ISSN 0258–0802. LITERATÛRA 2006 48 (4)
AUTORIAUS ALEGORIJOS DEKONSTRUKCIJOJE
Birutë Merþvinskaitë
Vilniaus universiteto Literatûros istorijos ir teorijos katedros docentë
Literatûros istorijoje ir teorijoje autoriaus klau-simas yra vienas pagrindiniø ir daþniausiai dis-kutuojamø. Jis siejamas su literatûrinio diskur-so specifikos, santykio su fikcija ir tiesa, tekstu-alumo, subjekto, skaitymo ir intencijos proble-matika, kita vertus, su literatûros statuso, lite-ratûros, kaip institucijos, socialiniø, istoriniø, teisiniø aspektø tyrinëjimais. Neseniai pasiro-dþiusioje Andrew Bennetto knygoje ,,Autorius“, aptarianèioje sàvokos sklaidà nuo romantizmo iki naujojo istorizmo, daroma iðvada, kad kriti-kø susidomëjimà literatûra skatina autoriaus sampratos neapibrëþtumas, „nenugalimas au-toriaus sugebëjimas paþeisti tekstualumo, pras-mës, tikslo ribas“ (Bennett, 2005, 127).
Tradicijà sieti klausimà „Kas yra poezija?“ su klausimu „Kas yra poetas?“ áteisino roman-tizmas, suformavæs suverenios, iðkilios autoriaus figûros vaizdiná, dominavusá iki praeito ðimt-meèio vidurio ir skeptiðkai ávertintà poststruk-tûralizme. Radikalios abejonës subjekto màsty-mo, tikslo ir kalbos integralumu, subjekto suge-bëjimu kontroliuoti màstymà, prasmæ ir jos kal-binæ raiðkà atsispindëjo teorinëse diskusijose apie autoriø ir literatûros kûrinio interpretaci-jà. Taèiau autoriaus sampratos raida nëra vie-nakryptis tolydus judëjimas nuo autoriaus, kaip iðskirtinës genialios asmenybës, sukurianèios unikalø kûriná, monumentalizavimo link visið-ko jo paneigimo. Atidþiau paþvelgus galima teig-ti, jog autoriaus istorijoje nuolat kartojasi
mir-ties ir prisikëlimo ciklai. Autoriaus sampratos cikliðkumo idëja iðreikðta daþnai cituojamos Se-ano Burke’s knygos pavadinime „Autoriaus mirtis ir sugráþimas“ (Burke, 2004). Pastarøjø deðimtmeèiø polemikas apie autoriø struktûri-na keletas opozicijø, þyminèiø skirtingus reikð-mës radimosi centrus. Ðiame straipsnyje apta-riamos autoriaus refleksijos, sulaukusios dides-nio ar maþesdides-nio atgarsio dekonstrukcijoje. Tai bûtø teorijos, atskleidþianèios autoriaus inten-cijos / teksto prasmës, autoriaus / pasakotojo, realaus autoriaus / implicitinio autoriaus, auto-riaus mirties / skaitytojo gimimo ir individua-laus autoriaus / kultûrinës socialinës energijos opozicijø sklaidos ypatumus.
1.Autoriaus intencija / teksto reikðmë. Ði opozicija, kurios uþuomazgø aptinkama rusø for-malizme, aiðkiausiai formuluojama Naujosios kritikos atstovø Williamo K. Wimsatto ir Mon-roe C. Beardsley’o chrestomatiniame straipsny-je ,,Intencionali klaida“ (The Intentional Falla-cy, 1946). Straipsnio, nukreipto prieð autoriaus
Wimsattui ir Beardsley’ui yra mentalinis dydis, „savotiðkas projektas arba planas autoriaus gal-voje“ (Wimsatt / Beardsley, 2000, 85), kurá turi kiekvienas raðytojas, taèiau kûrinio prasmë ne-gali bûti redukuojama á iðankstiná sumanymà. Mokslininkai neneigia autoriaus sàmoningumo ir intencionalumo. Intencija, anot ,,Intenciona-lios klaidos“ autoriø, yra neiðvengiama. Netin-kamu ir nepatikimu kûrinio interpretacijos ver-tinimo kriterijumi ji tampa dël savo neapibrëþ-tumo. Intencijos atðaukimas motyvuojamas po-zityvistiðkai: jei autoriui pavyksta realizuoti sa-vo ketinimus, jie sutampa su tekstu, jei nepa-vyksta, ketinimai lieka ketinimais. Be to, pradi-nis sumanymas gali kisti. Jo neámanoma re-konstruoti nei remiantis uþtekstine medþiaga, pavyzdþiui, dienoraðèiais, laiðkais, interviu, ka-dangi tai – savarankiðki tekstai, atskirti nuo ana-lizuojamo kûrinio laiko intervalu, nei paèiu kû-riniu, nes teksto prasmë apima ir jo skaitymo, suvokimo istorijà. Iðspausdintas kûrinys, pate-kæs á literatûros ir kultûros erdvæ, tampa atviras visiems, mokantiems kalbà, kuria jis paraðytas. Kûrinys potencialiai suvokiamas visø ir todël, kad jame kalbama apie þmogø, bendrà paþini-mo objektà (ten pat, 87).
