Literatūros Konspektas. DONE

(1)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

LITERATŪROS LAIKOTARPIŲ, AUTORIŲ IR KŪRINIŲ

KONSPEKTAS

AUTORIUS LAIKOTARPIS/

SROVĖ KONTEKSTAS/BIOGRAFINIS AUTORIAUS KULTŪRINIS, ISTORINIS LAIKOTARPIO KONTEKSTAS

KŪRINYS APIE KŪRINĮ

Renesansas

Renesansas- XV-XVIa. Lietuvą pasiekia XVIa. Vyrauja humanizmo idėjos. Žmogus,

skirtingai nei viduramžiuose (V-XVa.), tampa didžiausia vertybe. Žmonės nebeveržomi tikėjimo dogmų išdrįsta būti

savimi, suvokia savo vertę. Kultūros ir mokslo pažangos amžius. Grįžta antikos

idėjos- gyvenimas vaizduojamas kaip maksimaliai gražus, svarbi kūno ir dvasios harmonija. Svarb.bruožas- dėmesys klasikiniam mokslui, menui bei

vertybėms.

M.Mažvydas Renesansas- _reformacija

Humanizmas paskatino reformacijos sąjūdį, o reformatorių ir kontrreformatorių kovos

pasiekė ir Lietuvos gyvenimą. Pirmoji lietuviška knyga- Martyno Mažvydo

„Katekizmas“ (1547m.)taip pat atsiradoRenesanso ir humanistiniojudėjimo

įtakoje.

M.Mažvydas- reformacijos veikėjas, lietuvių raštininkijos pradininkas, liuteronas. Dėl

persekiojimų LDK persikėlė į Prūsiją (Just.Marcinkevičiaus „Mažvydas“)

„Katekizmas “ 1547m. Karaliaučiuj

e

„Katekizmas“ kalbėjo reformacijos idėjomis- mokė žmones tikėjimo

tiesų, skaityti gimtąja kalba. Pateikiamas pirmas originalus lietuviškas eilėraštis „Knygelės pačios bylolietuvinykump ir

žemaičiump“, pirmą kartą pateikiama lietuviška abėcėlė.

(2)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. Reformacija

Renesansas- žiaurių religinių kovų metas. Europos visuomenėje brendo

nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje sričių. Reikėjo ieškoti kitokio bažnyčios institucijos santykio su visuomene

ir valstybe, kitokio žmogaus ir Dievo santykio. Šį poreikį suformavo teologijos

daktaras Martynas Liuteris, 1517m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė

95 tezes pries indulgenciją.

M.Daukša _{Kontrreformacija}

Renesansas-Pirmoji lietuviška knyga Lietuvoje, M.Daukšos „Katekizmas“ 1595m.

išspausdinta jėzuitų. Jei M. Mažvydo „Katekizmo“ atsiradimas buvo paskatintas reformacijos, tai „Postilės“ atsiradimą paskatino kontrreformacija – tai XVI-XVII a. religinis sąjūdis, kuriuo siekta susigrąžinti reformacijos metu prarastas bažnyčios pozicijas.

Postilė. „Prakalba į

malonųjį skaitytoją“

„

Ne žemės derlumu, ne drabužių

skirtingumu, ne šalies gražumu, ne

miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja

tautos, bet daugiausia

išlaikydamos ir vartodamos savo

kalbą, kuri didina ir išlaiko

bendrumą, santaiką ir brolišką

meilę. Kalba yra bendras meilės

ryšys, vienybės motina,

pilietiškumo tėvas, valstybės

sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi

santaiką, vienybę ir gerovę.

Sunaikink ją, – užtemdysi saulę

danguje, sumaišysi pasaulio

tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.

“

Jonas Radvanas Renesansas

Jonas Radvanas(apie XVI a. vidurį–po 1592) – LDK renesanso poetas, herojinio lotyniško

epo Radviliada autorius. apie Radvano gyvenimą neišliko beveik jokių istorinių

žinių, rekonstruotos tik kai kurios jo biografijos detalės, daugiausiai remiantis Radvano kūriniais, kurie visi parašyti lotynų

kalba. Pats Radvanas buvo protestantas (reformacijos šalininkas).

Herojinis epas „Radviliada“

Kūrinyje šlovinamas žymus LDK kariuomenės vadas, etmonas, kancleris ir Vilniaus vaivada, reformatus globojęs didikas Mikalojus Radvila Rudasis. Tai idealus herojus- veiklus ir stiprus,

pasiaukojęs tėvynei. Poemoje pasisakoma už Lietuvos valstybės

savarankiškumą, poetizuojama Lietuvos gamta, aiškinama lietuvių

(3)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. romėniškosios kilmės teorija, įterpiama Vilniaus kūrimo legenda.

Šia legenda parodoma, kaip beveik laukinis Lietuvos kraštas tampa

iškilia civilizuota ir galinga valstybe; jos sostinei Vilniui suteikiama net tautų globėjo

reikšmė. Poemoje jaučiamas pasididžiavimas savo valstybe, jos

šlovinga kilme, stipriais vadovais.Tai pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama

ne tik herojaus (M.R.R), bet ir jo priešingybės – ryškaus neigiamo herojaus Caro Ivano IV Rūsčiojo. Jis

vaizduojamas kaip žmonių kraujo ištroškęs beprotis, negailestingas priešams ir saviems. Istorinis epo fonas – LDK karas su Maskva dėl

Livonijos XVIa. Poemoje minimi faktai – tikri.

Viljamas

Šekspyras Renesansas

Viljamas Šekspyras- didysis vėlyvojo Renesanso menininkas, anglų nacionalinis poetas ir pasaulinės reikšmės dramaturgas.

Didžiojo dramaturgo kūriniai atspindi humanistinės filosofijos pokyčius- nuo optimistinio požiūrio į žmogų ir šviesaus

gyvenimo traktavimo iki pesimistinių nuotaikų svarstant žmogaus prigimties problemas bei ją sąlygojančių istorinių aplinkybių klausimus. Jo kūrybos centre- amžinai svarbi žmogaus gyvenimo prasmės

problema.

Tragiška drama „Hamletas“

Pasaulis šioje tragedijoje atrodo tarytum netekęs moralinių pagrindų, jame iškyla neįveikiamos

blogio jėgos, kurios iškraipo žmogaus gyvenimo tikslus, paneigia

jo buvimo prasmę, slopina valią veikti.

„Būti ar nebūti“- lemtingas, esminis vienišo tragedijos herojaus klausimas: ar susitaikyti su likimu ir

išsaugoti gyvybę („būt“), ar pasipriešinti blogiui, imtis veiksmo,

pakilti kovai, kuri, be abejo, turi baigtis tragiškai, nes blogis neaprėpiamas, neįveikiamas („marios nelaimių“)- prasminga

(4)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. kova reikštų neišvengiamą pražūtį („nebūt“). Taigi, gyventi susitaikius

ir kenčiant dvasioje ar žūti kovoje už savo principus, tiesas, idealus? Iš

esmės Hamletas klausia- gyventi jam, ar mirti, ir tai, matyt, pats

sunkiausias klausimas žmogui. Pasiryžęs kovai herojus įgyja tragiškos didybės. Hamletui net sunkiau nei tradiciniams herojams:

jis susigrumia ne tik su pasaulio blogiu, bet ir su savim, su savo

paties abejonėmis, jame atsiskleidžia visiškai naujos žmogaus egzistencijos gelmės. Išbandymų situacijoje ima ryškėti

nauja žmogaus kokybė, gimsta naujas Vakarų civilizacijos žmogus-

prieštaringas, sudėtingas, nuo pasaulio problemų atsigręžiantis į

savo vidines problemas.

