15. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967)
Kūrybos temos:Individo egzistencijos prasmės klausimas; Pasirinkimo klausimas;
Pareiga; Meilės tema;
Individo vadavimasis iš dogmų; Poeto laisvės tema;
Konfliktas su visuomene; Kūrybinės savirealizacijos tema;
Iš romano „Altorių šešėly“
Dabartis savaime kuria ateitį.
Tiesa yra nepasakomoje, neišreiškiamoje mintyje, mūsų nepraskleidžiamoje dvasios kertelėje - ir juo giliau, juo geriau.
Vanduo - geras daiktas ir žemė - geras daiktas, o kai sumaišome abudu, pasidaro purvas.
Citatos:
,,Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka./ Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys,-/ Ir jų regėjimais žaviesi tu pats,/ Patirdamas tolimą,/ paslaptingąją,/ nesibaigiamąją,/ vientisą būtį.‘‘ (eil. ,,Tarp dviejų aušrų‘‘)
,,Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki,/ Būti vergu savosios žemės tu nemoki.‘‘ (eil. ,,Skriski, are‘‘)
,,Paniekinę žemės vylingus sapnus,/Padangėje ištiesė savo sparnus./ Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,/ Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.‘‘ (eil. ,,Margi sakalai‘‘)
Kontekstai :
Altorių šešėly – psichologinis, intelektualis romanas
Biografinis- studijavo Seinių kunigų seminarijoje, tačiau negalėdamas suderinti kunigystės su savo poetiniu talentu, pasitraukė iš kunigystės. (Siejasi su ,,Altorių
šešėly‘‘).Tarpukariu Lietuva buvo religinga valstybė, todėl, toks nuodėmingas kunigo kelio atsiakimas, sukėlė pasipiktinimą dalyje visuomenės. Vėliau šis romanas tarnavo sovietinei, ateistinei propagandai, kūrinys buvo interpretuojamas, kaip kritika religijai ir išryškinantis katalikybės ydas.
Kultūrinis- eilėraščių ciklas ,,Parafrazės‘‘ paremtas Liudviko van Bethoveno muzikos motyvais.
Istorinis- vėlyvojoje poezijoje mąstoma gyvenimo prasmės ir beprasmybės klausimais, kurie buvo aktualūs du pasaulinius karus išgyvenusioje Europoje. (eil. ,,Mocartas‘‘, ,,Don Kichotas‘‘).
Gyvenimo prasmės klausimas Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje
Lietuvių filosofas, egzistencialistas Juozas Girnius teigė: ,,Ne laimė, o prasmė yra pagrindinis dalykas, nes be prasmingo gyvenimo negali būti nė
laimingo gyvenimo.‘‘ Su šiuo teiginiu sutiktų galbūt kiekvienas, kuris ieškojo ar ieško gyvenimo prasmės. Dažnai ją atrasti reikia daug laiko ir pastangų,
kartais netgi viso gyvenimo. Gyvenimo prasmės klausimą analizavo ir garsus lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Rašytojas, studijavęs Seinių
kunigų seminarijoje ir vėliau pasitraukęs iš kunigavimo, savo veikloje nejautė visišo dvasinio pasitenkinimo. Tačiau supratęs, kad jam yra skirtas poetinis
talentas, įprasmino savo gyvenimą literatūroje. Šie V. Mykolaičio-Putino išgyvenimai atsispindėjo romane ,,Altorių šešėly‘‘, kuriame pagrindinis veikėjas
klierikas Liudas Vasaris bando atrasti gyvenimo prasmę studijuodamas kunigų seminarijoje. Tačiau jauno klieriko pastangos tampa bevaisės, supratus,
kad jo gyvenimas skirtas poezijai, o ne kunigystei. Tačiau nuolatinės dogmos, pagal kurias turėjo gyventi Liudas Vasaris, tėvų viltis, kad šeimoje jie turės
kunigėlį, seminarijos peršama mintis, jog vienintelė prasmė- atsiduoti tikėjimui ir Dievui, privertė Vasarį stengtis ieškoti prasmės kunigystėje. Nuolat
plėšomas skirtingų jausmų pagrindinis veikėjas visgi paklūsta savo širdies jausmui ir pasirenka poeto kelią. Taigi, Vincas Mykolaitis-Putinas romane
,,Altorių šešėly‘‘ atskleidė kaip sunku yra atrasti savo gyvenimo prasmę ir ją atradus vadovautis mintimis vedančiomis prasmės link. Tik prasmingas
gyvenimas suteikia individui laimę.
Savęs pažinimo svarbos tema Vinco Mykolaičio putino kūryboje
Vincas Mykolaitis – Putinas yra galimai ryškiausias Lietuvos poetas bei rašytojas kūręs XX amžiuje. Dar labai religingoje, tarpukario Lietuvoje pasirodęs romanas ,,Altorių šešėly“ visuomenėje sukėlė savotišką audrą. Kunigo pasirinkimas atsisakyti švento kelio buvo sutiktas gan priešiškai. Tačiau buvo įžvelgta ir savęs pažinimo problema, su kuria susidūrė pagrindinis romano veikėjas, jaunas kunigas Liudas Vasaris. Savęs pažinimo procesas bei jo trūkumas yra viena iš svarbiausių temų romane ,,Altorių šešėly“. Romane būtų galima išskirti kelis Liudo Vasario savęs pažinimo etapus ir , turbūt, pats pirmasis, tai būtų vaikystės etapas, į kurį pagrindinis veikėjas sugrįžta tik mintimis. Prisimenama Liudo Vasario jaunystė. Tačiau savo jaunystę ir joje taip puoselėtas senąsias patriotines vertybes Liudas Vasaris prisimena jau tik kunigų seminarijoje, kai susiduria su lenkiško šovinizmo nuotaikomis. Jau pačioje romano pradžioje iškyla neryški pagrindinio veikėjo dilema, kai tenka pasirinkti tarp patriotizmo ir religinio nuosaikumo, nepaisančio lenkiško šovinizmo seminarijoje. Vargu ar Liudas Vasaris išvis išsprendė šią dilemą, jis ją greičiau ignoravo, su draugais seminarijoje dainuodavo patriotines dainas, tačiau niekad nesiskundė ar kitaip nepasipriešino lenkiškam šovinizmui. Ši trumpa ir, atrodytų, nesvarbi romano situacija, tarsi, veidrodis atspindi begalę kitų Liudo Vasario gyvenimo etapų, kurių metu nebuvo priimti asmeniniai sprendimai. Liudo Vasario jaunystę būtų galima apibūdinti, kaip kupiną pasirinkimų, tačiau savęs pažinimas Liudui Vasariui buvo beveik svetimas. Tolimesni savęs pažinimo etapai ypač išryškėja Liudui Variui bendraujant su trim, jo gyvenime svarbiausiomis moterimis: Liuce, baroniene Rainakiene ir Aukse. Beveik visą romaną Liudas Vasaris ieško savo vietos pasaulyje ir bando atrasti pats save. Esminiai gyvenimo pasirinkimai, kurių vėliau Liudas Vasaris atsisako, parodo savęs pažino svarbą ir tai, kad per gyvenimą ilgai buvo plaukiama tempiant kažkokios svetimos jėgos, bet savęs nepažystant. Dažna situacija Liudo gyvenime buvo nulemta ne jo, jis tiesiog būdavo įtraukiamas į įvykių sūkurį, kuriam pasipriešinti Liudui Vasariui pritrūkdavo valios, paprasčiausiai dėl, to kad Liudas Vasaris dar nebuvo pažinęs pats savęs.
Apie romaną ALTORIŲ ŠEŠĖLY
Svarbiausia problema – žmogaus pašaukimo (tai tarsi nuo jo paties nepriklausantis noras daryti būtent tai ir tik tai), prigimties sudėtingumo, kūrėjo laisvės, talento, tikėjimo ir kitos
problemos.
Konfliktas – vidinis, kai susikerta kunigystės priedermė su savo teisių reikalaujančiomis kūrybinėmis galiomis. Veikėjas (personažas, herojus, charakteris).
Pagrindinis veikėjas – Liudas Vasaris (tai pirmasis romanas lietuvių literatūroje, kuriame taip nuosekliai skverbiamasi į veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, savijautą). Per visą romaną eina tik du veikėjai: Liudas ir Liucija.
Veiksmas.
Istoriniai įvykiai neryškūs; nors sukurta plati tarpukario Lietuvos panorama, romane svarbiausia – vyksmas Vasario sieloje.
Fabula ir erdvė. Fabula – nuosekli kūrinio vaizduojamų įvykių seka.
Kiekvienas aiškesnius fabulos kontūrus turintis kūrinys remiasi erdvių priešprieša. Romane „Altorių šešėly“ matome seminarijos, apskritai dvasininkų aplinkos priešpriešą pasaulietiškai aplinkai (šiose abiejose erdvės veikia Liudas Vasaris, jas jungia kelionės).
