Daug ištremta sūnų už Altajaus kalnų, Daugel krito kovoj dėl Tavęs,
Jų mirtis ir kančia, mūsų kelias nakčia Tavo laisvės rytojų pašvęs
(Bernardas Brazdžionis)
Buvusioje kalėjimo administracijos namų viršininko virtuvėje ant kaltinamųjų suolo susėdome vienuolika žmonių: septyni vyrai ir keturios moterys. Iš jų aštuoni mokytojai, gydytojas, teisininkas ir ūkininkas, kilęs nuo Kupiškio. Jis buvo man nepažįstamas.
- Stot! - sukomandavo prižiūrėtojas.
Žąsele po vieną į virtuvę suėjo Pabaltijo karo apygardos karinio (čekistų) tribunolo nariai: kapitono uniforma čekistas - teismo pirmininkas, du iš Azijos kilę kareiviai - teismo nariai, kareiviškai apsitaisiusi moteris - teismo sekretorė, ir buvęs Panevėžio batsiuvys girtuoklis Jonevičius - vertėjas.
Politiniams kaliniams teisti karo metu buvo sudaryti čekistų karinio tribunolo "teismai". Mat čekistai laikomi kariais kovai su vidaus priešais. Komunistų nuomone, vidaus priešai yra daug baisesni už išorinius, todėl čekistų armija laikoma svarbesne už kariuomenę, nes čekistai saugo ne valstybės suverenumą, bet bolševikų partiją, kad kas nors nenustumtų jos nuo valdžios lovio.
Čekistų karinio tribunolo "teismai" būna dvejopi - paprastesni ir parodomieji, arba viešieji.
Paprastieji "teismai" - tuščias formalumas, reikalingas parodyti, kad štai tu, vargšas žmogau, esi teistas. Tokiuose "teismuose" kaltinamajam neduodama ir neleidžiama turėti gynėjų, kurie galėtų apginti nekaltą arba palengvinti kaltam. Tokiuose "teismuose" dalyvauja tiktai kankintojai ir kankinamieji. "Teismas" remiasi tiktai per tardymus teroru išgautais parodymais. Iš tardymo protokolų rankiojami faktai kaltinamajam pasmerkti ir atmetami tie, kurie galėtų kaltę palengvinti.
Parodomieji, arba viešieji, o geriau pasakius, propagandiniai "teismai" yra panašūs į teatro vaidybą, kurios rolės esti čekistų iš anksto paruoštos ir "teismo" dalyvių atmintinai išmoktos. Propagandiniai "teismai" yra savotiška čekistų saviveikla, kurios tikslas panašus į viduramžių inkvizitorių, kad kaltinamasis patsai save viešai suniekintų ir pasmerktų. Tokie "teismai" ruošiami retai, nes parengimas ir repeticijos užima daug
laiko. Bet užtat kai paruošia, tai vaidyba vyksta taip "sklandžiai, kaip sviestu patepta. Per repeticijas čekistai randa būdų ir priemonių kaltinamąjį išmokyti, ką ir kaip kalbėti, ko prašyti. Jeigu "šlovingai" partijai ir sovietiškai valdžiai naudinga ir reikalinga, kaltinamasis prašys, kad jam skirtų mirties bausmę.
Tiesa, yra dar viena "teismo" rūšis, kokios niekur pasaulyje nerasi, - tai čekistų ypatingojo pasitarimo (особое совещание) sprendimai, kada patys čekistai be jokio teismo kaltinamąjį pasmerkia ilgamete bausme arba mirtimi. Taip buvo pasmerkti lietuviai, suimti 1940 metų liepos mėnesį prieš "liaudies seimo" "rinkimus".
Nepriklausomybės laikais iš teisėjų teko girdėti, kaip akiplėšiškai ir drąsiai teismuose elgdavosi teisiami komunistai arba kaip sunku būdavo žiūrėti į teisiamą kriminalistą, kai jis, faktais advokatų riečiamas, raitydavosi ir spirdavosi; nusikaltimo faktą iškėlus, nusikaltėlis vis tiek gindavosi, neprisipažindavo.
Bolševikų "teismuose" tokių scenų nepasitaiko. Čia viskas vyksta pagal numatytą ir paruoštą planą. Kaltinamasis čia nė nemano gintis.
