Darbo džiaugsmas ir prasmė lietuvių literatūroje
Darbas žmogui suteikia ne tik nuolatinius finansinius išteklius, socialines garantijas ar daugelį kitų išmatuojamų gerovių. Darbas dažnai yra ir mūsų pasitenkinimo gyvenimu išraiška. Jis, sudarydamas didžiąją dalį žmogaus gyvenimo, keičia žmogaus asmenybę, ją brandina, vysto bei praturtina. Šiandien aš aptarsiu, kaip darbas vaizduojamas lietuvių literatūros kūriniuose, suteikia žmogui gyvenimo prasmę ir džiaugsmą.
XVIII a. literatūros kontekste K. Donelaičio „Metai“ yra unikalūs dėl to, kad pamatiniu poemos poetiniu principu tapo valstietiškoji , žemdirbiškoji kasdienybė, kurią sudaro darbas. K. Donelaitis vaizduoja dirbantį ir gamtos ritmui pavaldų žmogų, veikla ir kasdieniu gyvenimu liudijantį savo krikščionišką vertę. Poemoje dėmesys darbui yra didelis. Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis: "Rods sveiks kūns, kur vis šokinėdams nutveria darbus, / Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.“ Poemoje „viežlybieji“ būrai vaizduojami darbštūs, teisingi, paklūstantys valdžiai. Viežlybieji būrai teigia, kad darbas - gyvenimo prasmė, jis puošia žmogų, skatina pasitikėti savimi, suteikia ekonominę naudą. Pavyzdžiui, Pričkus, kreipdamasis į ūkininkus ragina vargti, kad išsimaitintų „Nes be trūso Dievs mus išmaitinti nežadėjo“. Darbas padeda Mažosios Lietuvos valstiečiams jaustis bendruomenės dalimi, juos jungia į bendrą kolektyvą. Darbštumo juos moko gamta: gandrai, kurie sugrįžę pavasarį randa sudraskytą lizdą, pirmiausiai imasi jo tvarkymo, o tik vėliau maisto ieškojimo. Šiuo epizodu yra siekiama pamokyti lietuvius, jog šeimos gerovę užtikrina darbštumas, o ne pilnas skrandis. Svetimšalių ponų santykis su darbu yra kitoks nei būrų: jie nevertina darbštumo, yra apsiriję, tyčiojasi iš jiems dirbančių valstiečių: "... jie būriškus išjuokdami darbus / Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.“ Darbu užaugintas maistas – pagrindinis žemdirbio džiaugsmas, juo žmogus apdovanojamas už kasdienį vargą. Taigi, K.Donelaičio poemoje "Metai" vaizduojamas darbas yra vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti. K.Donelaitis savo poemoje ,,Metai" pabrėžė darbo ir jo ryšio su žmogaus gyvenimu svarbą. Jo kūryboje puikiai atsispindi, kaip darbas suteikia veikėjams gyvenimo prasmės, skatina tobulėti, stengtis dėl ateities. Darbas yra neatsiejama ir būtina gyvenimo dalis, įprasminanti gyvenimą, siekius ir tikslus.
Jeigu K. Donelaičio ,,Metuose" darbas žmogui suteikia džiaugsmą ir prasmę, daugiau motyvuotą į materialinių gėrybių sukūrimą, tai Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės" darbo prasmė ir džiaugsmas yra nusiraminimas, paguoda, ieškojimas vienatvės ir supratimo. Likimas kaimo pastumdėliui Mykoliukui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. Mykoliukui kyla noras įsitvirtinti, įgyti turto, sukurti šeimą ir būti kaip visi žmonės, tačiau jis supranta, kad Severiutės vesti negalės, nes puikiai žino, kad tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą. Per Severiutės vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją tol, kol nutrūko smuikelės stygos. Jis daugiau nepalietė smuiko, nes šia paprasta melodija: “Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju” – jau nesugebėjo išreikšti savo sudėtingo vidinio pasaulio. Todėl
tam, kad užsimirštų, nusiramintų, Mykoliukas, tapęs Dzidoriumi Artoju, aria, knisa žemę. Jis jau ne minkštaširdis: jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai, žagrė. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Kai skausmo replės sugniauždavo širdį, skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam ,rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitikėjimą gyvenimu savo jauteliams. Ir čia pat atsiprašinėjo už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras, o darbas jam suteikė prasmę gyventi toliau jei ne dėl savęs, tai dėl savo artimųjų. Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti ne tik, kas vyksta žmogaus širdyje, bet ir atskleisti, kad darbas gali padėti žmogui išlikti pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu. Tai tarsi ginklas, ginantis nuo kančios, neišsipildžiusių troškimų, meilės.
