UDK 343.3(474.5)(091) Da322
Daugiau informacijos ir kaskart atnaujinamus svarbiausius pranešimus apie knygą„Mafijos kronikos”, surasite socialinio tinklo Facebook.com paskyrose:
https://www.facebook.com/mafijoskronikoskarstomispedomissudailiumi https://www.facebook.com/dailius.dargis
Kriminalinės dokumentikos knygų seriją pristato žiniasklaidos projektų grupė Inter projektai
Knygoje panaudotos Algimanto Barzdžiaus, Lauryno Slapšio, Vaidoto Digimo, Mariaus Strumilo, Mindaugo Šimelionio, Dailiaus Dargio, Daktarų, archyvinėse KGB bylose panaudotos nuotraukos, dokumentai.
Viršelio dailininkas Mindaugas Šimelionis
© Dailius Dargis, 2014 ISBN 978-609-95663-0-6
Turinys
Prieš įjungiant prožektorius... 9
Kodėl organizuotas nusikalstamumas patraukė KGB dėmesį?...25
Kažkodėl visus viliojo Baltijos šalys...26
Paslaptingasis,,Šamanas"...29
Sudomino vestuvių svečiai... 32
Užsienio valiuta, ginklų kontrabanda...33
Apie „Lietuvos" viešbutį sklandė anekdotai...36
Verchai dirbo struktūroms?... 37
H. Daktaras padėjo saugumiečiams... 39
Ryšio kabelis nutiestas tiesiai...40
i Daktarų ir Išsižiojėlio orgijos Palangoje... 41
Keistoje kompanijoje - ir generolas...45
Nemalonumai dėl pikantiško filmo vaizdajuostės...46
Kauno Daktarai paniką kėlė ne tik lapių augintojams...48
Kauno„šeimų" tarybos pirmininkas...48
Paslaptinga kriminalisto mirtis...51
Chuliganai iš J. Naujalio gatvės...51
Pravieniškių verchas...53
Pirmoji Daktarų byla...57
Reketuojami verslininkai kartais „atsidėkodavo" ir maistu... 61
Reketas Sovietų Sąjungoje prasidėjo Kaune?...61
KGB šešėlis?...66
Kai kuriems užtekdavo ir nemokamo maisto...72
Ne vienas neatlaikė ir spruko iš Lietuvos... 75
Vienintelis, kurį sustabdė tik snaiperio kulka...78
Galingas šūvis...78
Domėjosi ir boksu, ir breiku... 79
Atviras gaujų karas... 81
Šokių mokytojo prisiminimai...82
Pinigus uždirbinėjo iš visko... 83
Vilijampolės bosui - aštriausi epitetai... 84
Prabangus gyvenimas už grotų... 85
Daškės gyvasis skydas... 88
Paskutinė Daškės vakarienė...90
Pašalinant Daškę dalyvavo žmonės su antpečiais?... 94
Kruvinos skerdynės Daktarų irštvoje... 100
Kriminalistai irmafiozai...100
Kauno banditai ir policija veikė išvien?...104
Pistoletas, įremtas atlikėjui į galvą... 110
Drastiškas išpuolis restorane... 112
Kaip susiklostė žudikų likimai...115
Pašnekesys su Rusijos autoritetu...117
Surasti du užsakovai...119
Daktarų gaujos agonija... 125
Atviras Kapucino pareiškimas...125
Prisipažino nebeturįs draugų... Spausti bandė per artimiausius žmones... Kodėl neįtiko šiuolaikiniams banditams?... Net ir banditus išduoda jausmai... Kodėl Henytė pasirinko Bulgariją? ... Kadaise sostinę valdė„Vilniaus brigada"... Anapilin iškeliavo ir paskutinis bosas... Tada visi mokėjo duoklę... Informaciją kaupė ir FTB... Ginklų kontrabanda... Nemenčinės miškuose - aukos peršauta galva .. Mafijos pinigai - namo statybai... Garsiausio Lietuvos samdomo žudiko paslaptys Jautė didelį tėvų spaudimą... Žudyti privertė nepriteklius?... Žudiko taikiklyje - ir moterys... Gauja pasižymėjo karine tvarka... Vaikščiojo su granata ir pistoletu... Paieška - kaip Holivudo trileryje... Vienišas sprogdintojas... Suveikė moteriška intuicija... Gangsterių siaubas... Klaipėdos bosas... Jo pasakos užliūliavo ir žurnalistus... Dviveidis gangsteris... Elgiuosi kaip ožys...
130 132 134 135 137 139 139 141 142 143 145 147 150 150 152 ,153 154 155 156 158 160 ,161 ,165 ,165 ,166 ,167
į banką bandė prakišti savą žmogų...169
Susijęs su garsiausiais sprogdinimais...170
Naktimis perlaidodavo lavonus... 172
Išdavė artimiausi bendražygiai... 173
Mylimosios akyse - kitas žmogus...174
Kodėl mafijos žudikai traiškė Lietuvos milijonierius... 177
Per vieną naktį sumanė tapti verslininku... 177
Konfliktas dėl milijonų... 178
KGB mokyklos auklėtinis perėjo į verslą...180
Prabangus kruizas po Viduržemio jūrą... 181
Nusitaikė į šalies alkoholio pramonę...182
Per apklausas nebuvo atviras... 184
Iškart pastebėjo Daktarų braižą... 186
Ką tose apylinkėse veikė kriminalistų žvalgai?... 188
Jie buvo rimtai užsimoję grobti, plėšti ir žudyti... 190
Šiuolaikines gaujas maitina narkotikai... 191
Pagrindinė pogrindžio verslo šaka... 191
Narkotikų verslo pradininkai - kauniečiai... 193
Aptiko rekordinį kvaišalų kiekį...194
Parklupdė... išsvajoti koldūnai... 195
Narkotikų tranzito žemėlapis... 197
Kurjerių ieškoma ir per skelbimus internete... 199
Išskirtinis narkomafijos personažas... 201
Mėgaujasi ne visiems matoma prabanga... 202
Dar nesame paskendę narkomanijos liūne... 203
„Bedarbiais dar ilgai neliksime"...205
Apie„Mafijos kronikas su Dailiumi Dargiu" pagrindinėje Lietuvos žiniasklaidoje... 207
Žudikas ketino kurti verslą... 214
Jų„gražus" gyvenimas baigiasi kulka arba ilgais kalėjimo metais... 216
Ar A. Maceina ir P. Walkeris savo likimą prisišaukė vaidmenimis?... 219
Vaidino įtikinamai... 219
Dirbo apsaugininku...220
Draugai negailėjo pagyrų...220
Kūrė epizodinius vaidmenis... 221
Emocijos kunkuliuodavo...222
Kaip ekrane - taip ir gyvenime... 223
„Mafijos kronikos" - kaip„Aras" sutiko filmuotis TV laidoje... .225
Užduotis - kuo tiksliau atkurti įvykius...226
Kai kurių smulkmenų neatskleidė...227
Samdyti artistai autentiškumo neatkurs...228
Viskam savas laikas...230
Kostiumuotas gangsteris H. Daktaras reikalauja surasti įslaptintus liudytojus ir atkasti Mačialkos palaikus...231
Kur dingo prieš mirtį rašyti S. Čiapo laiškai?...233
Prokuroras: palaikai rasti ne šiaip sau...234
Mafijos tyrinėtojo išpažintis...236
Prieš įjungiant prožektorius...
2014 metų sausio-kovo mėnesiais per TV3 pirmadienio va karais rodytas atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Mafi jos kronikos su Dailiumi Dargiu“ (tiesa, pirmasis serialo vari antas, kaip ir oficialus interneto puslapis internautų pamėgtame socialiniame tinkle „Facebook“, pavadintas „Mafijos kronikos - karštomis pėdomis su Dailiumi“), vienareikšmiškai galima pa sakyti, per pastaruosius kelerius metus buvo originaliausias ir brandžiausias dokumentinio kino projektas Lietuvos komerci nės televizijos istorijoje.
Pasibaigus projektui vienas gerbėjų oficialiame serialo pusla pyje parašė, kad visus tris mėnesius buvo rodomi „lietuviškieji Sopranai“ (kultinio Amerikos televizijos serialo apie mafiją atiti kmuo. - Red.).
Smagu, kad sulaukta net tokių drąsių palyginimų.
Faktiškai šiose dvylikoje serijų buvo ekranizuotos mano trys vis dar šalies knygynuose ir prekybos centruose parduodamos knygos „Tikroji Daktarų istorija“ (2010 m.), „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m.) bei „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.), pasakojančios apie tamsiausią Lietuvos gyvenimo laikotarpį, kai gyventojų ramybę trikdė ir nė minutės teisėsaugai atsikvėpti ne davė didžiausios šalies organizuotos banditų gaujos, garsėjusios itin plačiais ryšiais visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
O šioje knygoje pateikiama daugybė iki šiol niekur neskelbtų naujų duomenų apie Lietuvos mafiją. Daugybė intriguojančių, šokiruojančių faktų, detalių ir pasakojimų, kurių nebuvo anks tesnėse mano knygose. Pavyzdžiui, iki šiol nedaug žinoma apie Kauno „Vilijos“ restorane 1993-iųjų spalį surengtų žudynių ti kruosius užsakovus ir vykdytojus. Kodėl buvo sumanyta sureng ti tokį drastišką išpuolį?
Dar vienas šokiruojantis ir pirmąsyk paviešintas faktas, pri vertęs kitaip pažvelgti į neva griežtų taisyklių besilaikančius ir vienas kitą išduoti vengiančius bachūrus ir jų pasaulyje galiojan čias griežtas nuostatas. Tik iš šios knygos sužinosite apie vienoje „Mafijos kronikų“ serijų išsamiai papasakotus buvusių Kauno bei Vilniaus mafijos veikėjų ir KGB darbuotojų tarpusavio ryšius.
Pasirodo, net kaip didžiausi gangsteriai visą gyvenimą prisi- statinėję veikėjai vis dėlto bendradarbiavo su aukščiausiais tei sėsaugos organais. Skaitytojams pateiksiu šūsnį archyvinės me džiagos, nuotraukų iš iki šiol KGB archyvuose saugomų bylų. Nepasikuklinsiu paatviraudamas, kad buvau bene vienintelis iš visų Lietuvoje dirbančių žurnalistų, turėjęs galimybę prisiliesti prie minėtų bylų.