Barokas (XVIa. Pab.-XVIIIa. Vid)

Barokas- teatro epocha, kur „visas pasaulis vaidina“, o pasaulis suprantamas kaip scena,

todėl dailėje taip pat sustiprėjo teatrališkumas, egzaltacija ir patosas.Pagr.

Bruožai: nusivylimas žmogaus galiomis; baroko vardu mėginta nusakyti tai, kad

keista, neįprasta, netaisyklinga, įmantru.Renesanso optimizmą keitė dramatiškas supratimas, kad pasaulis yra

prieštaringas ir nepažinus, kad žmogus grėsmingoje visatos begalybėje yra trapus,

ribotas ir silpnas.„Žmogus tik nendrė,-silpniausias gamtos kūrinys, bet jis- mąstanti nendrė.“Svarbiausi motyvai- žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila, Dievo ieškojimas

(5)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. ir dialogas su Dievu. Diavizas- „Memento

mori“.

Mikalojus Konstantinas

Sarbievijus

Barokas

Mikalojus Konstantinas Sarbievijus- žymiausias lotyniškai rašęs to meto ATR

poetas, jėzuitas, plataus pripažinimo sulaukęs visoje Europoje. Jo 1625m. kūrinys

„Lyrikos knygos“ sulaukė daugiau kaip 50 leidimų. Oksfordo universitete vietoj

Horacijaus buvo nagrinėjami M.K. Sarbievijaus darbai. Popiežiaus vainikuotas aukščiausiu poeto pripažinimo ženklu- laurų

vainiku. Vadintas Sarmatų Horacijumi.

„Odė KrispuiLevini jui“- kad nepasitikėtų per daug jaunyste; „Odė Janui Libinijui“- teisina savo vienišumą; „Odė Pauliui Kazlovijui“- žmogui reikia poilsio; Odė TELEFUI LIKUI.

„Viskas laikina žemėj šioj,/Ką materija čia sukuria nerangi.“

Būdingas barokinis vaizdinys „gyvenimas-teatras“. Pabrėždamas, kad

visi šiame pasaulyje atliekame vaidmenis, kurių patys nepasirinkome,

jis moko tų vaidmenų nepervertinti, nesutapatinti su tikrąja žmogaus esybe,

nes ji – dvasinis žmogaus pasaulis. Tikrieji turtai slypi žmogaus sieloje. Atsvara netobulam pasauliui – gamta, kuri yra Dievo dovana mirtingiesiems. Vidinės stiprybės šaltinis Sarbievijui – stiprus religingumas. Kūrinių lyrinį subjektas palaiko mintis apie nuostabų

amžiną pasaulį. Sarbievijus siekė ugdyti dvasinį žmogaus pasaulį, skatino nesiekti materialinės naudos.

Barokas

Danielius Noborovskis „Gyvenimo trumpumas“ Minutė po minutės, šitaip eina laikas. Tėvus turėjai, štai jau gimė tavo vaikas. Jei šiandien dar esi čia, jau rytoj nebūsi-

Numiręs šalto kapo duobėje supūsi. Gyvenimas žmogaus- tai vėjas, blyksnis,

dūmas

Dukart nebūna saulės vis toks pats šviesumas.

Vis sukasi ir sukas laiko greitas ratas, Nei pagailėti nieko, nei palaukt nepratęs. Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias: Visa būtis šioj žemėj-tik sekundės kelios. Vienam galbūt lopšys jau mirčiai guolį kloja,

(6)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. Kitam tik gimus kapas motiną atstoja.

Apšvieta (Švietimo

epocha) XVIIa.pab-18a.

„Švietimas yra žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus

kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų

nevadovaujamam“- I.Kantas

Žmogus ima pasitikėti savo protu ir veikla. Vyrauja racionalizmas- „protas gali pakeisti pasaulį“. Skleidžiamos optimizmo, tikslingos veiklos idėjos. Iškeliama mokslo ir žmogaus proto galybė. Pirmoje XVIIIa. Pusėje protas, mokslas ir kitų mokymas (švietimas) imtas

vertinti labiau, nei žmogaus kilmė ar priklausymas luomui. Tikėta, kad išsilavinęs,

protingas žmogus ras vietą visuomenėje, išnyks visuomenės padalijimas į aukštuosius

ir žemuosius luomus, kad mokslas bei išminties šviesa įveiks tamsą, skurdą, prietarus. Tikėta, kad švietimas padarys

žmones laimingus.

Johanas

Wolfgangas Gėtė Apšvieta

J.W.Gėtė- vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. Vienas

svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų.

XVIIIpab.-XIXa.pr.- drama „Faustas“

Prologas danguje, Dievas sako: „Juk sodininkas žino, kokį vaisių jo laistomas medelis jam atneš.“- jis nesistebi žmonių nuodėmėmis, jis

žino, ką sukūrė ir ką iki šiol tebeaugina žemėje. Jis tiki žmogaus

dorove ir gerumu: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir

gėrio sieks.“ Taigi, Dievas tiki, kad jo kūrinys- gėrio ir tiesos šaltinis, jis

tiki, kad padaręs daug klaidų žmogus galų gale pasimokys, išmoks

nebekartoti savo klaidų ir nuodėmių, visą gyvenimą

(7)

nevaikščios klystkeliais, tai įrodo jo žodžiai: „Žmogus per klystkelius

suranda tikrą kelią.“

Kristijonas

Donelaitis Apšvieta

Kristijonas Donelaitis- lietuvių literatūros klasikas, lietuviško tautinio epo autorius. Profesorius Liudas Rėza jau po K.Donelaičio

mirties išleido keturias jo epinio pobūdžio giesmes- „Pavasario linksmybės“, „Vasaros

darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“ ir pavadino jas „Metais“

(1818)-ikišių dienų visoje Europoje vertinamą lietuvišką literatūros šedevrą.

Poema „Metai“

Poemoje stipriai jaučiama epochų stilių sąveika- 1)hegzametras iš Antikos laikotarpio; 2)iš realizmo

laikotarpio atėjo stiprus tikrovės pojūtis, konkretus vaizdingumas, personažas siejamas su socialinės

aplinkos veiksniais;3)Barokas- gamtos gaivališkumas bei jos kaitos

dėsnis- sureikšminta mirties tema, fatališka pasaulėjauta, žemiškojo

gyvenimo pabaiga ir mirties triumfas; 4)Klasicizmas- žmogus

linkęs į materializmą, simetrija, tvarka. Hegzametro ritmas, keturių

metų laikų kompozicija, veiksmo vietos, personažų sistemos pastovumas. 5)didaktika- švietimas,

pamokymai; „Metuose“ vaizduojamas Rytų Prūsijos valstiečių (būrų) gyvenimas. Keliama žmonių prigimtinės lygybės

idėja, aukštinamas darbas, dora, žadinama būrų tautinė savimonė,

tautiškumas gretinamas su dorybėmis, žmogaus išnaudojimas ir

socialinė nelygybė poemoje vertinama kaip neteisinga gyvenimo

tvarka. Donelaitis būrus užstoja ne tik dėlto, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet dar ir dėl to, kad vien dėl savo gyvenimo būdo yra verti ne

paniekos, o pagarbos. Kūrinyje priešinamasi bendrąjai germanizacijos tendencijai,

(8)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. pabrėžiama, kad netekdamas papročių, kalbos būras genda morališkai. „Metuose“ Dievas sutapatinamas su gamta. Biblija yra

ne tik religinė knyga, bet didysis mitų rinkinys, žmogui pasakojantis apie visų dalykų pradžia, tarp jų ir

blogio kilmę. Pagal Bibliją, jei sudavė į vieną žandą, tai atsuk kitą.

