I tema. Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinė santvarka Konstitucionalizmo raida.
JAV Konstitucijos atsiradimą ir jos turinį lėmė keletas veiksnių.
Pirmiausia tai buvo Anglijos (buvusios metropolijos) teorinis ir praktinis paveldas. Taip pat kolonijinė patirtis.
JAV Konstitucija buvo priimta 1787 m. Filadelfijos kongrese. Šį teisės aktą priėmė Steigiamasis susirinkimas, kurį sudarė 13 valstijų atstovai. Šios valstijos tuo metu buvo lyg ir nepriklausomos valstybės, tačiau jos kovojo ir paskelbė nepriklausomybę. Paskelbusios nepriklausomybę 13 valstijų sudarė konfederaciją (1777 m. sudaryta konfederacija, kuri faktiškai tokia tapo 1781 m.). Siekiant reformuoti konfederaciją, kurią siejo labiau formalūs, nei realią naudą duodantys ryšiai (padrika
mokesčių sistema, neskatinama laisva prekybą) buvo sušauktas kongresas Pensilvanijoje, kitaip žinomas kaip Filadelfijos kongresas. Tačiau šis kongresas atliko didesnius darbus – buvo parengta ir priimta naujoji šalies Konstitucija. Konstitucija įsigaliojo 1789 m., kai ją ratifikavo 9 valstijos iš 13. Filadelfijos kongrese dalyvavo tokios iškilios asmenybės kaip Džeimsas Madisonas (iki šiol vadinamas
,,Konstitucijos tėvu“), Džordžas Vašingtonas, Benžeminas Franklinas. Naujojoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta dviejų rūmų parlamento sudarymo tvarka. Atstovų rūmai formuojami atsižvelgiant į gyventojų skaičių (daugiau gyventojų turinčios valstijos turi daugiau narių Atstovų rūmuose), o mažesnių valstijų interesų sauga buvo apsaugota su Senato formavimu. Senate valstijos turi būti atstovaujamos vienodo skaičiaus atstovų, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus.
Galiojančios konstitucijos bruožai.
JAV Konstitucija pirmoji rašytinė konstitucija pasaulio istorijoje. Pagal apimtį tai gana trumpas teisės aktas. Jame neaptariamos socialinės ir ekonominės asmens teisės. Konstitucijoje yra dviprasmiškų dėl vergovės problemos.
Konstitucijos struktūrą sudaro preambulė, 7 straipsniai ir 27 pataisos.
Pirmasis straipsnis reglamentuoja įstatymų leidžiamosios institucijos Kongreso formavimo,
struktūros ir veiklos principus. Antrasis reglamentuoja vykdomosios valdžios formavimo ir
įgaliojimų apimtį. Trečiasis skirtas teisminės valdžios reglamentavimo ir įtvirtinimo klausimams.
Ketvirtasis JAV Konstitucijos straipsnis reglamentuoja šalies sandaros struktūrą (čia įtvirtinama
federacinė įgaliojimų pasidalijimo sistema). Kiti trys straipsniai nustato Konstitucijos pataisų
priėmimo tvarką, pareigą laikytis Konstitucijos nuostatų bei Konstitucijos įsigaliojimo tvarką.
Konstitucija reglamentuoja pagrindinių valstybės valdžios institucijų steigimo, veiklos ir įgaliojimų
turinį bei (Teisių bilyje) pagrindines žmogaus teises bei laisves. Būtina pabrėžti, jog
Nepriklausomybės deklaracija (1776 m.) laikoma konstituciniu dokumentu, nes nėra Konstitucijos
sudedamoji dalis, kuris buvo tiek Konstitucijos, tiek ir jos pataisų reikšmingas šaltinis. Nors JAV
Konstitucija seniausia pasaulyje, tačiau ji turi tik 27 pataisas, nedidelis jų skaičius leidžia teigti, kad
tai griežta Konstitucija ir kad jos keitimo procedūros ganėtinai sudėtingos. Pirmos dešimt pataisų
buvo priimtos 1789 m. ir ratifikuotos 1791 m. jos istorijoje žinomos kaip Teisių bilis, įtvirtinantis
pagrindines žmogaus teises ir laisves. JAV yra demokratinė, teisinė, federacinė respublika, jos
valdymo forma prezidentinė. Visi šie fundamentiniai principai įtvirtinti JAV Konstitucijoje, tai
pirmoji Konsitucija pasaulyje, priimta tautos vardu.
Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimo ypatumai.
Filadelfijos Kongreso priimta Konstitucija nereglamentavo žmogaus teisių ir laisvių. Net penkios valstijos, ratifikuodamos naująją Konstituciją, tai darė su išlyga, jog nedelsiant bus padarytos jos pataisos,
įtvirtinančios žmogaus teises ir laisves. Tad 1791 m. pirmosios dešimt pataisų įsigaliojo ir tapo JAV Konstitucijos dalimi. Šios dešimt pataisų dar ir šiandien vadinamos Teisių biliu. Pirmoji pataisa įtvirtinto
žodžio, sąžinės, taikių susirinkimų laisvę. Antroji Konstitucijos pataisa įtvirtino asmens teisę turėti ir nešioti šaunamąjį ginklą. Ribojimai taikomi teistiems, narkomanams bei asmenims, sergantiems psichinėmis ligomis. Trečioji pataisa draudė nesant šeimimimko sutikimo įkurdinti kareivius privačiuose namuose. Šia pataisa grindžiamas asmens būsto neliečiamybės principas. Ketvirtoji pataisa garantavo, jog nepagrįsti areštai ir kratos nepažeis asmens, jo nuosavybės neliečiamybės. Penktoji pataisa nustatė tam tikras procesines asmens garantijas. Būtent šioje pataisoje numatyta prisiekusiųjų teismo galimybė, asmuo negali būti
baudžiamas už tą patį nusožengimą du kartus, negali būti verčiamas liudyti prieš save. Ši pataisa draudė riboti žmogaus laisvę, jo turtą, atimti gyvybę be atitinkamo teismo sprendimo. Pataisa, įtvirtindama asmens teisę neliudyti prieš save, įtvirtino nekaltumo prezumpciją, kaltės įrodinėjimo pareigą paskirdama atitinkamiems subjektams. Šeštoji pataisa apibrėžė kai kuriuos bendruosius teismų veiklos principus. Kaltinamojo teisė į greitą ir viešą teismą, įtvirtinta kaltinamojo teisė susipažinti su kaltinimo motyvais ir priežastimi. Šioje pataisoje numatyta kaltinamojo teisė į akistatą su kaltinamojo liudytojais ir t.t. Septintoji pataisa nustatė, jog ne tik baudžiamosios, bet ir civilinės bylos gali būti nagrinėjamos prisiekusiųjų teismo. Aštuntoji pataisa draudė reikalauti didelių užstatų, imti dideles baudas ir skirti žiaurias, neįprastas bausmes. Tačiau pabrėžtina, kad JAV Konstitucijos pataisa, nors ir drausdama žiaurias ir neįprastas bausmes, nedraudžia mirties
bausmės. Šios bausmės klausimas JAV reglamentuojamas ne federacijos, o valstijų teisės aktais. Todėl beveik pusėje valstijų yra taikoma mirties bausmė. Devintoji pataisa konstatavo, jog Konstitucijoje nenurodytos teisės nepaneigia kitų (nepaminėtų) žmogaus teisių ir laisvių. Dešimtoji pataisa pabrėžė
federacijos ir valstijų įgaliojimų ribas. Joje teigiama, jog federacijai neperduotos teisės išimtinai lieka valstijų ir jų žmonių nuožiūrai. Ne tik Teisių bilis (pirmosios dešimt Konstitucijos pataisų), bet ir vėlesnės pataisos vis plėtė ir reglamentavo žmogaus teises. Kadangi žmogaus teisės ir laisvės traktuojamos kaip prigimtinės, tai draudžia Kongresui priimti tokius įstatymus, kurie galėtų varžyti ar riboti žmogaus teises ir laisves. Tačiau supratimas, kad žmogaus teisės ir laisvės negali būti absoliučios, vertė numatyti ir tų teisių ir laisvių ribas. Valstybės valdymo forma ir valstybės valdžios institucijų sistema:
Stabdžių ir atsvaro sistema.
