Gėtė. Faustas
Gėtės tragedija dviejų dalių. Pirmąją dalį sudaro 25 scenos, antrąją — penki veiksmai. Pradžioje yra dedikacija ir du prologai: „Prologas teatre“ ir „Prologas danguje“. Gėtė rašė „Faustą“ daugelį metų, todėl ryškus kompozicijos ir stiliaus nevientisumas. Kūrinio idėjinė ir meninė koncepcija keitėsi ir brendo kartu su autoriaus asmenybe. Gėtė vadino savo tragediją „miglotu pasau-liu“. Toks pasaulis nėra tiksliai suplanuotas, be vientisos vaizdų sistemos. Skirtingos ne tik abi dalys, bet ir kiekvienos dalies scenos ir epizodai, ne visada galima jausti jų tarpusavio ryšį. Tačiau ryški tragedijos teminė vienovė, tikslingas filosofinės minties plėtojimas. Apie tokią vidinio vientisumo idėją kalbėjo ir pats Gėtė. Jau tragedijos pradžioje autorius iškelia problemas, kurias plėtoja toliau.
„Prologas danguje“. „Fausto“, kaip filosofinės dramos, esmę nusako viena iš įžanginių tragedijos scenų—„Prologas danguje“. Neaprėpiamoje Visatos erdvėje vyksta Dievo ir Mefistofelio pasikalbėjimas. Visata vaizduojama amžinai besikeičianti, judanti, nerimstanti:
Akis pagauti vos įstengia, Kaip sukas žemės planeta... Saulėtą mėlyną padangę Užgožia vėl naktis juoda.
Dievo ir velnio ginče Gėtė parodo, koks svarbus didingoje Visatoje žmogus. Pašnekovai skirtingai žiūri į jį. Gėtės pavaizduotas Dievas išreiškia humanistinę mintį, jog žmogus — mąstanti, ieškanti, nors ir klystanti, būtybė. Dievui svarbiausia vertybė— siekimas tiesos ir gėrio: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime / Vis vien tiesos ir gėrio sieks“. Tiesos ieškantis žmogus yra didingas. Mefistofelis tyčiojasi iš žmogaus, net iš Fausto, vadina jį „mulkiu“, „puspročiu“ ir tikina, kad jis „nenumaldys niekad savo skausmo“. Dievo ir velnio ginčas — tai ginčas dėl žmogaus gyvenimo prasmės ir tikslo. Koks yra žmogus, kokie jo siekiai, galimybės? Fausto išbandymas, kurį Dievas siunčia per Mefistofelį, turi įrodyti arba jo didingumą, arba menkumą.
Jau „Prologe danguje“ išryškėja, kad vienas svarbiausių Gėtės meninio vaizdavimo principų — kontrastas. Rašytojas suvokia pasaulį kaip nepaliaujamą priešybių kovą, žmogų — kupiną vidinių prieštaravimų būtybę. Tragedijoje daug vienas kitam prieštaraujančių personažų. Priešiškos jėgos ir siekimai kartais glūdi ir tame pačiame herojuje. Ne tik Dievas ir Mefistofelis įkūnija dvi skirtingas idėjas, bet ir Faustas ir Mefistofelis, Faustas ir Vagneris, Faustas ir Margarita. Tragedijos meninį pagrindą sudaro Žemės gyvenimo ir antgamtinio pasaulio, buitiškumo ir romantinio pakilumo, realybės ir fantastikos, sustingimo ir veiksmo, teorijos ir praktikos priešprieša. Gėtė parodo, kad toks jėgų kontrastas — būtinas gyvenimo dėsnis. Jų sąveika skatina žmonijos raidą.
Fausto nusivylimai ir ieškojimai. Tragedijos pradžioje Gėtė supažindina mus su Faustu gana paslaptingomis aplinkybėmis. Naktis. Senoviškas su gotiškais skliautais kambarys, pro langus sklinda mėnulio šviesa, Faustas sėdi palinkęs prie knygų. Jis nusivylęs mokslu, jo nepatenkina filosofija, teologija, teisė ir medicina. Labiausiai nepatenkintas dėl to, kad savo žiniomis negali padėti žmonijai:
2
Be džiaugsmo, be paguodos
Stumiu dienas, ir nėr vilties, man rodos, Kad savo užmoju kilniu
Tarnaut galėčiau giminei žmonių.