Artima nuostata išsakoma ir poemoje: „Ir tylėk, kad Dumčius jo

tav muša per ausį.“

Romantizmas

Romantizmas, iškilęs pačioje XVIIIa. Pabaigoje, yra reikšmingiausia XIXa. Europos literatūros, meno, filosofijos kryptis. Ji prasidėjo pasipriešinimu klasicizmui, jo racionalumui, normoms,

taisyklėms. Romantikai skelbė laisvę gyvenime ir kūryboje, teikė pirmenybę tam,

kad natūralu, įgimta, neigė dirbtinumą, šabloną. Romantizmo laikas yra revoliucijų,

sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjų priespaudos laikas. Tautos ima domėtis savo istorija, kūryba. Svarbus darosi ir žmogus, ir

tautos individualumas. Kūryboje individualumas virsta individualizmu, stipriu, net perdėtu individualiojo prado

pabrėžimu. Romantinis menas yra herojiškas, jo herojai maištingi, nes tikrovė

slegia ir žeidžia, daro vienišą. Dvasios pakilumas lemia romantizmo kūrinių

pakylėtumą , susijusį su jausmais ir vaizduote.

Adomas

Mickevičius Romantizmas

Svarbus Europos romantizmo lenkų poetas. Lietuvių kultūrai (ypač per Baranauską,

Poema „Vėlinės“ ir

Pagrindinė tema-gyvųjų ir mirusiųjų regimojo ir neregimojo pasaulių

(9)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. Maironį) padarė didelį poveikį, paskatino

romantizmo reiškimąsi. Įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai

gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti

to meto romantikai, skelbėsi esą kilme- lietuvis, tautybe- lenkas. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymo, turėjo

įtakos lietuvių literatūrai. 1822m. A.Mickevičiaus pirmoji poezijos knyga- Romantizmo Lietuvoje pradžia. 1823m. už veiklą Filomatų draugijoj buvo ištremtas iš

Lietuvos.

„Ponas Tadas“

žmogaus išorinės ir vidinės dvasinės egzistencijos klausimai. Antroje

dalyje imituojamos archaiškos Vėlinių apeigos. Pagarbą protėviams, mirusiems A.Mickevičius

yra nusakęs kaip ypatingą lietuvių pasaulėjautos bruožą. Dramos II-oje

dalyje burtininko iškviestos vėlės liudija „gyvąsias“ tiesas, susijusias

su pagrindiniais žmogaus egzistencijos klausimais- kančios ir

kaltės, tarpasmeninių ryšių ir gyvenimo vertės. IV-oje dalyje sukurtas pirmasis Lietuvos literatūroje romantinio individo paveikslas, artimas J.V.Gėtės romano

„Jaunojo Verterio kančios“ herojui. Tai individualistas, pasinėręs į savo

jausmų pasaulį, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų

sielos polėkių ir tikrovės- neišsprendžiamą žmogaus likimo kančios paslaptį. Šia drama buvo siekiama sukurti naują dramos formą, pasižyminčią realistinės ir

simbolistinės poetikos jungtimis, fragmentiškumu, neišbaigtumu. Tokia forma leidžia apčiuopti tai, ko

žmogaus pasaulyje neįmanoma išsakyti tiesiogiai.

„Žvelk širdimi tik į širdį“ –

„Romantika“

Adomas

Mickevičius Romantizmas/ Realizmas kraštovaizdis. “Ponas Tadas“ rašytas iš Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į

Poema „Ponas Tadas“

Poema turi ilgesnį pavadinimą- „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje“ ir paaiškinamą antraštę „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir

(10)

gimtąsias vietas. 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“. Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus

bajorų nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas. Epinis ramumas, vaizdų plastiškumas, žmonių ir pavidalų bei

charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas- paskutiniojo A.Mickevičiaus šedevro

bruožai. Gausu gyvenimiškos teisybės ir išminties. „vėlinės“ yra ryškus romantizmo kūrinys, „Ponas

Tadas“- daugiau realistinis, aprašomasis. Poemoje „Ponas Tadas“ atskleidžia savo tėvynės

ilgesį ir tai, jog tik nebūdamas tėvynėje – pradedi ją vertinti: „Tėvyne Lietuva, <...>/Kaip reik tave

branginti, vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko...“(Prisiminkim, kad

buvo ištremtas iš Lietuvos  . Lietuva vaizduojama kaip turtinga

savo derlingomis žemėmis. A. Mickevičiaus kūryba paliko gilių

pėdsaką lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje. Ji sutelkė ir formavo XIXa. Skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių: lietuvių, lenkų, gudų – lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su

Lietuvos istorine atmintimi ir su vieta, gimtine. „Tėvynė Lietuva“ nemaža dalimi buvo suvokiama

(11)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. Antanas

Baranauskas

Romantizmas /Realizmas

Antanas Baranauskas (1835–1902) – XiX a. vidurio lietuvių romantizmo poetas, katalikų

dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, biblijos vertėjas. Baranausko

kūryba, ypač lietuvių tautinės kultūros traktuotė (tautinio charakterio sąsaja Su vieta, lietuvių kalbos reikšmė) padarė

didelį poveikį Maironiui. „...be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“. Lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje Baranauskas dažnai buvo

vertinamas kaip „besiblaškantis“ žmogus, didelius gabumus iššvaistęs įvairiose srityse

ir nė vieno iš savo

darbų galutinai neįgyvendinęs. iš tiesų Baranauską tinkama būtų vertinti kaip vieną paskutinių „organiškųjų“, moderniose

specializacijose neišsitenkančių visuminių talentų, kokių būta Europos klasikinėje

kultūroje – kaip Leonardas daVinčis, Kristijonas Donelaitis ar Johanas Volfgangas

Gėtė.

„Anykščių šilelis“

Poemoje „Anykščių šilelis“ atsispindi glaudus žmogaus ir gamtos ryšys.

Miškas, kurį taip gražiai aprašo A.Baranauskas, visais laikais buvo atgaiva žmogaus sielai, gelbėtojas nuo visokių ligų ar net bado. „Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna,

gryna! Kurtikuostai, vismiela: girianosį trina! Kur tik klausai, vis

linksma: šlama, ūžia, išaudžia! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“ ; „Dažnai miške lietuvi,

ko verkia, nežino...“ Poemą sudaro dvi dalys:pirmoje vaizduojamas

buvusio miško grožis, antroje pasakojama miško istorija nuo seniausių laikų. Poemos kompozicija

paremta romantiniu praeities („Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria“) ir dabarties („Visa prapuolę;

tik ant lauko pliko/ Kelios pušelės apykreivės liko!...“). Poemoje autorius atskleidžia lietuvių ryšį su mišku, gebėjimą jausti gamtos grožį.

