Saugumiečiai dirbo ne tik su „Vilniaus brigada“ - jie savų agentų turėjo visose didžiausiose Lietuvos gaujose. Kartais nusi kaltėlių pagalbos jiems prireikdavo pačiose netikėčiausiose situ acijose. Viena ypač pikantiška istorija nutiko Kaune.
Maždaug 1985-1986 metais šalia tuomet populiaraus ir pres tižiniu laikyto Kauno Žaliakalnyje veikusio „Tartu“ restorano buvo apšvarinti brangią sekimo techniką automobilyje palikę KGB agentai. Iš pradžių pavogtą aparatūrą saugumiečiai bandė surasti savo jėgomis. Nepavykus kagėbistai buvo priversti nusi žeminti ir kreiptis pagalbos į kolegas iš Vidaus reikalų ministe rijos (VRM), nors šiaip jau jie j tuomečius milicininkus visada žiūrėdavo iš aukšto. Kriminalistai jiems suorganizavo susitiki mą su tuomet dar jauna, kylančia Kauno kriminalinio pasaulio žvaigžde - Henriku Daktaru.
Apie tai atvirai pasakojo ir pirmuosius mūsų šalies banditus akylai stebėjęs Marijonas Misiukonis. Iš KGB į vidaus reikalų mi nistro pavaduotojo pareigas paskirtas vilnietis 1989-1990 metais užėmė ir vidaus reikalų ministro postą.
„Toks įvykis buvo gal 1985 metais. Tuomet KGB darbuotojai slėpė, kad pavogta, arba jie patys tyrė tą vagystės faktą, bet ne galėjo ištirti ir kreipėsi į kolegas VRM, - prisimena M. Misiu konis. - Mes su A. Sadecku nuvažiavome į Kauną, paprašėme, kad suorganizuotų ir iškviestų į Kauno milicijos valdybą patį H. Daktarą. Toks pokalbis iš tiesų įvyko. Mes jam pasakėme: duo dame porą dienų ir surandi. Ir ką jūs manote? Po poros dienų jis
ateina ir sako: tie daiktai yra ten ir ten, o tas ir tas nuskandinta Nemune. Vagys išsigando, pamatė, kad čia rimti dalykai. Taigi toks pokalbis buvo ir įdomiausia, kad jame iš pradžių dalyvavo du tuomečiai Kauno vidaus reikalų valdybos vadovai. Tačiau H. Daktaras atsisakė prie jų kalbėti, kalbėjo tik su manimi ir A. Sa- decku. Dėl ko jis jais nepasitikėjo, nežinau. Matyt, pas juos buvo kokia nors sukaupta informacija, ir jam atrodė, kad tais žmonė mis negalima pasitikėti.“
Ryšio kabelis nutiestas tiesiai
Nuo šių įvykių praėjus dešimtmečiui trikampyje „mafija - KGB - klausymosi bei sekimo aparatūra“ viskas apvirto aukštyn kojomis. Dabar jau buvę KGB darbuotojai netgi padėjo Kauno Daktarų šulams įsirengti savo klausymosi centrą.
„Buvo gauta duomenų, kad Daktarai turi pokalbių telefonu klausymosi centrą, o jame dirba vienas buvęs KGB darbuotojas, kuris užsiėmė elektronine žvalgyba, - prisimena buvęs ilgametis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupci jos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras, dabar advoka tas Algimantas Kliunka. - Tada buvo kalbama, kad tiesiog prie „Kauno telekomo“ skyriaus net kabelis nutiestas, mat greta esan čioje Ryšių gatvėje buvo išnuomotas butas, kur Daktarai klausėsi savo priešininkų, konkurentų, savo grupuotės narių, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų pokalbių. Tada nurodžiau vienam žmo gui surinkti duomenis. Tačiau šaltiniai neiškentė ir pranešė kitai institucijai - Kauno policijai. Buvo uždelsta ir kai jie įsiveržė į tą ryšių centrą, viskas jau buvo išmontuota. Bet vėliau tą bylą tyrėme ir ištyrėme. Vieną asmenį už tai teisė, bet jis pakeitė paro dymus, aiškino, kad šiame centre dalyvavo ne tik Daktarai, bet ir buvę KGB vadovai. Buvo faktų, kad prieš Nepriklausomybės at-
kūrimą vienu metu centrui vadovavo vienas Lietuvos padalinio generolas. Tačiau to nepavyko tinkamai patvirtinti, nes jis vėliau tų parodymų nedavė.“
Daktarų ir Išsižiojėlio orgijos Palangoje
Nors beveik tris dešimtmečius aktyviai visoje šalyje veikusių H. Daktaro ir jo vyrų bylos nusikaltimų tyrimas buvo baigtas tik 2013-ųjų birželio 14-ąją, kai jis pats Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo visiems laikams pasiųstas už grotų, saugumie čiai šia specifine publika ėmė domėtis gerokai anksčiau.