Tačiau kol „Mafijos kronikos“ pasirodė jūsų televizorių ekra nuose, man, kaip kūrėjui, teko nueiti labai ilgą, sudėtingą, o kai kada ir nuobodų kelią.
Apie tai būtų galima sukurti net atskirą filmą ar parašyti au tobiografiją.
Pirmąsyk apie šį projektą su garsiausių lietuviškų serialų kū rėjos prodiuserių kompanijos „Videometra“ atstovu Linu pradė jome išsamiau kalbėti dar 2010-ųjų liepą. Beje, praėjus vos ke liems mėnesiams po mano pirmosios knygos „Tikroji Daktarų
istorija“ pasirodymo. Nors pokalbis apie televizijos serialą, kuria me būtų vaizduojami garsiosios Kauno Daktarų „šeimos“ nariai, ilgai neužtruko, buvo įsimintinas. Pajutau, kad kai kurie mano pateikiamose istorijose - svarbu pažymėti, kad ne išgalvotose, o tikrose - aprašyti asmenys pretenduoja tapti ryškiais kinemato grafijos herojais.
2010-ųjų vasara buvo beprotiškai smagi. Vienas po kito buvo kartojami knygos „Tikroji Daktarų istorija“ leidimai. Atvirai prisipažinsiu, kad per pirmąją pardavimo savaitę buvo išpirktas kone visas 5 tūkstančių egzempliorių šios knygos, ant kurios vir šelio puikuojasi garsiausio Lietuvoje nusikalstamo pasaulio vei kėjo Henriko Daktaro nuotrauka, tiražas. Priminsiu, kad iš viso buvo išleista maždaug 25 tūkstančiai minėtos knygos egzemplio rių.
Ji plačiai pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalis, ku riose pastaraisiais metais naują gyvenimo puslapį bando atversti minios savęs gimtinėje neatrandančių ar gardesnio kąsnio trokš tančių lietuvių. Kaip vėliau paaiškėjo, tokie skaitytojai dažniau siai gyvena Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Olandi joje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, o kai kurie net ir Naujojoje Zelandijoje ar Australijoje.
Daugelis mūsų šalies leidyklų ir knygynų apie Daktarų feno meną kažkodėl viešojoje erdvėje vis dar vengia plačiau kalbėti, tačiau tada tai buvo milžiniškas ažiotažas mūsų knygų rinkoje. Toks ažiotažas, kuris sujudino ir kitus kriminalines istorijas nar pliojančius žurnalistus. Netrukus keli iš jų skaitytojams pateikė savaip išdėstytus „mirties fabrikus“ ar „įvykius, sukrėtusius Lie tuvą“. Tačiau nė vienam jų nepavyko pakartoti mano pateiktos Daktarų istorijos sėkmės. Kai kurie minėtų autorių manęs pra dėjo vengti.
Turiu pasakyti, kad mane visada stebino žmonės, kurie, ap akinti pavydo, neišsipildžiusio noro būti pranašesniems, ga liausiai pradeda elgtis neadekvačiai. Mane pažįstantys asmenys dažnai sako, kad gerokai skiriuosi nuo statistinio lietuvio. Kai kurie netgi pastebėjo, kad pagal savo mąstyseną, elgesį bei po žiūrį primenu žmogų, ilgesnį laiko tarpą praleidus} kurioje nors Vakarų šalyje. Tokiu atveju sakau: „Gal praėjusiame gyvenime ir buvau.“ Greičiausiai nuo daugelio lietuvių skiriuosi tuo, kad man absoliučiai svetimas pavydo jausmas. Gal dėl to, kad visada laikausi tokios nuostatos: džiaukis dėl kito sėkmės kaip džiau giesi dėl savo paties. Juk labai smagu, kai yra rimtų varžovų, nes būtent tai įkvepia, motyvuoja tobulėti, kurti, pateikti kuo origi nalesnių idėjų ar siekti didesnių aukštumų bet kurioje veiklos sferoje.
Per vėlesnius mūsų su Linu iš prodiuserių kompanijos „Vide- ometra“ susitikimus pareiškiau, kad norėčiau, jog šis televizijos projektas būtų išskirtinis. Toks, kokio lietuviškų kanalų žiūrovai dar neregėjo. To išskirtinumo norėjosi dėl to, kad pastaraisiais metais televizijos transliuoja daug prastų projektų, o tai gerokai sumažina žiūrovų skaičių ir augina neva madingai nusiteikusių jaunuolių armiją, kurie vis garsiau šneka ar savo internetinėse, kad ir „Facebook“, paskyrose teigia: „Nežiūriu teliko, nes nesą mones rodančiai dėžei mano namuose nėra vietos.“
Galbūt kiek nustebinau Liną, bet atvirai pasakiau, kad man dirbant su šiuo televizijos projektu pinigai ypatingos reikšmės neturi. Mat per devyniolika metų, praleistų žiniasklaidoje, ga vau ne vieną pamoką, kad neprasidėjus projekto gamybai apie pinigus geriau išvis negalvoti. Jei tik mintyse regėsi įspūdingas banknotų sumas ar svarstysi, ką gražaus už juos galėsi nusipirkti, akimirksniu sudegsi ir tavo projektas bus pasmerktas myriop.
Ilgamečiams televizijos laidų prodiuseriams tiesiai pareiškiau, kad noriu dalyvauti projekte, kuris nepadarytų gėdos nei man, nei kartu su manimi dirbantiems žmonėms. Tikslas buvo su kurti tokį profesionalų, žiūrimą ir intriguojantį projektą, kad ir jam pasibaigus žiūrovas liktų priblokštas ir lauktų tęsinio. Reng damas „Mafijos kronikas“ pamačiau, kad televizininkai yra iš tų, kurie nelinkę priimti ypač skubių sprendimų. Todėl kai pasirodė, jog mūsų susitikimai nieko gero nežada ir darbai nė trupučio ne juda, išklojau Linui, kad eisiu į bet kurią kitą televiziją ir šią idėją perleisiu kitiems prodiuseriams. Ir ką jūs manote, būtent po to sulaukiau kvietimo kuo skubiau atvykti į „Videometros“ būstinę.
Taigi po trejus metus trukusių diskusijų su televizijos pasaulio žmonėmis 2013-ųjų liepos 24-ąją kaip nepriklausomas autorius pasirašiau bendradarbiavimo sutartį su lietuviškų serialų kūrimo gigantais. Sutarėme, kad per artimiausias kelias savaites pateik siu šešių iš dvylikos serijų scenarijus, kurie būtų tinkami filmuo ti, t. y. su kadruotėmis ir aktorių dialogais.
Prisipažinsiu, kiek nejaukiai pasijutau, kai galutinai buvo nu spręsta, kad man teks laidos vedėjo amplua. Iš pradžių su Linu aptarėme versijas, kad gal visai nieko būtų, jei kraupias mafijos istorijas žiūrovams pristatytų žinoma simpatiška mergina. Ga liausiai nutarėme, kad visa tai atrodys nekaip, rimto turinio is torijų norinčių pamatyti žmonių tai neįtikins. Buvo metas, kai svarstėme mūsų projekto vedėjo vaidmenį skirti kuriam nors garsiam teatro ar kino aktoriui, bet visi potencialūs kandidatai pasirodė nuobodūs, iki skausmo pažįstami. Galiausiai išgirdau, kad šis projektas turi būti susietas su mano asmeniu, pavarde, nes bus pasakojama nemažai istorijų iš mano ankstesnių kny gų. Taigi prodiuserių kompanija primygtinai siūlė pačiam lįsti į kadrą.
2013-ųjų vasara buvo dar viena išties įsimintina ir pašėlusi vasara mano gyvenime. Naktį iš liepos 12-osios į 13-ąją sutikau merginą. Tokią, kokių iki tol nebuvau sutikęs. Su ja nuo pirmos pažinties akimirkos praleidome fantastiškai smagų laiką. Ji kau nietė, šiuo metu gyvena ne Lietuvoje, b vienoje atšiauresnių Eu ropos vietų. Beje, toje šalyje gyvenantys jauno amžiaus (21-27 metų) lietuviai neretai siejami su amfetamino kontrabanda. Jie paprastai į minėtą Europos šalį iš Lietuvos gabena mūsų šalies pogrindiniuose narkotikų fabrikuose pagamintą amfetaminą, ki tus mirtį nešančius kvaišalus.
Ta mergina minėtą vidurvasario naktį man į akį krito iš būrio banaliai besiblaškančių merginų. Įsimintinas susitikimas įvyko ne bibliotekoje, ne teatre ar kitoje kultūrinėje vietoje, bet, kaip šiais laikais madinga, naktiniame klube - pastarojo meto pagrin dinėje Kauno klubinėje erdvėje, esančioje V. Putvinskio gatvėje.
Nuo tos nakties ir faktiškai viso šio televizijos projekto kū rimo metu minėta mergina dominavo mano gyvenime. Kodėl ji tokia ypatinga? Nuo pirmos pažinties akimirkos ji atrodė vi siškai kitokia, smarkiai skyrėsi iš visų šioje keistoje planetoje mano sutiktų moterų. Tai tarsi mergina iš šiuolaikinės pasa kos, padėdavusi išsilaisvinti iš kai kada slegiančios pilkos kas dienybės, lietuviškos rutinos, suteikdavusi progą atrasti kur kas gražesnių, prasmingesnių dalykų. Kai susipažinome tame naktiniame kokteilių bare ir vaišinomės įvairiausiais koktei liais, atrodė, kad esame anksčiau matytų itin vaizduotę kaiti nančių Holivudo filmų, tolimoje praeityje regėto sapno ar slap tos svajonės, kurią visada norėjosi patirti realiame gyvenime, herojai...
Tą vakarą išties buvau apakintas: garsiai grojančios muzikos negirdėjau, gerai mačiau tik tas tamsias akis ir mielą kūną, kurį paryškino seksuali juoda suknelė. Neslėpsiu, tai buvo vienas
ypač retų atvejų mano gyvenime. Dabar, rašydamas šias eilutes, susimąstau: atrodo, tai buvo tikroji meilė iš pirmo žvilgsnio.
Patikėkite, tai transas kūryba užsiimantiems žmonėms! Ge riau nei bet kuri šio mano mėgstamo ir daug teigiamų emocijų sukeliančio elektroninės muzikos stiliaus kūrinių, dažnai sklin dančių iš mano muzikos grotuvų, kompozicija. Ši muzika priver čia plačiai nusišypsoti arba tyliai nubraukti ašarą.