Gamta, kaip sakrali erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo rūpesčius,

pripildo sielą šventų pajautų. Dvasinio žmogaus ir gamtos ryšio atskleidimas padeda plėtoti miško ir

tėvynės temą – ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir nuosmukio

laikus.

Vincas Kudirka Romantizmas

Pradėjus eiti „Aušrai“, paskelbė joje savo pirmąją lietuvišką publikaciją- eiliuotą vertimą. 1889m. išėjo „Varpas“. Kudirka buvo modernios lietuvių tautos šauklys ir

Eilėraščiai „Varpas“, „Labora“, „Tautiška

Eilėraščiai proginiai- „Labora“- universiteto baigimui, „Varpas“- pirmajam laikraščio numeriui,

(12)

didis kultūros darbininkas. Jo gyvenimas ir kūryba, priklausydami Lietuvos atgimimo

istorijai, sykiu lieka ir kaip amžinosios žmogaus ir tėvynės, žmogaus ir pasaulio

dramos liudijimas.

giesmė“ dešimtmečiui paminėti.

„Varpas“ jau yra atlikęs istorinę tautinio, socialinio budinimo misiją,

tačiau jo politinė bei pilietinė potekstė nestokoja aktualumo ir šiandien. Rusijos caro valdininkų ataskaitose autorius apibūdinamas

kaip kovotojas už savo idėjas, priešiškas buvusiai vyriausybei. Sunkios gyvenimo sąlygos skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus, tai įkvėpė V. Kudirką vaizduoti sau ir visuomenei įsipareigojųsi žmogų. Jaunas žmogus

– stiprus, darbštus, entuziastingas. Jam gresia tik vienas pavojus išsvaistyti jėgas, tuščiai praleisti gyvenimą: „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji/<…>/O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“. Autorius buvo

pasišventęs Lietuvai ir visą savo gyvenimą skyrę tautos budinimui,

leido laikraštį „Varpas“, kurio programa buvo nukreipta į konkrečias kasdienybės problemas, vertinanti darbą, skatinanti valstiečių

gerovę. Varpas – ne tik gausmas, svarbi žinia, tai žmogaus, viso jo gyvenimo simbolis. Pagrindinis

akcentas varpo ir žmogaus alegorijoje – kvietimas veiklai

.

Maironis Romantizmas

Maironis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties,

liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko- XIX

a. pabaigos ir XX a. pradžios. Maironio

Eilėraščių rinkinys „Pavasario

balsai“

„Pavasario balsai“- svarbiausia Maironio knyga. Maironio pavasaris

yra ne tik atbudusi gamta, o ir atbudusių tautų, taip pat ir lietuvių,

laikas. Pabudimas yra svarbus Maironio žodis. Perkeltine reikšme

(13)

kūryba pradėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės,

nepriklausomybės siekius. Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis

lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją

ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, istorikas ir politikas. Rinkinys „Pavasario

balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Maironis pabrėžia socialinį teisingumą, teigia broliškus santykius tarp žmonių ir tautų, kelia demokratijos, laisvo apsisprendimo, kaip

svarbiausio politinio principo, svarbą: tautos „pačios tvarką ves teisingą“. RAŠĖ

LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO LAIKOTARPIU (1864-1904m.)

jis reiškia ir tautų pavasarį, vadavimąsi išsvetimųjų priespaudos.

Poeto vaizdinys kuriamas romantizmo stiliumi- jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, pasiaukojantis. Eilėraščiai Lietuvos tema- „Kur bėga

Šešupė“, „Milžinų kapai“, „Eina garsas“, „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“. Maironis eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir poetinę geografiją, jis atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio ir kultūros. Lietuvos

temą galima skaidyti į daugelį atskiru potemių (gamta, kalba, istorija, religija, praeitis ir ateities

projektai). Jis kalba apie praeitį didžiuodamasis,

aukštindamasprotėvių žygius, jų šlovę. Laisvė iškeliama kaip

svarbiausias kovų- karų argumentas.

„

Numesk, tėvyne, rūbą

seną,/ Kurį užvilko svetimi!/ Jį meilės kerštas tekūrena/Tėvynės

meilės ugnimi!“. Sunkiu Lietuvai laiku suvokė, kad ne heroizmo žmonėms reikia, o tautiškumo, kuris,

pasak autoriaus, yra raktas į laisvę

Realizmas

Realistai nusigręžia nuo romantikų suabsoliutinto žmogaus dvasios pasaulio ir

susitelkia ties daiktiškosios žmogaus aplinkos vaizdavimu. Ši literatūros kryptis

paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. XIX a.

žmonių pasaulėžiūrą paveikė naujos filosofijos, gamtos bei visuomenės mokslų idėjos, susijusios su materialistine pasaulio

(14)

Įtakingiausia to laiko filosofijos kryptis vadinama pazityvizmu (pozityvus- realus,

tikras, apčiuopiamas). Realistai nustojo gilintis į filosofinius žmogaus būties klausimus, dėmesį sutelkė į žmogaus kasdienybę. Dažniausiai pasakotojas-

visažinis. Realistiniuose kūriniuose- kasdieninė, šnekamoji kalba, buitiesdetalės.

Jonas Biliūnas Realizmas

J.Biliūnas- novelių ir psichologinės lietuvių literatūros pradininkas; modernumo lietuvių

literatūroje pradininkas. Dažna kūrybos tema- nuskriaustas, nelaimingas žmogus. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba

apie sąžinę- svarbiausią žmogaus teisėją. Biliūno vaizduojami žmonės patiria susitikimų, kurie yra nežymūs išoriškai,

beveik nepastebimi, bet kartu labai reikšmingi. Svarbiausios situacijos Biliūnui- skriauda, nuskauda, kaltė, išdavystė. Jis pats į viską reaguoja, kenčia liūdi, prisiima kaltę ir atsakomybę, daug ką pasako ir apie save. Jonas Biliūnas- pirmasis lietuvių rašytojas,

modernizavęs pasakojimą, suteikęs jam europietišką formą. Visažinį epinį pasakotoją jis pakeitė pasakotoju, kuris

dalyvauja kūrinyje susitikdamas, užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas

atsakomybę. Stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios

įvykius. Novelės „Liūdna pasaka“; „Vagis“; „Kliudžiau“;“ Brisiaus galas“; „Ubagas“;

„Liūdna pasaka“- svarbiausias

Biliūno kūrinys. Veiksmas vyksta 1863m.- sukilimas, didelių vilčių ir

kančių metas. Pasaka apie Juozapotą yra liūdna, netgi tragiška: jauna, graži, laiminga moteris patenka į tokias istorijos

situacijas, kurioms negali pasipriešinti, negali nei išgelbėti mylimo vyro, nei pati išsigelbėti. Biliūnas kelia moralinius, kartu ir

filosofinius žmogaus būties klausimus: kas yra skriauda? Kas yra kaltė ir jos suvokimas, kas yra moralinė atsakomybė? „Vagis“- tai susitikimas s vagimi, kuris įsilaužęs

naktį nori pavogti arklį, berno pasididžiavimą. Ką galima daryti tokioje situacijoje: „Bet ką turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne vienas yra: užmuš kaip žvirblį iš revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Bėgti pasišaukti vyrų? O tuo

tarpu ims ir išsives kumelį- tiek ir tematysi.“ Galų gale bernas vagį užmušęs, o po kiek metų, vis dar kirminams krūtinę ėdant, pasakoja apie šį įvykį, guodžiasi artimiesiems,

(15)

neranda, klausia savęs: „Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs“. Biliūnas leidžia

žmogui teisintis: o kam bus geriau- išveš, uždarys į kalėjimą, kuris „juk nepataiso žmonių“. Bet sąžinė vis

vien nerami. „O dėl to ir dabar dažnai tas pats kirminas mano širdį

graužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man užtai Visagalis...“. „Ubagas“- tema (skriauda ir jos išgyvenimas).

Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn), suvedamas su

seneliu, kuris „drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman“. Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą žmogų. Slegia ne tiek nelaimė, kiek

moralinė skriauda, netinkamas elgesys, kuris pažeidžia žmoniškumą, sunaikina sandorą (baigia nykti bitės: „kur namuos

vaidai, ten bitėms ne vieta“). Apsakymo pasakotojas pasijunta

esąs kaltas: „jaučiu, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje

nešioju“. Jis prašo atleidimo: „Atleisk man tamsta, kad niekuo

negaliu tamstai padėti.“ Šioje apysakoje silpnesni keičia stipresnius- stiprieji ir silpnieji Biliūno kūryboje keičiasi vietomis.

Neoromantizma sXX a. pradžia

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ankstyvieji XX a. pradžios neoromantikai

(16)

siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Neoromantikams buvo svarbu sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį;

jie kreipė žvilgsnius į nematoma (vidiniai išgyvenimai, regėjimai, slapti patyrimai), į

nepasiekiama (visatos, kosmoso gelmės), neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika). Atsigręžiama į romantizmą, į

jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo

jutimą. Vienas neoromantizmo bruožų- idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui. Neoromantikai

siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujoje

kūryboje.

Šatrijos Ragana Neoromantizma_s

Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana, XX a. pradžios lietuvių rašytoja. Šatrijos Ragana-

idealistinės- romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Lietuvių dvasinėje kultūroje Šatrijos Ragana

išsiskiria pasiaukojama meile žmonėms, geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį

ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Šatrijos Ragana labiau

akcentuoja atskirą žmogų; ne tik vargą, bet ir būties poetiškumą, kylantį iš meilės, gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio, iš

vaiko ir motinos ryšio, iš mirusiųjų, išėjusiųjų begalinio gailesčio.

Apysaka „Sename dvare“

Apysaka „Sename dvare“- svarbiausias Šatrijos Raganos

kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje, jau turint didelę gyvenimo, jo apmąstymo patirtį. Pagrindinė veikėja mamatė- dvaro

ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, padėjėja, labai savitos

dvasios moteris. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet

paklūsta žmonos ir motinos pareigoms. Pareigos Šatrijos Ragana

niekada nepamiršta. Kūrinyje mamatė dienoraščio forma kalbasi

su savim apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Į pasaulį žvelgiama ne tik amžinybės požiūriu, saugančius svarbaus ir

(17)

poetiškai: mamatė ieško grožio, geba jį matyti ir apie jį pasakyti sau

(užrašai) ir vaikams, ypač dukrelei Irutei, savo pačios sielos aidui.

Juozas Tumas-

Vaižgantas Neoromantizmas

Juozas Tumas- Vaižgantas- vienas ryškiausių XIX a. pabaigos- XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojų, savo kūryba ir asmenybe

sujungęs tautinio atgimimo epochą, XX a, pradžios lietuvių kultūros pakilimą ir nepriklausomą Lietuvą. Savo veikla ir raštais prisidėjęs prie dviejų svarbiausių to

meto Lietuvos politinių jėgų- krikščionių demokratų ir tautininkų- susiformavimo. Šviesiu optimizmu, atsidavimu artimui, tolerancija, kalbėtojo ir publicisto talentu

bei grožine kūryba Vaižgantas pelnė neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Vaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų

ribas. Reikšmingiausia rašytojo kūrybą telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties

apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė- bet mano! Lininiai, arielninkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet- mano broliai...“

Apysaka „Dėdės ir dėdienės“

Svarbiausia šiame kūrinyje- meilės ir pasiaukojimo tema. Pagrindinis veikėjas Mykoliukas- tik vadinamas mažybiniu žodeliu, iš tikrųjų jis jau visas vyras, kuriam „jau arti trijų

dešimčių“. Darbštus, spartus ir geranoriškas kitiems žmonėms Mykoliukas lengvai susitaiko su

gyvenimo sunkumais ir jam užkrauta našta, tempia savo

„altruistišką naštą“ nė nesiskųsdamas. Kartu jis- ir „Dėdė Mykolas“- subrendęs ir užaugęs. Jis

lepina brolio vaikus, kuo išgalėdamas padeda broliui ūkyje-

vis iš to gerumo ir pasiaukojimo aplinkiniams. Nelaimingai įsimylėjęs

gražuolę Severiutę Mykoliukas virsta Mykolu- iš nesuprasto jaunuolio, neturinčio jokio orumo ar

išdidumo į nepakeičiamą darbininką, užsitarnavusį pagarbos,

atsparų išoriniam pasauliui. Pabrėžiamas keistas ir tragiškas jo likimas- juk Mykolo mylimoji Sevrja

išteka už senio Rapolo Geišės! Didžiausiajo brangenybė- jaunystės

meilė, vėliau tyliai slėpta širdyje. Vincas Krėvė-

Mickevičius

Neoromantizma s

Vincas Krėvė- Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos

legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo idėjoms. Romantiški Krėvės

Drama „Skirgaila“

Drama vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros.

(18)

raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai

nepalankioje istorijoje. Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius,

arba kaimo išminčius.

žanro drama „Skirgaila“- veikalas, žmogaus egzistencijos ir pasaulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai. Kūrinyje vyrauja rūsti viduramžių atmosfera, bet kai kurios dramoje keliamos problemos

aktualios iki šiol (pvz. Lietuvos kultūrinio savitumo likimas Europoje). Krėvė šiame veikale

vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje ir žmogų vertybių krizės situacijoje. “Skirgailos“ herojus turi

prometėjiškumo bruožų(mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir

yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais

griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms

daug sukrėtimų. Todėl tragiškas herojus yra kaltas be kaltės: jis

sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsipildo lemtis. Tai ypatingas

veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė

pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti. Skirgailos charakteris jungia didybę ir tragizmą. Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo

tikslas- Lietuvos žemių vientisumas. Skirgaila yra rūstus ir garbingas

(19)

valdovas, nuslopinęs savyje visus silpnus jausmus. Didinga, maištaujanti ir pralaiminti žmogaus

dvasia- romantinės dramos esmė.

Vincas Mykolaitis-

Putinas

Neoromantizma s

Vinco Mykolaičio- Putino įnašas į lietuvių literatūrą išskirtinis, jis- vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio

romano meistras. Putinas suformulavo ir teorinius pagrindus moderniam literatūros,

kaip savarankiškos meninės kūrybos, supratimui. Intelektua-linis psichologi-nis analitinis romanas

Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas:

romane nuosekliai pasakojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario

gyvenimo kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias- daug svarbesnė Liudo Vasario vidinių patyrimų ir jų apmąstymų istorija.