Erdvių palyginimas visuomet slepia jų vertinimą. Tad ir analizuojant tekstą svarbu ne tik aptikti nuorodas į vieną ar kitą erdvę, bet ir išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, tų santykių pokyčius. Pasakotojas.
„Visažinis“, nes romane kalbama trečiuoju asmeniu („jis“ ir „ji“) – į veiksmą žvelgiama iš šalies. Pasakotojas stebi įvykius į juos nesikišdamas, bet matydamas personažų poelgius, žinomas slapčiausias jų mintis, praeitį, jausenas.
16. Jurgis Savickis (Modernizmas, XX a.)
Kūrybos temos:
Žmogaus vienišumas Jauno žmogaus brendimas Gyvenimas savyje ???
Meilės tema Žmogaus būtis Žmogiški ryšiai ŽMOGAUS KANČIA
Kultūros, meno tema Miesto ir kaimo santykis Vertybių kaita
Jauno žmogaus branda Jurgio Savickio kūryboje
Anot Oskaro Vaildo: „Patirtis - tai tiesiog vardas, kuriuo vadiname savo klaidas.“ Tik su padarytomis klaidomis, ar įgyta patirtimi žmogaus asmenybė
gali tobulėti. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaiko poelgis, teisingas jo, bet klaidingas kitų akimis, subrandino vaiko asmenybę, padėjo pasijusti
savarankišku. Jurgį Savickį vieni priskiria ekspresionistams, kiti impresionistams, o treti modernistams arba egzistencialistams. Rašytojui būdingas
estetiškumas, efekto psichologijos siekimas atsispindi ir šioje novelėje. Pagrindiniai novelės veikėjai – vaikas ir vagis yra tarsi vienas kito priešingybės.
Kaltas ir nekaltas. Vagis čia vaizduojamas tarytum kankinys: „Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir
krauju.“ Toks vaizdas vaikui priminė patį Kristų ir mažasis užsispyrė vagį išlaisvinti. Suaugęs žmogus taip nepasielgtų. Kaip priešpriešą vaikui galima
paminėti Jono Biliūno, tokio paties pavadinimo apsakymą, kuriame jaunas vyras, Jokūbas, užklupęs vagį nusikaltimo vietoje jį užmuša. Vis dėlto,
negalima sakyti, kad vaikas vagį išlaisvino dėl gailesčio. Tai veikiau buvo jo noras pasijusti suaugusiu, priimti savarankišką sprendimą, juk antrą kartą
sugavus vagį vaikas to fakto neanalizavo. Po savo drastiško poelgio vaikas pratrūksta, ašaromis jis tarytum apsiplauna prieš naują pradžią, juk tą vakarą
jis buvo įrašytas „žmonių tarpan“. Apsakymas baigiamas viltingai: „Jautė tiek tvirtos valios ateičiai.“ Galima spręsti, kad vaiko akistata su vagimi turės
įtakos jaunuolio ateičiai, tačiau gerąja prasme. Novelėje „Vagis“ Jurgis Savickis atskleidžia, kaip vaikAS, PRIIMDAMAS SPRENDIMUS, MOKOSI
PAŽINTI SAVE, BRĘSTA..
Žmogaus kančios tema Jurgio Savickio novelėje ,,Vagis“
Jurgis Savickis – žymus XXa. lietuvių prozininkas, modernistas. Jis laikomas ir ekspresionistu tačiau jo kūryboje galima aptiktiir kitų
modernistiniųkrypčių požymių . Prigimties išdaigas atsveria žmogiški, šilti ryšiai,grožio,meno ir kultūros idealai. J.Savickio proza yra moderni,
potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio
suvokimą. Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią
priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame jau apsakymo pradžioj:,, jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai
įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju”,-imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis
įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Vaikas – kankinys, nes tokių
kaip jis absurdiškame pasaulyje liko vienetai. Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią.
Apsakymas baigiamas viltingai: ,,jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai
tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties… Mano nuomone, šioje novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė, jo asmenybės
formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema, ir visa tai vainikuoja itin skausmingos ir kupinos apmaudo žmonių kančios.
Kontekstai:
Impresionistinis: daug dėmesio skiriama įspūdžių vaizdavimui, nėra pastovių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita, daug kalbama apie meilę. Ekspresionistinis: vaizduojamas pasaulio agresyvumas, individo kraštutinė desperacija, pasaulio katastrofos nuojauta.
Kultūrinis: yra tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.
Kūrybos kontekstas :Savickio kūrybai poveikį darė: teatras, kinas, dailė, visuotinė literatūra, platus vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis. Atsirado tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.. Biografinis kontekstas: Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai,
rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtingiausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis.
Istorinis kontekstas: Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje.
Citatos:
„Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug brangaus.“
„Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.“
17. Jonas Aistis (XXa. pr. – XXa. pab. Neoromantizmas, egzodo autorius)
Kūrybos temos Meilė tėvynei
Vaikystės prisiminimai Gamtos grožis, ilgesys
Asmuo ir gamta Žmogaus išpažintis
Kūrybos ir gyvenimo sankirta Kūrybos proceso
Egzistencija Lietuva Yra rašyta pastraipa apie žmogaus ir medžio paralelę. rb
Žmogaus jausmų išryškinimas Jono Aisčio kūryboje (abstraktu)
„Mus svajonės apvils ir mus laimė meluos, / O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...“ , - taip lietuvių lyrikas, eseistas Jonas Aistis perteikė apgaulingos laimės verpeto apsupto žmogaus būseną. Jonas Aistis XXa. trečios – ketvirtos dešimties iškilusios neoramonatikų kartos poetas, vadinamas„liūdnojo veido riteriu“ dėl savo jautraus bei asmeniško santykio su aplinka ir nekintančia lyrine tonacija. Jono Aisčio poezijoje pagrindinis lyrinis subjektas yra pavargęs, nusivylęs žmogus,
pasmerktas pralaimėti. Autorius savo eleginiuose eilėraščiuose stengėsi atskleisti jo būsena bei jausmus. Poetas rėmėsi atgaivinta katarskio terorija , kuri teigė, jog lyrika gimsta iš kančios, o liūdesys ir grožis neatsiejamos lyrikos vertės sąvokos. Žmogaus kasdieniškų, pesimistiškų jausmų išreiškimo pavyzdžiu galime laikyti lyrinio subjekto būsena eilėraštyje „Džazas“. Lyrinį subjekta supa tamsi, nuvarginta rutina: „Juoda kava, pilkų veidų dar keletas / Ir dirbtinį linksmumą rodo džazas“, - kurios pilkos spalvos asocijuojasi su nereišmingumu. Lyrinio subjekto būseną atskleidžia jo veikla: „Abuojimu ir šypsena it mirusio/ Žiūriu , kaip žaidžia cigaretės dūmas / ... Gyvenu agonija, geltonu rudeniu / Drauge su merdinčia , su mirštančia Europa“ , - pagrindinis veikėjas atskleidžia mirties nuojautą – jo šypsena it murusio, jis gyvena kartu su mirštančia Europa. Tai kartu atskleidžia ir gyvenimo paradoksą – gyventi su mirštančiu pasauliu. Liūdesys ir kančia tai yra kasdieniniai žmogaus jausmai, kuriuos jis pats pasirenka, kaip Jonas Aistis perteikė šią mintį eilėraštyje „Tu vis“ : „Tu vis, žmogau, eini erškėčiais, usnėm / Ir nuostabu! Tu žemės kryžių pats imi“. Autorius džiaugiasi, kad lyrinis subjektas pats pasirinko savo kančia, nes tai atskleidžia jo laisvę ir neramią širdi ir tai yra geriau nei nešti kito užkrautą naštą. Tokį žmogaus kančios, liūdesio ir kitokių jausmų vaizdavimą galima sieti su autoriaus sunkia vaikyste, sunkius išgyvenimus patirtus gimnazijoje. Visa tai kas jį užgrūdino gyvenime,atsispindejo jo kūryboje. Kūryboje , kurioje savo išskirtinumu ir pesimistiškumu,perteikiant žmogaus jausmus , savaip parodytas žmogaus kasdieniškumas , priverčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą.