Ðiuolaikinës literatûros teorijos poþiûriu Wimsatto ir Beardsley’o straipsnis aktualus pir-miausia todël, kad formuluoja klausimà „kas yra intencija?“. Dekonstrukcijoje atsakymo á ðá klau-simà ieðkoma demontuojant intencijos ir veiks-mo, màstymo ir kalbos, tiesioginës, referenti-nës ir perkeltireferenti-nës, figûratyvios reikðmës persky-ras. Intencijos supratimas neatskiriamas nuo to, kaip suprantama sàmonë ir subjektas. Jei sàmo-në laikoma kalbine, mentaline kategorija, o ne „idealia“, intencija tarsi áraðoma á tekstà. Nors ir netapdama prasmes telkianèiu tikslu, neat-stodama teksto, intencija (ir subjektas) iðryðkë-ja bûtent tekste, signifikacijos procese, metafo-rø ir metonimijø grandinëje. Paulio de Mano manymu, intencionalumo konceptas yra ne
fi-zinis ar psichologinis, bet struktûrinis, átrau-kiantis subjekto aktyvumà. Subjekto empiriniai interesai svarbûs tik tiek, kiek susijæ su inten-cionalumo struktûra. Savo paskutinëje paskai-toje, skirtoje Walterio Benjamino straipsnio „Vertëjo uþduotis“ analizei, komentuodamas Benjamino siûlymà intencijoje iðskirti kalbos þy-minio (das Gemeinte) ir þymiklio (Art des Mei-nens)disjunkcijà,de Manas sakë, jog „proble-ma ta, kad nors prasmës funkcija ( meaning-func-tion) yra neabejotinai intencionali, toli graþu a priori(kursyvas – P. de Mano) neaiðku, kad
pras-mës modusas, bûdas, kuriuo að reiðkiu (in which I mean), yra kaip nors intencionalus“, èia pat
patikslindamas: neaiðkus tiek, kiek priklauso-mas nuo kalbos, kuri egzistuoja iki manæs (Man de, 1986, 87). Kitaip tariant, dekonstrukcijoje fenomenologinë intencionalumo pozicija áskai-toma, atðaukiamas tik siekis suteikti subjektui ir intencijai daikto stabilumà, nes nei autorius, nei skaitytojas, kuris, raðydamas apie kûriná, pats tampa autorius, nepajëgûs kontroliuoti kalbos. Kalba kaip raðtas ir savavaliðkas þenklas yra ne-saties ákûnijimas; tekstas kà nors sako tik tada, kai „proziðkas raidës materialumas“ fenomeno-logizuojamas, suteikiant raðtui veidà ir balsà, ad-resuojamus „prieð“ tekstà, „iki“ teksto esanèiam subjektui.
