybės - ginčo dalyvės; b. tarptautinį paprotį, kaip bendros praktikos, kuri pripaţįstama tei
se, įrodymą;
c. bendrus teisės principus, kuriuos pripaţįsta civilizuotos tautos; d. su išlyga, numatyta 59 straipsnio nuostatuose10, teismų sprendimus
ir įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų viešosios teisės specialistų doktriną, kaip pagalbinę priemonę teisės normoms nustatyti. 2. Ši nuostata neatima galimybės Teismui spręsti bylą ex aeąuo et
bo-no, jei šalys su tuo sutinka".
Šiuo straipsniu įtvirtintas tarptautinės teisės šaltinių sąrašas (tarptau-tinės sutartys, tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, teismų sprendimai ir doktrina) yra formuluotė, nepasikeitusi nuo 1920 m., t. y. nuo to laiko, kai buvo priimtas Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teis-mo (Tautų Sąjungos teisminio organo) statutas. Šiuo metu taip pat pri-paţįstama, kad tarptautinės teisės šaltiniai yra ir tarptautinių organizaci-jų rezoliucijos bei valstybių vienašaliai aktai, kuriais valstybės prisiima tarptautinius įsipareigojimus.
Kartu paţymėtina, kad teisiškai nesvarbu, kaip ir kokiame akte tarp-tautinės teisės norma yra išreikšta, - svarbu, kad tai yra teisinė norma. Nei Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnis, nei koks kitas teisinis aktas nenustato tarptautinės teisės šaltinių hierarchijos. Tai ne-reiškia, kad atskirų teisės aktų teisinė galia negali būti skirtinga privalo-mumo prasme. Vieni aktai nustato privalomas tarptautines teisines nor-mas, kiti - daţniausiai tarptautinių organizacijų neprivalomos rezoliuci-jos - turi tik rekomendacinę galią. Šiuolaikinė tarptautinės teisės doktri-na rekomendacinėms normoms paţymėti kartais vartoja terminą
,joft-law"n, kurio lietuvišką atitikmenį surasti sunku, nebent „guminė teisė".
Svarbiausia, matyt, ne tai, kad ,joft-law" normos daţniausiai įtvirtinamos minėtose neprivalomose rezoliucijose, o tai, kad jų formuluotės, būda-mos daugelio valstybių politinio kompromiso išraiška, pačios savaime ne-leidţia konstatuoti, jog tai privalomos tarptautinės teisinės normos.
10 59 straipsnis. Teismo sprendimas yra privalomas tik šalims ir tik konkrečioje byloje. 11 Harris, p. 61-62.
'24 I skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS PRIGIMTIS 3 §. Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruoţai 25
3.3 §. Centralizuotos vykdomosios valdţios nebuvimas. Joks tarptau tinis organas, įskaitant ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, neatlieka cen tralizuoto tarptautinės teisės normų vykdymo funkcijos. O dėl Saugumo Tarybos, tai nors ji priima privalomus sprendimus (Chartijos 25 str.), ta čiau jos kompetencija yra speciali - tarptautinės taikos ir saugumo pa laikymas (24 str.). Saugumo Taryba yra politinis organas, todėl jos spren dimai daţnai yra politinio proceso ir kompromiso išdava. Reikėtų paţy mėti ir tai, kad sprendimams neprocedūriniais klausimais priimti Saugu mo Taryboje galioja penkių didţiųjų valstybių - nuolatinių Saugumo Ta rybos narių - vienbalsiškumo principas (27 str. 3 d.), pasireiškiantis va dinamąja „veto teise" ir neretai uţkertantis kelią sprendimo priėmimui.
3.4 §. Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvi mas. Tarptautiniuose santykiuose nėra organo, kuris būtų kompetentin gas spręsti visus tarptautinius ginčus ir nustatyti sankcijas uţ bet kokį tarp tautinės teisės paţeidimą. Nors Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pa grindinis Jungtinių Tautų teisminis organas, jo jurisdikcija yra fakultaty vi. Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendime Karinių ir pusiau ka
rinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą byloje (Sprendimo iš esmės stadija) (1986) šiuo klausimu nurodė:
„Teismo jurisdikcija, kaip daţnai buvo primenama, remiasi valstybių sutikimu, išreikštu įvairiais būdais, įskaitant pareiškimus, padarytus pa-gal Statuto 36 straipsnio 2 dalį"12
.
Taigi Tarptautiniam Teisingumo Teismui ţinybingi tik tokie valstybių ginčai, kuriems nagrinėti Teisme ginčo šalys davė sutikimą Teismo statu-te numatytu būdu ir forma.
Valstybių sutikimas, kad jų ginčą spręstų Tarptautinis Teisingumo Teis-mas, gali būti išreikštas keturiais būdais (plačiau ţr. 106.2 §).