Kančios ir džiaugsmo tema Jono Aisčio kūryboje
Jono Aisčio pasaulėjautai būdingiausi dalykai – kančia ir džiaugsmas; jis jaučia pasaulį nepaprastai kentėdamas ir nepaprastai džiaugdamasis – kaip vaikas, todėl ir semantinis eilėraščio ,,Poezija” kalbos organizavimas pagrįstas šių prasmių (kančios ir džiaugsmo pasakoje) simboliais bei ženklais. Kančios ženklai ( prigesęs vakaras, degantys, įtūžę slibino nasrai, urvas, olos, krūpčiojantys nakties šešėliai, liepsnojantis laužas, marios kraujo ), kiekvienoje strofoje tarsi voratinklio gijos persipynę su džiaugsmo ženklais ( Pegasas, žalvario žąslai, pasaka, gražios žvaigždėtos naktys, išvaduota karalaitė ), sudaro kontrastus, kurie ir yra semantinio šio teksto kalbos organizavimo pagrindas. Kančia Aisčiui – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėraštyje ” Septynios psalmės ” visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj – ” kaip aštrūs kalavijai “. Septyni sopuliai , seotynios psalmės… Eilėraštyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę . Septynis sopulius , septynias psalmes… Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis įvardija kaip meilę. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme. Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė: Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia ( Remiantis eilėraščiu „ Šv. Sebastijonas ” iš rinkinio „ Be tėvynės brangios ”). Taigi Jonui Aisčiui kančia ir džiaugsmas yra pagrindiniai kūrybos įkvepėjai.
Gamtos tema Jono Aisčio eilėraštyje “Augo sode”
Jonas Aistis - vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.Jonas Aistis savo eilėraščiu nenuklysta į neaprėpiamas platybes. Jis žvelgia į save patį ir mus supančią gamtą. Aprašo sodą, medžius, krūmus. Nors veiksmas vyksta labai siaurame rate, bet mintims poetas suteikia didelę laisvę. Kalbėdamas apie augalus, poetas apima asmeninius jausmus, išgyvenimus, kurie artimi ir suprantami skaitytojui. Eileraštyje nedaug žodžių, bet jie išreiškia gilias mintis, svajones, abejones, įprasmina laimės troškimą. Nors eilėraščio erdvė apibrėžta, tačiau poeto vaizdinė kalba sustiprina jausmus, padeda įsigilinti į žodžių prasmę, leidžia suvokti nesustabdomą laiko tėkmę. Eilėraštį „Augo sode“ sudaro trys posmeliai. Juose cikliškai keičiasi metų laikai. Tai vasara, ruduo ir žiema. Pirmojoje strofoje metų laiką apibūdina žodžiai: „Augo sode serbenta/Ašarinėm kekėm-“. Tai vasaros apibūdinimas, nes tik šiuo metų laiku serbentų krūmai pasipuošia nuostabiomis uogų kekėmis. Mažai žodžių, bet prieš mus iškyla gražūs serbentų krūmai ir malonūs vasaros prisiminimai. Antrojoje strofoje apibūdina rudenį: „Buvo melynas ruduo,/Raudonavo vyšnios-“. Skaitytojas mintimis sugrįžta į sodą, kuriame skynė ir valgė šias nuostabias uogas. Poetas to ir siekia, norėdamas sustiprinti sekančios eilutės žodžių prasmę ir potyrį. Trečioje strofoje autorius aprašo žiemą. Ne šalčiu, bet švelnumu padvelkia žodžiai: „Apkaišys baltais sniegais/Saulė vyšnios šaką“. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir lyrinio subjekto nuotaika. Vasaros metu vyrauja tyra, švelni, paslaptinga, lyriška nuotaika, kuri išsakoma žodžiais: „Buvo meilė taip šventa!/ Niekam nepasakėm...“. Aprašydamas rudenį autorius su nostalgija apie galingą, nesustabdomą laiko tėkmę, verčia susimastyti apie žmogaus bejėgiškumą prieš laiką: „Bėga dienos kaip vanduo,/ Kaip vanduo negrįžta“. Abejone ir giliu liūdesiu žiemos apibūdinime nuskamba poeto žodžiai: „Bet ar laimė vėl kada/ Bus girta kaip vakar?!“ Tai tylus, skausmingas, lydimas skaudžios abejonės šauksmas, išsiveržęs iš poeto širdies, kuris suvirpina kiekvieną skaitytoją. Tai žodžiai , kurie mus sujaudina savo atvirumu, nuoširdumu, giliu supratimu to, kad viskas praeina. Poeto meninė kalba remiasi vaizdingais žodžiais kaip „serbenta ašarinėm kekėm“, „meilė taip šventa“, „mėlynas ruduo“, „apkaišys baltais sniegais“, „ ar laimė vėl kada bus girta kaip vakar?!“.„Augo sode“ vos trijų posmelių eilėraštis, tačiau skaitytojas randa jame savo širdžiai artimų, suprantamų minčių, pergyvenimų ir net svajonių.
Kontekstai
Elegiškos poezijos kūrėjas
Jonas Aistis negalėjo ilgai džiaugtis vaikyste, nes nuo mažumės buvo pratinamas prie darbo. Jo šeima buvo varginga, o aplinkinių patyčios dar labiau slėgė J. Aistį. Baigęs pradžios mokykla su pagirimu, Jonas Aistis susidūrė su sunkumais „Aušros“ gimnazijoje. Buvo užsidaręs, nekalbus, o savo jausmus pradėjo išreikšti
poezijoje.
Jono Aisčio poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotes žaismo.
Eilėraščiose perteiktas Lietuvos peizažas jau muziejinis, tokio kaimo, kokį vaizdavo J.Aistis jau nebėra, jis yra išlikęs tik Rumšiškėse, poeto gimtinėje. Jono Aisčio poezijoje labai svarbus netikėtumo efektas, paradoksas, ekspresyvus vaizdai, praskaidrinantys pilko gamtovaizdžio monotoniją.
Citatos
„Mus svajonės apvils ir mus laimė meluos, / O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...“ „It gyvatės gėluo“ „Mano širdis nuvargusi, nualusi, / Tartum ledais sukaustytas Kaukazas.“ „Džazas“
„Ėjau laukais, ėjau ir pievom, / Kiek suopolio graudaus, kiek skurdo!“ „Ėjau laukais“
„Norėjau verkti, juoktis ir galbūt mylėti, / Nes verkt, mylėti, juoktis miela ir gražu! „ (eil. „Žvilgsnis“) „Aš žinau, tau sakė - tai vėjelis rožėse:/ Sielvartas ir džiaugsmas pinasi kartu...“ (eil. „Aš žinau“)
18. Henrikas Radauskas (1910 - 1970, modernistas, egzodas)
Kūrybos temos
Kūryba, kūrėjas (jo misija)
Gamtos grožis (kaip įkvėpimas kūrybai) Priešprieša neoromantizmui
Meilė
Atsiribojimas nuo realybės (aš nestatau namų...)
Pasakiškos tikrovės kūrimas Mirtis (vėlyvojoje kūryboje)
Kūrybos tema Henriko Radausko poezijoje
XXa. viduryje (katastrofų laikotarpiu) dauguma egzodo kūrėjų rašė tėvynės meilės, ilgesio, pasiaukojimo jai temomis. Henrikas Radauskas, lietuvių modernizmo atstovas, priešingai nei dauguma, sugebėjo tarp kūrybos ir gyvenimo išlaikyti „estetinę distanciją“ (t.y. poeto kūryboje neatsispindėjo tuo metu pasaulyje vykę įvykiai). Kūryba, poeto manymu, privalo turėti estetinę vertę, o ne auklėti ar skatinti dirbti tautos labui. Eilėraštyje „Dainos gimimas“ rašoma: „Aš nevedu tautos,/ aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Pasakymas, kad kūrėjas „neveda tautos“ parodo, jog jis nesiekia būti tautos vedliu, keliančiu tautines idėjas ir raginantis jomis vadovautis. Lyrinis subjektas pasirenka tiesiog laisvai kurti: sėdėjimas po baltos akacijos šakomis įprasmina kūrybinę veiklą. Neįprastas požiūris į kūrybą (ji neturi mokyti, diegti tam tikro supratimo apie tautiškumą) atskleidžiamas ne tik eilėraštyje „Dainos gimimas“, bet ir daugelyje kitų Henriko Radausko kūrinių. Pavyzdžiui, eilėraščio „Kaštanas pradeda žydėti“ pirmoji eilutė („Velniop nueina aukštas menas“) taip pat parodo ne tik lyrinio subjekto, bet ir paties autoriaus požiūrį į kūrybą. Henrikas Radauskas teigė, kad poezija turinti būti „lengva“, neįpareigojanti ir kurti „pasakišką“ pasaulį. Tačiau tokiam pasauliui atsirasti trukdo realybė, kuria poetas dažnai nusivilia. Tam, kad kūrybai būtų atlaisvintas kelias, tikrovė turi būti panaikinta, „nužudyta“. Apie tai rašoma eilėraštyje „Mūza“: „..ji pro langą išmeta vaikus ir pelargoniją, ir kanarėlę.“ Ji (mūza) sunaikina realų pasaulį, kad kūrėjas galėtų sukurti kitą – pasakiškąjį („Paduoda vyrui stilių ir lentelę/ ir ima neskubėdamas diktuoti.“). Taigi Henriko Radausko poezijoje atskleidžiamas požiūris į kūrybą yra kitoks nei įprasta daugeliui egzodo kūrėjų: poezija privalo turėti ne didaktinę, o estetinę vertę, o tam, kad galėtų būti kuriamas pasakiškas šios poezijos pasaulis, tikrovė turi būti sunaikinta.