Visas romano dėmesys sutelktas į žmogaus individualybę, pagrindinis

romano konfliktas- kurį kelią pasirinkti: poeto ar kunigo? Pirmą

kartą patyręs meilės išgyvenimus Liudas Vasaris ima suvokti save kaip

gyvą ir kūnišką žmogų, ne vien užsidariusį savo dvasiniame pasaulyje, ne vien ieškantį tikėjimo, bet ir jaučiantį kažką kitam žmogui.

Romanas „Altorių šešėly“- humanistinė knyga. Ji atsiranda ne iš neigimo, pykčio aplinkai, kritikos,

o iš troškino atidžiai įsižiūrėti į žmogų žlugdančius ir stiprinančius veiksnius. Laikomasi nuostatos, kad

gyvenimą lemia ne išoriniai kliuviniai, o vidiniai dalykai: nuo paties žmogaus vidinio nusiteikimo

priklauso tolesni jo žingsniai. Ši Liudo Vasario istorija, tai „prasišviečiantys sąmoningumo

(20)

poslinkiai“, nepriklausomo žmogaus nuostata- „būti savo tėvų, bet kurios institucijos ar valstybinio autoriteto

nepraryjamu žmogumi“, o tai ir reiškia išdrįsti būti savimi.

Jurgis Savickis Modernizmas

Rašytojas priskiriamas „aukštojo“ modernizmo, ekspresionizmo tipui; J.Savickį

galime laikyti tikru šiandienos lietuvio- europiečio ir atviro pasaulio gyventojo, pirmtaku. Atstovavo Lietuvą tuometinėje

Europos valstybių organizacijoje- Tautų Sąjungoje. J.Savickis- novatoriškas rašytojas,

naujas, modernus. Jis neketina savo kūryba siekti kokio nors kilnaus, praktinio tikslo: kelti patriotinius jausmus, kovoti už kultūrą,

socialinę lygybę, krikščionišką dorovę. Modernistinis menas nesislapsto už idėjų, jis

atvirai demonstruoja sąlygiškumą, teatrališkumą, iškelia estetinę funkciją. Autorius siūlo abejingo ir atsainaus ne tiek

pasakotojo, kiek stebėtojo poziciją. Jo novelių moterys ir vyrai neturi principų

arba juos sulaužo. Personažus apima kūniškos nevaldomos aistros, nesveikos

idėjos, noras staiga pakeisti pasaulį.Nuoseklų pasakojimą pakeičia siužetų kaleidoskopas. Naujai pažvelgiama į

žmogaus būties laikinumą.

Novelės „Vagis“; „Adastra“; „Fleita“; „Jono Graužos nuotykiai“; „Kova“ „Vagis“- tema:1)arkliavagiosugavimas 2) vaiko psichologija ir drąsus jo poelgis. Vagis čia gretinamas su

kunigu, paskui- su Kristumu. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir

vaiko paveikslas. Poelgiai nėra motyvuoti, nuspėjami. Pinasi keletas

balsų, keletas požiūrių. Jaučiama ironija, iškilmingi ir netgi patetiški

išsireiškimai. Į rimtus dalykus žvelgiama ironiškai, linksmai, su

šypsena. „Adastra“- į liet.k.- „Į žvaigždes“. Tema- ūkininko šuns

skandinimas, šuns egzekucija. Novelei būdinga vertybių griūtis,

iškreipta moralė, paradoksai, šokiruojanti pabaiga, modernizmo požymiai. „Fleita“- tema: fleitininko

gyvenimas baigus savo karjerą. Būdingos iškreiptos šeimos vertybės,

susvetimėję materialistai, savanaudiškumas, ironija, sarkazmas, gausu muzikinių terminų. „Kova“- pagr. Tema: vaiko

gyvenimas, mintys alkoholikų šeimoje. Kalbama apie alkoholizmą,

sudaromas įspūdis, žmonės pateikiami kaip marionetės, vėl- iškreiptos šeimos vertybės, šeimos tragedijos, „juk meilę galima sukurti

(21)

sarkazmas. Pavadinimas reiškia vaiko kovą pakeisti savo dalią šeimoje, tėvų elgesį. Vaikas kovą pralaimi- kova dėl motinos baigėsi, vaikas liko gulėti, atsikelti ir toliau

kovoti jam nepavyko.

Jonas Aistis Neoromantizma_s

„Mano poezijos vienintelis akstinas ir vienintelis šaltinis buvo gyvi žmonės.“ ; „Būti

poetu ir likti be savo žemės yra gal daugiau nei fizinė mirtis, ypač tokiam, kaip aš.“ Sekdami J.Aisčio mintis, matome jo savitą įsižiūrėjimą į gamtą, tautosakišką gamtos

sužmoginimą, ankstyvosios patirties branginimą, mokėjimą ja pasinaudoti. Poetas siekė atskleisti subtiliausias žmogaus

sielos būsenas, net tyrą džiaugsmą pasiekiamą liūdesio išgyvenimu. Jis daug galvoja apie žmogaus ir kūrybos paslaptis,

kurių negalima nei atskleisti, nei visai paaiškinti, nes dažnai žmogus kaip epušės

lapas „virpa be vėjo“, o žodis „numiršta į pasaulį pakeliui“. J.Aistis savo poetiniais principais buvo klasikinės harmonijos šalininkas. „Eilėraštyje niekas negali būti

taip sau- kiekvienas žodis, kiekvienas brūkšnys svarbus. Eilėraščiai „Peizažas“; „Karaliaus šuo“; „Vaikystė“ ir kt. iš rinkinio „Daina graudyn ir įstabyn“ Henrikas Radauskas Modernizmas

H.Radauskas- vienas ryškiausių lietuvių lyrikos modernistų, 1944m., iš Lietuvos pasitraukiant inteligentijai, emigruoja į Vakarus. Jis siekė savitos kūrybos, priskirti jį

vienai srovei sudėtinga. Poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Gamtoje,

aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Radauskas-

vienas reikšmingiausių lietuvių poetų, baigęs modernistinės poezijos formavimosi

tarpsnį ir ją galutinai sujungęs s

Eilėraščiai

Henriko Radausko eilėraščiai- tai ne „paprastas žaidimas žodžiais, veikiau pasaulio išraiškingumą

teigiantys poetiniai rebusai, grindžiami vaizduotės žaismu“. Poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei

garsų įvairove. Gamtoje, meninėje aplinkoje ar paprasčiausioje buityje

poetas ieško išskirtinio grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės.

(22)

moderniosios Vakarų literatūros raidos tendencijomis. Pagrindiniai jo kūrybos bruožai-atsiribojimas nuo nepoetinių lyrikos

turinių, estetinis nuotolis, meno kaip grožio kūrybos, samprata yra ne vieno vėlesnio lietuvių poeto kūrybinės programos gairės.

Radauskas atstovauja būdingam XX a. modernistinės literatūros reiškiniui- “aukštajam modernizmui”, kuriam priklauso ir didieji XX a. poezijos kūrėjai. Šiuolaikinės

lietuvių literatūros lobyną jis praturtino bene tobuliausių grynojo žodžio meno

kūrinių pluoštu.