1. Specialus valstybių susitarimas perduoti jų ginčą spręsti Teismui. Tai atvejis, numatytas Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 36 straips nio 1 dalyje („Teismui teismingos visos bylos, kurias šalys jam perduo da..."). Toks šalių specialus susitarimas kartais vadinamas kompromisu.
2. Tarptautinės sutarties nuostata, numatanti, kad ginčą dėl šios su tarties pagal vienos iš šalių pareiškimą sprendţia Tarptautinis Teisin gumo Teismas. Pagal jo Statuto 36 straipsnio 1 dalį Teismui ţinybingi „visi klausimai, specialiai numatyti (...) galiojančiose sutartyse ir konvencijo se". Pavyzdţiui, 1948 m. Konvencijos dėl kelio uţkirtimo genocido nusi-
12ICJ Reports, 1986, p. 32.
kaitimui ir nubaudimo uţ jį IX straipsnis numato, kad „ginčai tarp Susi-tariančių Šalių dėl šios Konvencijos aiškinimo, taikymo ar vykdymo klau-simų (...) perduodami nagrinėti Tarptautiniam Teisingumo Teismui pa-gal bet kurios ginčo Šalių reikalavimą". Daugelis kitų konvencijų numa-to, kad jei šalių ginčo dėl konvencijos taikymo ir aiškinimo nepavyksta sureguliuoti derybomis ar arbitraţu, toks ginčas bet kurios iš ginčo šalių pareiškimu gali būti perduotas Tarptautinio Teisingumo Teismui.
3. Pareiškimas dėl Teismo privalomos jurisdikcijos pripaţinimo (Teismo statuto 36 str. 2 d.). Kiekviena valstybė, Teismo statuto dalyvė, gali bet kuriuo metu pareikšti, kad ji pripaţįsta Teismo jurisdikciją nag rinėti jos teisinį ginčą su bet kuria kita valstybe, kuri yra padariusi tokį patį pareiškimą. Reikia turėti omenyje, kad daugelis valstybių padarė to kius pareiškimus numatydamos įvairias išlygas, pavyzdţiui, pašalindamos iš Teismo jurisdikcijos galimus ginčus dėl valstybės sienų ir t. t. Pareiš kimai dėl jurisdikcijos pripaţinimo gali būti besąlygiški, padaryti numa tant abipusiškumo sąlygą arba tam tikram terminui. Lietuva iki jos oku pacijos buvo pripaţinusi Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo ju risdikciją (toks pareiškimas galiotų ir dabar pagal 36 str. 5 d.), tačiau pareiškimo terminas baigėsi dar Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuo metu galioja 66 valstybių pareiškimai dėl Teismo privalomos jurisdikci jos pripaţinimo13
.
4. Vienos iš ginčo šalių kreipimasis į Teismą kartu su pasiūlymu ki tai ginčo šaliai sutikti su bylos nagrinėjimu Teisme (forum prorogatum). Gerai ţinomoje Korfu sąsiaurio {Corfu Channel, 1949) byloje Didţioji Bri tanija kreipėsi į Teismą su vienašaliu pareiškimu, o Albanija vėliau pa darė oficialų pareiškimą, kuriame sutiko su bylos nagrinėjimu Teisme. Tie sa, vėliau šalys sudarė specialų susitarimą perduoti bylą nagrinėti Teis mui, kuriuo ir rėmėsi Teismas, nagrinėdamas šią bylą14. Nors vėliau bu vo bandymų pasinaudoti forum prorogatum galimybe, Korfu sąsiaurio by la yra vienintelis pavyzdys, kai po vienašalio kreipimosi į Teismą kita ginčo šalis sutiko, kad byla būtų nagrinėjama Teisme.
Teismo statuto 36 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad Teismui ţi-nybingi „visi klausimai, specialiai numatyti (...) Jungtinių Tautų Charti-joje". Tačiau ši Statuto nuostata virto „mirusia raide", nes Chartija to-kitj klausimų niekada specialiai nenumatė.
1' ,'006 m. geguţės 12 d. duomenys. 11 ?
26 I skyrius. TARPTAUTINES TEISĖS PRIGIMTIS 3 §. Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruoţai 27 Reikia pabrėţti, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas gali spręsti tik
valstybių ginčus (Teismo statuto 34 str. 1 d.).
Pagal Jungtinių Tautų Chartijos 96 straipsnį Generalinė Asamblėja gali prašyti Teismo konsultacinės išvados bet kuriuo teisiniu klausimu. Kiti Jungtinių Tautų organai, taip pat specializuotos įstaigos gali prašyti to-kių išvadų tik jų veiklos teisiniais klausimais ir tik Generalinei Asamblė-jai leidus.
Teismo sprendimai yra privalomi ginčo šalims (Statuto 59 str.), tačiau konsultacinės išvados neturi privalomos Teismo sprendimo galios.