Mus, vienuolika teisiamųjų, susodino eilės tvarka pagal nusikaltimo svarbumą. Pirmiausia gydytojas Vladas Rumbauskas, šalia jo - aš, paskui mokytojas Stasys Janauskas, mokytojas muzikas Vladas Paulauskas, teisininkas notaras Cezaris Šeikus, šalia jo - ūkininkas Mykolas Krupelis, toliau trys moterys mokytojos: Elena Skučienė, mano žmona ir Emilija Juknienė. Pačiame gale - mokytojo Paulausko duktė ir žentas mokytojai Jadvyga ir Kostas Raslavičiai.
Teisėjų veidai rimti, persisunkę pareigų aukštumu ir svarbumu. Juose atsimuša obskurantizmas, komunistinis fanatizmas ir nuolankus vergų bukaprotiškumas. Tokie teisėjai ne ką išmano, užtat puikiai žino, kad kiekvienas laisvai galvojantis žmogus, o čia, Lietuvoje - kiekvienas susipratęs lietuvis yra priešas. Jie žino bolševikiškos "moralės" dėsnius: tokius žmones reikia išskirti iš visuomenės ir sunaikinti. Jei po dešimties metų jie dar išliks gyvi, tada jiems ne tik neberūpės kontrrevoliucinė veikla, bet bus nebereikalinga laisvė. Tokiems "teisėjams" nubausti nekaltą žmogų dešimčia ir daugiau metų yra taip paprasta, kaip užmušti blakę arba į aruodą įlindusią pelę.
"Teismo" pirmininkas pirmiausia paklausė, ar tarp teisėjų nėra kam iš mūsų giminių. Toks klausimas sukėlė juoko.
"Teismas" tęsėsi dvi dienas - šeštadienį ir pirmadienį. Sekmadienis - poilsio diena.
Pirmą dieną pirmininkas skaitė kiekvienam atskirai surašytą kaltinamąjį aktą ir prisispyręs reikalavo prisipažinti kaltam. Paskui prasidėjo tardymas kaltės didumui išryškinti. Kad išprovokuotų
pageidaujamą atsakymą, pirmininkas pakišdavo iš anksto sugalvotą gudrų klausimą.
Su "teismu" daugiausia kirtosi šeikus. Jis, kaipo teisininkas, į bylą žiūrėjo juristo ir valstybinio teisingumo akimis. Bėda, kad jis nemokėjo rusų kalbos, ir bemokslis batsiuvys nesugebėjo jo parodymų ir klausimų išversti. Jei Šeikus būtų mokėjęs rusiškai kalbėti, ''teismo'' pirmininką tikrai būtų į ožio ragą surietęs. "Teismas" Šeikaus klausimus ir aiškinimus pripažino įžūlumu ir nepaklusnia laikysena ir paskyrė jam sankciją: iki pirmadienio uždarė nevalytoje išvietėje, kurią jis sekmadienį valė. O mane, Stasį Janauską ir Mykolą Krupelį uždarė mirtininkų kameroje. Vadinasi, drebėkite, nenaudėliai, ir žinokite, kas jūsų laukia. Tokios bolševikų priemonės mūsų nenugąsdino. Mirtininkų kameroje mes jautėmės neblogai, nes ūkininkas Krupelis buvo malonus žmogus, susipratęs lietuvis, mokėjo gražių dainų ir gerai pasakoti.
Pirmadienį Šeikus teisme nebekalbėjo, ir Stasys Janauskas man šnibždėjo:
- Kur nėra pavojaus, ten visi drąsūs, kur nėra čekistų, ten visi tvirtavaliai. Tarp draugų ir pažįstamų nesunku būti drąsuoliu. Pažiūrėk, į ką šiandieną bepanašus Šeikus. Vakar pasismarkavo, o šiandieną jau tyli. P r i e š s p r e n d i m o p a s k e l b i m ą b o l š e v i k i n i u o s e "teismuose" kaltinamajam d u o d a m a s paskutinis žodis. Kam jis reikalingas? Paviršutiniškai galvojant atrodo, kad čia kaltinamajam suteikiama šiokia tokia proga "atsigriebti" ir išlieti tai, ko tardymų metu nebuvo galima padaryti.