„kasdieninės“ tematikos- gamtos grožis, tikrovės keitimas, meilė,

gyvenimas, pasaulis, savotiškai išreikštas nusivylimas tikrove- tačiau išreikštos ypatingais spalvų tonais, suskamba dar negirdėtais ir

konservatyvią ausį itin „suerzinančiais“ garsais. Į lietuvių

literatūrą Radauskas įneša naujų estetinių formų ir daugiaamžės

kultūros, muzikos ir dailės užuominų. Jo kūriniai ilgaamžiai-

„ne žmogaus, o dievų kūriniai“

Katastrofų literatūra

„Statykite namus ant Vezuvijaus... Mokykitės gyventi pavojuje. Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka

gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje..?“- B.Sruoga

Katastrofų literatūrai būdinga apmąstyti būties pamatų praradimą, ieškoti naujų.

Autoriams rūpi nupasakoti tragiškas patirtis, išreikšti tai, kuo žmogus stiprus, kokias vertybes puoselėja. Rašytojų karta, dalyvavusi pirmajame pasauliniame kare, vadinama „prarastąja karta“. Literatūra, kaip ir žmonės, atsidūrė tarp kraštutinių

priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės.

Salomėja Nėris Katastrofų _literatūra

Salomėja Nėris- XXa. Neoromantikė,kurios poezija mena tiek prieškario, tiek pačius karo metu, kuriuos lyrikė praleido su savo

sūnumi išvykusi į Rusijos gilumas. Neries poezija- itin lyriška, romantiška, grįsta ne filosofiniais aprašymais, o tikrai, stipriais poetės išgyvenimais. S.Nėries vaizduojamas

žmogus- itin emocingas ir pilnas „romantinių įžvalgų“. Nuo pat pirmųjų

Svarbiau-sias eilėraščių rinkinys- „Prie didelio kelio“

Rinkinyje „Prie didelio kelio“ daugiausia kalbama apie Tėvynės ilgesį, gailestį ir Tėvynę palikusiųjų

atgailą. Kūrinys gimė Rusijos gilumose- vietoje, kur nesišypso

Tėvynės saulė, kur šalia nėra brangių žmonių, kur akies nedžiugina gimtosios šalies kraštovaizdžiai. Šiame kontekste

(23)

kūrinių iki savo, kaip poetės, brandos, autorė vaizdavo nuolatos persimainantį žmogų- besidžiaugiantį gamta, svajojantį,

įsimylėjusį ir nusivylusį, vaikštantį plonu ledu ir vėl pakylėtą meilės, besiilgintį Tėvynės ir apraudanti savo atgailas ir

išdavystes...

labiausiai išryškėja tamsios, rudeniškos emocijos. Vaizduojamas

žmogus „skęsta“ gailesčio ašarose, itin būdingi tėvynės ilgesio, atgailos

motyvai. Išreiškiamas gailestis, graužatis dėl išdavystės, pateikiama

nemažai tautosakos motyvų, tik sustiprinančių tėvynės meilės ir ilgesio temų apraiškas. Nei viename

kitame poetės eilėraščių rinkinyje nėra tokia ryškis tėvynės ilgesio tema, kuri net lietuvių literatūroje

itin išskirtinė ir autentiška.

Balys Sruoga laikotarpio Katastrofų literatūra

Sruoga- poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. 1943m. ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Jo gyvenimo programa- maištinga laisvė ir individualizmas- išlieka svarbi iki pat

mirties. Garsėja kaip karšto būdo, neįtikėtinų poelgių, sunkiai susivaldanti, itin permainingų jausmų asmenybė. Linksmybę ir

ekstazę keičia juoda melancholija, sarkazmas, dygumas; rūstų atokumą, uždarumą- triukšmingas reagavimas. „Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi

kitokie.“

Atsiminimų knyga „Dievų miškas“

Atsiminimų knygoje gana glaustai aprašoma lagerio buitis, darbai,

bausmės, mityba, kasdieniniai atsitikimai, kalinių ir pareigūnų santykiai, paties rašytojo ryšys su

stovykloje vykstančiais dalykais, žmonėmis. Profesorius ištremiamas

už tai, kas nestojo į SS eiles ir priešinosi nacistinei valdžiai. Pasakotojo laikysenoje matyti visiška asmens nepriklausomybė nuo

išorinių jėgų, neįveikta dvasios galia, sutramdytas skausmas. Ši

laikysena- knygos vientisumo pagrindas. Vertybių griūties vaizdai,

kaleidoskopiška siaubo grimasų kaita, ironija sieja Sruogos memuarus su ekspresionistiniu

stiliumi, o stojiška laikysena suartina vakarų egzistencine literatūra. „Dievų miškas“- viena

originaliausių knygų apie XX a. Europos koncentracijos lagerius.

(24)

Egzistencializ-mas

Egzistencializmas- žmogaus gyvenimą apmąstanti filosofijos kryptis. Susidarė XX a.

pradžioje. „Egzistencija- ne abstrakcija, o konkretaus žmogaus gyvenimas. Be

konkretaus žmogaus nėra

egzistencijos.Kiekvieno žmogaus ji kitokia.“ Nyčė kalba apie individą, asmenybę, antžmogį. Heidegerio nuomone, egzistencija

reiškiasi kiekvienam konkrečiam asmeniui kaip jo nykstantis laikas. Jaspersas kalba

apie egzistencijai būdingas ribines situacijas, kančią, mirtį. Kas yra žmogaus

būtis, kokia jos prasmė?

Vytautas

Mačernis Egzistencializ-mas

Vytautas Mačernis- jaunasis lietuvių literatūros genijus, žuvęs vos 23-ejų, tačiau

jau turėjęs ką palikti- tai “Vizijos” ir eilėraščiai. Karo metais, kai Europoje siatė

toks patamsių gaivalas, vis dažniau imta svarstyti, kaip elgtis mažai tautai, kaip jai išlikti nesugniuždytai. Inteligentija ragino susitelkti. Maža tauta neturi daug fizinių

išteklių kovoti su ginklu, todėl savo gyvybingumą išlaikyti gali tik kūrybingumu. Poetas, anot V.Mačernio, turi išreikšti tautos gyvybę ir jėgą, turi kalbėti apie tai, iš kur jis kyla. Pats bandė suvokti žemaitiškumą, save kaip ūkininkų vaiką, aprašyti savo kraštą, savo šaknis. Jautėsi nemylimas motinos, bet

mylimas senelės- jos portretas ypač ryškus “Vizijose”

„Vizijos“ (sonetai)

Tai- reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Jį rašęs labai

jaunas, jis atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iįkilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį

pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? „Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos,

septynių regėjimų ir pabaigos. „Vizijos“ yra asmens pastanga suvokti savo buvimo prasmę, apmąstyti savo tapsmą. Savęs ieškojimų kelias būtų toks: 1) įsijautimas į gimtųjų namų aplinką; 2)jų vertės asmeniui supratimas ; 3)

savopaskirties suvokimas, įsipareigojimas savo genčiai, namams ir savo genčiai, namams ir savo paties kūrybingam gyvenimui.

Francas Kafka Katastrofų _literatūra

Francas Kafka- žydų kilmės vokiškai rašęs prozininkas. Pragyvenęs vos keturiasdešimt

vienerius metus, jis laikomas vienu reikšmingiausių XX a. pirmos pusės, o gal ir

viso šimtmečio autorių.