Nuo 1946 m., kai Jungtinių Tautų Tarptautinis Teismas pradėjo savo veiklą, iki 2006 m. geguţės 4 d. Teismas priėmė 92 sprendimus tarpvals-tybinių ginčų bylose (dar 11 bylų nagrinėjama Teisme) ir 25 konsultaci-nes išvadas.
Pasaulyje yra ir kitų nuolatiniai tarptautinių teismų (Europos Ţmo-gaus Teisių Teismas, Amerikos ŢmoŢmo-gaus Tbisių Teismas), tačiau ir jie ne-turi universalios jurisdikcijos spręsti bet kokį tarpvalstybinį ginčą.
3.5 §. Subjektų ypatybės. Subjektiškumas yra svarbi savybė, nes nuo jos buvimo ar nebuvimo priklauso, ar tam tikras vienetas turi teisę, ar ne sudaryti sutartį, pateikti ieSkinį, atsakyti uţ teisės paţeidimą ir pan. Dar 1949 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas Ţalos, patirtos Jungtinių
Tautų tarnyboje, byloje (1949) nagrinėdamas klausimą, ar Jungtinės
Tau-tos yra tarptautinės teisės subjektas, nurodė, kad tarptautinis teisinis sub-jektiškumas reiškia gebėjimų turėti tarptautines teises ir pareigas bei ge-bėjimą ginti šias teises pareiškiant tarptautinius ieškinius. Kartu Teismas pabrėţė:
„Jei valstybė turi visų tarptautinių teisių ir pareigų visumą, tokio vie-neto kaip Organizacija teisės ir pareigos turi priklausyti nuo jos tikslų ir funkcijų, apibrėţtų jos steigimo dokumentuose arba išplaukiančių iš jų ir išplėtotų praktikoje"15
.
Kaip jau buvo minėta 2 paragrafe, ilgą laiką termino „tarptautinė tei-sė" sinonimas buvo „tarpvalstybinė teitei-sė"; dabar tai atitinka tikrovę ta prasme, kad šios teisinės sistemos normos reguliavo ir dideliu mastu dar reguliuoja pirmiausia valstybių santykius. Šie santykiai paremti
suvere-15ICJ Reports, 1949, p. 179. Čia dar galima pateikti profesoriaus Iano Brownlie'o išvadą,
paremtą ta pačia Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacine išvada: „Teisės subjektas yra vienetas, gebantis turėti tarptautines teises ir pareigas ir turintis teisę ginti savo teises pateik-damas tarptautinius ieškinius". - Brovralie, p. 58.
nia valstybių lygybe, valstybių nepavaldumu viena kitai. Kartu būtina pa-brėţti, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje svarbūs subjektai yra tarp-tautinės tarpvyriausybinės organizacijos, tiek universalios (pvz., Jungti-nės Tautos), tiek regioniJungti-nės (pvz., Europos Taryba). Jos, kaip ir valsty-bės, ne tik sudaro tarptautines sutartis, bet ir atsako uţ tarptautinės tei-sės paţeidimus, uţmezga santykius su kitais subjektais ir pan. Negana to, tarptautinės organizacijos tampa tarptautinės integracijos centrais ir sa-varankiškais šios intergacijos dalyviais. Kartu paţymėtina, kad, kitaip nei tarpvyriausybinės organizacijos, nevyriausybinės organizacijos (pvz., Tarp-tautinis olimpinis komitetas, Tarptautinės teisės institutas, Tarptautinės teisės asociacija, Tarptautinė teisininkų komisija ir pan.) nėra tarptauti-nės teisės subjektai.
Tarptautinės teisės subjektais gali būti tarptautiniai organai, steigia-mi resteigia-miantis tarptautinėsteigia-mis sutartisteigia-mis. Toks, pavyzdţiui, yra Tarptauti-nis jūros dugno organas (angį. - International Seabed Authority), įsteig-tas pagal 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvenciją pasaulinio van-denyno dugno išteklių eksploatacijai organizuoti; tuo tikslu jis gali suda-ryti sutartis su valstybėmis ir, savaime aišku, turi atsakyti uţ tų sutarčių paţeidimus.