Ši sistema garantuoja, kad kiekviena valdžios šaka turi galimybę užkardyti kitos neteisėtą veiklą ir taip apginti teisės saugomas verybes. Kad būtų išsaugota pusiausvyra yra ribojama vienos iš valdžių galimybė turėti įtakos teisėtai kitos veiklai. Tad amerikietiška doktrina dvejų rūmų parlamentą, skirtingus skirtingų valdžios šakų įgaliojimų terminus bei skirtingas rinkimų apygardas įvardijo kaip atsvaras. Tuo tarpu apkalta, prezidento teisė vetuoti parlamento priimtus įstatymus, prezidento galimybė paleisti parlamentą, parlamento teisė dalyvauti skiriant svarbiausius valsrybės valdžios pareigūnus buvo įvardytos kaip strabdžiai.
a. Įstatymų leidžiamoji valdžia.
JAV Kongresas – tai įstatymų leidžiamoji institucija, tautos atstovybė. Šią instituciją renka šalies piliečiai. Rinkimai vykdomi remiantis visuotinumo principu, lygiuose, tiesioginiuose slaptuose rinkimuose. Pats kongresas atstovauja ir visos šalies, ir atskirų institucijų interesams. Taigi kongresą sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai ir Senatas. ,,Federalistų raštuose“ dvejų rūmų parlamentas buvo suprantamas ir kaip stabdžių ir atsvarų sistemos dalis, garantuojanti nuosaikų ir pasvertą parlamento darbą. Nors abeji parlamento rūmai yra lygiateisiai, tačiau jie sudaromi skirtinga tvarka ir skirtingai atstovauja gyventojų skaičiui. Atstovų rūmai sudaromi proporcingai gyventojų skaičiui. Senate valstijos atstovaujamos nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus jose. Kiekviena valstija deleguoja po du atstovus į Senatą. Senatorių įgaliojimo terminas – 6, o Atstovų rūmų nario – 2 metai. JAV Senatą sudaro 100 senatorių. Pagal Konstituciją Senato primininkas yra JAV viceprezidentas. Kas dveji metai yra perrenakamas trečdalis Senato, taip garantuojant parlamento veiklos stabilumą. JAV senatoriumi gali būti išrinktas asmuo, turintis ne mažesnį kaip devynių metų
pilietybės stažą ir ne jaunesnis kaip 30 metų. Kandidatas į senatorius turi gyventi tos valstijos, kuriai rengiasi astovauti Senate, teritorijoje. Atstovų rūmus sudaro 435 nariai. Juos renka šalies piliečiai dvejiems metams. Puerto-Riko atstovauja rezidentas, kuris dalyvauja diskusijose, tačiau neturi balsavimo teisės. Atstovų rūmų nariu gali būti asmuo, turintis ne mažesnį kaip septynių metų pilietybės stažą, bet ne jaunesnis kaip 25 metų amžiaus ir gyvenantis atstovaujamoje valstijoje. Atstovų rūmams atstovauja pirmininkas (spikeris), kuris dažniausiai būna rinkimus laimėjusios patrijos atstovas. Tai pagal svarbą trečias asmuo valstybėje, jis
vadovauja Astovų rūmų posėdžiams, palaiko ryšį su šalies prezidentu, teikia komitetams svarstyti įstatymų projektus ir t.t. Tiek senatoriai, tiek Atstovų rūmų nariai negali užsiimti verslu, negali užimti jokių valstybinių postų, tačiau jie naudojasi indemniteto teise. Kiekvienuose Kongreso rūmuose veikia nuolatiniai ir laikini komitetai, komisijos. Senate yra 17, o Atstovų rūmuose – 22 nuolatiniai komitetai. Jie sudaromi tokia pačia propercija kaip ir rūmų sudėtis. Komitetai turi gana svarius įgaliojimus, jie gali reikalauti informacijos iš bet kurios valstybės institucijos, kviestis į savo posėdžius bet kuriuos valstybės pareigūnus (įskaitant ir