Tačiau tuomet, 1985-aisiais, KGB dar buvo galinga jėga, su kuria buvo privalu skaitytis. Nors saugumiečiai, padedami H. Daktaro, ir atgavo pavogtą savo aparatūrą, didelio dėkingumo jie jam nejautė. Kaip aiškėja iš senų KGB dokumentų, tais pačiais 1985-aisiais, padedant saugumiečiams, buvo tyliai iš pareigų at leistas su Daktarais glaudžius ryšius palaikęs aukštas tuometės Kauno milicijos vadovas.
Svetainėje kgbveikla.lt esančiame rašomąja mašinėle rusų kalba užpildytame operatyvinių darbuotojų metinės ataskaitos dokumente skelbiama, kad 1985 metais, kaip manoma, H. Dak taras (nors pažymoje minimas kaip Henrikas Diktoras. - Red.), tuomet Kaune Daktariukais vadintos grupuotės veikėjas, palaikė glaudžius ryšius su vienu aukščiausių tuometės Kauno milicijos vadovų Smulkiu (kažkodėl šio asmens vardas senose bylose ne minimas).
Saugumiečių ataskaitose rašoma, kad Smuikys esą dažnai lan- kydavęsis H. Daktaro namuose. Neva buvo surinkęs konfidenci alių duomenų apie įvykdytus ir planuojamus banditų iš Vilijam polės išpuolius ir manoma, kad reguliariai informuodavęs Dak tariukus apie prieš juos ruošiamus milicijos darbuotojų reidus.
Kalbėta, kad šie jų draugiški susitikimai Vilijampolės rajone pernelyg ilgai neužtruko, nes „techniškai įsikišus KGB vyru kams“ Smuikys buvo atleistas iš įtakingo tuometės milicijos pos kyrio vadovo posto. Savaime suprantama, sovietinės santvarkos metais niekas iš aukščiausių valdžios žmonių nenorėjo panašių sensacijų. Taigi visa ši Kauno milicijai gėdą užtraukusi istorija buvo tyliai užglaistyta.
O Daktarų gaujoje paskutiniais sovietinės epochos metais, maždaug 1988-1989-aisiais, KGB netrukus įsigijo savo akis ir ausis - Algutį Edvardą Tamulį, žinomą Algelio arba Išsižiojėlio pravardėmis.
„Tamulis buvo visiems geras. Ir policijai, ir nusikaltėliams, - prisimena J. Liaškinas. - Na, jis toks rėksnys. Bet atrodė kaip in teligentas, mėgdavo po restoranus vaikščioti, su panelėmis ryšį palaikydavo. Turėjo pinigų, vadovavo Aleksoto turgui, Palangoje turėjo didžiulį namą. Jis buvo iš tų, kurie patys niekur tiesiogiai nesikišdavo.“
Archyve saugomi užrašai su LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1990-01-04 pažyma apie pokalbį su tardomuoju apie buvusį iki nuteisimo 1988 m. Daktarų gaujos narį A. E. Ta mulį, gyvenusį Palangoje.