2. Autorius / pasakotojas. Imanentinës teks-to kritikos atsteks-tovai Wimsattas ir Beardsley’is te-orinius samprotavimus grindë poetiniø tekstø analize, o pasakojimo ir pasakotojo teorijose do-minuoja dëmesys prozos þanrams. Pasakotojo figûros funkcijos autoriaus sampratos poþiûriu dvejopos. Pasakotojas atlieka autoriaus vaidme-ná tekste, bûdamas sakymo instancija. Kita ver-tus, jis akumuliuoja literatûros fiktyvumà, tuo pat metu áspëdamas apie pasakojimo literatû-riðkumà. Savo ruoþtu dekonstrukcijoje pasako-tojo vaidmená gali atlikti literatûros kritikas, re-flektuojantis savo klaidþiojimus kalbos labirin-tuose. Anot de Mano, ,,að“ neegzistuoja be fik-cinës narafik-cinës struktûros“ (Man de, 1986, 11). Bet koks pasakojimas yra savo paties perskaity-mo alegorija, patenkanti á tiesioginës, referenci-nës ir perkeltireferenci-nës, figûratyvios reikðmiø dvigu-bos sàsajos (double bind) spàstus, uþkertanèius
kelià supratimui. Knygos ,,Skaitymo alegori-jos“ skyriuje „Skaitymas“, skirtame Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieðkant“ iðtraukos analizei, neatðaukiamas skirtumas tarp pasakotojo Marcelio, alegorinës ir todël naiki-nanèios autoriø figûros, ir Prousto iliustruoja-ma pasakotojo prisipaþinimo „daug vëliau su-pratau“ refleksija. Posakis „plus tard, j’ai com-pris“, gerai paþástamas romano skaitytojams, tar-si uþkalbëjimas persmelkia visà romano pasa-kojimà. Literatûros kritika ðá „vëliau“ aiðkina kaip literatûrinio ir estetinio paðaukimo iðsipil-dymà, perëjimà nuo iðgyvenimo prie raðymo, su-siliejus pasakotojui ir autoriui. De Manas abejo-ja ðiais aiðkinimais, sakydamas, jog pasakotojà ir Proustà skiria neáveikiamas nuotolis, leidþian-tis skaitytojui tikëti, kad tas „vëliau“ galbût yra dalis raðytojo patirties. Anot jo, Marcelis nieka-da nebuvo taip toli nuo autoriaus Prousto, kaip tada, kai pastarasis privertë já iðtarti: „Laimingi suradæ tiesà prieð mirdami, kuriems tiesos va-landa iðmuðë anksèiau uþ mirties valandà, kad ir kaip arti ji bûtø“ (Man de, 1979, 83).
Skaity-mo poþiûriu romanas tampa pasakojimu apie reikðmës iðsprûdimà ir apie sakomos tiesos ne-galëjimà sutapti su paèia savimi.
ne-uþlygina, nes neámanoma panaikinti skirtumo tarp kalbos ir gamtos pasauliø.
Paulio de Mano ironijos samprata, apimanti kalbos ir subjekto tapatumà, primena Derrida logocentrizmo kritikà. Viena vertus, pripaþás-tama, jog nëra jokio transcendentalaus signifi-kato, glûdinèio sàmonëje, be kalbos. Be kalbos nëra save suvokianèios egzistencijos. Kita ver-tus, pasirinkus kalbà, reikia prisiimti visas kal-bines savybes: nepastovumà, nesuvaldomumà, nebaigtumà, prasmës slinktis, reikia paklusti
différance’odësniams. Tekstas taip pat
paval-dus totaliems prasmës perkëlimams ir pakeiti-mams, kuriø negalima sustabdyti kokia nors uþ-tekstine nuoroda – autoriumi, intencija, skaity-toju. Kitaip tariant, kalba ásteigia subjektà ir pras-mæ, bet neuþtikrina jø stabilumo, ji tik leidþia jais abejoti. Ðis dvilypumas pasireiðkia kaip per-formatyvinës ir kognityvinës, figûratyvinës ir re-ferencinës kalbos dimensijø skirtis, sudrums-èianti referencijos skaidrumà. Tekste neámano-ma nustatyti taðko, kurá bûtø galineámano-ma laikyti nu-krypimo nuo referencinës uþduoties pradþia, to-dël literatûros, taip pat ir autoriaus, supratimas visada yra pasirinkimo dalykas.