sekretorius), kitaip kontroliuoti vykdomosios valdžios veiklą. Komitetai rengia įstatymų projektus bei teikia išvadas dėl kitų subjektų parengtų projektų. Siekant koordinuoti rūmų veiklą sudaromi jungtiniai komitetai, kurie tam tikrus klausimus svarsto kartu. Esant Kongreso rūmų nesutarimams sudaromi derinamieji
komitetai. Jų tikslas – surasti tokį sprendimo variantą, kuris atitiktų abejų rūmų interesus. JAV Konstitucija numato labai griežtas Kongreso veiklos ribas. Konstitucija apibrėžia tas visuomeninio gyvenimo sritis, kurias reguliuodamas Kongresas gali leisti įstatymus, taip pat tas visuomeninio gyvenimo sritis, kuriose to daryti parlamentas negali. Kongreso kompetenciją taip pat galima skirstyti į bendrąją ir specialiąją. Sprendžiant bendrosios kompetencijos klausimus dalyvauja abu Kongreso rūmai, o specialius – tik vieneri rūmai. Kongresas gali priimti įstatymus ir rezoliucijas. Sprendimai yra galimi dėl ekonomikos reguliavimo, finansų ir biudžeto, gynybos ir užsienio politikos, apkaltos, prezidento ir viceprezidento rinkimų. Tad tik Kongreso kompetencija yra nustatyti mokesčius, akcizus, pinigų politiką ir t.t. Tik parlamentas turi teisę skelbti karą, spręsti kariuomenės ir laivyno sudarymo ir išlaikymo klausimus. Beveik visi JAV kariniai ir užsienio reikalų klausimai sprendžiami remiantis Kongreso priimtais teisės aktais.
Apkalta – tai vykdomosios ir teisminės valdžios atstovo pašalinimo iš einamų pareigų procedūra. Apkaltos procedūra yra gana sudėtina ir vykdoma abejų Kongreso rūmų. Atstovų rūmai gali inicijuoti kaltinimą, o Senatas veikia kaip teisminė institucija, priimanti galutinį sprendimą dėl pašalinimo iš pareigų. Apkalta suprantama tik kaip asmens pašalinimas iš posto ir jo turėto imuniteto netekimas.
Specialius įgaliojimus turi Senatas. Jis pritaria prezidentui, skiriančiam aukščiausius valstybės pareigūnus (sekretorius, teisėjus, pasiuntinius ir t.t.) Senatas taip pat pritaria tarptaurinėms sutartims, kurias vėliau gali ratifikuoti JAV prezidentas. Išskirtinė Atstovų rūmų teisė yra teikti Kongresui finansinio pobūdžio įstatymus. Abiejų Kongreso rūmų vidinę veiklos organizaciją reglamentuoja pačių priimti reglamentai. Pagrindiniai aktai, kuriuospriima Kongresas – įstatymai ir bendrosios rezoliucijos. Šie aktai įsigalioja, kai jiems pritaria abeji Kongreso rūmai ir juos pasiraso prezidentas. Vieni arba kiti Kongreso rūmai gali priimti atskiras rezoliucijas, kuriuose išreiškiama atskirtų Kongreso rūmų nuomonė vienu ar kitu klausimu, tokiu atveju prezidento parašo nebereikia. Įstatymų leidybos precedūra prasideda nuo įstatymo projekto pateikimo rūmams. Įstatymų leidybos iniciatyvos teise gali naudotis tik abejų parlamento rūmų nariai. JAV prezidentas nėra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektas. Prezidentui svarbius įstatymo projektus parlamentui paparastai teikia tie parlamento nariai, kurie atstovauja tai pačiai politinei partijai.
b. Vykdomoji valdžia.