Įsimylėjimas bet kokia kūrybine veikla užsiimantiems žmo nėms labai padeda. Pamačiau, kad išgyvenant tokius jausmus atsiranda tiesiog nežmoniškų galių. Tai skatina žengti tvirtai, vis ką atlikti, dažnai be didesnių pastangų pavyksta pramušti visas, atrodytų, neįveikiamas sienas.
Tada, ruošiantis ypatingam projektui - televiziniam „Mafijos kronikų“ variantui, taip ir nutiko. Po smagiai praleisto nerūpes tingo vasaros laiko su širdžiai miela mergina teko grįžti į kasdie nio gyvenimo realybę - sėsti prie rašomojo stalo su maniškiu „MacBook Air“. Ir rašyti, adaptuoti, apdoroti tai, kas surašyta mano knygose, straipsniuose apie garsiausius Lietuvos mafiozus. Tačiau šį kartą užduotis buvo visa tai paversti mini televizijos serialu su vaizdingomis, netgi kovos scenomis, šnekomis bei to laikotarpio atributika.
Kurdamas pirmųjų serijų scenarijų labai atsakingai ir inten syviai dirbau kone visą 2013-ųjų rugpjūtį. Bene kas savaitę vyko susirinkimai pagrindinėje „Videometros“ būstinėje, esančioje sostinės Savanorių prospekte, buvusiame „Lietuvos telekomo“ pastate.
Per vieną minėtų susitikimų teko garbė susipažinti su kul tinių televizijos serialų krikštatėviu - garsiuoju šalies prodiu seriu Rolandu Skaisgiriu. Jam per pirmą susitikimą įteikiau
visas tris savo knygas su specialia dedikacija ir autografu. Po kiek laiko Rolandas prisipažino, kad „Tikrąją Daktarų istori ją“ kone suvalgė per vieną savaitgalį užmiesčio sodyboje. Su pratau, kad tai jį suintrigavo ir iš šio projekto jis tikisi labai daug. Tokių svarbių žmonių įžvalgos ypač reikšmingos, uždega veikti.
Trumpai nuo scenarijaus rašymo atsitraukiau tik penkioms praėjusių metų rugpjūčio pabaigos dienoms. Šį laiką praleidau atostogaudamas meilės mieste Paryžiuje, čia paminėjau ir savo gimtadienį. Šioje kelionėje su manimi buvo ir minėta mergina. Susitikome kaip romantiškame filme: aš atskridau iš Vilniaus, o ji iš kitos Europos šalies. Buvo miela ir labai smagu, nepaisant to, kad didžiąją atostogų dalį pliaupė įkyrus prancūziškas lietus.
Iš Paryžiaus į Vilnių sugrįžau pasikrovęs teigiamos energijos ir iš karto sėdau prie pradėtų darbų - tęsiau scenarijaus rašymą. Kurdamas „Mafijos kronikų“ scenarijų įstrigau tik vienoje vieto je - rašydamas banditus ir policininkus vaidinantiems aktoriams skirtus dialogus. Tai man buvo nauja, be to, žinojau, kad kursime serialą apie mafiją, tad norėjosi šiurkštesnės, žiauresnės gangste rių šnekamosios kalbos.
Pirmose serijose, kur vaizduojama, kaip tarpusavyje santykius aiškinasi konkuruojančių gaujų atstovai ir reketininkai, atvyks tantys šiurpinti kooperatininkų, buvo nemažai keiksmažodžių, tad sulaukiau pastabų, kad reikia švelninti banditų leksikoną, nes iš televizijos ekrano nuolat sklindantis pypsėjimas nėra geras ženklas.
„Patikėk, žulikai niekada agresyviai nesielgdavo, nevartodavo riebių posakių, kai atvažiuodavo razborintis su kitais bachūrais ar kai atvykdavo paimti dolios (mokesčio) iš verslininkų ar pasituri mai gyvenančių žmonių“, - draugiškai patarė vienas buvęs Kau
no kriminalistas, kuriam ne kartą teko susidurti su garsiausiais asmenimis iš laikinosios sostinės nusikalstamo pasaulio. Būtent jis mane bene daugiausia ir konsultavo, kai rašiau sunkiausią te levizijos scenarijaus dalį.
Per praėjusių metų rugpjūtį nufilmavome ir pokalbius su keliais pašnekovais - jie, kalbant skirtingomis temomis ir apie skirtingus lietuviško banditizmo laikotarpius, buvo filmuojami Vilniaus Vingio parke, šalia autostrados įvažiuojant į Vilnių. Taip pat Kaune - Laisvės alėjoje, senutėje Sporto halėje, Petrašiūnų kapinėse, šalia legendinių miesto restoranų griuvėsių.
Galima sakyti, kad lydėjo ir kokybiškam žurnalistiniam dar bui atlikti reikalinga sėkmė, nes su manimi sutiko pabendrauti beveik visi anksčiau knygose, viešai skelbtose publikacijose šne kinti sudėtingus kriminalinius tyrimus atlikę buvę ir esami teisė saugos darbuotojai.
Jie sutiko šnekučiuotis prieš įjungtą vaizdo kamerą. Tai yra reta, ypač šiais laikais, kai išskirtinės biografijos žmonės priven gia viešumo. Sutiko dėl to, kad nė vienam iš jų savo rašiniais ar interpretacijomis nepakenkiau. Tiesa, vieni sutiko iškart, kitų teko palaukti net keletą mėnesių. Ne vienoje serijoje atvirai min timis pasidalijo ir patys policijos, prokuratūros kabinetuose už suktų intrigų ir nematomų rankų užsakytų sąmokslų aukomis tapę buvę aukšti, pripažinimo sulaukę pareigūnai. Prieš pat se rialo pabaigą, 2014 m. kovo pabaigoje, skandalingai prie vairo įkliuvo, kaip skelbta žiniasklaidoje, neblaivus, Lietuvos krimi nalinės policijos biuro vadovas Algirdas Matonis, netrukus po to atleistas iš šių pareigų. Jis irgi geranoriškai prisidėjo prie šio televizijos serialo atsiradimo.
Apmaudu, kad nepavyko pašnekinti tiek šešėlinio pasaulio asmenų ir jų artimųjų, ypač tos aplinkos moterų, kiek norėjosi
pagal išankstinį darbo planą. Dar neprasidėjus televizijos projek tui daugelis jų man žadėjo duoti interviu. Deja, galiausiai didžioji dalis gangsterių, verta pabrėžti - buvusių, atsikirsdavo paprastu paaiškinimu: „Tikrai neblogai varai ir labai noriu tau padėti, bet žinok, kad būsiu nesuprastas savų draugų, jei imsiu šnekėti tavo seriale.“
Per tas dvylika savaičių, kai televizijos eteryje buvo rodomos „Mafijos kronikos“, sulaukiau ir kelių televizijos laidų prodiuse rio pastabų. Anot jo, šis projektas būtų kur kas labiau pavykęs, jei būčiau šnekinęs tik nusikaltėlius, o ne juos medžiojusius visuo menei pasišlykštėjimą keliančius kostiumuotus ekspareigūnus. Jis teigė, kad mūsiškiai žiūrovai kur kas labiau žavisi banditėliais ir jų aplinka nei nuobodžiai atrodančiais ir šablonines frazes pa teikiančiais ekskomisarais. Tokia buvo jo nuomonė.
Nenorėčiau su tuo sutikti. Manau, kad šiame projekte buvusių pareigūnų dalyvavimas buvo tiesiog būtinas. Juk kas geriau pa pasakos apie garsiausias, rezonansines mafijos bylas, jei ne patys jas pradėję, o neretai ir sėkmingai užbaigę buvę ir esami krimi
nalistai, policijos tyrėjai ar prokurorai. Be to, už tai, ką kai kurie jų padarė kovodami su organizuotomis nusikaltėlių grupėmis, žinant, kad tai kovai buvo skiriami minimalūs ištekliai, jiems tu rėtų būti skirti svariausi valstybiniai apdovanojimai ir solidžios piniginės kompensacijos iki gyvenimo pabaigos. Kai kada pusiau juokais sakome, kad net ir pastatyti paminklai, bet ne tie, kurie
statomi kapinėse po mirties.
Stebėtina, bet kai kurie iš buvusių ilgamečių kovotojų su gaujomis prieš įjungtą vaizdo kamerą kur kas labiau atsipalai duodavo ir išskirtinai „Mafijos kronikų“ žiūrovams pateikdavo gerokai įdomesnių istorijų nei anksčiau pasirodžiusiems mano rašiniams.
2013 metų rugsėjo 18-osios ankstyvą rytą prasidėjo vaidybi nės serialo „Mafijos kronikos“ dalies filmavimas. Tą rytą nubu dęs jaučiausi neįprastai keistai, dar keistesni jausmai užvaldė, kai pamačiau, kaip filmavimo aikštelėse aktoriai ir kviestiniai asme nys prieš įjungtą vaizdo kamerą bando pavaizduoti ar atkartoti tai, ką buvau parašęs savo trijose knygose.
Tai matydamas buvau pakylėtas ir sujaudintas. Bet tuo pat metu ir baisiai sugniuždytas (ne mėnesiui ir ne dviem, gerokai il gesniam laikotarpiui), nes tomis savaitėmis išgyvenau skaudžias skyrybas su anksčiau aprašyta mergina. Skyrybos įvyko, nes ji pareiškė, kad nebemato prasmės bendrauti per atstumą. Dar lyg ir bandėme lipdyti santykius, bet viską galutinai sužlugdė jos ne ištikimybės aktas su buvusiu draugu.
Tais rudens mėnesiais, kai vyko filmavimai, ji kuriam laikui buvo sugrįžusi į Lietuvą. Įdomiausia, kad, laikinai apsistojusi Vilniuje, gyveno name, kuris tik keli žingsniai nuo „Videome- tros“ būstinės. Kas rytą važiuodamas į serialo kūrėjų biurą vis tikėjausi, kad kur nors ją pamatysiu. Norėjau pakviesti į filma vimo aikštelę, norėjau, kad ji pamatytų, kaip realybe virsta tai, kas buvo surašyta žmogaus, visa tai darančio iš širdies, be jokių slaptų norų ar išskaičiavimų. Svarbiausia, kad visa tai padariau pakylėtas galingo meilės pliūpsnio.