Kitame fonde saugoma LTSR KGB Klaipėdos ir Lietuvos jūrų baseino skyriaus 13-ojo poskyrio 1991 m. sausio-vasario mėn. pažyma, nutarimas apie 1990-01-22 pradėtos operatyvinio pa tikrinimo bylos Nr. 2349 (pastovios nusikalstamos asmenų gru pės, organizuotos prievartiniams veiksmams) objektą „Tomas“ - A. E. Tamulį, 1988 m. atvykusį gyventi į Palangą iš Kauno, kur dalyvavo nusikalstamoje Daktariukų grupuotėje. Fondo K-l kartotekos Nr. 20 kortelėse rašoma, kad A. E. Tamulis vadovavo grupei asmenų, kurie užsiėmė turto prievartavimu, kėlė riaušes, priešindavosi milicijai, ieškojo galimybių įsigyti ginklų.
A. Sadeckas labai gerai prisimena senosios Kauno mafijos le gendą A. E. Tamulį, nes vasarodamas Palangoje ne kartą jį buvo sutikęs. „Jis man pasirodė labai įžūlus, pernelyg savimi pasiti kintis. Palangoje susitikę jie mus vos ne kuo toliau siuntė - teko keletą parų skirti. Atsėdėjo už savo įžūlumą, - pasakojo A. Sa deckas. - Dar kažką buvo pridaręs. Bet jis nebuvo ta figūra, kuri mus labai domintų dėl nusikaltimų darymo. Jis atliko tokį išsi žiojėlio vaidmenį, tikrai nebuvo labai reikšminga figūra. Turėjo ryšių, bet kad būtų dalyvavęs konkrečiuose nusikaltimuose, kad kiti banditai juo būtų labai pasitikėję, neteko girdėti.“
A. Sadecko nuomone, Išsižiojėlis kažin ar buvo vertingas in formacijos šaltinis sovietų saugumui. Banditai juo ne itin pa sitikėjo ir svarbiausiose jų operacijose jis nedalyvaudavo. A. E. Tamulis Daktarams labiausiai pravertė tuomet, kai įsigijo Palan goje, Žvejų gatvėje, namą.
„Kai jis persikėlė į Palangą, manėme, kad jie, matyt, nori užimti Palangoje ir Klaipėdoje tam tikrą bazę - turbūt ir turto prievartavimo prasme, ir savo įtakos prasme, nes būtent Palango je tada prasidėjo prekyba falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, -
prisimena A. Sadeckas. - Gal Palangoje jis jiems ir buvo dėl ko nors reikalingas. Aš šiame mieste su juo susitikdavau, gatvėje mane sutikęs kaskart šnekindavo.“
Netrukus kriminalistai išsiaiškino, kad Išsižiojėlio namas Pa langoje yra tarsi poilsio bazė privilegijuotiems Daktarų gaujos nariams. O siautėjo Kauno Daktarai Palangoje kaip reikiant. Ku rorto senbuviai pasakojo, kad Kauno gangsteriai savo galią ir ne baudžiamumą demonstruodavo tuomet garsiausiame Palangos „Gabijos“ restorane. Čia agresyviai nusiteikę kauniečiai dažnai įsiveldavo į muštynes, iki paryčių girtuokliaudavo, priekabiau davo prie moterų. O neretai, nuvažiavę į Žvejų gatvėje esantį Iš sižiojėlio namą, prievartaudavo jaunas merginas.