JAV vykdomoji valdžia priklauso JAV prezidentui. Jis yra vykdamosios valdžios ir valstybės galva, svarbiausias šalies pareigūnas. Ši institucija priimdama sprendimus nėra kolegiali. JAV prezidentas nėra atskaitingas Kongresui, galinčiam prezidentą pašalinti apkaltos tvarka. JAV prezidentu gali būt renkamas asmuo, kuris šaliespilietybę įgijo gimdamas (natūralizacijos būdu įgijęs pilietybę asmuo negali tapti prezdientu), yra 35 metų ir paskutinius 14 metų gyvena Valstijose. Taip pat Konstitucija numato, kad prezidentas ir viceprezidentas negali būti vienos valstijos gyventojai. Jeigu prezidentas nušalinamas nuo pareigų, miršta, atsistatydina arba negali vykdyti pareigų, jo įgaliojimus vykdo viceprezidentas. Konstitucijos pataisa nustatė dviejų kadencijų terminą, kuriam asmuo gali būti renkamas šalies prezidentu. Prezidentas renkamas netiesioginiu būdu. Šalies piliečiai renka rinkikų kolegija, o ši – JAV prezidentą. Renkant prezidentą būtina absoliuti balsų dauguma. Jeigu dėl kokių nors aplinkybių rinkikų kolegija negali išrinkti prezidento (balsai pasidalina tarp kelių kandidatų), tuomet, kaip numato Konstitucijos pataisa, šalies prezidentą renka Atstovų rūmai, o viceprezidentą – Senatas. JAV nėra oficialaus termino vyriausybė. Čia vartojamas prezidento administracijos terminas. Prezidento administraciją sudaro trys gradys:
• Prezidento vykdomasis aparatas
• Vykdomosios agentūros
Kabinetą sudaro departamentų vadovai – sekretoriai (ministrai). Kabineto funkcijos ir įgaliojimai nėra regalmentuoti Konstitucijoje, tad jos veiklą reglamentuoja konstituciniai papročiai. Tai ne koleiali sprendimus priimanti institucija, ji tik gali teikti rekomendaciją prezidentui. Visi sprendimai priimami prezidento vardu. Šios institucijos reikšmė tiesiogiai priklauso nuo prezdento valios. Kabinetą sudaro šie sekretoriai: valstybės (užsienio reikalų), finansų, justicijos, gynybos, vidaus reikalų, prekybos, žemės ūkio, darbo, sveikatos apsaugosir socialinių reikalų,gyvenamosios statybosir miestų pėltros, transporto, švietimo, energetikos. Departamentai yra gana savarankiškos institucijos, veikiančios atskirų įstatymų pagrindu. Prezidento vykdomasis aparatas užtikrina prezidento funkcijų įgyvendinimą ir sklandų darbą. Ši institucija palaiko koordinacinius ryšius su Kongresu astovaudama prezidento institucijai žiniasklaidoje, derina skirtingų vykdomosios valdžios instititucijų pozicijas. Vykdomojo aparato sistemoje veikia nacionalinio saugumo, vidaus politikos, tarptautinės ekonominės politikos komitetai.
Vykdomosios agentūros – tai institucijos, nagrinėjančios konkrečius klausimus (Panamos kanalo, Tenesi slėnio valdymo).