Priešprieša neoromantizmui H. Radausko poezijoje
Poetas Henrikas Radauskas buvo modernizmo atstovas, protestavęs prieš neoromantišką kūrybą. Jo kūryboje gausu meninių, kultūrinių įvaizdžių: graikų ir romėnų dievybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, Kentauras, Chimera), literatūros kūrinių personažų (Tristanas ir Izolda, Otelas ir
Dezdemona), kompozitorių (Bachas, Vivaldis, Skarlatis), dailininkų (Vermejeris, El grekas, Dega, Deni), pasakų veikėjų (princų, karalių), egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (vivace, salto, mortale), scenografijos elementų („Tirštoj Itališkoj dangaus mėlynėj/du medžiai rieda tartum rutuliai"), bet kitaip nei
neoromantikų kūryboje, neaptiksime tautinių ir biblinių motyvų, lietuviško peizažo. H.Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams. Kai kada net apsimetama, kad tam nėra kompetencijų: „Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu“. Be to, beveik nėra ir lyrinio subjekto vidinių išgyvenimų ir aiškiai įvardijamos dvasinės būsenos. „Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį“, - teigiama eilėraštyje „Miesto sode“ ir kai kam gali pasirodyti, jog tai pasakotojo būsena, tačiau iš tiesų tik išreiškiama laikinumo, absurdo tema, nes žiedai eilinį kartą „Pražydės ir nuvys“. Pasakotojas išlaiko „poetinę distanciją“, situaciją stebi iš šalies. Eilėraštyje „Bepročio šokis rašoma“: „štai prasideda bepročio šokis“, - sudaroma iliuzija, jog eilėraščio žmogus sėdi nuošalyje ir stebi pasirodymą. Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos ironizuoti – romantikų mėgstama žydra spalva tampa "mėlynų melodijų melais" (eil."Poetai romantikai"). H.Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes, pavyzdžiui: augalai „atplėšiami“ nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma“, kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje. Todėl gamta neatspindi žmonių nuotaikų, o pati tampa veikėja, kaip jau minėtame eilėraštyje „Miesto sode“ ar „Fontanas“, kuriame „dvi varnos kranksi nežinia kodėl“. H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika. Labai taisyklinga, skaidri H.Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija – klasikinės poezijos bruožas, bet vaizdo dinamiškumas – modernus (vis dėlto, poetas dažniausiai įvardijamas modernistu). Taigi, galima teigti, jog H. Radauskas vengė jo jaunystės metais dar tebevyravusio Neoromantizmo bruožų, kad pasireikštų kaip originalus kūrėjas, o vėliau tik išlaikė savą eilėraščių stilių.
Gamta H.Radausko kūryboje
Gamtos temą galima įžvelgti, ko gero, kiekvieno rašytojo darbuose. Tačiau kiekvienas kūrėjas gamtą, jos vaizdus, savo kūryboje pateikia vis kitaip. (beprasmis sakinys čia-rb)Vieni kūrėjai kurdavo gamtos grožį ir taip žadino kūrybines galias, o kiti tokie kaip modernistas Henrikas Radauskas,savo eilėraščiams taikė tapytojišką fono principą. Poeto kūryboje dažnai visumos kontekste staiga blyksteli koks vaizdas arba detalė tokiu ryškumu, tarsi būtų užfiksuota dailininko teptuku, pavyzdžiui eilėraštyje „Begalinis liūdesys“ užfiksuojamas vaizdas: „Ant melsvo fono-žvaigždės blyškios“. Poetas stengiasi vaizduoti gamta pačiomis ryškiausiomis spalvomis, nes gamta poetui yra tikra „ brangakmenių kasyklą“. Žinoma tie brangakmeniai, praktiškai niekam nereikalingi, tačiau žavi mus neišpasakytu grožiu. Pavyzdžiui eilėraštyje „Pirmas ledas“ užfiksuojamas brilijantinis gamtos grožis : „išbarstytos briliantų eilės”, „pabalino beržyno tinklą”. Tai įrodo, jog dažname H.Radausko eilėraštyje peizažas spindi tauriųjų metalų šviesa, žėri brangakmenių spalvomis. Toks gamtos grožio išaukštinimas tik įrodo, jog modernisto H.Radausko kūryboje didžiausia gyvenimo vertybė buvo gamtos grožis. Taigi,
modernistas H.Radauskas, kitaip nei kiti rašytojai, gamtą ir jos grožį aukština vaizduodamas ją lyg tapytojo nutapytą paveikslą. Yra klaidų... įterpiniai... Kontekstai
Kultūrinis: gausu graikų, romėnų mitologijos būtybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Orfėjas); literatūros kūrinių personažų (pvz.: Tristanas ir
Izolda); kompozitorių (Bachas, Vivaldi, Skarlati); dailininkų (El Grekas, Dega, Deni); filosofų (Spinoza); pasakų veikėjų (princai, karaliai); svetimų
kalbų žodžių (vivace, salto, mortale);
Istorinis: istoriniai įvykiai neminimi, nes poezija „neturi spręsti politinių problemų, ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio
gyvenimo tikslams“, išlaikoma „estetinė distancija“; Vadintas „menų alkoholiku“
Literatūrinis: iš Vakarų Europos skverbėsi įvairūs modernieji sąjūdžiai, kurie darė įtaką daugelio poetų kūrybai („miestietiškoji“ poezija). Skelbiamas
meno apolitiškumas; dominuoja ne realusis, o pasakiškasis pasaulis; nėra autobiografiškumo bei įprastinių lietuviškų motyvų (kalbama apie miestą, o
gamta – tik priemonė atskleisti lyrinio subjekto vidinį pasaulį).
Studijavo Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. dirbo Klaipėdos
radiofone, nuo 1959 m. – Kongreso bibliotekoje Vašingtone, todėl buvo apsiskaitęs ir galėjo panaudoti įvairius kultūrinius motyvus savo eilėraščiuose.
Egzodo autorius: 1944 m. pasitraukė į Vakarus, metus gyveno Berlyne, 1949 m. persikėlė į JAV. emigracijoje daug bendravo su A. Škėma.
1955 m. lietuvos rašytojų draugijos apdovanotas premija už rinkinį „Žiemos daina“, atsiimdamas apdovanojimą, kalboje viešai išdėstė savo nuomonę,
jog „poezija <...> tikslo neturi <...> poezija privalo kutri estetines vertybes, o ne šildyti skaitytoją“.
Citatos
„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ („Pasaka“)
„Aš nestatau namų, aš nevedu tautos.“ („Dainos gimimas“)
„Aš nieko nežinau,/ Aš nieko neturiu,/ Brendu per tuštumą be jokių žiburių.“ („Aš nieko nežinau“) „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,/ Ir kanarėlė pradeda žydėt.“ („Mūza“)
„Koks tu vienas, vienišas esi/ Laimėj, baimėj, meilėj ir mirty.“ („Vienatvė“) „Ir pareini namo apakęs,/ Ir plunksna rašalą taškai.“ („Kaštanas pradeda žydėti“) „Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės / Ir miršta žmonės ir namai.“ („Poetai arba katastrofa“)
„Velniop nueina aukštas menas, / Ir nebegalima liūdėt, / Kada pavasarį kaštanas / Už lango pradeda žydėt.“ („Kaštanas pradeda žydėt“)
Vakaras. Nereikia nieko, / Tik sėdėti ir žiūrėt, / Kaip ta saulė mus palieka, <...> Taip sėdėti ir žiūrėti / Be jokios, jokios minties“ („Vakaras“) Mantė, Paulius, Evelina