„Pamenu, kartą sėdime operatyvinėje dalyje ir mus pasiekia pranešimas, kad „Birutės“ restorane H. Daktaro žmonės nuėmė mergaitei auksinę grandinėlę, - prisimena J. Liaškinas. - Aišku, mes sėdame į autobusiuką, kaip ir priklauso, važiuojame į tą res toraną, mums parodo tuos triukšmadarius, visus iki vieno mes tuos Daktarus sulaikome. Jie nesipriešino, nes tą sykį turėjome ir vilkšunį, visi mums pasidavė. Kai visus atvežėme į Palangos milicijos budėtojų dalį, budėtojas net išsigando - ką jūs čia da rot? Atėjo ir ta mergina, sako: „Aš pareiškimo nerašysiu, bijau, nes kol ėjau į miliciją, mane čia kreivai nužiūrinėjo.“ Pasiūliau jai pasėdėti koridoriuje. Sulaikyti Daktariniai jos atsiprašė, ir Luras (Alvydas Viktoras Laurinavičius, miręs Daktarų gaujos autori tetas. - Red.) ar kuris ten jai atidavė savo grandinėlę. Ji daugiau pretenzijų jiems neturėjo. Taip aš su jais ir susipažinau. Kartą Palangoje pliaže prie manęs ir kitų mūsų darbuotojų priėję A. E. Tamulis ir Turistas (Vladimiras Seneckis, saviškių nužudytas Daktarų veikėjas, kurio palaikų iki šiol nepavyko surasti) pasakė: „Jūs ilsėkitės, mes išvažiuojam. Mes daugiau čia nebūsime.“ Vos tik mes po 10 dienų išvažiavome, jie ir vėl sugrįžo.“
Daktarų siautėjimas apogėjų pasiekė 1990-ųjų vasarą, kai būrys kauniečių tuomet madingiausiais aštuntojo ir devintojo modelio „Žiguli“ tamsintais langais suvažiavo į Palangą parody ti, kas yra tikrieji Lietuvos šeimininkai. Vietos policija su beveik šimtu agresyviai nusiteikusių banditų nepajėgė susidoroti. Tek davo kviestis pagalbą iš šalies.
„Tais laikais mus komandiruodavo į pajūrį palaikyti viešosios tvarkos. Ir pasiekė žinia, kad Palangą okupavo „kauniokai“. Tie siog masiškai. Atvyko gal 30 žmonių, - prisimena Jonas Laza- renka, kuris nuo 1991 iki 1994 metų vadovavo specializuotam teisėsaugos padaliniui - „Aro“ rinktinei. - Eidami nuo „Gabijos“ „Birutės“ link jie taškė praeivius vidury dienos. Mat ten, matyt,
nesėkmingai pabaliavojo nuo pusryčių iki pietų, na, ir keliavo. Mus pakėlė pagal pavojaus signalą, atlėkėme į Palangą ir tada juos gerokai pakutenome. Tai juos savotiškai išgelbėjo, tiksliau dalį jų, kurie gavo mažiausiai. Kai kurie pateko į bažnyčios kie mą. Tada aš jiems pasakiau: „Jūsų laimė, kad šventoriuje.“ Nors po to atvejo jie dar šventė kokią savaitę, tai vietos komisariato vyrai prašydavo: „Jonai, pavažiuokit į tokią ir tokią vietą įspėti, kad vėl nebūtų šitų bajerių.“ Vėl tekdavo važiuoti, bet pažindavo, ir viskas, ramu.“
Prasidėjus visuotinei privatizacijai A. E. Tamulis užmezgė ry šius su tuomet įtakingiausiu Rygos mafiozu Viktoru Abakumovu. Jie rimtai svarstė idėją įkurti lošimo namų tinklą anuomet pres tižiniais laikytuose buvusios Sovietų Sąjungos kurortuose Sočyje ir Jaltoje. Tačiau 1991-ųjų rugsėjį V. Abakumovas Rygoje buvo nušautas. Praėjus kelioms dienoms į V. Abakumovo laidotuves atvyko ir bičiulis iš Kauno. Iškart po laidotuvių Išsižiojėlis buvo rastas mirtinai subadytas. Tikslios jo mirties aplinkybės ir užsa kyto kruvino akto dalyviai nenustatyti. Negailestingame mafijos kare jis krito kaip pirmasis lietuvis gangsteris. Kartu užsimezgė viena painiausių per visą nepriklausomos Lietuvos mafijos isto riją nužudymo bylų.
Keistoje kompanijoje - ir generolas
Fondo K-l kartotekos Nr. 20 kortelių duomenimis, grupi nio operatyvinio tyrimo bylos Nr. 2339, kurią vedė LTSR KGB Kauno skyriaus 2-ojo poskyrio vyr. operįgaliotinis Aleksandras Volobujevas, objektų įskaitos priežastys buvo šios: Jonas Biels kis (nedirbantis) ir Arikas Pastuškovas (nedirbantis) - „akcijų išimant piliečių ir kooperatyvų materialines vertybes jėga arba apgaule organizavimas ir vykdymas“.