Kita vertus, ironijà ir alegorijà ne tik atski-ria, bet ir sujungia laikas, kaip pertrûkio, atstu-mo, skirtumo mediumas. Atskleisdama prasmës ir subjekto laikiðkumà, ironija uþkerta kelià pa-baigai ir totalumui, o alegorija, tarpininkauda-ma tarp praeities ir ateities, tarp skirtingø kul-tûriniø situacijø, visada nurodo ankstesná þen-klà, kuris savo ruoþtu referuoja kità þenklà. Ta-èiau kito teksto skaitymas neiðvengiamai reið-kia jo naracijos pertraukinëjimus, istorijos skai-dymà á akimirkas, fragmentus. Taip alegorija transformuojasi á ironijà. Jos abi demistifikuoja organiðkumà ir mimetinæ reprezentacijà. ,,Iro-nijos koncepte“ ironija vadinama „tropø alego-rijos permanentine parabaze“. Apibrëþimas, de-monstruojantis de Manui bûdingà netikëto min-ties posûkio galià, sukuriamas dekonstruojant
Fichte’s subjekto filosofijà ir Friedricho Schle-gelio poezijos, kosminës ironijos bei realiosios kalbos (reelle Sprache) sampratas. Ironija, anot
de Mano, taip pat tropas, taèiau radikalus, api-mantis daugiau nei kiti tropai, todël nusipelnan-tis vadinnusipelnan-tis „tropø tropu“. Atlikdama performa-tyvinæ funkcijà, ironija iðeina uþ tropo lauko ri-bø, tampa tropø alegorijos parabaze. Parabazë èia reiðkia naratyvo pertrûká, kai á já ásiterpia autoriaus arba naratoriaus balsas, þvelgiantis tar-si ið ðalies ir naikinantis fikcijos iliuzijà, álieda-mas á jà tikrovës faktø arba faktø, pretenduojan-èiø á tikroviðkumà. Ironija yra pertrûkis, kuris atrandamas kiekviename naracijos taðke ir nie-kada nesibaigia. Taip ironija, nors ir redukuo-dama laikà á akimirkà, pasirodo esanti ir meta-kalbiðka, ir istoriðka. Jos metanaratyvinë (per-manentinë parabazë) ir metatropologinë (tro-pø tropas) struktûros neatskiriamos nuo kalbi-nio pasakojimo (istorijos) refleksijos, atsklei-dþianèios istorinës patirties paþinimà kaip ne-autentiðkà ir neiðsamø.
„Prarasto laiko beieðkant“ pasakotojo ir au-toriaus sàveikos problemos atþvilgiu ironija reikðtø skirtumà, pertrûká tarp pasakotojo, kaip kalbinio þenklo, ir Prousto, kaip natûralaus gam-tos pasaulio objekto, taèiau ðis skirtumas nëra nei absoliutus, nei hierarchiðkas. Ironiðka tai, kad alegoriniam pasakotojui, autoriaus prota-gonistui, priskiriama funkcija atskleisti racio-naliø reikðminiø konstrukcijø, taip pat ir auto-riaus, ribotumà.
3. Realus autorius / implicitinis autorius. Amerikieèiø literatûrologas Wayne’as Boothas sukûrë implicitinio autoriaus (implied author)
sàvokà knygoje ,,Fikcijos retorika“ (The Rheto-ric of Fiction, 1961), iðdëstydamas jà
ra-gina atsisakyti istoriniø, biografiniø, estetiniø studijø ir sutelkti dëmesá á literatûros kûriná kaip á retoriðkai struktûrintà visumà. Retorinë orien-tacija numano komunikacijà tarp autoriaus, no-rinèio daryti átakà, ir skaitytojo, reaguojanèio á kûriná. Implicitinis autorius – tai skaitytojø kon-struojamas konceptas, vaizdinys, aprëpiantis teksto etiniø ir emociniø verèiø bei normø sàry-ðá, taip pat naratyvo elementø atrankos ir kom-ponavimo strategijas, pagaliau reiðkiantis visu-minæ kûrinio prasmæ. Sàvokos neapibrëþtumà didina ir tai, kad implicitinis autorius dar vadi-namas autoriaus „antruoju að“ („the author’s se-cond self“), „autoriaus paveikslu“ tekste (Bo-oth, 2000, 143). Literatûrologai pripaþásta, kad prasminiø klodø nevienalytiðkumas daro impli-citinio autoriaus sàvokà perteklinæ ir klaidinan-èià. Ðios sàvokos tikslingumu naratologijoje abe-jojo Gérardas Genette’as, pasiûlæs jà pakeisti eks-tradiegetinio pasakotojo sàvoka, kuri taip pat iðreikðtø ironiðkà santyká su pasakojimu, bet vi-siðkai nebûtø siejama su empiriniu autoriumi.