Faustas supranta, kad jo mokslas atitrūkęs nuo gyvenimo, kad jis per daug paskendęs „tarp tomų, popierių senų“, tebesinaudoja senolių paliktais prietaisais. Fausto lūpomis Gėtė apibūdina sustingusį mokslą, tyrinėjantį vien „griaučius“ ir „trūnėsius“. Niūrus ir įplėkęs daktaro darbo kambarys tarsi simbolizuoja pasenusį, nekūrybišką mokslą, nevedantį žmonijos į priekį.
Faustas mato, jog visa tai, ką jis pasiekė,—„negyvas lobis“, nes jam nepasisekė paaiškinti gamtos reiškinių, suprasti jų tarpusavio ryšį:
Bejėgis stoviu prieš gamtos vartus... Ją tebegaubia slaptingumo skraistė.
Fausto nusivylimas- toks didelis, kad jis net nori nusižudyti ir jau kelia prie lūpų nuodų taurę. Tačiau Velykų rytmečio giesmės garsai grąžina jį gyvenimui: „Ir nebenoriu mirt — geidžiu gyventi!“ Tas atbudęs gyvenimo geismas susijęs su visos gamtos atbudimu — pavasariu.
Jau tragedijos pradžioje Gėtė parodo Faustą ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip žmogų, kurį jaudina gamtos grožis, žmonių džiaugsmai, kuriam brangios „jaunystės godos“. Faustas — vis-pusiška, kartu labai prieštaringa asmenybė. Jis nori patirti žmogiškosios būties pilnatvę — ir pačius žemiškiausius interesus, ir aukščiausius, kilniausius polėkius:
Deja, dvi sielos manyje gyvena Ir tarp savęs kovoja amžinai: Viena, į žemę šią įsikabinus, Tarnauti kūnui trokšta, o kita, Prakilnesnių siekimų apimta, Nenugalimai veržias į žvaigždynus.
Vidinių prieštaravimų draskomas Faustas nėra idealus herojus. Tragedijos pradžioje jis — individualistas, galvoja tik apie savo asmeninę būtį, nori įgyvendinti savo nenumaldomus troškimus. Bet vėliau ryškėja Fausto meilė žmonėms. Vidinį prieštaringumą Gėtė vaizduoja ne kaip silpnybę, o kaip būtiną žmogaus savybę, verčiančią ieškoti, siekti kažko naujo.
Faustas trokšta nenurimti, nesustoti vietoje. Veikla, nuolatinis siekimas — jam didžiausios vertybės. Tai atsiskleidžia Faustui verčiant Evangeliją pagal Joną. Perskaitęs pirmąjį sakinį „Pradžioje buvo žodis“, daktaras Faustas, netikintis „žodžio magiška galia“, pripažįsta, kad šio posakio reikšmė labai neaiški. „Žodį“ jis norėtų pakeisti „Mintim“, tačiau supranta, jog ir šis
3
pakaitalas, kaip ir trečiasis — „Jėga“ — netinkamas. Pagaliau jam pasiseka rasti tinkamą žodį: „Pirmiausia Veiksmas buvo“. Veiksmas gali padėti išspręsti žmogaus būties esmės problemą.
Faustas nueina sudėtingą kelią, kol įsitikina, jog žmogaus gyvenimas — nuolatinė veikla. Ji skatina siekti tiesos ir ieškoti gyvenimo prasmės.
Vagneris. Jau tragedijos pradžioje Gėtė vaizduoja du skirtingus mokslininkus — Faustą, nerimstantį ieškotoją, siekiantį prasiskverbti į gamtos paslaptis, ir Vagnerį, smulkmenišką tyrinėtoją, paskendusį pergamentų krūvose. Pirmasis visą laiką ieško naujo, nepasitenkina tuo, ką pasiekęs: „Tai, ką mes žinom, nesvarbu visai, / o ko nežinom, tai svarbu be galo“. Antrasis patenkintas bendraudamas su knygomis, džiaugiasi radęs naują pergamentą:
Bet kokį nuostabų randu aš dvasiai peną, Kokia man gyslom šiluma srovena, Kada šnekuosi vienas su knyga!
Skaitau, sklaidau, ant tomo tomą kraunu, Žiemos naktis man rodos neilga;
O jei dar retą pergamentą gaunu, Pasijunta lyg rojuje staiga.