Mejeris Velionskis (sporto treneris, kalbama, kad šiuo metu gyvena Amerikoje), kooperatyvo „Tauras“ nariai Česlovas Jezers- kas (garsus Lietuvos kariuomenės generolas, 2009 m. siekęs šalies prezidento posto, tačiau galiausiai tokios galimybės atsisakęs) ir Artūras Juškevičius-Juškė (buvęs Kauno banditų veikėjas) - „grupės, užsiimančios pinigų išėmimu iš kooperatyvų, nariai“.
Kooperatinio susivienijimo „Interkoop“ pirmininkas Rober tas Bado ir šio susivienijimo revizorius Benjaminas Podkamens- kis, Abramas Levinas (iš profesijos gydytojas, nedirbantis) - „grupės, užsiimančios pinigų išėmimu iš kooperatyvų, nariai, sudarė neteisėtus sandorius su užsienio firmomis susivienijimo „Interkoop“ vardu“.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teigimu, išlikusiuose KGB archyviniuose fonduose daugiau duo menų apie kriminalines gaujas, vadintas Kauno Daktarais, ir jiems vestų operatyvinės įskaitos bylų „įgroki“, „Tomas“ nerasta. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos komunistų partijos archyviniuose fonduose duomenų apie šias kriminalines gaujas irgi nerasta.
Nemalonumai dėl pikantiško filmo vaizdajuostės
KGB veikla neapsiribojo vien tik žvalgyba ar kontržvalgyba. Sovietų saugumas akylai sekė, ar nekyla grėsmė komunistinės nomenklatūros valdžiai. Kadangi sovietiniam režimui labiau siai priešinosi inteligentai ir menininkai, KGB aktyviai verbavo agentus tarp jaunų kūrėjų.
Apie nežabotą KGB siautėjimą „Mafijos kronikose“ įdomią istoriją pateikė ir Juozas Ruzgas - žymus Lietuvos skulptorius ir žurnalistas, sukūręs nemažai garsių kūrinių, daugiausia Kauno
miestui, pirmosios Lietuvos televizijos komandos narys, pirma sis televizijos dailininkas-operatorius.
„Grįžęs į bendrabutį papasakojau vienam bičiuliui, kad mane verbuoja, - prisimena J. Ruzgas. - Jis man sako: „Sakyk, kad esi nepatikimas - naktį gali išsiplepėti.“ 1984 metais mane stengėsi pasodinti.“
Gudrybe iš KGB pinklių išsisukęs J. Ruzgas į saugumiečių tin klus vis dėlto pakliuvo daugiau nei po dešimtmečio. Tik jau ne kaip agentas, o kaip antisovietinės propagandos skleidėjas. Vie nas pirmųjų Kaune įsigijęs tuo metu beprotiškus pinigus kaina vusį vaizdo magnetofoną, menininkas vakarietiškus filmus rodė savo draugams ir pažįstamiems. Gandas apie tai netrukus pasie kė saugumo ausis.
„Vieną naktį prie mano namo atvažiuoja autobusiukas su už rašu KGB CCCR Kažkodėl didžiausiomis raidėmis. Aišku, visi kaimynai, kurie pamatė, mirė iš baimės, o ką jau man kalbėti. Įsiveržė, prasidėjo krata, - prisimena J. Ruzgas. - Visur knisosi, net židinio kamine ieškojo. Surinko visas kasetes, kurios buvo pas mane, tarp jų buvo vienas erotinis filmas „Graikė smagurė“. Žinau, jog po kiek laiko šį filmą rodė net Leningrado televizi ja, o man pripaišė, kad aš pornografiją platinu. Paskui visuose raštuose buvo parašyta, kad Ruzgas užsiima antisovietine veikla. Asmeniškai Petras Griškevičius (buvęs tuometis sovietinės Lie tuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius) paskambino Dai lininkų sąjungos pirmininkui Konstatinui Bogdanui ir pasakė: šitą reikia skubiai išmesti iš Dailininkų sąjungos. Taip ir buvo padaryta. Po to nutrūko visi užsakymai, viskas.“
Dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po nepriklau somybės atgavimo, tokia ideologinė cenzūra atrodo juokingai.