Daugumą prezidento įgaliojimų apibrėžia pati Konstitucija, tačiau dalį jų lemia konstituciniai papročiai. Pirmiausia reikia paminėti atstojaumąsias funkcijas. Prezidentas turi teisę atidėti nuosprendžių
baudžiamosiose bylose įsigaliojimą, gali teikti malonę nuteistiems. Prezidentas dalyvauja įstatymų leidžiamojoje veikloje. Nors formaliai jis nėra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektas, tačiau prezidento aparato parengtus projektus iš pagarbos prezidento institucijai danžniausiai svarsto Kongresas. Prezidentas turi galimybę Kongreso priimtą įstatymą (bilį) vetuoti. Prezidentas negali paleisti nei Atstovų rūmų, nei Senato. Konstitucija JAV prezidentui suteikia vyriausiojo kariuomenės vado ir laivyno vado įgaliojimus. Jis negali skelbti karo ( tai gali padaryti tik JAV Kongresas), bet gali siųsti karius į užsienį dalyvauti taikos palaikymo ir panašiose opracijose. Tačiau sprendimus siųsti karius į užsienį net ir taikai palaikyti turi būti per du mėnesius tvirtinamas Kongreso. Prezidentas teikia aukčiausius karinius laipsnius, skiria karo vadus, sudaro Generalinį štabą, skiria gynybos sekretorių, formuoja užsienio politiką ir jai vadovauja. Jis pats per savo atstovus vadovauja deryboms su užsienio šalimis. Senato pritarimu pasirašo tarptautines sutartis, o šiam jas patvirtinus – jas ratifikuoja. Pažymėtina, jog be Senato sutikimo prezidentas gali pasirašyti su užsienio šalimis ,,vykdomuosius susitarimus“, kurie taip pat išsamiai reguliuoja JAV užsienio šalių santykius. Tik Senato pritarimu prezidentas gali skirti pasiuntinius, konsulus, JAV atstovus tarptautinėse organizacijose. Vykdydamas savo įgaliojimus prezidentas leidžia vykdomuosius įsakymus, direktyvas, reorganizacinius planus, proklamacijas, instrukcijas. Nors JAV vykdomoji valdžia neatskaitinga Kongresui, šis turi teisę sudaryti tyrimo komisijas, kurios tirtų ir vykdomosios valdžios veiklos kokybę. Tam tikra kontrolės forma, verčianti vykdomosios valdžios atstovus derinti savo veiksmus su įstatymų leidžiamąja institucija.
c. Teisminė valdžia.
JAV Konstitucija nustato, jog šalyje gali egzistuoti tik vienas Aukščiausiasis Teismas ir tiek žemesnės pakopos teismų, kiek nustatys Kongresas. Konstitucija taip pat įtvirtina teisėjų nepriklausomumo ir
nekeičiamumo principus. Teismai gali nagrinėti bylas vadovaudamiesi reikšmingu skaičiumi šaltinių. Jie gali remtis bendrąją ir teisingumo teise, įstatymais, sutartimis gali tiesiogiai taikyti Konstituciją. Šalies
Konstitucijoje įtvirtina, jog bylos, kuriose sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, nagrinėjamos dalyvaujant prisiekusiesiems, be to, tos valstijos, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, teritorijoje. JAV veikia federacinė ir valstijų teismų sistema. Federacinę teismų sistemą sudaro trijų pakopų teismai :
• Regionų (Kaip pirmosios instancijos teismai sprendžia baudžiamąsias ir civilines bylas. Šalyje egzistuoja 96 regioniniai teismai)
• Apeliaciniai (šalyje yra 12, nagrinėja apeliacijas dėl regioninių teismų, taip pat ginčus dėl tam tikrų neteisminių institucijų (nacionalinės darbo santkių valdybos) sprendimo)
• JAV Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausia teeisminės šalies institucija. Šis teismas nagrinėja ginčus dėl valstijų aukščiausiųjų teismų ir federacijos teismų sprendimų)