Apasaky-mas

„Metamor-fozė“

Žinomiausiame „tėvo ir sūnaus“ kūriniams priklausančiame apsakyme „metamorfozė“ (1915)

stropus, šeimai visa širdimi atsidavęs jaunuolis Gregoras atsibunda pavirtęs milžinišku

(25)

vabalu. Kafka meistriškai vaizduoja ne tik Gregoro dvasinę sumaištį, bet ir fizinio būvio pasikeitimą (kaip

žmogui vabalo kūne atsikelti iš lovos, kaip išmokti vaikščioti daugybe kojyčių ir t. t.). nuodugniai atskleidžiama šeimos bei visuomenės

reakcija į šį virsmą: Gregoras griauna jų ribotą požiūrį į gyvenimą

ir žmogų, kelia gėdą ir grėsmę geram vardui, be to, ir materialinei

gerovei. Nors rašytojas aiškiai solidarizuojasi su pažemintu ir atstumtu herojumi, vilties tai jam

neteikia: atgrasiu ir nenaudingu padaru tapęs Gregoras šeimos pasmerk-kiamas mirti, maža to,

sielodamasis dėl nepateisintos atsakomybės, to ima trokšti ir pats.

AlberasKamiu Katastrofų _literatūra

Prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio premijos laureatas AlberasKamiu- viena

ryškiausių XX a. vidurino asmenybių Europoje. Siekis suorasti gyvenimą jį be pertrūkio aiškinantis filosofiniais traktatais,

romanais, pjesėmis, užrašai Kamiu daro išskirtiniu Europos kultūros reiškiniu. Kamiu biografija įsiterpia tarp 1913m. (prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, kuriame žuvo jo tėvas) ir 1960m., kai Europa tikėmė

atsugauti po Antrojo pasaulionio karo. Svarstydamas gyvenimo prasmės, t.y. egzistencialistiniais klausimais, Kamiu remiasi dviem svarbiausiomis idėjomis:

absurdo ir maišto.

Romanas „Svetimas“

Antrojo pasaulinio karo metais tokiomis netikrumo sąlygomis gimė

tai, kas į pasaulio literatūros istoriją įėjo kaip absurdo ir egzistencializmo idėjų koncentratas.

Tai- romanas „Svetimas“. Merso, dažnai vadinamas „mūsų laikų herojumi“, arba tikriau- „absurdo

herojumi“. Tai žmogus, kuris atsisako naiviai tikėti tuo, kuo tiki

visuomenės dauguma,- laimės formulėmis, ritualais, privalomais jausmais, padoraus piliečio elgesio

normomis, nes įžvelgė jose veidmainystę. Visuomenė, praradusi

aukštesnius tikslus, nebesiekė tobulumo, bet toliau vaidina tvarkingą, padorią, tikinčią ir verčia

(26)

vaidinti kitus. Merso atsisako meluoti, veltis į visuomenės žaidimą,

net atsisako dirbtinai išspaustų ašarų ir pasitinka mamos mirtį

tokią, kokia ji yra- nyki ir nereikšminga. Merso demaskuoja

visuomenę, trokštančią vaidinti gražų spektaklį, o ši gindamasi sutraiško jį pasitelkusi teismą ir

giljotiną.

„Žmogus, išgyvenęs nors vieną vienintelę dieną, galėtų nesunkiai išgyventi šimtą metų kalėjime. Jam pakaktų prisiminimų, kurie neleistų

nuobodžiauti.“

„Mama dažnai sakydavo, kad niekuomet žmogus nėra visiškai

nelaimingas.“

„ Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos

laidotuves.“

Antanas Škėma

Katastrofų/ egzodo literatūra

Antanas Škėma- vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų.

Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką- vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą-

suaižytą, daugiasluoksnę, ir ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Romanas „Balta drobulė“

„Balta drobulė“- vienas žymiausių XX a. lietuvių romanų.

Konservatyvesnių pažiūrų kritikai jį peikė dėl perdėm atviros erotikos ir pesimizmo, o modernieji rašytojai ir kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą,

teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo

laiko Vakarų literatūros. „Balta drobulė“- tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės

(27)

patirties dokumentas ir to laikotarpio dvasinės katastrofos

apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos- vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio- negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir

XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas ir to

laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas. Tai ir romanas apie

kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestietiškosios prozos

kūrinys.

Vienas esmingiausių motyvų yra viešbučio keltuvas, kitas- romano pavadinime nurodyta balta drobulė.

Su jais susijusios būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos

temos sudaro problematikos rėmus. „Balta drobulė“- iš esmės vieno žmogaus sąmonės psichologinis romanas. Kūrinys pagal pasakojimo

laiką tartum sudarytas iš trijų aukštų: pirmą aukštą sudaro nepilna para iš lietuvių poeto ir keltuvininko

gyvenimo, antrasis aukštas- tai skyriai iš Antano Garšvos užrašų ir trečią aukštą sudaro praeitis, kurią

atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens pasakotojas.

XX a. antrosios pusės proza

Vienas svarbiausių klausimų- ar puoselėti ir rašyti gimtąja lietuvių kalba, ar savo kūrybai pasirinkti perspektyvesnę- rusų,

anglų, prancūzų kalbą? Temos: tėvynė, istorija, kalba.

(28)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m. Justinas Marcinkevičius XX a. antroji pusė- XXI a. pradžia

Justinas Marcinkevičius lietuvių literatūroje užima savitą vietą. Svarbiausios jo kūrybos

temos- Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Klasikinė lietuvių literatūros tradicija, labai

svarbi šiam poetui, įvairių politinių reikalavimų varžomai XX a. antrosios pusės

lietuvių poezijai buvo ir patikima atrama, padėjusi rasti savo kelią. Bene žymiausias nepriklausomos Lietuvos poetas, vadinamas

mūsų „tautos sąžine“.

Drama „Mažvydas“.

Trijų dalių giesmė

„Mažvydas“- antroji Marcinkevičiaus trilogijos dalis. Pagrindinis šio

kūrinio veikėjas- pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Mažvydas- klebonas, kuris labiausiai turėtų skleisti tikėjimą, savo pareigą jis suvokia kiek kitaip: „Ne tikėjimas svarbu, ne maldos, o tai, ką žmogui

gero padarai.“ Geri darbai- toli gražu ne kertinis akmuo išmintingoje ir dvasiškai svarioje

Mažvydo asmenybėje. Jis- patriotiškas, siekiantis visa ko geriausio savo tėvynei, savo misija ir

pareiga laiko „suglausti abu Nemuno krantus“. Poetinėje dramoje „Mažvydas“ susikryžiuoja pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos:

tėvynės, meilės, kalbos, kaltės, atgailos. Būtent pastarosios vertybės ir akcentuojamos šioje

dramoje ir pagrindinio veikėjo Mažvydo paveiksle. Patriotiškumas, broliška meilė, kalbos išsaugojimas,

kaltė, pareiga ir atgaila, geranoriškumas- pagrindinės poetinėje dramoje „Mažvydas“

akcentuojamos vertybės.

Justinas

Marcinkevičius Eilėraščiai

Žemė, duona, namai, vanduo, ugnis atidaro duris į Justino

Marcinkevičiaus lyrikos pasaulį. Tai- pagrindiniai žmogiškos būties elementai: čia mūsų pradžia ir pabaiga. Justino Marcinkevičiaus eilėraštis pasiėmė šitus žodžius iš