Ne atsitiktinai Vagnerio kalbos pagrindinis įvaizdis — knyga. Jis — knyginis mokslininkas, dirba užsidaręs savo kambarėlyje, atsiribojęs nuo gyvenimo. O Faustas nenutraukia ryšio su gyve-nimu, nori eiti į pasaulį, skverbtis į gamtą. Faustui, kaip ir Gėtei, svarbu aktyvus santykis.
Nesunku įžiūrėti, kad Gėtė, gretindamas šiuos mokslininkus, pirmenybę atiduoda Faustui, atstovaujančiam kūrybišką mokslą. Tačiau jo mokslinės veiklos rašytojas plačiau nevaizduoja. Fausto ieškojimai pakrypsta kita linkme. Vagneris antroje tragedijos dalyje tampa gerbiamu, pripažintu mokslininku. Jis, atkakliai siekdamas užsibrėžto tikslo, sukuria dirbtinį žmogų Homunkulą. Bet šis, deja, gali gyventi tiktai uždaroje stiklinėje ropinėje, o jai sudužus — žūva. Gėtė parodo, kad ir Vagnerio tipo mokslininkai sugeba daryti drąsius bandymus, tačiau jie beprasmiški, nes atitrūkę nuo gamtos.
Mefistofelis atsiranda Fausto kelyje, kai šis stovi ieškojimų ir nusivylimų kryžkelėje. Jis prisistato gana keistomis aplinkybėmis. Dar vaikščiodamas su Vagneriu, daktaras pastebi šuniuką pudelį, kuris atseka į jo kabinetą. Čia, pakeitęs keletą pavidalų, Mefistofelis galiausiai pasirodo kaip keliaujantis studentas. Taigi ši kito pasaulio būtybė įgauna visiškai konkrečią, žmogišką išvaizdą.
Mefistofelis ir Faustas — du pagrindiniai personažai, einantys greta per visą tragediją. Tai ne tik individualūs charakteriai, bet ir simboliai, dvi priešybės. Mefistofelis — neigimo, griovimo dvasia, nematanti gyvenimo prasmės: „Aš viską neigiu — neigiu atvirai“. Jis atstovauja blogiui, pragaiščiai, tamsai. Mefistofelis teigia, kad blogis būdingas visam pasauliui bei žmogaus prigimčiai.
4
Faustas trokšta didelių darbų, geidžia gero žmonijai. Jis jaučia savyje rusenančią kūrybos ugnį ir nenori, kaip Mefistofelis, vien tik neigti bei naikinti. Faustas įkūnija kūrybinį pradą. Jam svarbu niekada nesustoti, nepasijusti patenkintam. O žmogus nesustos tol, kol turės tikslą. Mefistofeliui šis nuolatinio ieškojimo, siekimo principas netinka. Jo būties esmė — pasitenkinimas. Ne atsitiktinai jo sandėrio su Faustu pagrindą sudaro žodžiai: „O stabtelėk, akimirksni žavus!“ Jei Faustas ištars šiuos žodžius, baigsis jo ieškojimai, jis pajus pasitenkinimą — tada ir priklausys Mefistofeliui.
Gėtė parodo, kad abi jėgos — kuriančioji ir griaunamoji — reikalingos žmonijai, kaip Mefistofelis reikalingas Faustui, einančiam ieškojimų keliu. Norint kurti nauja, reikia šalinti pasenu-sius reiškinius. Tai ir daro Mefistofelis. Jis su ironija pajuokia viduramžiškus mokymo metodus (Gėtės laikais jie tebeviešpatavo mokyklose ir universitetuose), bet kokį dogmatizmą ir tuščiažo-džiavimą (scena su studentu).
Mefistofelis, kaip ir Faustas,— prieštaringa būtybė. Jis padeda išjudinti sustingimą, jo skvarbios kritiškos mintys leidžia Faustui geriau suvokti gyvenimo reiškinius. Paklaustas, kas jis esąs, Mefistofelis atsako:
Dalelė tos jėgos,
Kuri, visiems be atvangos Darydama tik gera, blogo linki.