Tarptautinės teisės subjektai taip pat yra vadinamieji valstybinio po-būdţio vienetai (kitaip - valstybiniai teritoriniai vienetai), tokie kaip Šven-tasis Sostas16, istorijoje ţinomi laisvieji miestai (pvz., Gdanskas, Triestas). Tarptautinės teisės subjekto statusu naudojasi ir Maltos ordinas17
. 16
Nuo IX a. ilgus amţius Šventasis Sostas buvo ne tik Katalikų Baţnyčios centras, bet ir valstybė, turėjusi didţiulę įtaką tarpvalstybiniams santykiams. Nuo 1815 m. Vienos kongreso Šventasis Sostas jau nebedalyvavo tarptautinėje politikoje, nors jo valstybinis statusas nekėlė jokių abejonių, Roma tebebuvo jo sostinė. 1870 m., vykstant Prancūzijos ir Prūsijos karui, Italijos pajėgos uţėmė Romą. Tais pačiais metais Romos prijungimas prie Italijos įteisintas plebiscitu ir įtvirtintas Italijos įstatymu. Šventasis Sostas šios aneksijos ilgą laiką nepripaţino ir tik 1929 m. pasirašė su Italija Latrano politinę sutartį, kuria pripaţino Romą Italijos sosti-ne, o Italija pripaţino „Šventojo Sosto suverenitetą tarptautinėje teisėtvarkoje kaip jo pri-gimties neatskiriamą poţymį, atitinkantį jo tradicijas ir jo misijos pasaulyje poreikius" (2 str.). Pabrėţiamas dvasinis šio suvereniteto pobūdis. Latrano sutartimi Šventasis Sostas įsipareigojo laikytis neutraliteto politikos. Sutartis taip pat pripaţino Vatikano Miesto Valstybę bei iš-imtinę ir absoliučią Šventojo Sosto valdţią Vatikano miestui (jo plotas - 44 ha.; tuo turpu Šventojo Sosto pontifikacinių valstybių plotas 1870 m. buvo 40000 km2). Šventasis Sostas
palaiko diplomatinius santykius su uţsienio valstybėmis, yra kai kurių universalių tarptauti-nių organizacijų narys, turi savo pilietybę (tiesa, susijusią tik su tarnyba Šventajame Soste), imunitetą nuo uţsienio jurisdikcijos, sudaro tarptautines sutartis. Ypatinga tokių sutarčių rūšis yra konkordatai; jais nustatoma Katalikų Baţnyčios teisinė padėtis tam tikroje valstybė-je. Ypatingą reikšmę turėjo 1984 m. Konkordatas su Italija, Įtvirtinęs valstybės ir baţnyčios
28 I skyrius. TARPTAUTINES TEISES PRIGIMTIS 3 §. Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruoţai 29
Tarptautinės teisės subjektais pripaţįstamos tautos, kovojančios dėl sa-vo valstybingumo (nepriklausomybės) ir turinčios organus, galinčius at-stovauti joms santykiuose su kitomis valstybėmis ir tarptautinėmis orga-nizacijomis. Šias tautas galima apibrėţti kaip valstybes in statu nascendi, t. y. „gimstančias valstybes"18. Neretai jos buvo sutapatinamos su šioms tautoms atstovaujančiais nacionalinio išsivadavimo judėjimais, tokiais kaip Palestinos išsivadavimo organizacija19. Ta pačia prasme galime kalbėti apie sukilėlius kaip apie tarptautinės teisės subjektus, tačiau tik tuo atveju, jeigu jie vykdo de facto valdţią tam tikroje teritorijoje. Čia, be to, svar-bu nustatyti, ar sukilimas yra tautos apsisprendimo teisės įgyvendinimas, ar priešingai - separatistų vykdomi kariniai veiksmai. Problema iki šiol labai sudėtinga, nes tarptautinė teisė reikalauja gerbti valstybių teritori-jos vientisumą ir nesikišti į kitų valstybių reikalus. Į visa tai turi būti at-siţvelgta sprendţiant klausimą, ar sudaryti tam tikrą susitarimą su išsi-vadavimo judėjimu arba sukilėliais, ar pripaţinti juos ir pan.
Kalbant apie tarptautinės teisės subjektų rūSis, reikia sugrįţti prie jau cituotos Tarptautinio teisingumo teismo konsultacinės išvados Ţalos,
pa-tirtos Jungtinių Tautų tarnyboje, byloje (1949):
„Teisės subjektai kiekvienoje teisinėje sistemoje nebūtinai yra vieno-di savo prigimtimi ar teisių apimtimi, jų prigimtis priklauso nuo visuo-menės poreikių"20
.
šiuolaikinius santykius, taip pat nustatęs, kud Italijos mokesčių reţimas netaikomas Šventojo Sosto net nereliginio pobūdţio turtui. Uc uhcjo, Šventojo Sosto tarptautinis subjektiškumas nereiškia, kad jis yra valstybė (vieša.sms funkcijas Vatikane vykdo Italijos valdţia, Vatikano teritorija pernelyg maţa ir kt). Katalikų Bnţnyčiti doktrinoje kartais apibrėţiama kaip „tarp-tautinė konfesinė organizacija, turinti hicruichinc struktūrą, leidţiančią jai turėti tam tikrą nepriklausomybę nuo valstybinių valdţių". Iličiau būtų klaidinga manyti, kad „tai iš esmės nevyriausybinė organizacija" (Nguen Ouoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 452). Dvasinis ir moralinis Šventojo Sosto autoritetas akivaizdus ne t ik tarp daugiau nei 400 mln. katalikų, jis vaidina svarbų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose; visa tai lemia, kad Šventasis Sostas palaiko san-tykius su pasaulio valstybėmis lygiateisiškumo pagrindu. Plačiau ţr.: Nguen Quoc Dinh/Dail-lier/Pellet, p. 450-452; Shaw, p. 218-219.