Deja, taip ir nepavyko to padaryti. Kaip vėliau paaiškėjo, ma tyt, dėl to, kad ji neva nenorėjo manęs įskaudinti ar, kaip moterys mėgsta sakyti, suteikti tam tikrų vilčių. Bet mes, vyrai, kad ir ko kie kieti būname, vis dėlto kartais palūžtame netekę mums ypa tingą žymę palikusių moterų. Man ši mergina buvo tokia, kuri suteikė viską, ko tuo metu ir reikėjo gyvenime...
Esu tikras, kad bet kurio žurnalisto darbe toks projektas kaip šis - bene aukščiausias jo darbo įvertinimas. Toks įvertinimas nė
iš tolo neprilygsta nei dideliems honorarams, nei garbingų žmo nių teikiamoms premijoms.
Iš viso „Mafijos kronikų“ vaidybinės dalies filmavimas su pertraukomis truko iki 2014-ųjų sausio 31-osios. Šiame projekte vaidybos scenoms dirigavo net trys režisieriai, tarp jų ir žinomi teatro, kino bei televizijos pasaulio veikėjai - Alvydas Šlepikas bei Balys Latėnas.
Pirmų trijų serijų vaidybinę dalį režisavo kino, teatro reži sierius, rašytojas A. Šlepikas. Tarp garsiausių jo darbų - pernai režisuota ir didžiuosius Lietuvos ekranus pasiekusi ir televizijos žiūrovų pamėgto serialo „Moterys meluoja geriau“ kino versija - didiesiems ekranams skirtas filmas „Moterys meluoja geriau. Kristina“. Nors buvo ir tokių, kurie jam negailėjo kritikos ir pa šaipų, mane šis filmas ir jame išplėtota siužetinė linija suintriga vo.
A. Šlepiko darbas užkulisiuose pakerėjo. Jis iškart surasdavo bendrą kalbą ne tik su profesionaliais aktoriais, bet ir su mėgė jais arba žmonėmis iš gatvės, kurie labai norėjo suspindėti, po to ir išpopuliarėti nusifilmavę šiame mafijos istorijų seriale. Aš pats iš jo išmokau daug televizijos pasauliui būtinų, tačiau iki tol nežinotų dalykų. Šis žmogus savo patarimais, įžvalgomis svariai prisidėjo prie mano debiuto televizijoje.
Ko gero, visam likusiam gyvenimui prisiminsiu pirmosios serijos filmavimą, kai jau sutemus po ilgų važinėjimų po skir tingas filmavimo aikšteles ankštame Vilniaus senamiesčio resto rano kambarėlyje, stebint maždaug dešimties žmonių komandai, įkyriai tvieskiant prožektoriams ir tvyrant karščiui, vilkėdamas juodą odinę gangsterių stilių primenančią striukę turėjau tarti įžanginį laidos vedėjo žodį ir pristatyti pirmosios serijos temą.
Prisipažinsiu, sunkiai sekėsi tai padaryti, nes vis dėlto debiu tas, nuoširdžiai jaudinausi. Nenorėjau atrodyti idiotiškai, suklys ti skaitydamas redaktoriaus surašytą tekstą ir apsijuokti prieš žiūrovus, todėl filmuojant, atrodytų, paprastą sceną teko daryti ne vieną dublį. Ir visą tą laiką klausiau A. Šlepiko komandų, kaip reikia atrodyti, kalbėti prieš įjungtą filmavimo kamerą.
Bene labiausiai įsiminė tą vakarą A. Šlepiko, dirbusio su dau gybe teatro scenoje bei kino pasaulyje išgarsėjusių žmonių, ištarti žodžiai: „Žvaigždėmis negimstama. Tam kartais prireikia 10 ar net 15 sunkaus ir kantraus darbo prieš kamerą metų.“ Tie, kurie bent truputį dirbo televizijoje ar sukosi žydriesiems ekranams skirtos produkcijos gamybos pasaulyje, negalėtų nesutikti su šia ilgame čio televizininko mintimi. Aš tam vienareikšmiškai pritariu.
Šis serialas gerokai skyrėsi nuo kitų televizijos projektų, laidų ar serialų ir kūrybai naudota technika. Visos „Mafijos kronikų“ serijos - ne tik vaidybinė dalis, bet ir pašnekovų interviu - nu filmuotos išskirtinai kine dažniausiai naudojamomis ypatingos raiškos ir kokybės HD formato vaizdo kameromis.
Kaip mėgsta sakyti vienas mano kolega, ypač svarbi raiškos kokybė. Atrodo, kad nepriekaištingą kokybę „Mafijos kroniko se“ pasiekėme. Ir tai tik vienas elementų, kuris dar labiau susti prino ekrane matomus vaizdus.
Smagu, kad visam projektui nuo pradžios iki pabaigos susi vienijo pajėgiausių, charizmatiškiausių televizijos, kino bei kitų menų pasaulyje dirbančių žmonių komanda.
Labai noriu padėkoti šio unikalaus projekto prodiuseriams: Rolandui Skaisgiriui, Povilui Skaisgiriui, pilkajam šio serialo kar dinolui Linui, „Videometros“ šefui Gediminui, už finansus atsa kingai Genutei, pirmas kelias serijas režisavusiam Alvydui
Šle-pikui ir vėliau jo darbus sėkmingai pratęsusiam Baliui Latėnui, visos medžiagos šifruotojui, rašytojui ir užkadrinių tekstų įgar sintojui Tomui Grainiui, ištisas paras montažinėje praleidusiems Kristinai bei Slavai, projekto koordinatoriams Agniui, Karoliui, Dagnei, Gintarei; operatoriams - Vaidui Digimui (žmogui, kuris nufilmavo visus mūsų kartu lankytų pašnekovų interviu ir mano išėjimus prieš kiekvieną laidą ir jai pasibaigus), Mariui ir Šarui; įgarsintojams, vaizdo efektų autoriams; senų vertingų archyvinių vaizdo įrašų savininkams, kurie jais pasidalijo su mumis; pagrin diniam muzikos autoriui senam bičiuliui Justui-Virus J.; kruvinų efektų kūrėjai Jelenai.
Taip pat grožio specialistams Renatai ir Mindaugui Šime- lioniui (tam pačiam menininkui dizaineriui, kuris ypač gražiai apipavidalino mano knygų viršelius), be kurių pastangų nebūtų buvę efektingų kostiumų, papuošalų, išskirtinėmis vaišėmis nu krautų stalų, automobilių ir kitos XX a. paskutinio dešimtme čio mafijai būdingos atributikos. Ir visiems kitiems, kurie bent mažiausio pirštelio krustelėjimu prisidėjo prie „Mafijos kronikų“ atsiradimo televizijos eteryje.
Iškart po „Mafijos kronikų“ premjeros visą 2014 metų sausio 6-osios vakarą į mano telefoną ėmė plūsti įvairiausio formato ži nutės - ir SMS, ir „Facebook“, ir „Viber“, ir „Skype“, skambučiai su šilčiausiais sveikinimais. Tą vakarą visi rašiusieji mūsų ko mandai linkėjo sėkmės, daugybės serijų ir milžiniškos žiūrovų auditorijos. Tai labai maloniai nustebino, nes Lietuvoje taip nu tinka ypač retai.
Savaime suprantama, kad buvo ir tokių, kuriems dar vienas mano sumanytas projektas nepatiko. Tad nė trupučio nenuste bau, kad tai buvo pademonstruota po to, kai eteryje buvo paro dyta pirmoji serialo serija.
Štai kalėti iki gyvos galvos dar galutinai neįsiteisėjusiu nuos prendžiu (šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme vyksta Dak tarų gaujos bylos nagrinėjimas) nuteistas Kauno kriminalinio pasaulio veteranas H. Daktaras piktinosi mūsų serialu, kuriame esą išaukštinami nusikaltėliai. Jis turėjo pagrindo užsirūstinti, nes net penkiose iš dvylikos serialo dalių buvo plačiai rodoma apie patį H. Daktarą, jo vaikystę, jaunystę, buvusius bendrus, gaujos klestėjimą, jos įtaką to meto verslininkams ir galiausiai gaujos žlugimą.
„Per televizorių Lukiškėse mačiau laidą, pavadintą apie ma fiją ir nusikaltimus, mačiau, kaip ši laida buvo reklamuojama ir aukštinama, - laiške (kalba netaisyta) naujienų portalo delfi.lt
redakcijai po pirmosios serijos transliavimo rašė H. Daktaras. - Noriu pasakyti, kad šitie save laikantys žurnalistais praplikę maži kuproti veikėjai daro labai blogą darbą, nes aukština ir idealizuo ja nusikaltėlius. Daug jaunimo neturi darbo ir tokios laidos tiktai
skatina nusikalsti ir pasukti neteisingu keliu. Daug tokio jauni mo matau kalėjime, nors jie tikrai nėra blogi žmonės.“
2014 m. sausio 11-ąją portale delfi.lt publikuotame laiške H. Daktaras ragino nežiūrėti laidų apie kriminalį pasaulį. „Geriau sportuoti ir rūpintis probleminėmis šeimomis“, - laišką baigė „neteisėtai nuteistas“ H. Daktaras.
Griežčiausia bausme nuteisto H. Daktaro baudžiamoji byla šiuo metu nagrinėjama Apeliaciniame teisme - nuosprendį yra apskundęs ne tik nuteistasis, reikalaujantis jį išteisinti, bet ir pro kurorai, siekiantys, jog Henos pravarde garsėjantis vyras būtų nuteistas ir už nusikaltimus, dėl kurių buvo išteisintas.
Įdomiausia, kad kai kurių gangsterių noras ištrinti savo praei tį ir dalintis vertingais patarimais ateities kartoms kažkodėl atsi
randa tik tada, kai jie jau būna nuteisti ypač griežtomis bausmė mis už ankstesnius nusikaltimus. O kokie buvo tie nusikaltimai, prasižengimai ir kruvinos nuodėmės, sužinosite iš šios knygos, papildytos niekur anksčiau neskelbtais faktais, nuotraukomis ir dokumentais, kurie nebuvo rodyti net per televiziją, puslapių.
Išskirtinai dėkoju kiekvieno projekto metu mane aktyviai pa laikantiems ir teigiamai nuteikiantiems žmonėms: mamai Birutei Dargienei, vertingų patarimų nestokojančiam dėdei Alvydui Dar- giui, seseriai Ingai Luders, pusseserei Aušrai Dargytei, draugams, bendražygiams ir tiems, su kuriais smagiai kartu leidžiame laikų: Domantui ir Eglei, abiem Dovydams, Ovidijui, advokatei Aušrai Ručienei, Vytautui ir Danielei, Raimondai ir Virgiui, Žydrūnui, Nerijui ir Ingai, Justui ir Julijai, Justui ir Ginčiui, Markui, Mindau gams - Šimelioniui ir Dauksevičiui, Tomui ir Marijai, Romkai iš Anglijos, Audriui Facebookauskui, Andriui Juodžbaliui, fotografui Algiui, Brigitai ir dar keliems žmonėms, kurie visada vengia būti išviešinti, bet tikrai žino, kad esu jiems be galo dėkingas už visas suteiktas geriausias emocijas...