Vienas iš aktualiausių klausimų šių laikų žmogui, kaip gyventi prasmingai. Apie tai daug rašė Vincas Kudirka - publicistas, poetas, literatūros kritikas bei tautai dirbęs žmogus. Jo kūryba darė labai didelę įtaką mūsų tautos bei jos vertybių formavimuisi. Pagrindinė prasmingo gyvenimo taisyklė V. Kudirkai – dirbti. Jo eilėraštis „Labora“ (lietuviškai – „Dirbk!“) yra lyg himnas darbui. Eilėraštyje “Labora!” liečiami aktualūs visuomeninio gyvenimo klausimai: raginama šviestis ir pasiaukojamai dirbti gimtojo krašto gerovei, ugdyti tautinį susipratimą, smerkiamas savanaudiškumas, išsižadėjus tautinių interesų dėl “trupinėlio aukso, gardaus valgio šaukšto”, išsigandus galimų kliūčių ir sunkumų. Žmogus, ypač jaunas, raginamas dirbti visuomenės labui. “Labora!” yra tarsi šūksnis, kuris turėtų pažadinti jaunimą. Eilėraštis pulsuoja jaunatviška energija, gėrimasi jaunystės galiomis. Poetas ragina visus suskubti, nes gyvenimas vietoje nestovi, ir senatvėje žmogus sustingsta, ir darbas nevilioja. Jaunimas gali pasiekti daug, nes krūtinėje rusena noras ir užsispyrimas, tik šiek tiek jaunimą reikia paskatinti, pastūmėti, nukreipti teisingu keliu. O kai pasieki savo trokštamo tikslo, taip būna gera, “jog menkas ir silpnas net milžinu stoji.” Svarbiausia jog liktų pėdsakas po mirties. Tave turi atsiminti, kad tu buvai žmogus, kad tu gyvenai ir pasiaukojai, darbavaisi žmonijos, tautos labui. O jeigu gyvenimas labai apsunks nuo sunkaus darbo, “tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo.” Jaunimas turi ir pats dirbti, ir seniems būti širdies paguoda. Taigi, V. Kudirkos ,,Labora" diktuojama ne jausmo, bet proto: eilėraštis dėsto tautai siektinus idealus, o darbas yra teisingo, prasmingo, pasiaukojančio gyvenimo taisyklė, kurio dėka galima pasiekti trokštamo tikslo.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad darbas yra didžioji žmogaus gyvenimo dalis. Su šia sąvoka susijęs žmogaus reikalingumas pasaulyje, tikro džiaugsmo atskleidimas dirbant ir šiuo būdu tęsiamos tradicijos. Darbas , kaip gyvenimo džiaugsmas ir prasmė, rašytojų kūryboje apibūdinamas skirtingai. Vieniems jis neatsiejama ir būtina gyvenimo dalis, pasaulėžiūra, prigimtis, teikianti ne tik ekonominę naudą, bet ir jungianti į bendrą kolektyvą. Kitų rašytojų kūriniuose darbas gali padėti žmogui išlikti pačiu savimi, pamiršti, nusiraminti, o taip pat darbas teisingo, prasmingo, pasiaukojančio gyvenimo taisyklė, kurio dėka galima pasiekti trokštamo tikslo.
Darbo džiaugsmas ir prasmė lietuvių literatūroje
KALBĖJIMO PLANAS Įžanga
Pagrindinė mintis: Darbas - džiaugsmas ir prasmė lietuvių literatūroje.
Dėstymas:
1. K. Donelaičio „Metų“ pamatinis poetinis principas - valstietiškoji , žemdirbiškoji kasdienybė, kurią sudaro darbas.
a) Būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis;
b Viežlybieji būrai teigia, kad darbas - gyvenimo prasmė, jis puošia žmogų, skatina pasitikėti savimi, suteikia ekonominę naudą;
c) Darbštumo juos moko gamta, o darbu užaugintas maistas – pagrindinis žemdirbio džiaugsmas, juo žmogus apdovanojamas už kasdienį vargą.
Išvada: Donelaičio poemoje "Metai" vaizduojamas darbas yra vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti.
2. Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės" darbo prasmė ir džiaugsmas yra nusiraminimas, paguoda, ieškojimas vienatvės ir supratimo.
a) Užgniaužęs savy meilę, Mykoliukas atsiduoda darbui; b) Darbas suteikia prasmę gyventi ne dėl savęs, dėl artimųjų.
Išvada : Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti ne tik,
kas vyksta žmogaus širdyje, bet ir atskleisti, kad darbas gali padėti žmogui išlikti pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu. Tai tarsi ginklas, ginantis nuo kančios, neišsipildžiusių troškimų, meilės.
3.V. Kudirkos eilėraštis ,,Labora" - himnas darbui.
a) Eilėraštyje raginama šviestis ir pasiaukojamai dirbti gimtojo krašto gerovei, visuomenės labui;
b) Jaunimas gali pasiekti daug, tik jį reikia paskatinti, pastūmėti, nukreipti teisingu keliu;
c) Darbuotis žmonijos labui - didelė garbė, džiaugsmas ir prasmė.
Išvada: Kudirkos ,,Labora" diktuojama ne jausmo, bet proto: eilėraštis dėsto tautai siektinus idealus, o darbas yra teisingo, prasmingo, pasiaukojančio gyvenimo taisyklė, kurio dėka galima pasiekti trokštamo tikslo.
Pabaiga
Darbas yra didžioji žmogaus gyvenimo dalis. Su šia sąvoka susijęs žmogaus reikalingumas pasaulyje, tikro džiaugsmo atskleidimas dirbant ir šiuo būdu tęsiamos tradicijos. Darbas, kaip gyvenimo džiaugsmas ir prasmė, rašytojų kūryboje apibūdinamas skirtingai. Vieniems jis neatsiejama ir būtina gyvenimo dalis, pasaulėžiūra, prigimtis, teikianti ne tik ekonominę naudą, bet ir jungianti į bendrą kolektyvą. Kitų rašytojų kūriniuose darbas gali padėti žmogui išlikti pačiu savimi, pamiršti, nusiraminti, o taip
pat jis teisingo, prasmingo, pasiaukojančio gyvenimo taisyklė, kurio dėka galima pasiekti trokštamo tikslo.
Šaltiniai: A Radzevičius. Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse. V., 1998 A. Vaitiekūnienė. Vaižgantas. V., 2002
V. Kudirka. Raštai. T.1.
https://www.google.lt/?gws_rd=ssl#q=darbas+donelaicio+metuose
http://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=4&ved= https://www.google.lt/?gws_rd=ssl#q=kudirka+labora