17 Specifinis tarptautinės teisės subjektas yra Suverenus Maltos Ordinas, įsteigtas Kry
ţiaus ţygių metu, valdęs Rodoso ir Maltos salas, 1798 m. praradęs suverenitetą ir veikiantis dabar kaip humanitarinė organizacija. Daugiau nei 40 valstybių, taip pat ir Lietuva palaiko diplomatinius santykius su Ordinu. Ţr.: Shaw. Op. cit., p. 218.
18 Ţr. I. Brownlie (ibid., p. 79-80) prie valstybių in statu nascendi, pavyzdţiui, priskiria
Estiją, Latviją ir Lietuvą 1918-1920 m. - Ibid., p. 79, note 51.
19 Shaw, p. 221-222. 20ICJ Reports, 1949, p. 178.
Iš tikrųjų valstybių teisių prigimtį lemia tokios valstybės savybės kaip suverenitetas, todėl valstybės teisių ir įsipareigojimų apimtis yra didţiau-sia. Valstybė gali sudaryti tarptautines sutartis, steigti tarptautines tarpvy-riausybines organizacijas ir stoti į jas, uţmegzti diplomatinius ir konsuli-nius santykius, ji visiškai atsako uţ savo tarptautinių įsipareigojimų paţei-dimą, be to, valstybė, jos turtas bei atstovai naudojasi imunitetu nuo uţ-sienio jurisdikcijos (t. y. uţuţ-sienio valstybių organai neturi jurisdikcijos spręsti tokias bylas). Tarptautinių organizacijų, organų bei valstybinio pobūdţio vienetų subjektiškumas, nors ir analogiškas, tačiau tarptautinių sutarčių apribotas. Tautų, kovojančių dėl savo valstybingumo, teisių apimtį lemia tautų apsisprendimo teisė, todėl ji taip pat turi tam tikras ribas (ribotos yra tautų atstovavimo tarptautiniuose santykiuose formos, tautos papras-tai neturi narystės teisės universaliose tarptautinėse organizacijose ir čia jų atstovavimas gali būti įgyvendinamas stebėtojo forma ir pan.).
Jeigu tarptautinių teisių ir pareigų turėjimas bei galėjimas jas ginti tarptautinėje arenoje yra bendras tarptautinės teisės subjekto poţymis, tai individai (fiziniai asmenys) taip pat gali būti laikomi tarptautinės sės subjektais ten, kur jie tokias savybes turi (pirmiausia - ţmogaus tei-sių ir fizinių asmenų tarptautinės baudţiamosios atsakomybės srityse). Šiuolaikinė tarptautinė teisė įtvirtina ţmogaus teises ir pagrindines lais-ves, numato galimybę patraukti fizinius asmenis baudţiamojon atsako-mybėn uţ nusikaltimus taikai, ţmoniškumui ir karinius nusikaltimus tarp-tautiniuose tribunoluose (Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tri-bunolai, Tribunolas dėl nusikaltimų Jugoslavijoje ir kt.). Pagaliau nema-ţai tarptautinių sutarčių suteikia individams teisę pateikti skundus prieš valstybes tarptautiniams organams (1966 m. Tarptautinio pilietinių ir po-litinių teisių pakto fakultatyvus protokolas, 1950 m. Europos ţmogaus tei-sių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1969 m. Amerikos ţmo-gaus teisių konvencija ir kt.).
Šiuolaikinei tarptautinei teisei taip pat būdingas tautinių maţumų ap-saugos intensyvus plėtojimas. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 27 straipsnio nuostata, numatanti, kad iš asmenų, priklausančių etni-nėms, religinėms ar kalbinėms maţumoms, negali būti atimta teisė kartu su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpaţinti ir praktikuoti savo religiją arba vartoti gimtąją kalbą, jau tapo visuotinai pripaţinta tarp-tautinės teisės norma. Tolesnis tautinių maţumų apsaugos normų plėto-jimasis Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje ir Europos Taryboje, atrodo, liudija tendenciją pripaţinti ne tik individualias tauti-nių maţumų narių teises, bet ir tam tikras kolektyvines teises,
priklau-30 I skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS PRIGIMTIS 3 §. Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruoţai 31 sančias maţumai kaip visumai (teisę steigti savo kultūrines
organizaci-jas, mokyklas, turėti savo spaudą ir pan.). Tačiau visa tai labiau liudija individo, o ne pačios maţumos tarptautinį teisinį subjektiškumą, nes ne-pripaţįstama, kad maţuma arba koks nors jos organas ar organizacija ga-lėtų dalyvauti tarptautiniuose santykiuose21. Maţumos atstovu lieka vals-tybė, kurioje maţuma gyvena. Pagaliau tik tautai, o ne tautinei maţu-mai, pripaţįstama laisvo apsisprendimo teisė.