Kodėl organizuotas nusikalstamumas patraukė KGB dėmesį?
Organizuotas nusikalstamumas yra kintanti, dinamiška savo pasireiškimo formomis ir vystymosi kryptimis Lietuvos nu sikalstamumo dalis. Pirmosios organizuoto nusikalstamumo užuomazgos Lietuvoje stebimos jau nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio. Organizuoto nusikalstamumo, kaip soci alinio fenomeno, ištakos - šešėlinė (nelegali) ekonominė veikla. Esant tuometei sovietinei socialistinei centralizuotai valdymo sistemai ir ekonomikai, pagrindinė pradinė organizuoto nusi kalstamumo forma buvo ekonominiai nusikaltimai. Jie reiškėsi valstybinės ir visuomeninės nuosavybės grobstymu, korupcija, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, kitomis neteisėtų pajamų gavimo formomis. Nelegalios šešėlinės ekonomikos atstovai ir jų grupuotės veikė šalia valstybinės, taip pat ją naudojo savo intere sais. Valstybinės lėšos buvo perpumpuojamos į šešėlinį sektorių. Atsirado pogrindinių įmonių, gaunančių didelį pelną.
Visiškai nesvarbu, kiek metų bus prabėgę nuo garsiausių anų laikų Vilniaus ir Kauno kriminalinių autoritetų padarytų nusi kaltimų, jų pačių mirčių ar paslaptingų žūčių, ar juolab jiems paskelbtų teismo nuosprendžių, kai kurių iš jų pavardžių taip lengvai neištrinsi. Jos tebefigūruoja senose bylose, operatyvinė se pažymose, kurios saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, esančiame Vilniaus Gedimino prospekte, buvusiuose KGB rū muose.
Kai 2012 metų spalį pirmąsyk atėjau susipažinti su archyvi ne medžiaga, tiek minėto archyvo, tiek Lietuvos gyventojų ge nocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai man sutartinai pareiškė, kad esu pirmasis žurnalistas, kuriam parūpo jų žinioje
esančiose senose bylose minimi garsiausi XX a. paskutinio de šimtmečio šalies kriminalinio pasaulio autoritetai.
Šį kartą siūlau pažintį su lietuviškos mafijos atstovais, kurie buvo patekę į KGB seklių akiratį. Dar gerokai iki televizijos pro jekto kūrimo pradžios vienas KBG užkulisius gerai žinantis šal tinis mane tikino, kad sovietiniais metais saugumiečiams buvo pavykę infiltruoti patikimų informatorių į pačias garsiausias ša lies kriminalines „šeimas“, tarp jų ir Kauno Daktarų, kurie visada pasižymėjo ypatinga netolerancija bei griežtais baudimo meto dais vadinamiesiems ožiams ir kitiems su priedanga dirbantiems teisėsaugos bendradarbiams.
Kažkodėl visus viliojo Baltijos šalys
Visame pasaulyje specialiosios tarnybos akylai stebi nusikals tamą pasaulį ir ypač organizuotas gaujas, savo tikslams naudoda mos iš jų išgaunamą informaciją. Ne išimtis ir dabar jau buvusi Sovietų Sąjunga. Ypač aktyviai šia veikla KGB užsiėmė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, nes kur kas aukštesniu pragyvenimo lygiu garsėjusios Baltijos respublikos kaip medus bites traukė nusikal tėlius iš visos tuometės Sovietų Sąjungos.
„Jie važiavo tik į Vilnių. Matyt, ten figūruoja ir Ryga, ir Talinas, ir visas Pabaltijys, nes šias tris Baltijos šalis tada visi laikė kone Vakarais, kaip labiau išsivyčiusias, kultūringesnes šalis, kuriose galima turiningai pailsėti, kur susikaupia daugiau pinigų, nes iš tikrųjų Baltijos šalyse žmonės gyveno palyginti pasiturimai, - prisimena vienas svarbiausių to meto kriminalistų, dabar Euro- pole aukštas pareigas einantis Juozas Rimkevičius, kuriam teko išnarplioti ne vieną sovietinės Lietuvos banditų nusikaltimą. - Šiose šalyse žmonės gyveno daug geriau negu Rytuose - Rusijoje
ar toje pačioje Ukrainoje. Gruzijoje, be abejo, gerai gyveno, bet Lietuvoje kažkuriais metais mes su kolegomis skaičiavome, kad Panevėžys pagal automobilių skaičių šimtui tūkstančių gyven tojų užėmė pirmą vietą Sovietų Sąjungoje. Ten, kur pinigai, kur patraukliau, ir traukia įvairiausio plauko žmonės.“
Sovietiniais laikais KGB Lietuvoje užsieniečiams leisdavo lan kytis tik sostinėje, Trakuose ir Kaune. Norint aplankyti kurį nors kitą miestą, reikėdavo atskiro leidimo, kurio užsienietis dažniau siai negaudavo. Tad natūralu, kad daugiausia dėmesio sovietų saugumas skyrė „Vilniaus brigadai“, garsėjusiai ypač gerais tarp tautiniais kriminaliniais ryšiais.
„Kadangi „Vilniaus brigada“ - tėvai, gaujos įkūrėjai labai ben dravo su užsieniečiais, su atvykėliais iš kitų šalių, savo giminėmis užsienyje - Amerikoje, Vakarų Europoje, jie buvo tiesioginis intereso objektas žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojams“, - paaiškino J. Rimkevičius.
Taigi senose KGB bylose ne kartą ir ne du yra paminėti abu Dekanidzės.
Anų laikų Vilniaus kriminaliniame pasaulyje Gruzino, Žoros ir Graboriaus pravardėmis garsėjusio Grigorijaus Dekanidzės sūnus Borisas Dekanidzė - ryškiausias „Vilniaus brigados“ bo sas, kuriam 1995 metų liepą paskutiniam Lietuvos teisėsaugos istorijoje įvykdyta mirties bausmė sušaudant dėl 1993-iųjų spalį daugiabučių kieme Vilniuje prie namų nušauto žurnalisto Vito Lingio mirties užsakymo.
Vienoje aptiktų bylų prisegta B. Dekanidzės ir Eleonoros De kanidzės specialaus patikrinimo dėl išvykimo į užsienį byla Nr. 20422. Bylos duomenimis, 1986 metais šie asmenys pageidavo išvykti nuolat gyventi į Izraelį.
KGB 5-osios tarnybos 1-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo Vozbuto 1987-01-05 pažymoje rašoma, kad B. Dekanidzė darbo vietėje yra charakterizuojamas teigiamai, kompromituojančios medžiagos apie jį nėra. LTSR KGB Vilniaus miesto viršininko pavaduotojo V. Neverausko 1987-01-07 pažymoje, KGB Vilniaus rajono skyriaus viršininko S. Šimkaus 1987-01-12 pažymoje, KGB 6-ojo skyriaus 3-iojo poskyrio 1987-01-14 pažymose rašo ma, kad kompromituojančios medžiagos apie B. Dekanidzę nėra. LTSR KGB 1987-01-20 pranešime LTSR vidaus reikalų mi nisterijai rašoma, kad medžiagos, dėl kurios B. ir E. Dekanidzės negalėtų išvykti nuolat gyventi į Izraelį pagal B. Dekanidzės mo tinos kvietimą, nėra.
LTSR vidaus reikalų ministerijos Vizų ir registracijos skyriaus 1988-12-15 lydraščio duomenimis, B. ir E. Dekanidzės pageida vo atkurti TSRS pilietybę ir vėliau atvykti gyventi į Lietuvos TSR. Kartu B. Dekanidzė pageidavo iš Lenkijos laikinai atvykti į Lie tuvos TSR.
LTSR KGB 1989-01-05 rašte LTSR vidaus reikalų ministerijai rašoma, kad B. Dekanidzės, asmens be pilietybės, laikinas atvy kimas į Vilnių tėvo kvietimu yra nepageidautinas.
B. Dekanidzė, gyvendamas TSRS, užsiėmė neteisėta veikla - sukčiavimu, buvo įtariamas dalyvavęs spekuliavimo valiuta san doriuose, prekyba narkotikais, susijęs su nusikalstamu pasauliu. Byloje yra LTSR Ministrų Tarybos 1989-02-03 raštas LTSR KGB - „neduoti asmenims be pilietybės Dekanidzei Borisui Georgije- vičiui ir Dekanidzei Eleonorai Viktorovnai sutikimo atvykti ir apsigyventi Lietuvos TSR“.
Tarp archyvinių duomenų saugoma ir G. Dekanidzės sutuok tinės Dekanidzės Tamaros Aleksandrovnos, g. 1949 metais, spe cialaus patikrinimo dėl išvykimo į užsienį byla.
Sunaikintų LTSR KGB operatyvinės įskaitos bylų abėcėlinės kartotekos Nr. 20 kortelių duomenimis, LTSR KGB 2-osios val dybos 3-iasis skyrius 1989-04-11 užregistravo B. Dekanidzei, gy venusiam Varšuvoje be pilietybės, operatyvinio tyrimo bylą Nr. 374 „Chiščnik“ (kontrabanda). Šią bylą tyrė LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis A. Galkinas.
Kortelėje Nr. 12838 rašoma, kad B. Dekanidzė 1987-ųjų ge gužę išvyko nuolat gyventi į JAV. Iki išvykimo su nusikalstama grupe užsiėmė kontrabanda, spekuliacija valiuta. Gyvendamas Varšuvoje, užmezgė ryšius su draugais Vilniuje siekdamas su burti nusikalstamą grupę kontrabandai ir valiutinėms operaci joms vykdyti.
1991-04-08 operatyvinio tyrimo byla Nr. 374 „Chiščnik“, vesta B. Dekanidzei, gyvenusiam Vilniuje, VFR piliečiui (kitur - TSRS piliečiui), buvo prijungta prie grupinio operatyvinio tyrimo by los Nr. 48 „Staja“, kurios objektai buvo B. Dekanidzė, Šolomas Subičius, Igoris Tiomkinas, Vilniaus mafijos siautėjimo laikais geriau žinomas Timochos pravarde.