19. Alberas Kamiu (Katastrofų laikotarpis, XX a. vid.) – rašytojas, filosofas...
Kūrybos temos Gyvenimas tarp žmonių Būties prasmė
Žmogaus galimybės Meilė, aistra
Egzistencializmas
Žmogaus vieta ir esmė pasaulyje Žmonių solidarumas Maištas Pasiaukojimas
Teisybė, teisingumas
Absurdas Istorija Nesupratimas ir mirtis Laisvė Atsakomybė
Absurdo bei maišto temos A. Kamiu kūryboje
Alberas Kamiu – XX amžiaus vidurio, katastrofų laikotarpio egzistencialistas, Nobelio premijos laureatas, viena ryškiausių to meto asmenybių Europoje. Jis jungė filosofiją ir literatūrą, abi jas laikė žmogaus pasaulio pažinimo būdais. Šiuo požiūriu A. Kamiu tęsė tradiciją, pradėtą vokiečių mąstytojo Nyčės, kuris savo filosofijai taip pat rinkosi literatūrą. A. Kamiu visapusiškas autorius, filosofavęs ir kūręs daugeliu temų, tačiau garsiausi ir geriausiai vertinami kūriniai: „Sizifo mitas“, „Svetimas“ ir daugelis kitų yra parašyti maišto bei absurdo temomis. Romane „Svetimas“ autorius rašo apie jaunuolio Merso gyvenimo tarpsnį, apimantį laikotarpį nuo jo mamos mirties iki jo paties absurdiškos, nenatūralios gyvenimo pabaigos. Merso savo mąstymu, veiksmais ir jausmais buvo kitoks nei didžioji dauguma. Jis nesigilina į savo gyvenimą. Jis tiesiog rūko, geidžia, valgo, eina į darbą, daro tai, kas jam malonu, arba tai, kas yra būtina jo išgyvenimui, bet nei vienam iš savo veiksmų nesuteikia daug prasmės. Pavyzdžiui, kuomet Mari, moteris, kuri yra pasiryžusi praleisti su juo savo gyvenimą, paklausė ar jis ją norėtų vesti ją, Merso tik išrėžė ,,man vis tiek <...> tai neturi reikšmės‘‘. Tačiau visą savo gyvenimą beprasmiškai praleidęs Merso, teismo salėje susidūręs su absurdu, nukreiptu prieš save, galima sakyti, trumpam praregėjo. Vaikinas buvo kaltinamas žmogžudyste, tačiau teismo salėje nei karto nebuvo paminėtas nei žmogžudystės motyvas, nei priežastys. Anot prokuroro Merso buvo nusikaltėlis, nes neverkė per mamos laidotuves, nes jau kita diena po mamos mirties linksmai leido laiką su mergina Mari ir, nes bendravo su žmogumi, kuris nepagrįstai buvo laikomas suteneriu. Visa tai siutino Merso ir jis pirma kartą pratrūko, negalėjo susitaikyti su tokiu absurdišku elgesiu, tačiau buvo jau per vėlu... Absurdiškų veiksmų, atsitiktinių ir nereikšmingų įvykių vedamas vaikinas nesistengė priešintis, bet plaukė pasroviui ir baigė gyvenimą tragiškai, tačiau kitame savo kūrinyje, filosofinėje esė „Sizifo mitas“ Alberas Kamiu aprašo paprasto mirtingojo Sizifo pasipriešinimą – maištą prieš bausmę už dievų išdavystę. Sizifas buvo nubaustas visą likusį gyvenimą atlikti beprasmišką darbą – ridenti akmenį į kalna, nuo kurio jis vis tiek nurieda: „ Jie ne be pagrindo manė, jog nesama baisesnės bausmės už bergždžią ir beviltišką darbą.“ Tačiau Sizifas nepasidavė dievų bandymui jį sužlugdyti ir vykdė bausmę diena iš dienos, nesustodamas, tačiau suprasdamas savo darbo absurdiškumą ir taip nugalėdamas savo bausme jis tapo laisvu – aukštesniu už savo likimą. Taigi Albero Kamiu filosofinėje kūryboje yra plėtojamos maišto ir absurdo temos, tačiau kūrėjas jas pateikia kaip priešpriešas: „Beviltiškumui ir absurdui galima pasipriešinti tik maištaujant."
Kontekstai
Istorinis kontekstas – Pirmas ir Antras pasauliniai karai buvo absurdiškų įvykių šaltinis Kamiu kūrybai.
A. Kamiu išgyveno du Pasaulinius karus, atominių
bombų mėginimus, Holokaustą.
Biografinis kontekstas – dažnai minimas Alžyras, Prancūzija, Viduržemio jūra ir kitos gimtojo krašto vietos. Antikos motyvai kūrinyje – „Sizifo mitas“.
Egzistencializmo tema Albero Kamiu kūryboje
Alberas Kamiu vienas ryškiausių XX a. kūrėjų ir mąstytojų. Apibūdinti šią asmenybę būtų labai sudėtinga, mat pats Alberas Kamiu neigė
esąs filosofas ar egzistencialistas: ,,Ne, aš nesu egzistencialistas. Aš ir Žanas Polis Sartras, mes abu nustembame, kai susikerta mūsų vardai“. Išgirdus
tokį kategorišką teiginį ir savotišką atsiribojimo nuo žymaus prancūzų egzistencialisto, galima sudvejoti ar tikrai Albero Kamiu kūryboje nagrinėjama
egzistencializmo tema? Analizuojant Albero Kamiu kūrybą paaiškėja, kad visgi egzistencializmo tema yra labai svarbi jo kūriniuose, nepaisant
kategoriškų autoriaus teiginių. Albero Kamiu romane ,,Svetimas“ išryškėja protesto prieš visuomenės standartus tema. Pagrindinis veikėjas Merso savo
egzistavimo prasmę įžvelgia, tik elgdamasis, kaip jam norisi, nepaisydamas visuomenės normų. Tad šioje situacijoje persipina protesto ir egzistavimo
prasmės temos. Svarstoma: ,,galbūt gyventi neprotestuojant yra beprasmiška?“ O galbūt yra beprasmiška protestuoti prieš visuomenės normas, juk
pagrindinis romano veikėjas Merso už savo protestą sumoka maksimalią kainą – jis nuteisiamas mirties bausme. Egzistencializmo ir gyvenimo prasmės
temos iškyla ir kitame Albero Kamiu Romane ,,Maras“. Šiame romane svarstoma ar ,,prisitaikėlio“ gyvenimas, ko nors vertas? Romane įprasminami
pasiaukojančių veikėjų veiksmai. Daktaras Rije atsisako pasiduoti įsivyravusiai anarchijai ir pasiaukodamas gydo segančiuosius maru. Nors pats daktaras
Rije gali prarasi savo gyvybę, jo gyvenimas prasmingas, priešingai negu tų, kurie nerizikuoja savo gyvybe ir nepadeda kitiems. Egzistencializmo tema
Albero Kamiu kūryboje užima ypatinga vietą, ji persipynusi su protesto tema. Albero Kamiu propaguotas protestavimas prieš tam tikras visuomenės
normas yra įprasminamas jo kūryboje, mat gyvenimas nepasipriešinant neteisybei, kad ir kaip ji suvokiama, anot šio prancūzų rašytojo yra beprasmis.
Citatos
„Beviltiškumui ir absurdui galima pasipriešinti tik maištaujant."
„Vienintelė žmogaus priedermė – meilė. Tai vienintelė paguoda absurdo kupiname pasaulyje.“ „Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.."
„Absurdo žmogumi negimstama, juo tampama.“ „Būti nemylimam – tai nesėkmė. Nemylėti – štai nelaimė!“ „Genijus – tai intelektas, suvokiantis savo ribas.“
„Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.“
„Jei esi visiškai tikras dėl savo nevilties, privalai elgtis taip, tarsi turėtum viltį, - arba nusižudyti. Kančia neduoda jokių teisių.“
Aš netikiu Dievu ir nesu ateistas
Tėra viena laisvė – išsiaiškinti santykius su mirtimi. Po to jau viskas įmanoma. Negaliu priversti tave tikėti Dievą. Tikėti Dievą – tai susitaikyti su mirtimi.
Kai susitaikysi su mirtimi, Dievo problema bus išspręsta – bet ne atvirkščiai.
Laisvas tas, kuris gali nemeluoti.
Aš netikiu beviltiškais poelgiais. Tikiu tik pagrįstais veiksmais. Tačiau manau, kad pagrįsti veiksmą ne taip jau sunku.
Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti. Tiesa, kaip ir šviesa, akina. melas, priešingai, yra švelni prieblanda, kurioje visi daiktai įgyja paslaptingos vertės.
20. Salomėja Nėris (
1904 – 1945m
, neoromantizmas)
Kūrybos temos Tėvynės ilgesys Meilė tėvynei Įsipareigojimas tėvynei Klaidų apmąstymas Asmeninis pasaulis Žmogaus ir gamtos ryšys Moters likimas Meilė
Laikinumas
(gyvybės ratas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas – tik akimirka): ,,Diemedžiu žydėsiu”.
Meilė
(,,Tai virpėjo lapas klevo / Nuo svaigių nakties bučinių.”)
Motinystė
(,,Saulės auksaplaukis / Krykščia man ant kelių -”. ,,Tai baltaplaukis mano vaikelis! / Kur tu iries?”) Tėvynė:
,,Atlanto nugalėtojui”, ,,Tu nubusi”, ,,Sūnus palaidūnas”.