Bolševikai yra išstudijavę žmogaus psichologinę būseną tardymo metu ir visose teismo stadijose. Jeigu ko nepavyko išspausti per tardymus, dažnai kaltinamasis gresiančios didelės bausmės akivaizdoje, kad palengvintų sunkią padėtį, paskutiniame žodyje susigraudinęs ima ir išplepa. Tik todėl paskutinis žodis ir duodamas.
Toks žodis buvo suteiktas ir mums. Visi prašėme teisingumo, nors žinojome, kad bolševikai su teisybe seniai atsisveikino. Aš baigdamas pasakiau, kad ir mokykloje, ir visuomeninį darbą dirbdamas siekiau liaudies gerovės. Lietuvos praeitis rodo, jog nė vienas okupantas mūsų kraštui gero neatnešė. Jeigu aš klydau ir dabar Lietuvai atėjo tikra aukso gadynė, tai aš ir lageriuose būsiu patenkintas.
Teismo pirmininkas pasilenkęs diktavo sekretorei, o ką ji rašė - vienas Dievas ir čekistai težino.
Vėlai vakare "teismo" procesas buvo baigtas. Mus nuvarė į kalėjimą, o "teisėjai" išėjo nuosprendžio suformuluoti. Bet turbūt ir tas jau buvo seniai paruoštas. Šiaip ar taip, artinosi mūsų gyvenimo naujas ir lemiamas vingis.
Vidurnaktį toje pačioje virtuvėje stovėdami išklausėme ''teismo" nuosprendį, kurį perskaitė pirmininkas.
Pagal Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 58 straipsnio la ir 11 punktus aštuoni žmonės buvome nuteisti po 10 metų priverčiamiems darbams lageriuose, konfiskuojant visą turimą asmeninį kilnojamą ir nekilnojamą turtą, ir po penkerius metus piliečio teisių susiaurinimo. Stasys Janauskas nuteistas penkeriems metams be turto konfiskavimo, nes nebuvo įrodyta jo dalyvavimas slaptoje organizacijoje. Abu Raslavičiai išteisinti. Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.
Nuosprendį išklausėme ramiai, šaltai, abejingai. Net ir moterims neištryško nė viena ašarėlė.
Tuo, galima sakyt, pasibaigė aštuonių mėnesių kalėjimo baisenybių ir tardymų dienos. Buvo ramu ir gera, kad mus "teisė" ne lietuviai, bet rusai. Nuteisė ne pagal Lietuvos, bet pagal Rusijos įstatymus. Mus areštavo, apkaltino ir teisė okupantai. Nė vienas lietuvis, išskyrus vertėją Jonevičių, teisme nedalyvavo. Nė vienas lietuvis neskundė, jokių kaltinimų nei žodžiu, nei raštu nepateikė. Mes žinojome, kad po dešimtį metų priverčiamų darbų lageriuose retas kas išgyvena, bet raminomės ir tikėjome, kad galgi neteks visos bausmės atlikti.
Visi bendrabyliai vyrai buvome patalpinti atskiroje kameroje. Po "teismo" ir režimas buvo žmoniškesnis. Kada norėjome, galėjome miegoti, balsu kalbėtis, dainuoti, skaityti laikraščius.
- Kai išveš, kažin ar beteks Lietuvą pamatyti? - aimanavo Vladas Paulauskas.
- Nėra abejonės. Velnias nujojo Hitlerį, ateis galas ir Stalinui, - atsiliepė Stasys Janauskas. - Taip vis tiek negali būti ir nebus.
- O iš kur gali žinoti, kad nebus? - prabilo Šeikus. - Man rodosi, kad idėjos ir tos tuščios patriotinės frazės, dėl kurių kovojome ir dirbome, yra tik fantazijos ir iliuzijos. Mūsų viltys ir lūkesčiai yra gal priešingi realiai tikrovei. Reikia neužmiršti, kad tarpvalstybinių santykių diplomatija yra pati bjauriausia ir šlykščiausią. Manai, kad rusai į Pabaltijį sulindo šiaip sau savavališkai. Taip buvo susitarta Kasablankoje, Jaltoje ir Potsdame. Jeigu dabar jų niekas netvarko, ateityje visai nebesusikalbės. Mes esame parduoti.
- Kas gi pardavė? - atsiliepė Raslavičius.
- Ogi Amerika ir Anglija. Vokiečiai bolševikus sudorojo, o jie ant kojų pastatė ir dar pusę Europos užleido.