Įskaitos priežastis - „pastovi nusikalstama asmenų grupė, or ganizuota smurtiniams veiksmams, užsiėmė reketu, kontraban da meno ir kitomis vertybėmis“.
Paslaptingasis „Šamanas"
Smagu, kad man pirmajam iš žurnalistų teko praskleisti ir pa viešinti senų bylų archyvinę medžiagą, kur išimtinai skelbiama apie KGB agentų kontrolę, nukreiptą prieš visų laikų garsiausios Vilniaus nusikalstamos grupuotės - „Vilniaus brigados“ - ir jos įtakingiausių veikėjų šešėlinę veiklą.
Vien tik iš žinomo šalies istoriko, bene pirmojo atidžiai KGB dokumentus išanalizavusio Arvydo Anušausko, dabartinio Sei mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario, viešų pa reiškimų buvo galima susidaryti nuomonę, kad išlikusiose KGB bylose nieko apie senosios kartos vilniečius mafiozus nebėra.
Prieš keletą metų A. Anušauskas savo knygoje apie KGB vei klą mūsų šalyje skelbė: „<...> Taip ir „Vilniaus brigados“ sekimo byla, kurios skuteliai palikti archyve, galėjo atsidurti „brigadinin kų“ ar jiems artimų asmenų rankose. Iš karto padarysiu išlygą - ne visi ir net ne daugelis KGB karininkų glaudžiai bendravo su nusikalstamu pasauliu <...>.“
Kur kas skambesnių pareiškimų teko išgirsti Lietuvos krimi nalinės policijos biuro surengtame šventiniame minėjime Seime, kuris vyko 2011-ųjų spalį.
„Trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje veikusi Ko munistų partija turėjo nemažai žmonių, kurie vogė, grobė žmo nes, padirbinėjo dokumentus, turėjo savo žudymo grupę. Šie nusikaltimai buvo su politiniu atspalviu, - tąkart pasinerdamas į kriminalinės policijos veiklos ištakas kalbėjo Seimo narys A. Anušauskas.
-Lietuva buvo viena iš keturių valstybių, kuri prisidėjo kuriant Interpolą. Verta pažymėti, kad praėjo 80-90 metų, tačiau vis dar dominuoja panašūs nusikaltimai.
Tais laikais Lietuvoje nebuvo smarkiai išplėtotas agentūrinis tinklas, tad 1940 m. policija neturėjo gausios policijos agentūros. Tuomet Laisvės alėjos gale esantis policijos pastatas (dabartinis Kauno vyriausiasis policijos komisariatas) buvo moderniausias statinys, jis buvo skirtas ir kriminalinei policijai, ir Saugumo de partamentui. Tuo metu nusikaltimų ištyrimas siekė net 90 proc.“
Anot A. Anusausko, žmogžudystės būdavo iškart atskleidžia mos. Tačiau po 1940-ųjų Lietuvos kriminalinė policija buvo iš sklaidyta. „Sovietmečiu būdavo atidžiai žiūrima į policijoje dir bančius asmenis. Kad ir kaip būtų keista, daugiau dėmesio būda vo skiriama žmonėms, kuriems buvo 53 metai. Juk buvo atidžiai stebima, koks tas kriminalinės policijos stuburas“, - kalbėjo A. Anušauskas.
Prieš susirinkusius buvusius ir dabartinius kriminalinės poli cijos darbuotojus kalbą rėžęs A. Anušauskas pažymėjo, kad de vintajame dešimtmetyje Lietuvoje tiek nusikalstamumas, tiek ir organizuotas nusikalstamumas padidėjo pusantro karto. 1989 m. situacija tapo dar sudėtingesnė. Nusikaltėliai ėmė kelti galvą.
Seimo narys vėlgi priminė, kad 1990 m. KGB darbuotojai iš pardavė „Vilniaus brigadai“ bylą. Tačiau, nepaisant nesąžiningai veikusių teisėsaugininkų, ši anuomet ne tik sostinę, bet ir visą Lietuvą šokiravusi grupuotė buvo išsklaidyta.
Anot A. Anušausko, XX amžiaus pradžioje bene labiausiai prie kriminalinės policijos ištakų prisidėjo Petras Pamataitis ir Petras Nenorta. Būtent nuo jų priklausė ir techniniai dalykai - nusikaltėlių identifikavimas.
„Ne veltui 1940 m. kriminalinei policijai vadovavę asmenys vėliau buvo represuoti, nes jie gynė visus žmones nuo įvairių nu sikaltėlių“, - pabrėžė A. Anušauskas.
Prisipažinsiu, kad tiek perskaičius, tiek vėliau išgirdus tokias istoriko bei politiko išsakytas mintis nusviro rankos: nebesitikė jau senose saugumo darbuotojų bylose atkasti ką nors įdomaus. Tačiau atidžiau pasklaidęs minėtus bylų likučius atradau ne vie ną intriguojantį faktą iš senųjų Vilniaus gangsterių praeities.
Susipažinus su senomis KGB bylomis susidarė įspūdis, kad „Vilniaus brigados“ krikštatėviai bene pirmieji iš visų Lietuvos nusikalstamų susivienijimų atstovų išsiskyrė intelektualiais, tur tiniais, o prieš tris dešimtmečius ir ypač aukšto lygio atrodžiu siais nusikaltimais.
Bene seniausias mano aptiktas įrašas saugumo bylų saugyklo je - Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyvi niame fonde saugoma literinė byla Nr. 908. Medžiaga apie kovos su kapitalistinių šalių piliečių ir jų nusikalstamų ryšių tarp ta rybinių piliečių, užsiimančių kontrabanda ir neteisėta valiutine veikla, stiprinimą. Agentūrinė medžiaga, apžvalgos, protokolai, pažymos, specialūs pranešimai.
Byloje esančioje LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 2-ojo poskyrio 1983-11-21 pažymoje „apie operatyvinio tyri mo objekto „Šamano“ ryšius“ (telkė apie save spekuliantus ir valiutininkus, spekuliavo antikvariniais daiktais, sidabro, aukso dirbiniais, užsiėmė pogrindine drabužių su užsienio firmų žen klais gamyba ir realizavimu) rašoma, kad „Šamanas“ pažinojo ir nuolat palaikė ryšius ir su Dekanidze Georgijumi Borisovičiumi, gimusiu 1937 metais, „žinomu KGB organams spekuliantu ir va liutininku“.
Sudomino vestuvių svečiai
Minėtoje byloje - agentūrinė medžiaga, apžvalgos, protoko lai, pažymos, specialūs pranešimai, surašyti pagal LTSR KGB 2-osios valdybos 1-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko Pe- tniūno agentūrinius pranešimus. 1984-01-13 parengtos pažymos duomenimis, buvo nustatyti Vilniuje gyvenę Georgijus ir Borisas Dekanidzės.
Šioje pažymoje teigiama, kad G. Dekanidzė - tai recidyvistas sukčius (rusų k. -mošenik), sėdėjęs kalėjime, užsiimantis spe kuliacija stambiu mastu, žinomas ir gerbiamas nusikaltėlių bei pogrindinio verslo verteivų Maskvoje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Odesoje, Tbilisyje ir 1.1.
Būtent šiuose buvusios Sovietų Sąjungos miestuose sovieti niais laikais suklestėjo ryškiausios Rusijos kriminalinio pasaulio žvaigždės.
Tų pačių metų sausio 21 d. B. Dekanidzė turėjo vesti nepilna metę, vestuvėse buvo laukiama Vilniaus pogrindinio verslo ver teivų ir senų draugų iš kitų miestų. Pažymoje rašoma, kad bus siekiama išsiaiškinti vestuvėse dalyvausiančius „delovych“ asme nis, ypač „gastrolierius“ (po Sovietų Sąjungą besibastančius nusi kaltėlius), jų tarpusavio ryšius ir konkrečius neteisėtus ketinimus. Byloje yra LTSR KGB 1984-01-20 rašto, adresuoto LTSR vi daus reikalų ministro pavaduotojui V. Žemguliui, 2-asis egzem pliorius apie rengiamas B. Dekanidzės vestuves, „į kurias gali at vykti VRM organus dominantys asmenys“. Rašte yra rezoliucija „drg. J. Dvarinui, medžiagai apie Dekanidzę“. Tada J. Dvarinas ėjo LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyr. operatyvinio įgaliotinio pareigas.
Byloje yra 1984 metų vasario mėn. surašytų agentūrinių pra nešimų LTSR KGB 2-osios valdybos 1-ojo skyriaus 1-ajam po skyriui apie B. Dekanidzės vestuvėse dalyvavusius asmenis.
Užsienio valiuta, ginklų kontrabanda
Ilgametis prokuroras Gintaras Jasaitis teigė, kad KGB vykdė vidinę žvalgybą ir kontržvalgybą.
Ką tai reiškė? „Tarkim, tam tikri asmenys dirba su užsienio valiu ta - JAV doleriais, Vokietijos markėmis arba su tais „Vnešposyl- torg“ čekiais, - aiškino G. Jasaitis. - Štai G. Dekanidzė visą laiką kontroliuodavo tuos žmones, jis siūlydavo lyg ir tarpininko pas laugas - supirkinėdavo „Vnešposyltorg“ čekius. Kadangi tai buvo iš esmės užsienio valiutos pakaitalas, KGB, vykdydama savo žvalgybinę funkciją, kontroliavo tą situaciją. Kad kokios nors užsienio specialiosios tarnybos nedarytų įtakos Vilniaus mieste ir kad nespręstų per tuos asmenis savo kokių nors žvalgybinių reikalų ar neturėtų tam tikrų interesų.“
Buvęs aukštas ir įvairios pikantiškos informacijos sukaupęs Lietuvos kriminalistas Visvaldas Račkauskas patvirtino, kad „Vilniaus brigados“ nariai bendravo su užsienio valstybių nusi kaltėliais.