Taigi Mefistofelis prisipažįsta, jog siekdamas blogo, jis padaro ir kažką gero. Tačiau savo neigimu, netikėjimu niekuo velnias eina per daug toli. Jis nepripažįsta žmogaus proto sugebėjimų ir apskritai jį niekina, neigia taurius jausmus ir kilnius žmogiškus santykius, ciniškai žiūri į meilę. Jam nieko nereiškia meluoti ir apgaudinėti (istorija su Marta). Bet Mefistofelis pralaimi: jam nepasiseka pražudyti nei Margaritos, nei Fausto.
Margaritos tragedija. Mefistofelio ir raganos burtų atjaunintas Faustas iš naujo pradeda savo gyvenimą. Pirmasis reikšmingas jo išgyvenimas — meilė Margaritai. Tai svarbiausias pirmosios tragedijos dalies epizodas. Nors Fausto ir Margaritos istorijoje dalyvauja Mefistofelis, tačiau jų meilėje nėra nieko magiško, stebuklingo. Ji paprasta ir žmogiška. Galbūt dėl to, !kad !be galo
žmogiška ir patraukli Margarita. Ji graži,, tyra, nuoširdi ir atvira.
Fausto ir Margaritos meilė pavaizduota .lyriškai. Rašytojui svarbu pats jausmo išgyvenimas, todėl daugelis Margaritos likimo aplinkybių scenoje nevaizduojama, apie jas tik užsimenama: motinos mirtis, kūdikio gimimas ir nužudymas, pabėgimas ir suėmimas. Gėtė parodo, kaip pabunda pirmoji mergaitės meilė (scena Margaritos kambarėlyje), kaip ji išauga į stiprų ir nuoširdų jausmą (susitikimas su Faustu scenoje „Pavėsinė sode“), pagaliau tampa kankinančiu nerimu ir nenumaldomu skausmu (scenos: „Margaritos kambarėlis“, „Prie miesto sienos“). Ypač dramatiška scena bažnyčioje. Autorius subtiliai atskleidžia Margaritos tragediją, supindamas jos aimanas su rūsčiomis giesmėmis apie paskutinį teismą, su piktosios dvasios prakeiksmais-.
5
Gėtės laikais Margaritos — apviltos merginos tema literatūroje dažniausiai būdavo vaizduojama kaip buitinė tragedija. Rašytojas suteikė jai filosofinę prasmę. Faustas ir Margarita įkūnija skirtingus žmogaus prigimties pradus, skirtingą požiūrį į gyvenimą. Faustas — gilaus proto, siekiąs prasmingos veiklos, didžių žygių. Margarita gyvena jausmais, nekelia tokių sudėtingų problemų. Jos pasaulį sudaro jauki šeimos idilė: namelis, sodas, motina, brolis, bažnyčia. Margarita nori, kad Faustas apsigyventų jos pasaulyje, tačiau šis nesutinka. Jei liktų su Margarita, baigtųsi ieškojimai, jis pasitenkintų radęs asmeninę laimę. Gėtė dar neleidžia savo herojui sušukti „O stabtelėk, akimirksni žavus!“ Faustas palieka Margaritą, pasmerkdamas ją baisioms kančioms ir žmonių pajuokai. Tačiau tos kančios sutaurina heroję.
Pirmoji tragedijos dalis baigiasi scena kalėjime. Margarita surakinta grandinėmis, prakeikta brolio, visų pasmerkta. Faustas norėtų ją išgelbėti iš kalėjimo, bet ji nesutinka su juo bėgti. Nors ir netekusi proto, Margarita atsisako pagalbos to, kuris ją atstūmė. Tas atsisakymas yra jos moralinė pergalė. Šioje beviltiškoje padėtyje, tiek iškentėjusi Margarita atsiduoda „Visagalio teismui“ ir yra išgelbėta. Margaritai mirus, Mefistofelis sušunka: „Ji pasmerkta!“, tačiau iš aukštybių pasigirsta balsas: „Išgelbėta jinai!“ Jau čia Gėtė išaukština Margaritą, o antrosios dalies epiloge ji, pavaizduota kaip „viena iš atgailautojų“, simbolizuoja „amžinąjį moteriškumą“:
Gėrio pasiekto pilnumas Tildo geismus.
Amžinas moteriškumas Aukština mus.
Taigi Margarita tampa meilės ir gėrio simboliu, kūrybinio įkvėpimo ir dvasinio tobulumo šaltiniu.