Kauno Daktarai paniką kėlė ne tik lapių augintojams
Tolesnės Sovietų Sąjungoje vykdomos ekonominės reformos (1986-1988 metais), ypač kooperatyvų steigimasis, sudarė dar palankesnes sąlygas organizuotam nusikalstamumui plėtotis. Tuomečiai įstatymai ir kiti teisės aktai draudė teisėsaugos insti tucijoms kontroliuoti ir daryti įtaką kooperatyvų steigimo ir vei klos procesams, kartu užkirto kelią negatyvių procesų kontrolei. Liberalizuojant ekonominę sistemą ir silpnėjant totalitarinio re žimo gniaužtams susidarė geresnės sąlygos mažiau kontroliuoja mai nusikalstamai veiklai.
Į tai akimirksniu sureagavo kriminalinis pasaulis - iš pradžių stichiškai, po to įgaudamas vis organizuotesnes veiklos formas, pasireiškiančias turto grobimu, reketu, kitais savanaudiškais nu sikaltimais, teisėtai stambų kapitalą įgijusių asmenų terorizavi mu.
Šiame knygos skyriuje siūlau atidžiau pažvelgti, kaip atsitiko, kad būtent Kaune ir būtent prieš tris dešimtmečius susiformavo busimasis gaujos branduolys.
Kauno „šeimų" tarybos pirmininkas
Kamera, kurioje vienas virš kito įtaisyti gultai, vienam žmo gui skirti 2 kvadratiniai metrai ploto, galioja teisė per mėnesį išleisti neribotą pinigų sumą, galima nueiti į vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, vieną kartą per savaitę pasikalbėti telefonu ir kasdien pusantros valandos pasivaikščioti ankštame kiemelyje.
Toks gyvenimas laukia praeityje garsaus Kauno nusikaltėlių šulo H. Daktaro, pravarde Henytė, jei Lietuvos apeliacinis teis-
mas nepakeis Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio. Jis He- nytei 2013 m. birželio 14 dieną paskyrė kalėjimą iki gyvos galvos.
H. Daktaro teistumai ir bausmės: 1976 metais už chuliga nizmą nuteistas 1 metams pataisos darbų.
1977-aisiais už chuliganizmą skirti 2 metai laisvės atėmimo. 1987 metais už vagystes ir plėšimus pirmąsyk kaip Daktarų gaujos atstovas įkalintas 8 metams.
1997-aisiais už turto prievartavimą ir poveikį liudytojui jam skirti 7 metai ir 6 mėnesiai nelaisvės bei 15 tūkst. litų bauda.
2006-aisiais už turto prievartavimą ir poveikį liudytojui lais vės neteko 2 metams ir 9 mėnesiams ir gavo 10 tūkst. litų baudą. 2006-2008 metais H. Daktaro įtaka Kauno nusikaltėlių pa saulyje smarkiai prislopo. Kalbėta, kad jis rimtai svarstė galimybę prisišlieti prie jaunosios kartos nusikaltėlių, tačiau buvo atstum tas. Tuomet aukštai galvą ėmė kelti jaunieji banditai iš Agurkinių ir Kamuolinių grupuočių. Tačiau pastaruoju metu pagrindiniai gaujų lyderiai taip pat pasodinti už grotų ir laukia teismo.
Paskutinėje Daktarų gaujos byloje H. Daktaras - vienas iš nedaugelio savo gaujos narių, nesutikusių bendradarbiau ti su teisėsaugos pareigūnais ir nepripažinusių savo kaltės. Nenorėdami iki gyvenimo pabaigos likti už grotų, kaltę pripaži no beveik visi jo bendrininkai. Jų pasakojimai apie boso padary tus nusikaltimus ir lėmė H. Daktarui skirtą bausmę.
Iki šiol nuo pašalinių akių saugomuose policijos archyvuose ir toje pačioje Daktarų byloje yra daugybė nuotraukų iš anuomet garsiajame „Vilijos“ restorane rengtų mafijos puotų - gimtadie
nių, vestuvių, vaikų krikštynų.