Vienišumas:
,,Keleivis”, ,,Klajūnėlis”, ,,Amžinas keleivi”, ,,Pavasaris kalėjime”. Jaunystė:
,,Saulės kūdikėlis”, ,,Nepažįstamai draugei”, ,,Ant laukinio žirgo”.
Laisvė:
,,Bangų barami”, ,,Visur aš ją matau”, ,,Ledinėj dykumoj”. Kontekstai Biografinis – gimė Kiršų kaime, natūralios gamtos vaizdai paveikė Salomėjos Nėries kūrybą. Eilėraštis beveik visada prasideda nuo gamtos vaizdo ar detalės, poetinis vyksmas dažnai vyksta gamtoje arba jos fone: atrodo, kad gamta galima išreikšti viską.
Istorinis - 1940-1945 metų laikotarpis, prasidėjus II pasauliniui karui su mažu sūnumi pabėgo į Rusiją. Tuo metu S. Nėries kūryboje išryškėja apmąstymai, prisiminimai pasiekia ir rašytojos vaikystę, ankstyvuosius jaunystės metus, pirmuosius kūrybinius bandymus, daugelį kitų biografinių detalių.
Kūrybinis – Salomėjos Nėries stilistinės rašymo priemonės labai artimos lietuvių liaudies politikai. Biografinis kontekstas:
-Upelė Širvinta, diemedis minimi S. Nėries eilėraščiuose, nes tokioje aplinkoje ji augo. -Meilės motyvai atsiranda S. Nėriai įsimylėjus arba praradus meilę.
-Karo metų lyrikoje išsiskiria namų pasiilgimo, papratso ryšio su artimais žmonėmis motyvai. -Rašydama apie moters likimą, S. Nėris rėmėsi savo motinos paveikslu.
Literatūrinis kontekstas:
-Dangaus motyvas dažnas to laikmečio poetų kūryboje.
-Putinas tėvynėje išskyrė kalnelį – Aušrakalnį, S. Nėris – upelę Širvintą. -Kultūros ašis yra medis, kuris aptinkamas daugelio rašytojų kūryboje. -Dažnas moters likimo motyvas, kaip ir kitų poečių, ypač J. Degutytės.
Tėvynės ilgesio tema Salomėjos Nėries eilėraštyje „Tėvynei“
Neoromantizmo epochos poetės Salomėjos Nėries eilėraštyje „Tėvynei" išryškėja tėvynės ilgesio tema. Šį eilėraštį S.Nėris parašė Antrojo pasaulinio katro metais ne Lietuvoje, nes prasidėjus karui patraukė į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais eilėraštyje “Tėvynei”. Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji yra brangi kaip motina maitintoja: ”Mane — kaip lauko žolę — girdė/ Gimtosios žemės syvai…”. Įasmeninimą ypač sureikšmina žūtbūtinis kalbančiosios pasiryžimas sugrįžti į tėvynę: “Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,/ Kol gyvą pamatysiu”. Eilėraščio žmogui nėra svarbu, ar tėvynė bus graži, ar joje bus sunku gyventi. Jam svarbiausia bet kokia kaina sugrįžti į gimtąją žemę, numalšinti ilgesio skausmą ir įrodyti, kad neišdavė ir nepardavė tėvynės. Tarp lyrinio subjekto ir gimtinės yra didelis geografinis atstumas :”Šimtus aš mylių eisiu pėsčia”. Tačiau dvasinis ryšys yra glaudus, o pasiryžimas sugrįžt — begalinis: “Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį…”. Lyrinio subjekto nebaugina jokie pavojai, svarbiausia — galutinis tikslas. Eilėraščio žmogų slegia ne tik ilgesio skausmas, bet ir kaltė dėl išduotos tėvynės, kurioje jis yra tapatinamas su Judu, už trisdešimt sidabrinių išdavusiu Jėzų. Paskutinėje strofoje lyrinis subjektas retoriniu sušukimu (“Neišdaviau, mieloji!”) nori pateisinti save ir išpirkti kaltę, todėl yra pasiryžęs šimtus mylių eiti keliais, kol sugrįš į gimtąjį kraštą. Kalbančioji nepaisant to, kad tėvynė yra “sukruvinta ir apiplėšta”, vis tiek ketina grįžti, nes “širdis gi nemeluoja” — ji ilgisi gimtinės. Eilėraščio laikas yra nepastovus: nuo kalbėjimo apie esamą laiką pereinama prie būsimojo, kartais sugrįžtama į praeitį. Esamuoju laiku yra kalbama apie tėvynę ir nepaisant išsiskyrimo likusią meilę jai. Esamasis laikas parodo, kokia skaudi realybė — tėvynė yra “sukruvinta ir apiplėšta”. Būtasis laikas parodo, kokia anksčiau buvo gimtoji žemė, kaip ji “savo syvais girdė” kalbėtoją. Būsimuoju laiku išreiškiamas lyrinio subjekto pasiryžimas išpirkti savo kaltę ir sugrįžti į tėvynę. Lyrinio subjekto esama erdvė yra jam nemiela, nemaloni. Jis nesugeba adaptuotis svetimoje žemėje. Eilėraščio žmogų kankina kaltės, išsiskyrimo jausmas, ramybės neduoda mintis, kaip sugrįžti į jam mielą, saugią gimtąją aplinką. Skaitant eilėraštį “Tėvynei”, tiesioginis, atviras, nuoširdus kalbančiojo “aš” atsivėrimas sudaro įspūdį, jog eilėraštis yra pačios poetės lyrinė išpažintis. Jame S.Nėris išlieja tai, kas slegia jos širdį palikus gimtinę — meilė, ilgesio jausmas, kančia, nostalgija.
Citatos
„Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.“ Kur baltas miestas „Ir nenoriu sau geresnio nieko, tik prie žemės prisiglaust brangios." Maironiui
„Bet kojos žengt nedrįsta – tiek daug, tiek daugel klydę." Tolimas sapnas
V. Mykolaitis – Putinas, apie Salomėją Nerį:
,Salomėja Nėris, be abejo, bus pirmutinė, kuri mūsų literatūrai davė tokį skaistų moters sielos vaizdą. Tiesa, jis nekomplikuotas, bet spalvingas ir gražus. Ir mūsų dienomis, kada gyvenime taip retai sutiksi savęs nenužudžiusią moterį, šis paveikslas yra itin brangintinas. ”
J. Vaičiūnaitė, apie Salomėją Nerį:
Salomėja Nėris atėjo mūsų literatūron su jaunatviška giedra poezija. Jos eilėraščių pirmasis rinkinys ,,Anksti rytą” (1927) buvo kupinas entuziazmo,
optimizmo, šviesios mergautinės nuotaikos. Jau pats rinkinio pavadinimas išreiškė jo pagrindinę tematiką ir vykusiai simbolizavo poetės pasaulėvaizdį:
visas pasaulis, visi jo reiškiniai jai atrodė žavėtinai skaidrūs, lyg saulės nušviesti ankstų rytą. Tai buvo grynai jaunatviška poezija, kurią dengė lengvas
melancholijos bei liūdesio šešėlis. Tačiau jau tas pirmasis rinkinys parodė ryškų jaunosios poetės talentą.
22. Antanas Škėma (modernizmas, egzistencializmas XX a. vidurio, egzodo autorius)
Kūrybos temos Žmogaus egzistencija
Emigracija (jos poveikis žmogui) Kūryba Kančia Meilė Susvetimėjimas Absurdas Mirties baimė Asmenybės susiskaldymas
Laisvė (arba jos nebuvimas) Darbas (jo poveikis žmogui)
Žmogaus likimas katastrofų laikotarpiu Gyvenimo prasmė
Egzistencinis klausimas Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje“,- teigia kinų filosofas Lao Dzė. Šia mintimi savo romaną „Balta drobulė“
pradeda XXa. lietuvių modernistas Antanas Škėma. Žmogaus egzistencijos tema yra viena svarbesnių šio autoriaus kūryboje. Žmogus, nuolat
mąstydamas apie gyvenimo beprasmiškumą, niekada nebus visiškai laimingas. Škėma savo romane ir vaizduoja žmogų, suprantantį aplinkui esantį
absurdą ir dėl to itin kenčiantį. „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę<..> optimizmas yra karti pajuoka iš
žmogaus sielvarto; gyvenimas- blogis, nes gyvenimas-karas“, -taip filosofo A.Šopenhauerio mintis ėmė į save pagrindinis romano veikėjas Antanas
Garšva. Tokių minčių lydimas jaunystėje jis pabandė nusižudyti, tačiau paskutinę akimirką išsigando. Garšva pasirinko gyvenimą, tačiau pesimistu išliko
visą gyvenimą. Tik romano pabaigoje skaitytojas pamato kitokį veikėjo veidą. Jis laimingas. „Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gelėto
linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų<..>Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Romaus idioto. Jis uosto
popierių. Jo veidas šinšilo“. Garšva išprotėja ir tik tada, kai nieko nebesupranta, pasijaučia laimingas. Tie, kurie jaučia ir supranta tikrąjį gyvenimo
skausmą, negali būti laimingiausi žemėje. Taigi, Antanas Škėma savo romane „Balta drobulė“ vaizduoja palaužtą kasdienybės žmogų, kuris gyvenimo
džiaugsmą pajunta tik išprotėjęs - tai yra nebesuprasdamas viso aplink esančio absurdo.