4. Autoriaus mirtis / skaitytojo gimimas. Pa-siprieðinimas autoriui kulminacijà pasiekia Ro-lando Barthes’o straipsnyje ,,Autoriaus mirtis“ (1967), vadinamame „ikonoklastinio poststruk-tûralistinio projekto sinekdocha“ (Bennett, 2005, 10), taip pat ,,Nuo kûrinio prie teksto“ (1971), ,,Teksto teorija“ (1973), knygose ,,S/Z“ (1970) ir ,,Teksto malonumas“ (1973). Bar-thes’o poleminiuose svarstymuose apie autoriø susilieja sinchroninis ir diachroninis aspektai. Viena vertus, teigiama, jog literatûra kaip raðtas (écriture) neturi nei pradþios, nei apibrëþto ðal-tinio, nei pabaigos. Raðtas yra beasmenë veikla, reiðkianti kiekvieno balso, kiekvieno kilmës tað-ko destrukcijà, todël á klausimà kas kalba
gali-me atsakyti kartodami paskui Stéphane’à Mal-larmé, jog kalba, „veikia“ (performe) kalba, o ne „að“, ne autorius. Kita vertus, iðskiriami Nau-jieji laikai, anglø empirizmas, prancûzø
racio-nalizmas, reformacija, pozityvizmas – kultûri-niai sàjûdþiai, kuriuose autorius buvo áteisintas kaip nepakartojamai individuali asmenybë, kû-rinio prasmës atsiradimo ir integralumo garan-tas. Archajiðkasis, neturintis autoriaus tekstas, pats produkuojantis reikðmes, anot Barthes’o, atgimstàs XIX a. antrosios pusës moderniajame raðyme, kuriam ,,Autoriaus mirtyje“ paradok-saliai atstovauja garsûs autoriai Mallarmé, Prous-tas, Paulis Valéry, taip pat siurrealizmas. Radi-kalaus tekstualumo idëja árodinëjama pasitel-kus lingvistinæ subjekto sampratà, anot kurios, „autorius viso labo tik tas, kuris raðo, o „að“ nie-kas kitas, kaip tik sakantis „að“: kalba paþásta subjektà, o ne „personà“, ir ðio subjekto, kuris anapus kalbos akto, já apibrëþianèio, lieka tuð-èias, pakanka „aprëpti“ kalbà, tai yra iðnaudoti visas jos galimybes“ (Barthes, 2006, 59–60).
Tradicinio màstanèio, brandinanèio suma-nymà, kenèianèio, visagalio autoriaus, autoriaus – Dievo vaizdinio pakeitimo kalbiniu subjektu, beaistriu skriptoriumi, neturinèiu ontologinio statuso, bet disponuojanèiu neaprëpiamu þody-nu, padarinys yra naujos teksto ir skaitytojo, kiek-vienà kartà gimstanèio kartu su tekstu, sampra-tos atsiradimas. ,,Autoriaus mirties“ pabaigoje teksto kûrimo ir suvokimo, skaitymo, sinchro-nijos ir diachrosinchro-nijos opozicijos panaikinamos mitiniu aukos ritualo motyvu – autorius auko-jamas, kad gimtø anoniminis skaitytojas, netu-rintis biografijos, psichologijos, istorijos, pripa-þástantis teksto, kalbos srauto begalybæ ir inter-pretacijos neuþbaigtumà.
paèiam raðytojui nepastebimà santyká tarp to, kà jis valdo, ir to, ko jis nesuvaldo savo kalbos modeliuose. Ðis santykis yra ne kiekybinis ðeðë-liø ir ðviesos, silpnumo ir galios pasiskirstymas, bet reikðminë struktûra, kurià kritinis skaity-mas turi gaminti pats“ (Derrida, 1992, 101). Ra-ðymo ir skaitymo suvokimo metodologinë prie-laida bendra: transcendentinio signifikanto, me-tafizinës, istorinës, psichobiografinës realybës redukcija, pakeitimas ir papildymas tekstualu-mu, iðreikðti garsiojoje frazëje „teksto iðorës në-ra“ (Il n’y a pas de hors-texte) (ten pat).
„Að“ apibrëþimas kalbos produkavimo (lo-kucijos) sàvokomis, prancûzakalbëje tradicijo-je áteisintas Emilio Benvéniste’o, dekonstrukci-joje iðpleèiamas mintimi apie dvilypá „að“ san-tyká su individualumo ir universalumo katego-rijomis. Bûtent ambivalentiðka konkretybës ir bendrybës, dalies ir visumos samplaika pirmo-jo vienaskaitos asmens formoje lemia, kaip tei-gia J. Derrida veikale ,,Esë apie vardà“ , litera-tûrinio diskurso specifikà, „pavyzdinæ ros paslaptá“, sudaro sàlygas atsirasti literatû-rai: „Literatûra prasideda tada, kai negalima nu-spræsti, ar kalbëdamas að kalbu apie kaþkà (apie patá daiktà, ðá vienà, sau pakankamà), ar patei-kiu pavyzdá kaþko ar pavyzdá fakto, kad galiu apie kaþkà kalbëti, savo manieros kalbëti, gali-mybës kalbëti apskritai arba raðyti ðiuos þodþius ir t. t. Tarkim, að sakau „að“, raðau pirmuoju as-meniu arba raðau „autobiografiniu“ vadinamà tekstà. Niekas nesugebës man rimtai prieðtarauti, jei að tvirtinsiu (arba manysiu), kad að raðau ne „autobiografiná“ kûriná, o apie autobiografijà, kurios pavyzdys yra ðis tekstas. Niekas negalës man rimtai prieðtarauti, jeigu að sakysiu (arba manysiu ir t. t.), kad raðau ne apie save, o apie „að“, apie kaþkoká „að“ arba apie „að“ apskritai, pateikdamas pavyzdá: að ið viso esu tik egzem-pliorius, pavyzdys“ (Derrida, 1995, 142–143).