Tie patys asmenys, kurie pastaraisiais metais davė parodymus bylos tyrėjams, anuomet - 1993-1997 metais, pasipuošę bran giais kostiumais, laikydami taureles su prašmatniais gėrimais, simpatiškų moterų kompanijose mielai pozuodavo Daktarų po būvius nedrąsiai fiksuojantiems samdytiems fotografams ir ope ratoriams.
„Tais laikais „Vilijoje“ buvo surengta nemažai Daktarų puo tų. Ne vieną valandą esame praleidę žiūrėdami, analizuodami vaizdo įrašus. Į akis krito tai, kad asmenų, priskiriamų nusikals tamoms struktūroms, atsivestos moterys paprastai prie stalų sė dėdavo kukliai, nebuvo linksmos. Jos atrodė kaip žemę pardavu- sios. Jų vyrai, sėdintys šalia, vieni su kitais bendrauja, broliuojasi, tačiau juos filmuojančio operatoriaus nevaro į šalį, nepuola, nes, akivaizdu, jiems duota komanda filmuotis istorijai“, - sakė Lietu vos kriminalinės policijos biuro senbuvis.
Jis nemažai darbavosi analizuodamas įvairiausius Daktarų grupuotės vaizdo įrašus, kad geriau išsiaiškintų Vilijampolės gaujos psichologiją, tikruosius elgesio motyvus ir kita.
Nemaža dalis šių mafijos puotų archyvinių nuotraukų ir vaiz do įrašų buvo paimta per teisėsaugos pareigūnų vykdytas ma sines kratas vilijampoliečių namuose. Tokia unikali vaizdo me džiaga kriminalistams davė pagrindo daryti prielaidą apie tuo metu jau egzistavusią Kauno „šeimų“ lyderių tarybą.
Kaip formavosi ši organizuota nusikaltėlių grupuotė, kokiais žodžiais jaunąjį H. Daktarą įkvėpė jo tėvas bei kiti giminaičiai ir kaip atrodė Lietuvos gangsterių moterys, - visa tai perskaitysite šiame knygos skyriuje.
Paslaptinga kriminalisto mirtis
Sovietų Sąjungoje nebuvo ne tik gėjų, džiazo ir sekso. Socia listiniame rojuje neegzistavo ir organizuotas nusikalstamumas. Bent jau Baudžiamajame kodekse tokios sąvokos nebuvo. Tad oficialiai negalėjo būti ir kovai su mafija skirto specialaus tuo metės milicijos padalinio. Teisėsaugininkai, matydami kylančią naują grėsmę, buvo priversti kaip nors suktis iš padėties.
Tačiau sunerimti teisėsaugos pareigūnus privertė įtarimai, kad banditai, norėdami paslėpti savo nusikalstamos veiklos pėd sakus, peržengė ribą, už kurios nebėra kelio atgal. Vieną 1980- ųjų vasaros rytą darbe nepasirodė Varėnos kriminalinės milici jos inspektorius Jurgis Grudzinskas.
„Su Daktarais pirmą kartą teko susidurti 1980 metais, kai į galvą buvo nušautas Varėnos milicijos Kriminalinės paieškos poskyrio viršininkas J. Grudzinskas. Tuomet sklandė viena versi jų, kad tai galėjo būti kerštas, nes jis prieš nužudymą už plėšimus buvo sulaikęs gaują nusikaltėlių, - prisimena buvęs aukštas to meto kriminalinės milicijos darbuotojas Juozas Rimkevičius. - Tai buvo kauniečiai, ir buvo pradėta naršyti, kas tie kauniečiai, kokios ten grupuotės, kuo jos užsiima. Tada bent jau aš pir mą kartą išgirdau apie J. Naujalio gatvę ir visą tą Vilijampolės chebrą.“
Chuliganai iš J. Naujalio gatvės
Taip ir nesurasto žudiko ar žudikų nušautas varėniškis krimi nalistas J. Grudzinskas buvo pirmasis Lietuvoje pradėjęs rink ti operatyvinius duomenis apie Kauno Daktarus. Busimosios gaujos branduolys formavosi ir teritoriniu, ir giminystės ryšių