Absurdo tema Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
XX a. modernusis lietuvių rašytojas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ kalba apie pasaulio absurdiškumą, dažną beprasmiškumą bei ribotumą.
Pagrindinis kūrinio veikėjas Antanas Garšva yra emigrantas iš Lietuvos, dirbantis liftininku didžiausiame Niujorko viešbutyje: „Vien keturiasdešimt
keltuvininkų”. Tapęs emigrantu ir pradėjęs dirbti keltuvininku Garšva tarsi praranda teisę būti savimi, nes taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį:
„Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnės su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais „auksinėmis“
sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės“. Šis monotoniškas ir neperspektyvus darbas jį paverčia
tarsi robotu, neleidžia pasireikšti jo meniškajai pusei. Garšva supranta, kad jautrus ir mąstantis žmogus, o ypač meninkas, nereikalingas jį supančiai
aplinkai, kuri trokšta tik pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, bet intelektas ir erudicija Garšvai trukdo pristaikyti prie visuomenės, jis jaučiasi joje
svetimas, kenčia. Liftas romane tampa tarsi XX a. gyvenimo kalėjimo simboliu - Graikų mitologinio Sizifio mito ir egzistencializmo derinys: „Up ir
down, up ir down. Senos legendos nežūsta. Kai Sizifis nugrius, kitas atsirems į akmenį“, „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji
dievai čia perkėlė Sizifą“. Šiuolaikinis pasaulis romane vaizduojamas sustabarėjęs, dirbtinas, kupinas dviveidžių, siekiančių tik materialinių vertybių ir
pamirštančių meną, meilę, individualumą bei artimą tarpusavio ryšį žmonių. Garšvos beprasmiškas darbas dėl pragyvenimo šalitinio yra pavyzdys,
atskleidžiantis XX a. problemas bei absurdiškumą.
Gyvenimo prasmės tema A. Škėmos romane „Balta drobulė“
Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ išryškėja viena pagrindinių autoriaus kūrybos temų – tai gyvenimo prasmė. Pagrindinis romano veikėjas į Niujorką emigravęs keltuvininkas bei poetas Antanas Garšva jau nuo paauglystės bando atsakyti į egzistencinius klausimus skaitydamas filosofų veikalus, kurių pesimistiškos mintys net sukelia gimnazistui norą nusižudyti. Vėliau emigravęs į JAV ir dirbantis keltuvininku Garšva suvokia gyvenimo absurdą ir prilygina save A. Kamiu aprašytam Sizifui : „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą.“ Garšva suvokia savo darbo beprasmiškumą, kas jį paverčia absurdo žmogumi. Savo gyvenimą poetas siekia įprasminti kūryba ir taip palikti savo pėdsaką literatūros istorijoje: „Norėčiau parašyti ciklą eilėraščių, kur kiekviena raidė lyg neišskaptuojamas ornamentas. (...) Aš visą laiką sergu šituo. Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.“ Kūryba Garšvai buvo lyg manija, poetas netgi susidėdavo su moterimis ne dėl meilės, o ieškodamas kūrybinio įkvėpimo, medžiagos eilėraščiams. Kūryba jam kaip dvasinė vertybė, kaip savęs išreiškimas. Deja, kūrinio pabaigoje veikėjas suvokia, jog didžioji gyvenimo prasmė ir yra pats gyvenimas: „Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.“ Poetas galiausiai atranda harmoniją, savo santykį su pasauliu, ryžtasi nešvaistyti laiko, gyventi „čia ir dabar“. Gaila, veikėjo gyvenimas pasibaigia tragiškai, jis netenka proto, virsta laimingiausiu pasaulyje idiotu, taip ir neparašiusiu vienintelio gyvenime eilėraščio. Taigi, romane „Balta drobulė“ kalbama apie nelengvas pagrindinio veikėjo gyvenimo prasmės paieškas.
Kontekstai
Kultūrinis. Vartojami užsienio kalbų žodžiai (O.K., Bye), Vakarų kultūros įtaka.
Biografinis. Autoriaus panašumas į Garšvą: motina uždaroma į psichiatrinę, vardas-Antanas, pedagogai tėvai, atostogos Palangoje, vaikystės prisiminimai( Austrijos kurorte dovanų gautos vyšnios), bendri vaikystės žaidimai, istorinė situacija, ironiškas požiūris į pasaulį, gyvenimas JAV, darbas lifte.
Istorinis. Pirmasis pasaulinis karas, pilietinis karas Rusijoje, tarpukaris, Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacijos XXa. Filosofinis. Minimos Artūro Šopenhauerio mintys, filosofinės idėjos.
Religinis. Turino drobulė, scena Juozapato pakalnėje-egzistencialistinio paskutinio teismo groteskas.
Romanas „Balta drobulė“ yra autobiografiškas, nes A. Škėma, kaip ir pagrindinis veikėjas, emigravo į JAV, dirbo keltuvininku, turėjo inteligentus tėvus, motina gulėjo psichiatrijos ligoninėje, prieš emigruojant į JAV abu gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje.
Škėmai didelę įtaką kūryboje darė A. Kamiu filosofinės idėjos, esė „Sizifo mitas“, taip pat tokie filosofai kaip Šopenhaueris ir Nyčė bei lietuvių rašytojai, tokie kaip A. Nyka – Niliūnas ir H. Radauskas.
Šio romano pagrindu 2012 metais Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo pastatytas spektaklis (rež. Jonas Jurašas). Anot Henriko Radausko, Antanas Škėma pirmasis parodė, kaip jaučiasi kaimo žmogus miesto kultūroje.
Bendravo ir mokėsi iš poeto Henriko Radausko, tai turėjo įtakos jo kūrybai. Citatos
„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.“ (originalas Lao Dzė)
„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę“
„Gyvenimas-blogis, nes gyvenimas-karas“
„Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“.
„Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę.”
„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje.”
„Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.”
„Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“ („Balta drobulė“) Eglė, Martynas, Rasa
23. Justinas Marcinkevičius (1930 – 2011 m. – sovietinis laikotarpis, Nepriklausomybė)
Kūrybos temos Meilė tėvynei. Įsipareigojimas tėvynei Lietuvos istorija Tėvynės likimas Gamta Meilė Darbas Kūryba, kūrėjas Knyga, raštas Atsakomybė Pareiga
Asmuo istorijos/politikos verpetuose Atsiminimai/ atmintis
Kalba
Tautinė tapatybė Kontekstai
Just. Marcinkevičius Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Sovietiniais laikais kūrybai būdinga EZOPINĖ kalba.
Drama „Mažvydas“ baigta rašyti pirmosios lietuviškos knygos 430- ųjų pasirodymo metinių išvakarėse, suvaidinta Klaipėdos dramos teatre, spektaklį režisavo Povilas Gaidys.
Draminė trilogija Mindaugas (1968) – apie Lietuvos valstybingumą, Katedra (1971) – apie dvasinių vertybių formavimąsi, Mažvydas (1977)- apie raštijos formavimąsi , parašyta sovietiniais, lietuvių istorinės poetinės dramos, kuriai pagrindus tarpukariu Lietuvoje padėjo V. Krėvė, B. Sruoga, klestėjimo metais. Remtasi pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo bendriausiais biografiniais faktais.