Kalba iðtrina skirtumà tarp mano ir kito „að“. Tie patys þodþiai, tos paèios gramatinës formos
atlieka dvi funkcijas tuo pat metu. Subjektas kal-boje – ir referuojantis, ir referuojamas. Literatû-ros privilegija ir dovana, anot Derrida, yra gali-mybë ekonomiðkai ir ironiðkai þaisti ðiomis aporijomis, nutylëjimais bei neaiðkumais.
5.Autorius / socialinë energija. Socialinës energijos, suprantamos kaip nekalbinis veiks-nys, cirkuliacijos metafora grindþia literatûri-nës komunikacijos modelá naujajame istorizme, kuriame autoriui priskiriama funkcija absorbuo-ti socialinio ir kultûrinio lauko energijas, su-teikti pavidalus ið laikmeèio siûlomos medþia-gos atsirinktiems fragmentams, o individualus autoritetas, kûrëjo autonomijos idëja pakeièia-ma „numinotinio literatûros autoriteto“, kolek-tyvinës autorystës, socialinës bûties sàvokomis.
patirties pavertimas griuvësiais – defigûracija (disfiguration; de Manas pabrëþia kamieninio sando, þodþio figure – veidas (prancûzø k.)
reikðmæ), susidedanti ið uþmarðties ir atminties, atstatymo ir griovimo, iðtrynimo (erasing) (Man
de, 1984, 112). Matome bûdingà dekonstrukci-jai gestà: skaitymas ir vertimas reiðkia ir istori-jos ar originalo kanonizavimà, ir savasties, au-tentiðkumo sunaikinimà.
Derrida, komentuodamas naujojo istorizmo ir dekonstrukcijos santyká, pabrëþë, jog nauja-sis istorizmas pelnë ðlovæ, prieðindamanauja-sis teori-jai ir kurdamas karikatûriná dekonstrukcijos, formalistinës, estetizuotos, abejingos politikai, uþsidariusios kalbos þaidimuose, vaizdiná. Pa-vadinæs ðá vaizdiná „fundamentaliu nesuprati-mu“, Derrida nurodo, jog esminis dekonstruk-cijos ir naujojo istorizmo skirtumas glûdi skir-tingame poþiûryje á istorijos sampratà. Postu-luodami istorijos tekstualumà ir teksto istorið-kumà, „naujieji istorikai“, filosofo manymu, vi-siðkai nesirûpina vartojamø sàvokø prasme, o istorija pirmiausia pasireiðkia kaip kultûros, kal-bos ir teorijos, institucijø, „teoremø“ istoriðku-mas. Istorijos, teksto ribø, konteksto sàvokø pro-blematikos klausimas ne tik sugriautø iliuzijas restauruoti dokumentalizmà ir archyvizmà, bet ir parodytø visø newirpostreliatyvumà
(Derri-da, 1997, 56–58). Prieðinimasis teorijai produk-tyvus, kai priverèia suabejoti objektyvumo gali-mybe, kalbant apie savivokà, pradþià, santyká su kitu, kai demonstruoja uþdarumo, uþbaigtumo (clôture) neámanomybæ.
Vienareikðmio atsakymo á klausimus, kas lemia ir kontroliuoja kûrinio prasmæ ir inter-pretacijà, kas uþtikrina literatûros autoritetà, ðiuolaikinës teorijos nepateikia. Paminëtose opozicijose nelengva atpaþinti klasikines auto-riaus sàvokà iki XX a. vidurio lëmusias charak-teristikas: inspiracijà (autorius – nesàmoningas mediumas, ákvëptasis, poeta vates), kompeten-cijà (autorius – savo dalyko meistras, poeta
fa-ber), autoritetà (autoriaus individualumas nu-stelbiamas virðasmeniniø kategorijø, pirmiau-sia kanono, kuriuo remiantis naujas autorius ir jo kûrinys legitimuojamas arba atmetamas), in-dividualumà (nuo Aristotelio poetikos ir etikos laikø pabrëþiamas glaudus raðanèiojo biografi-jos, charakterio ir kûrybos ryðys), stiliø (auto-riaus kûryba laikoma jo asmenybës raidos ið-raiðka), intencijà (autorius kaip kûrinio supra-timo norma), autorinæ teisæ (juridinis autoriaus modelis, sujungiantis ekonominá, teisiná ir mo-raliná aspektus).