Aukščiausiąjį Teismą sudaro devyno teisėjai. Juos skiria prezidentas Senato patarimu ir pritarimu. Šiuos teisėjus galima nušalinti tik apkaltos tvarka. Teismo veikloje nėra numatyta galimybių jam veikti ne visos sudėties. Tad jis veikia kaip kolegiali institucijja. JAV AT naudojasi diskrecijos teise. Jis pats gali spręsti, kokias bylas priimti nagrinėti. Paprastai AT nagrinėja federacijos lygmens, ypatingos svarbos klausimus. Priežastys,dėl kurių Teismas gali priimti nagrinėti bylą, gali būti :
• Federacijos lygmens klausimai, kurių anksčiau teismas nenagrinėjo
• Neteisingas federacijos įstatymų interpretavimas žemesnės pakopos teismuose
• Žemesnės pakopos teismų ir AT sprendimų prieštaringumas
• Žemesnės pakopo teismų teisminių procedūrų priimant sprendimus nesilaikymas
AT veidkamas kaip paskutinė apeliacinė institucija, gali nagrinėti bylas ir iš esmės (tikrinti faktus), ir dėl procedūrinių dalykų (teisės aktų pažeidimo). AT veikia ir kaip pirmosios instancijos teismas, tačiau tuomet bylų esmė būna valstijų, pasiuntinių ginčai, užsienio valstybių konsulų problemos. Teismas priima nagrinėti bylą esant apeliacijai (į AT kreipiasi viena iš šalių,teigiančių, kad jos byla yra reikšminga visai federacijai ir kad žemesnės instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą), pareiklavimui (dažniausia nuorodos į procedūrinius pažeidimus) bei kreipimuisi (kreipiasi žemesnio rango teismas, norėdamas gauti teisinio klausimo išaiškinimus, reikalingą sprendžiant konkrečią bylą).
Taip pat šis teismas sprendžia konstitucinės justijos klausimus. Tad jis gali tiek įstatymys, tiek ir kitus vykdomosios valdžios aktus pripažinti nekonstituciniais. Teisės aktų konstitucingumo klausimus gali spręsti ir žemesnio rango teismai. Taiau AT turi įgaliojimus tokius sprendimus persvarstyti.
Kiekvienos šalies valstijos Konstitucija numato atskiras ne federacinio lygmens teismų sistemas. Kaip ir federacijoje, valstijose egzistuoja pakopė teismų sistema. Tačiau jų yra nuo trijų iki keturių. Būtent šiuose teismuose yra sprendžiama absoliuti dauguma baudžiamųjų ir civilinių bylų. Žemiausios instancijos (taikos, magistratų, merijų, policijos) teismai sprendžia smulkias baudžiamąsias ir civilines bylas, Taikos teisėjai provincijoje arba magistratų teisėjai miesteliuose nebūtinai privalo turėti teisinį išsilavinimą, tokie teisėjai gali patvirtinti tam tikrus dokumentus, paskirti baudą, perduoti bylą aukštesnės instancijos teismui. Pirmosios instancijos (grafysčių, apygardų, miesto) teismai nagrinėja baudžiamąsias ir civilines bylas dalyvaujant prisiekusiesiems (mažasis žiūri dvylika narių). Apeliaciniai teismai vykdo žemesniųjų teismų priežiūros funkcija, nagrinėja apeliacijas dėl sprendimų. Dažniausiai apeliaciniai teismai sprendžia ginčus dėl rinkimų. Valstijų aukščiausieji teismai yra aukščiausios teisminės institucijos valstijose. Šie teismai nagrinėja apeliacijas dėl žemesnės pakopos teismų sprendimų. Paprastai valstijų aukščiausiųjų teismų teisėjus skiria gubernatoriai valstijų senatų pritatimu. Šie teismai taip pat vykdo valstijos konsituticnės justicijos kontrolę. Spręsdami bylas valstijų teismai gali remtis federacijos konstitucija ir netgi pripažinti valstijos konstitucijos nuostatas antikonstitucinėmis.