Be abejo, individo teisinė padėtis tarptautinėje teisėje negali prilygti padėčiai, pavyzdţiui, valstybių ar tarptautinių organizacijų, turinčių teisę sudaryti tarptautines sutartis, besinaudojančių imunitetu nuo uţsienio valstybių jurisdikcijos ir pan.
Juridiniai asmenys, ypač tarptautines korporacijos, jau seniai įsitvirti-no pasaulinėje areįsitvirti-noje. Didţiausios korporacijos neretai disponuoja lė-šomis, kelis kartus didesnėmis u?, mahį valstybių biudţetus; jos gali tu-rėti didţiulę įtaką vyriausybėms. Tarptautines sutartys gali suteikti tam tikrą apsaugą (pirmiausia turto) juridiniams asmenims (investicijų apsau-gą, teisę kreiptis į specialius UirpUiulinius ginčų nagrinėjimo organus), kiti tarptautiniai dokumentui (pv/., Jungtinių Tautų parengtas tarptauti-nių korporacijų elgesio kodeksas) gali nustatyti jų veiklos uţsienyje prin-cipus, tačiau juridiniai asmenys visvien išlieka nacionalinės teisės subjek-tai, nes jų dalyvavimą liirptmiliniuose santykiuose lemia tik atskiros tarp-valstybinės sutartys'*.
3.6 §. Normų laikymosi uţtikrinimo ypatybės. Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai, budinga tai, kad prireikus šių normų priverčia-ma laikytis. Tačiau prievartinis pobūdis nėra pagrindinė teisės savybė. Šar-lis de Višeris (Charles de Visschcr) dėl to pabrėţė:
„Daug teorijų neįvertina ypatybių teisės kaip norminės disciplinos, ku-rios paskirtis yra vadovauti ţmonių elgesiui nustatant jiems pareigas. Pa-vyzdţiui, sociologinio pobūdţio teorijos teisinę taisyklę aiškina kaip są-voką, atsirandančią iš patirties joms teisės normos yra normos, parem-tos pakankamai galinga jėga, kad uţtikrintų nuolatinį jų laikymąsi tam tikroje grupėje".
21
Janas Braunlis (Ian Brownlk) nurodo: „Teisinio subjektiškumo ir apsaugomo statuso klausimai yra susiję, bet ne tapatūs. Maţumos valstybių viduje gali turėti tam tikros padėties garantijas pagal tarptautinį susitarimą, tačiau tai nereiškia, kad maţumos turi teisinį subjek tiškumą, ypač dėl to, kad individai arba grupės neturi procesinių teisių tarptautiniams foru mams". Brovralie, p. 60.
22 Ţr.: I. Brovvnlie, p. 67-69; Shaw, p. 171-172.
Iš tikrųjų privertimas laikytis tam tikros elgesio taisyklės neįrodo šios taisyklės privalomumo. Pareiga, pasak de Višerio, „yra reguliuojama jos pačios dėsnių, kurie yra būtinumo dėsniai (les lois de finalitė)"73
.
Tarptautinei teisei taip pat būdingas prievartinis pobūdis; jis čia pasi-reiškia specifinėmis formomis. Tarptautinę teisę valstybės gali taikyti in-dividualiai - atsakomosiomis priemonėmis (represalijomis) prieš valsty-bę paţeidėją arba kolektyviai taikydamos tarptautinių organizacijų nu-statytas tarptautines sankcijas ar net naudodamos ginkluotą jėgą pagal Jungtinių Tautų Chartiją.
Atsakomosios priemonės (represalijos) yra atsakomasis tarptautinių
įsi-pareigojimų nevykdymas valstybės paţeidėjos atţvilgiu. Tarptautinis ar-bitraţas Oro susisiekimo tarp JAV ir Prancūzijos susitarimo aiškinimo by-loje (1978) konstatavo:
„Jeigu susidaro situacija, kai viena valstybė mano, jog kita valstybė paţeidė tarptautinį įsipareigojimą, pirmoji valstybė turi teisę uţtikrinti sa-vo teises „atsakomosiomis priemonėmis", atsiţvelgdama į bendrosios tarp-tautinės teisės nustatytus ginkluotos jėgos panaudojimo apribojimus"24
. Šios atsakomosios priemonės gali būti laikomos vadinamosios „savi-galbos"25 liekana, kuri klasikinėje tarptautinėje teisėje reiškė teisę savo veiksmais apsaugoti savo paţeistas teises tiek imantis savigynos prieš gin-kluotą uţpuolimą veiksmų, tiek represalijų (įskaitant tada dar leidţiamas ginkluotas represalijas), tiek intervencijos. Taip, pavyzdţiui, 1902 m. an-glų-italų-vokiečių eskadra uţgrobė Venesuelos karinius laivus ir bombar-davo Venesuelos uostus, kad priverstų Venesuelą sumokėti reparacijas uţ ţalą, padarytą šių šalių piliečiams. Kitas pavyzdys: 1946 m. du Didţio-sios Britanijos kariniai laivai uţplaukė ant minų Korfu tarptautiniame są-siauryje ir dėl to ţuvo ţmonių, buvo padaryta didelė materialinė ţala. Po
23
Charles de Visscher. Op. cit., p. 121-122.