Kūrybinis/kultūrinis kontekstas - minimi lietuvių istorijoje žymus veikėjai, ypač daug „Mažvyde“.(Pvz.: Mindaugas, Mažvydas, Stuoka Gucevičius,Leninas) Istorinis kontekstas - Poetas yra dėmesingas ir istoriniam laikui. Į tolimą Lietuvos valstybės pradžią mus nukelia „Mindaugas“, į raštijos pradžią „Mažvydas“. Religinis kontekstas - poeto kūryboje svarbi žmogaus dvasios analizė. Amžinybę patiria sąžiningai gyvenantys ir dirbantys, su triukšminga dabarties akimirka
sutampa gyvenimo vartotojai. Daug religinių apeigų aprašymų draminėje trilogijoje „Mažvydas“
Biografinis kontekstas- Marcinkevičiaus motina mirė, kai poetui buvo 14m. Jos prisiminimas tapo svarbiu motyvu,tačiau tėvas retai minimas poeto.(„Dienoraštyje be datų“)
Pareigos tema Justino Marcinkevičiaus poetinėje dramoje „Mažvydas“
Justino Marcinkevičiaus, žymaus XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poeto, dramaturgo, kūryboje viena iš svarbiausių temų yra pareiga. Apie pareigą tėvynei ir gimtajai kalbai Just. Marcinkevičius rašo sovietmečiu sukurtoje poetinėje dramoje „Mažvydas“. Pagrindinį veikėją Martyną Mažvydą dramaturgas vaizduoja gyvenantį ir klebonaujantį Ragainėje praėjus penkiolikai metų nuo pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo” (1547) – išleidimo. Mažvydas, palikęs mylimąją Mariją Lietuvoje ir atvykęs į Rytų Prūsiją studijuoti, pasilieka čia, nes jaučiasi įsipareigojęs tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms: „Aš privalėjau čia atvykti, čia, / Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių / Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.“ Nors jaunystėje, atvirkščiai, kartojo, jog ,,geriau prarasti Lietuvą nei Dievą“, dabar Mažvydas savo gyvenimo tikslu iškelia būtent Lietuvą, o save įsivaizduoja kaip Lietuvos kūrėją, lietuvių tautos didvyrį: ,,<...> aš turėjau / ateiti į čia privalėjau / prakalbinti jų sielas / suteikt amžinybėje balsą / tai žemei / tai Lietuvai / Aš jos liežuvis / kurs šaukia / istorijos tamsai ir vėjui: / aš čia aš čionai.“ Taip pat protestantų pastoriaus tikslas neleisti Prūsijos kunigaikščiui (kuris siekia knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją) pavergti, germanizuoti Lietuvos: „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu.“ Ši noras tampa priežastimi mokyti špitolninkus, bažnyčios tarnus, skaityti, tarti žodį „Lietuva“. Martynas Mažvydas ne tik tėvynei, bet ir kalbai jaučia asmeninę ir visuomeninę pareigą. Jis supranta, jog reikia išsaugoti gimtąją kalbą įprasminant ją istorijoje: ,,Argi ne kvailys! <...> ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę.“ Suabejojęs savo pašaukimu Mažvydas nesuabejoja ties raštijos klausimu. Pasak pastoriaus, kalbą reikia įprasminti raštu, nes tik tuo atveju nei kalbai, nei tautai negresia išnykimas. Taigi, Justinas Marcinkevičius poetinėje dramoje „Mažvydas“ pavaizdavo, jog pareiga tarnauti Lietuvai ir lietuviškam raštui gali būti svarbesnė nei asmeninis gyvenimas ar laimė, jog dėl pareigos tėvynei galima išsižadėti netgi Dievo.
Atsakomybės tema Justino Marcinkevičiaus kūryboje
Justinas Marcinkevičius – Xxa. antros pusės – XXIa. pr. poetas modernistas, dramaturgas, prozininkas, klasikinių tradicijų sekėjas, kuriantis savotiškas metaforas bei aukštinantis atlaidumo, užuojautos ir gerumo idėjas. Poeto eilėraščius persmelkia būties grožio pajautimas, meilė bei užuojauta viskam, kas kaip žmogus auga, žydi, vysta, brolystės su visomis gyvybės apraiškomis jausmas. Žodis bei kalba poetui yra ne tik tautiškumo pagrindas , bet ir kūrybinės galios išraiška. Draminėje trilogijoje „Mažvydas“ pats Mažvydas pirmiausiai iškyla kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o jį kaip dvasinės kultūros darbininko pirmosios Lietuviškos knygos autorių, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Kai tirva suklumpa prieš Mažvydą, atgailaudamas šitokia pažiūra į žmogų, kaip į didžiausią vertybę, būdinga visai Justino Marcinkevičiaus kūrybai, šiame kūrinyje ypač akivaizdi, dažnai orientuota į konkretų žmogiškumo pasireiškimą, gerais darbais paremtą meile, iškelta prieš abstraktų humanizmą. Centriniai trilogijos personažai daug kuo artimi, juos sieja meilė, atsakomybė , tėvynei, noras aukotis dėl jos, istorinės visuomeninė būties poveikis individui, skaudus pažinimo kelias, kurį kiekvienam lemta nueiti. Mažvydo pastangos suvienyti kraštą žodžiu panašėja į vienijimą kalaviju. Mažvydas prieš pareigą teisus – jis privalėjo ginti žodį, suteikti Lietuvai balsą, nesiduoti įveikiamas nehumaniškų istorinių aplinkybių. Bet nusižengta etiniams principams - moters, tėvynės meilei; išdavystė atsigręžia tragiškais likimais. Mažvydas suprasdamas savo situaciją retoriškai klausia: „Ar Mažvydui- ar man- kas nors dar liko. Visų pirma man liko skausmas“,- taip išreiškiamas savęs gailėjimas, dvasinis kankinimasis. Draminė trilogija „Mažvydas“ tapo svarbiu nepriklausomos Lietuvos kūriniu, literatūros paveldu, o pats J.Marcinkevičius išliko įvertintas ne tik Lietuvos nacionaliniais apdovanojimais, bet ir Lietuvos žmonių atmintyje.
Citatos
,,Bijau prisipažinti, kad ne dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast.“
„Klausykitės gerai... Širdim klausykit! / Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų / Pajusite medaus ir kraujo skonį, / Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant, / Užuosit šieno ir liepynų kvapą, / Regėsit baugų debesio šešėlį / Per lauką bėgant ... Taigi pamėginkim. / „El – ie“ tai „Lie“, „tė –u“ tai „tu“,/ „vė – a“ tai „va“... / Lie – tu – va!“ „Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė,
raštas, menas.“
„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom suglebusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.“ („Dienoraštis be datų“)
Nežinau, gal tai erezija, bet man atrodo, kad ne tikėjimas svarbu, ne maldos, o tai, kiek žmogui gera padarai. Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi. (J. Marcinkevičius - “Mažvydas”)
Kur du lietuviai - ten peilis prie gerklės. (J. Marcinkevičius - “Mažvydas”) „Neliks duonos su druska – liks tėvynė.“
„Ką aš pasakysiu, kai manęs/ Paklaus štai šitie žmonės? Kai aš pats/ Savęs klausiu? Ką aš pasakysiu?/ Galbūt aš pasakysiu: Lietuva.“ (iš „Mažvydo“ apie laimę) „Veizėk, žmogau, ant pareigos,/ Nebodams meilės nei ligos./Ant lietuvystės/ Ir kunigystės/ Stovėl lig pabaigos.“ („Mažvydas“)
Vadovaudamiesi autoriaus koncepcija, kad „istorija yra gyvas, nesibaigiantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko – tęsiasi ir vyksta mumyse“ (6 p.), bandome atsakyti ir į kitą klausimą: ką šie tragizmo ženklu pažymėti herojai reiškia dabarties žmogui?
24. MARIUS KATILIŠKIS
(tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus),
XX a. antros pusės egzodo literatūra
Kūrybos temos
Prieškario kaimo gyvenimas Žmonių tarpusavio ryšiai Gyvenimo prasmės paieškos Meilė
Karas
Gamtos ir žmogaus paralelė
Darbas
Žmonių tarpusavio ryšiai
Žmonių ir gamtos priklausomybė
Kaimo žmonių gyvenimas prieškariu Gimtosios žemės, Tėvynės ilgesys
Kontekstai
M. Katiliškio vaikystės pasaulį supo miškų lankas, tėvų sodybą globė beržai, šermukšniai, vikšnos, į namus vedė liepų alėja. Kaip prisimena artimieji, visus tuos medžius sunešė iš miško ir sodino Marius arba jo motina. Apie juos rašytojas graudžiai rašo romane “Išėjusiems negrįžti”. Kadangi Marius Katiliškis buvo kilęs iš kaimo, didmiestis šiam rašutojui buvo svetimas, todėl, pasitraukus iš Lietuvos, Amerikoje, jis nusipirko sklypą Lemonte, kad pasijustų arčiau žemės.
Manoma, jog Katiliškio polinkį į gamtą lėmė lietuvių filosofo A. Maceinos raštai: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos ateičiai.“
1944 m. M. Katiliškis pasitraukė į JAV, todėl jam artimi pokario išeivijos jausmai, tėvynės ilgesys.
M. Katiliškio vaikystėje miškai ir medžiai užėmė didelę dalį jo gyvenime. Aplink namus buvo prisodinta daug medžių, kuriuos, kaip prisimena artimieji, pasodino pats Marius Katiliškis su motina.
Po tarnybos kariuomenėje Marius Katiliškis gįžęs į Pasvalį įsidarbino Pasvalio bibliotekoje, kurioje prasiplėtė būsimo rašytojo literatūros akiračiai ( ryšiai su rašytojais, šviesiais krašto žmonėmis).
Žmonių ir gamtos priklausomybė (nukrypta...)