Þvelgiant istoriðkai, pirmøjø keturiø cha-rakteristikø uþuomazgos siekia Antikà, trys paskutinës iðsiskleidþia XVI–XIX a. (Janni-dis, 1999, 4–7). Ðiandien neginèytinas atrodo teiginys, jog esminius ðiuolaikinës autoriaus sampratos pokyèius bene labiausiai paskatino praeito amþiaus pradþioje ávykæs lingvistinis posûkis, literatûrologijoje pasireiðkæs
retori-kos ir logiretori-kos triviumo kontekste de Manas pa-brëþia, jog triviume svarbiausiu, bet nestabi-liausiu elementu tampa retorika, paþeidþianti modelio pusiausvyrà. Retorikos nestabilumas pasireiðkia tropø statuso neapibrëþtumu. Anot de Mano, tropai, nuolatiniai prasmës posûkiai, perkëlimai, pakeitimai sudaro kalbos esmæ, áti-kinamai demaskuojamà literatûroje.
Kitas kelias atsakyti á klausimà, kas yra au-torius – autoriaus ir kûrinio santykio dekonst-rukcija. Autoriaus ir kûrinio sàveikà de Manas atskleidþia pasitelkdamas Pigmaliono ir Narci-zo mitus. Knygos ,,Skaitymo alegorijos“ skyriu-je „Að “ („Pigmalionas“), skirtame Rousseau’o lyrinës pjesës ,,Pigmalionas“ analizei, oksimo-roniðka kûrëjo ir kûrinio santykio sklaida nusa-koma kaip iliuzijos, kad autorius, „að“ ir kûri-nys sutampa, þlugimas. Gamtoje skirtumas tarp savæs ir kito konceptualizuojamas subjekto ir objekto dichotomija, o meno kûrinys „egzistuo-ja kaip nedialektiðka tapatumo ir kitybës ( sa-meess and otherness) konfigûracija,
pakanka-mai ðiurpi, kad bûtø galima pavadinti dieviðka“ (Man de, 1979, 117).
De Mano veikaluose ne tik autorius, bet ir autobiografija apraðomi kaip skaitymo, suvoki-mo figûros. Taèiau ne maþiau svarbu tai, kad dekonstruojamas pats teiginys, jog literatûros teksto prasmë priklauso nuo skaitymo akto. Li-teratûra nëra skaidrus praneðimas, o pats prane-ðimas nesutampa su komunikacija. Skaitymas yra permainingas teksto ir skaitytojo atsispin-dëjimas. Jei tekstui priskiriama viena reikðmë, viena perspektyva, jis ir bus susijæs tik su vienu subjektu, kuris bando suprasti save kaip kità skai-tydamas. Kita vertus, tai leidþia de Manui para-doksaliai teigti, kad visi tekstai yra autobiogra-fiðki. Skaityti juos suprantant reiðkia konstatuo-ti ryðá tarp abiejø skaitymo procese dalyvaujan-èiø menamø subjektø, autoriaus ir skaitytojo, kurie vienas kità apibrëþia, pakeièia ir papildo dël refleksyvios substitucijos. Refleksijos meta-fora yra dvi poros veidrodþiø, atspindinèiø dvi poras subjektø: subjektas prieð tekstà – subjek-tas tekste; subjeksubjek-tas tekste – subjeksubjek-tas po teksto. Neiððifruojama veidrodþio metafora atskleidþia autoriaus ásteigimo, balso ir veido suteikimo ir iðtrynimo specifikà dekonstrukcijoje.
Barthes, Roland, 2006: Das Rauschen der Sprache, Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag.
Bennett, Andrew, 2005: The Author, London and NewYork: Routledge.
Booth, C. Wayne, 2000: Der implizite Autor,
F. Jannidis (hrsg.), Texte zur Theorie der Autorschaft, Stuttgart: Philipp Reclam.
Burke, Sea’n, 2004: The Death and Return of the Author. Criticism and Subjectivity in Barthes, Foucault and Derrida, Edinburgh: Edinburgh University Press (I leidimas – 1992).