24 RIAA, vol. 18, p. 417.
25 Vok. - Selbsthilfe, angį. - Self -help, pranc. - l' autoprotection. Ţr.: Seidl-H ohenveldcrn,
Ignaz. Volkerrecht. 7, neubearb. A ufl. K oln, B erlin, ete: H eym an, 1992, s. 398; M alcolm N.
Shaw „savigalbos" teisę apibūdina taip: „Ši jėgos panaudojimo tam tikroms teisėms apginti procedūra yra būdinga primityvioms teisinėms sistemoms, turinčioms kraujo kcrSta, bei vi daus teisėtvarkoje šias procedūras ir metodus visiškai kontroliuoja sukurtoji valdţia. Valsty bės gali pasinaudoti savigyna, jei tampa agresijos aukomis, ir gali imtis veiksmų, atsakydamos į kitų valstybių neteisėtus veiksmus. Tokiais atvejais valstybės pačios sprendţia, ar imtis veiks mų ir kokiu mastu tai daryti; ir nors tarptautinė teisė nustato atitinkamas šių veiksmų taisyk les, nėra aukščiausios valdţios, kuri įvertintų jų teisėtumą ar neteisėtumą, nebent jei bylą nagrinėtų Tarptautinis Teisingumo Teismas abiejų šalių sutinkimu". Op. cit., p. 5.
32 I skyrius. TARPTAUTINES TEISES PRIGIMTIS 3 §. Pagrindiniai specifiniai tarptautinės teisės bruoţui 33
šio incidento Didţioji Britanija įvykdė karinę operaciją ir išminavo są-siaurį. Tarptautinis Teisingumo Teismas pripaţino, kad Albanija privalo atlyginti ţalą, nes turėjo ţinoti, jog sąsiauris uţminuotas, ir įspėti uţsie-nio laivus. Kartu Teismas pripaţino britų įvykdytą išminavimo operaciją neteisėta, nes tarptautinė teisė jau draudė ginkluotą intervenciją (Jung-tinių Tautų Chartijos 2 str. 4 p.)26
.
Tarptautinės sankcijos ir kitos kolektyvinės priemonės, susijusios su ka-rinės jėgos panaudojimu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, jei įvykdomi
pavojingi taikai veiksmai, paţeidţiama taika ar įvykdomas agresijos ak-tas, gali pagal Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnį nuspręsti, kad vals-tybės turi imtis šių veiksmų: visiškai arba iš dalies nutraukti ekonomi-nius santykius, geleţinkelio, jūrų, oro, pašto, telegrafo ir kitas susisieki-mo priesusisieki-mones bei diplomatinius santykius. Irakui įvykdţius agresiją prieš Kuveitą ir okupavus jo teritoriją, Saugumo Taryba 1990 m. rugpjūčio 6 d. Rezoliucijoje Nr. 661 įpareigojo visas valstybes nutraukti prekybą su Iraku. Pagal 42 straipsnį Saugumo Taryba, nustačiusi, kad tokios prie-monės gali būti nepakankamos arba jau pasirodė nepakankamos, gali imtis reikalingų veiksmų panaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgas, kad atkurtų tarptautinę taiką ir saugumą. Tokie veiksmai gali būti demonst-racijos, blokada ir kitos Jungtinių Tautų narių oro, jūrų bei sausumos pa-jėgų operacijos. Pavyzdţiui, Saugumo Taryba 1990 m. lapkričio 29 d. pri-ėmė Rezoliuciją Nr. 678, pagal kurią buvo leista imtis visų reikalingų veiksmų prieš Iraką, kad būtų atkurta tarptautinė taika ir saugumas. Va-dovaudamosi šia Rezoliucija JAV ir kitų Jungtinių Tautų narių karinės pajėgos išvadavo Kuveito teritoriją.