„Vilniaus brigadą“ sudarė tiek lietuviai, tiek rusakalbiai. Buvo įvairių tautybių, ne tik lietuviai ir rusai. Šioje nusikalstamoje or ganizacijoje buvo lenkų, žydų. Jie užsiėmė ir kontrabandine vei kla, - faktus dėstė V. Račkauskas. - Būtent dėl to KGB ir užsiėmė jais. Juk tai susiję su kitų valstybių galimybėmis žvalgyti - tiek Lietuvą, tiek Sovietų Sąjungą. Galų gale „brigadiniai“ migravo. Jų maršrutai driekėsi ne tik per Vilnių, bet ir Rygą, Maskvą, Mins ką, Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą). Yra net ir Vakarų valstybės, tas pats Izraelis. Ir ginklų kontrabanda. Ginklai keliavo ir iš Vakarų, ir iš Rusijos.“
Viename fondų saugomos šifrotelegramos teksto duomeni mis, operatyvinio tyrimo byla „Staja“, sudaryta grupei asmenų (pastovi nusikalstama asmenų grupė, organizuota smurtiniams veiksmams), pradėta 1989 metų balandžio mėn. paraleliai su operatyvinio tyrimo byla „Chiščnik“ (kontrabanda), iškelta B. Dekanidzei, iki išvykimo į užsienį gyvenusiam Vilniuje.
Bylų objektai devintojo dešimtmečio pradžioje susibūrė į grupę, užsiėmusią spekuliacija valiuta ir „Vnešposyltorg“ čekiais, sukčiavimu ir reketu. „Vilniaus brigados“ aktyvumas gerokai su mažėjo 1987 metais, grupės lyderiui B. Dekanidzei ir dar vienam autoritetingam nariui - Grigorijui Donskichui - išvykus nuolat gyventi į JAV.
1989- ųjų pradžioje „Chiščnik“ neva gavo VFR pilietybę, rug pjūčio mėn. atvyko į Lietuvą prisidengdamas bendros lietuvių ir vokiečių įmonės steigimu. Nuo to laiko jis nuolat būdavo Lietu vos teritorijoje, vadovavo „Vilniaus brigados“ veiklai, trumpam išvykdavo į VFR ryšiams tarp emigrantų palaikyti.
Literinėje byloje Nr. 1388 skelbiama, kad gauta signalų apie organizuotą nusikalstamumą, pažeidžiantį valstybės saugumo interesus, patikrinimo medžiaga, kurioje nurodoma, jog G. De kanidzė, prekiavęs ginklais, turėjo ryšių su milicijos ir KGB dar buotojais.
Čia prisegta ir Vilniaus vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos 6-ojo skyriaus 1989-11-29 pažyma apie asmens apklau są, kurioje yra duomenų apie turguose plėšikavusią ir „mokes čius“ rinkusią Igorio ir Olego Achremovų (kaip žinoma, I. Ach- removas 1993-iųjų spalį paleido mirtinus šūvius į žurnalistą V. Lingį, o jo brolis Olegas prieš keletą metų įkliuvo dėl prekybos moterimis) grupę, kuri turėjo ryšių su „Vilniaus brigados“ na riais I. Tiomkinu, O. Mikloševičiumi ir kt.
1990- 09-03 surašyta pažyma apie susitikimą su patikėtiniu, joje rašoma apie Gibono (Tadeušo Vasilevskio, šiuo metu atlie kančio bausmę už narkotikų prekybą) brigadą.
Bene kurioziškiausią situacija saugumo darbuotojų aprašyta raporte 1990-07-17:1. Tiomkinas, atėjęs į LTSR KGB pastatą,
ati-davė pistoletą su šoviniais, kurį, jo žodžiais, prieš keletą minučių atėmė iš jaunuolio pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte.
Apie „Lietuvos" viešbutį sklandė anekdotai
Visas užsieniečių lankomas vietas KGB sekdavo itin akylai. Kad saugumiečiams būtų patogiau dirbti, Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, jog užsieniečiai privalo apsistoti ne jiems patikusia me, o konkrečiame, dažniausiai netgi vieninteliame, tik užsienio turistams skirtame viešbutyje.
Vilniuje tais laikais aukščiausias po Televizijos bokšto pastatas buvo viešbutis, tuomet vadinęsis „Lietuva“ (dabartinis „Radis- son Blu Hotel Lietuva“. - Red.). Kaip ir visi kiti Sovietų Sąjun goje specialiai užsieniečiams pastatyti viešbučiai, „Lietuva“ buvo kimšte prikimšta klausymosi ir stebėjimo įrangos. Jos buvo tiek, kad kartais būdavo anekdotinių situacijų.
„Kartą „Lietuvos“ viešbutyje nukrito lubos ir pakibo ant lai dų, - prisimena J. Rimkevičius. - Taip iš tiesų buvo, nes tais lai kais vyko totalinis, ypač užsieniečių, sekimas.“
Anot G. Jasaičio, „Lietuvos“ viešbutis tada buvo išskirtinė vieta visame mieste, nes jame veikusiuose restoranuose atvykė liai galėdavo atsiskaityti užsienio valiuta. „Brigados“ žmonės ten turėjo pažįstamų ir leisdavo vakarus, - pasakojo G. Jasaitis. - Kiek suprantu, saugumiečiai kontroliuodavo ir tokiu pat būdu sekdami juos, o galbūt net ir atskirus „Brigados“ narius užsiver bavę KGB darbuotojai galėdavo gauti žvalgybinės informacijos apie tam tikrus procesus ir apie tai, ką patys „brigadiniai“ daro. Savaime suprantama, kad KGB galėjo juos ir persekioti, pradėti tyrimus, sodinti į kalėjimą, bet greičiausiai jiems buvo paranku turėti tokius informacijos šaltinius.“
Tačiau net ir pernelyg įšilę nuo alkoholio senosios kartos Vil niaus nusikaltėliai laikėsi griežtos konspiracijos. „Šiame daugia aukščiame viešbučio pastate daug kur buvome sumontavę anuo met modernius klausymosi įrenginius, - per vieną susitikimų man yra sakęs vienas buvusių aukščiausių Vilniaus kagėbistų. - Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, kartais jie mus vis dėlto pergudrau davo: svarbiausius nusikalstamos veiklos klausimus „brigadiniai“ apsvarstydavo leisdamiesi lėtai judančiu liftu.“
Verchai dirbo struktūroms?
Verbuodami Lietuvos gangsterius kagėbistai dviračio neišra- dinėjo, naudojosi senu kaip pasaulis botago ir meduolio princi pu. Bendradarbiausi - ir mes užmerksime akis prieš tavo nusi kaltimus, atsisakysi - sėsi į kalėjimą. Saugumiečiams buvo nu sispjauti, kad jų agentus pasodinti už grotų sąžiningai stengiasi paprasti kriminalistai. Įkliuvusius jie paprasčiausiai išlaisvinda vo, niekam nieko neaiškindami.
„Buvo tokių faktų, kurie mums, kriminalistams, buvo keisti, nesuprantami, gal net ir įžeidžiantys mus, nes mes vykdėme savo kriminalinį tyrimą prieš žmones, kurie užsiėmė neteisėta veikla, o iš mūsų tas bylas perimdavo. 1987 metais mes - dori, sąžinin gi pareigūnai - negalėjome žingsnio žengti už sienos nenuėję ilgo kelio dėl leidimų ir viso kito, o banditams leisdavo važiuoti į Ameriką, Izraelį, Vokietiją. Akivaizdu, kad buvo tiesioginis inte resas“, - kalbėjo J. Rimkevičius.
Buvęs ilgametis Kauno kriminalinės milicijos darbuotojas Jurijus Liaškinas visiškai atvirai pareiškė, kad net didžiausi nu sikalstamo pasaulio autoritetai bendradarbiavo su teisėsaugos struktūromis.
„Man atrodo, kad visi tie vadinamieji verchai dirba visokioms struktūroms. Ką aš dabar galiu kalbėti... Pagauni, nuveža į Vil nių, į saugumo skyrių, ir jie po trijų dienų išeina į laisvę. Tokiu būdu jie savo darbą atlieka, ir viskas“, - sakė J. Liaškinas.
Kriminalistams puikiai apie nusikaltėlių pasaulį informuotų saugumiečių pagalba būtų tikrai pravertusi. Tačiau KGB į jų po reikius ar norus nekreipė jokio dėmesio. Tai tęsėsi dešimtmečius ir pradėjo keistis tik tuomet, kai Lietuva pradėjo vaduotis iš oku pantų jungo. Bet net ir tada kagėbistai daugiau vaidino, kad pa deda policijos pareigūnams, o ne iš tiesų rimtai bendradarbiavo su operatyvininkais.
„Kai mes atėjome darbuotis, kiek KGB dar gyvavo? Metus ar pusantrų. Su jais dirbome tik vienintelėje garsioje reketininkų sulaikymo operacijoje, o daugiau nieko bendra su jais nebuvo, - pasakojo buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tar nybos darbuotojas Artūras Tepelys. - Bet man susidarė įspūdis, kad KGB visą laiką apie visus turėjo pakankamai informacijos, tačiau mes iš jų jos negaudavome. Na, gal valdžia ką nors ir gavo, o mes buvome, ko gero, per žemas lygis, kad gautume iš jų rei kiamos informacijos. Į visas nusikaltėlių stebėjimo, sulaikymo operacijas patys eidavome ir patys filmuodavome. Pamenu, gal 7 ar 8 kasetes buvome prifilmavę. Iš KGB jokios informacijos negavome, tad viską patiems nuo nulio reikėjo daryti.“
Ilgametis kriminalistas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas pasakojo, kad, 1989 metais suformavus Organizuoto nusikalstamumo ty rimo tarnybą, KGB darbuotojams reikėjo ką nors parodyti, nes jie jau matė, jog negali tik disidentų gaudyti. „Tada jiems reikė jo save pateikti kaip kovotojus su nusikalstamumu, korupcija, tad natūralu, kad ir tas savo pagrindines politinio persekiojimo
funkcijas pakeitė naujais žygiais. Nežinau, kiek jie kovojo su nu sikalstamumu, bet aš to visiškai nejutau“, - tvirtino A. Sadeckas.
H. Daktaras padėjo saugumiečiams
Saugumiečiai dirbo ne tik su „Vilniaus brigada“ - jie savų agentų turėjo visose didžiausiose Lietuvos gaujose. Kartais nusi kaltėlių pagalbos jiems prireikdavo pačiose netikėčiausiose situ acijose. Viena ypač pikantiška istorija nutiko Kaune.