Derrida, Jacques, 1992: Acts of literature: ed. by Derek Attridge, London and New York: Routledge.
Derrida, Jacques, 1995: On the Name: ed. by Tho-mas Dutoit, Stanford: Stanford University Press.
Derrida, Jacques, 1997: Einige Statements und Bin-senweisheiten über Neologismen, Post-Ismen, Parasitis-men und andere kleine SeisParasitis-men, Berlin: Merve Verlag. LITERATÛRA
Derrida, Jacques, 2004: Die differance, Stuttgart: Philipp Reclam.
Jannidis, Fotis, 1999: „Rede über den Autor an die Gebildeten unter seinen Verächtern“, F. Jannidis, G. Lauer, M. Martinez, S. Winko (hrsg.), Rückkehre des Autors. Zur Erneuerung eines umstritennen Be-griffs, Tübingen: Niemeyer Verlag.
Man de, Paul, 1979: Allegories of Reading: Figural Language in Rousseau, Nietzsche, Rilke, and Proust, New Haven: Yale University Press.
Man de, Paul, 1984: The Rhetoric of Romanticism, New York: Columbia University Press.
Man de, Paul, 1986: The Resistance to Theory, Minneapolis: University of Minnesotta Press.
 ñòàòüå ïîíÿòèå àâòîðà ðàññìàòðèâàåòñÿ â êîí-òåêñòå ïðîáëåìàòèêè ÷òåíèÿ, ñïîñîáîâ ðàñêðû-òèÿ ñóáúåêòèâíîñòè â ÿçûêå è îñîáåííîñòåé ïåðåîöåíêè àâòîáèîãðàôè÷åñêîãî æàíðà.  ñîâ-ðåìåííûõ ïîëåìèêàõ îá àâòîðå âûäåëÿþòñÿ äâå òåíäåíöèè. Ñ îäíîé ñòîðîíû äîêàçûâàåòñÿ, ÷òî àâòîð çàâèñèò îò èäåîëîãèè, ðàçëè÷íûõ êîí-âåíöèé, öèðêóëÿöèè ñîöèàëüíîé ýíåðãèè, ñ äðóãîé ñòîðîíû îí ïðåäñòàåò êàê èñêëþ÷èòåëüíî ÿçûêîâàÿ ôèãóðà.  äåêîíñòðóöèè ñîçäàâàåìûé êîíöåïò àâòîðà ïîäðàçóìåâàåò íåóñòîé÷èâûé êîìïðîìèññ ìåæäó ýòèìè ïðîòèâîïîëîæíûìè ïîçèöèÿìè.  èññëåäîâàíèÿõ Æàêà Äåððèäà àâòîð ïðåæäå âñåãî – ñóáúåêò ïèñüìà,
íàäå-ÀËËÅÃÎÐÈÈ ÀÂÒÎÐÀ Â ÄÅÊÎÍÑÒÐÓÊÖÈÈ
Áèðóòå Ìåðæâèíñêàéòå
Ð å ç þ ì å
Autorës adresas: Literatûros istorijos ir teorijos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5 LT-01513 Vilnius El. paðtas: birute.merzvinskyte@filf.vu.lt ëåííûé ïðèñóùèìè ïèñüìó íåóñòîé÷èâîñòüþ è íåîïðåäåëåííîñòüþ. Ïîëü äå Ìàí ðåêîíñòðóè-ðóåò ïîíÿòèå àâòîðà ñ ïîìîùüþ ðèòîðè÷åñêèõ ôèãóð – àëëåãîðèè, ìåòàôîðû, ïðîçîïîïåè. Àíàëèç êàòåãîðèé ïèñüìà è ðèòîðèêè ñâèäå-òåëüñòâóåò î òîì, ÷òî ýïèñòåìîëîãèþ ÿçûêà íåâîçìîæíî íè çàìåíèòü, íè îòìåíèòü ýïèñòå-ìîëîãèåé ñóáúåêòà. Ñ òî÷êè çðåíèÿ îïðåäåëåíèÿ îòíîøåíèÿ ëèòåðàòóðû ê ôèêöèè è èñòèíå àâòîð â äåêîíñòðóêöèè íå ÿâëÿåòñÿ ïðèâè-ëåãèðîâàííîé ôèãóðîé – çíà÷åíèå òåêñòà íå èñ÷åðïûâàåòñÿ ñîçíàòåëüíîé äåÿòåëüíîñòüþ åãî ñîçäàòåëÿ.
Gauta 2006-05-08