Tarptautinių sankcijų, nesusijusių su karinės jėgos panaudojimu, gali būti imtasi ir remiantis regioninių tarptautinių organizacijų sprendimais. 1980 m. kovo 22 d. Europos Bendrijų Ministrų Taryba nutarė prašyti Eu-ropos Bendrijų šalių parlamentų nedelsiant imtis priemonių, kad būtų galima taikyti sankcijas Iranui, kuris šiurkščiai paţeidė tarptautinę teisę, kai Teherane, pritariant Irano valdţiai, buvo uţgrobta JAV ambasada ir įkaitais paimti JAV diplomatiniai ir konsuliniai darbuotojai27
.
26 „Vadinamąją intervencijos teisę Teismas gali laikyti niekuo kitu, kaip tik jėgos politikos
išraiška, politikos, kuri praeityje privedė prie sunkiausių piktnaudţiavimų ir kuri negali dau giau surasti kokios nors vietos tarptautinėje teisėje, nepaisant visų dabartinių tarptautinės organizacijos netobulumų. Intervencija, ko gera, yra dar maţiau priimtina ta forma, kurią ji įgavo čia, nes būdama prieinama faktiškai galingiausioms valstybėms, ji gali lengvai iškreipti tarptautinio teisingumo vykdymą". ICJ Reports, 1949, p. 35.
27 Bulletin des Communautės europėennes, 1 980, No. 4, p. 26.
Savigyna nuo ginkluoto uţpuolimo (Jungtinių Tautų Chartijos 51 str.)
yra klasikinė „savigalbos" priemonė, kurią panaudojusios valstybės turi nedelsdamos pranešti Saugumo Tarybai (plačiau ţr. 14 §).
Humanitarinė intervencija, t. y. karinis įsikišimas gelbstint ţmonių
gy-vybes, vargu ar gali būti laikoma teisėta ginkluotos jėgos panaudojimo for-ma, nes paţeidţia kitos valstybės teritorinį suverenitetą. Gerai ţinoma Izraelio karinė akcija Entebės (Uganda) oro uoste 1976 m. liepos 3 d., kai buvo išlaisvinti teroristų uţgrobti įkaitai28
(plačiau ţr. 14 §). Kitas ţi-nomas pavyzdys - nepavykusi JAV karinė akcija Irane 1980 m. balandţio 24-25 d., kai JAV specialūs daliniai slapta įsiverţė į Irano teritoriją, kad išlaisvintų diplomatinius ir konsulinius darbuotojus, paimtus įkaitais29
. 3.7 §. Tarptautinės teisės normų privalomumas. Atsakyti į klausimą, kodėl tarptautinė teisė yra privaloma, vien tik teisiniais argumentais, ma-tyt, negalima.
„Neįmanoma pasakyti, kodėl tarptautinė teisė kaip visuma yra priva-loma, nesileidţiant į neteisinius samprotavimus. Tačiau praktinėje tikro-vėje tarptautinės teisės pagrindu galime laikyti tai, kad tarptautinės ben-drijos narių yra bendrai sutariama, jog turi egzistuoti teisės normų - tarp-tautinės teisės - visuma, kad reguliuotų šios bendrijos narių elgesį. Šia prasme „bendras sutarimas" gali būti laikomas tarptautinės teisės, kaip teisinės sistemos, pagrindu"30
.
Šis bendras sutikimas laikyti tarptautinės teisės normas privalomomis yra būtinybė, pagrįsta bendrais visų valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų interesais. Tarptautinių santykių poreikiai neginčijamai lemia draudimą naudoti jėgą ir grasinimą jėga, verčia gerbti ţmogaus teises ir pagrindines laisves, garantuoti diplomatinius imunitetus ir privilegijas,
ne-28 Ţr.: Harris, p. 933-937. Nors Uganda reikalavo, kad Saugumo Taryba pasmerktų Izra
elį, atitinkamos rezoliucijos projektas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus.
29 Tarptautinis Teisingumo Teismas, nagrinėdamas JAV ieškinį prieš Iraną Jungtinių
Valstijų diplomatinio ir konsulinio personalo Teherane byloje (1980), savo sprendime nuro dė, kad negali neišreikšti savo susirūpinimo dėl JAV įsiverţimo į Irano teritoriją. 'leismas nepateikė tiesioginės šių veiksmų kvalifikacijos ir apsiribojo pastaba, jog tokie veiksmui yru nepagarba teisminiam nagrinėjimui tarptautiniuose santykiuose, nes prieš tai savo 1979 m. gruodţio 15 d. nutartyje Teismas nurodė abiems ginčo šalims susilaikyti nuo bet kokiiĮ veiks mų, kurie galėtų padidinti įtampą tarp jų. Sprendime nurodyta, kad šių veiksimi teisėtu mo klausimo šalys nepateikė jam nagrinėti (Iranas nuo pat pradţių nedalyvavo teisminia m e n ag rin ėjim e). - ICJ Reports, 1980, § 93 -94.
30