Maždaug 1985-1986 metais šalia tuomet populiaraus ir pres tižiniu laikyto Kauno Žaliakalnyje veikusio „Tartu“ restorano buvo apšvarinti brangią sekimo techniką automobilyje palikę KGB agentai. Iš pradžių pavogtą aparatūrą saugumiečiai bandė surasti savo jėgomis. Nepavykus kagėbistai buvo priversti nusi žeminti ir kreiptis pagalbos į kolegas iš Vidaus reikalų ministe rijos (VRM), nors šiaip jau jie j tuomečius milicininkus visada žiūrėdavo iš aukšto. Kriminalistai jiems suorganizavo susitiki mą su tuomet dar jauna, kylančia Kauno kriminalinio pasaulio žvaigžde - Henriku Daktaru.
Apie tai atvirai pasakojo ir pirmuosius mūsų šalies banditus akylai stebėjęs Marijonas Misiukonis. Iš KGB į vidaus reikalų mi nistro pavaduotojo pareigas paskirtas vilnietis 1989-1990 metais užėmė ir vidaus reikalų ministro postą.
„Toks įvykis buvo gal 1985 metais. Tuomet KGB darbuotojai slėpė, kad pavogta, arba jie patys tyrė tą vagystės faktą, bet ne galėjo ištirti ir kreipėsi į kolegas VRM, - prisimena M. Misiu konis. - Mes su A. Sadecku nuvažiavome į Kauną, paprašėme, kad suorganizuotų ir iškviestų į Kauno milicijos valdybą patį H. Daktarą. Toks pokalbis iš tiesų įvyko. Mes jam pasakėme: duo dame porą dienų ir surandi. Ir ką jūs manote? Po poros dienų jis
ateina ir sako: tie daiktai yra ten ir ten, o tas ir tas nuskandinta Nemune. Vagys išsigando, pamatė, kad čia rimti dalykai. Taigi toks pokalbis buvo ir įdomiausia, kad jame iš pradžių dalyvavo du tuomečiai Kauno vidaus reikalų valdybos vadovai. Tačiau H. Daktaras atsisakė prie jų kalbėti, kalbėjo tik su manimi ir A. Sa- decku. Dėl ko jis jais nepasitikėjo, nežinau. Matyt, pas juos buvo kokia nors sukaupta informacija, ir jam atrodė, kad tais žmonė mis negalima pasitikėti.“
Ryšio kabelis nutiestas tiesiai
Nuo šių įvykių praėjus dešimtmečiui trikampyje „mafija - KGB - klausymosi bei sekimo aparatūra“ viskas apvirto aukštyn kojomis. Dabar jau buvę KGB darbuotojai netgi padėjo Kauno Daktarų šulams įsirengti savo klausymosi centrą.
„Buvo gauta duomenų, kad Daktarai turi pokalbių telefonu klausymosi centrą, o jame dirba vienas buvęs KGB darbuotojas, kuris užsiėmė elektronine žvalgyba, - prisimena buvęs ilgametis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupci jos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras, dabar advoka tas Algimantas Kliunka. - Tada buvo kalbama, kad tiesiog prie „Kauno telekomo“ skyriaus net kabelis nutiestas, mat greta esan čioje Ryšių gatvėje buvo išnuomotas butas, kur Daktarai klausėsi savo priešininkų, konkurentų, savo grupuotės narių, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų pokalbių. Tada nurodžiau vienam žmo gui surinkti duomenis. Tačiau šaltiniai neiškentė ir pranešė kitai institucijai - Kauno policijai. Buvo uždelsta ir kai jie įsiveržė į tą ryšių centrą, viskas jau buvo išmontuota. Bet vėliau tą bylą tyrėme ir ištyrėme. Vieną asmenį už tai teisė, bet jis pakeitė paro dymus, aiškino, kad šiame centre dalyvavo ne tik Daktarai, bet ir buvę KGB vadovai. Buvo faktų, kad prieš Nepriklausomybės
at-kūrimą vienu metu centrui vadovavo vienas Lietuvos padalinio generolas. Tačiau to nepavyko tinkamai patvirtinti, nes jis vėliau tų parodymų nedavė.“
Daktarų ir Išsižiojėlio orgijos Palangoje
Nors beveik tris dešimtmečius aktyviai visoje šalyje veikusių H. Daktaro ir jo vyrų bylos nusikaltimų tyrimas buvo baigtas tik 2013-ųjų birželio 14-ąją, kai jis pats Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo visiems laikams pasiųstas už grotų, saugumie čiai šia specifine publika ėmė domėtis gerokai anksčiau.
Tačiau tuomet, 1985-aisiais, KGB dar buvo galinga jėga, su kuria buvo privalu skaitytis. Nors saugumiečiai, padedami H. Daktaro, ir atgavo pavogtą savo aparatūrą, didelio dėkingumo jie jam nejautė. Kaip aiškėja iš senų KGB dokumentų, tais pačiais 1985-aisiais, padedant saugumiečiams, buvo tyliai iš pareigų at leistas su Daktarais glaudžius ryšius palaikęs aukštas tuometės Kauno milicijos vadovas.
Svetainėje kgbveikla.lt esančiame rašomąja mašinėle rusų kalba užpildytame operatyvinių darbuotojų metinės ataskaitos dokumente skelbiama, kad 1985 metais, kaip manoma, H. Dak taras (nors pažymoje minimas kaip Henrikas Diktoras. - Red.), tuomet Kaune Daktariukais vadintos grupuotės veikėjas, palaikė glaudžius ryšius su vienu aukščiausių tuometės Kauno milicijos vadovų Smulkiu (kažkodėl šio asmens vardas senose bylose ne minimas).
Saugumiečių ataskaitose rašoma, kad Smuikys esą dažnai lan- kydavęsis H. Daktaro namuose. Neva buvo surinkęs konfidenci alių duomenų apie įvykdytus ir planuojamus banditų iš Vilijam polės išpuolius ir manoma, kad reguliariai informuodavęs Dak tariukus apie prieš juos ruošiamus milicijos darbuotojų reidus.
Kalbėta, kad šie jų draugiški susitikimai Vilijampolės rajone pernelyg ilgai neužtruko, nes „techniškai įsikišus KGB vyru kams“ Smuikys buvo atleistas iš įtakingo tuometės milicijos pos kyrio vadovo posto. Savaime suprantama, sovietinės santvarkos metais niekas iš aukščiausių valdžios žmonių nenorėjo panašių sensacijų. Taigi visa ši Kauno milicijai gėdą užtraukusi istorija buvo tyliai užglaistyta.
O Daktarų gaujoje paskutiniais sovietinės epochos metais, maždaug 1988-1989-aisiais, KGB netrukus įsigijo savo akis ir ausis - Algutį Edvardą Tamulį, žinomą Algelio arba Išsižiojėlio pravardėmis.
„Tamulis buvo visiems geras. Ir policijai, ir nusikaltėliams, - prisimena J. Liaškinas. - Na, jis toks rėksnys. Bet atrodė kaip in teligentas, mėgdavo po restoranus vaikščioti, su panelėmis ryšį palaikydavo. Turėjo pinigų, vadovavo Aleksoto turgui, Palangoje turėjo didžiulį namą. Jis buvo iš tų, kurie patys niekur tiesiogiai nesikišdavo.“
Archyve saugomi užrašai su LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1990-01-04 pažyma apie pokalbį su tardomuoju apie buvusį iki nuteisimo 1988 m. Daktarų gaujos narį A. E. Ta mulį, gyvenusį Palangoje.
Kitame fonde saugoma LTSR KGB Klaipėdos ir Lietuvos jūrų baseino skyriaus 13-ojo poskyrio 1991 m. sausio-vasario mėn. pažyma, nutarimas apie 1990-01-22 pradėtos operatyvinio pa tikrinimo bylos Nr. 2349 (pastovios nusikalstamos asmenų gru pės, organizuotos prievartiniams veiksmams) objektą „Tomas“ - A. E. Tamulį, 1988 m. atvykusį gyventi į Palangą iš Kauno, kur dalyvavo nusikalstamoje Daktariukų grupuotėje. Fondo K-l kartotekos Nr. 20 kortelėse rašoma, kad A. E. Tamulis vadovavo grupei asmenų, kurie užsiėmė turto prievartavimu, kėlė riaušes, priešindavosi milicijai, ieškojo galimybių įsigyti ginklų.
A. Sadeckas labai gerai prisimena senosios Kauno mafijos le gendą A. E. Tamulį, nes vasarodamas Palangoje ne kartą jį buvo sutikęs. „Jis man pasirodė labai įžūlus, pernelyg savimi pasiti kintis. Palangoje susitikę jie mus vos ne kuo toliau siuntė - teko keletą parų skirti. Atsėdėjo už savo įžūlumą, - pasakojo A. Sa deckas. - Dar kažką buvo pridaręs. Bet jis nebuvo ta figūra, kuri mus labai domintų dėl nusikaltimų darymo. Jis atliko tokį išsi žiojėlio vaidmenį, tikrai nebuvo labai reikšminga figūra. Turėjo ryšių, bet kad būtų dalyvavęs konkrečiuose nusikaltimuose, kad kiti banditai juo būtų labai pasitikėję, neteko girdėti.“
A. Sadecko nuomone, Išsižiojėlis kažin ar buvo vertingas in formacijos šaltinis sovietų saugumui. Banditai juo ne itin pa sitikėjo ir svarbiausiose jų operacijose jis nedalyvaudavo. A. E. Tamulis Daktarams labiausiai pravertė tuomet, kai įsigijo Palan goje, Žvejų gatvėje, namą.
„Kai jis persikėlė į Palangą, manėme, kad jie, matyt, nori užimti Palangoje ir Klaipėdoje tam tikrą bazę - turbūt ir turto prievartavimo prasme, ir savo įtakos prasme, nes būtent Palango je tada prasidėjo prekyba falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, -
prisimena A. Sadeckas. - Gal Palangoje jis jiems ir buvo dėl ko nors reikalingas. Aš šiame mieste su juo susitikdavau, gatvėje mane sutikęs kaskart šnekindavo.“
Netrukus kriminalistai išsiaiškino, kad Išsižiojėlio namas Pa langoje yra tarsi poilsio bazė privilegijuotiems Daktarų gaujos nariams. O siautėjo Kauno Daktarai Palangoje kaip reikiant. Ku rorto senbuviai pasakojo, kad Kauno gangsteriai savo galią ir ne baudžiamumą demonstruodavo tuomet garsiausiame Palangos „Gabijos“ restorane. Čia agresyviai nusiteikę kauniečiai dažnai įsiveldavo į muštynes, iki paryčių girtuokliaudavo, priekabiau davo prie moterų. O neretai, nuvažiavę į Žvejų gatvėje esantį Iš sižiojėlio namą, prievartaudavo jaunas merginas.
