XVIIa KONFESINĖS VISUOMENĖS STRUKTŪROS KAITA

XVIa vid, LDK visuomenė masiškai priėmė kalvinizmą. Tai pradėjo įtakingiausias valstybės žmogus – Mikalojus Radvila Juodasis. Visuomenės sluoksniai, priklausę nuo diduomenės paskui savo globėjus keitė ir religiją.

XVIIa reformacija ėmė slopti, stiprėjo Katalikų bažnyčia, suaktyvėjo jos veikla visuomenėje. Katalikų bažnyčios susirinkimas Tridento mieste pradėjo veikti ir LDK. Į Lietuvą atvyko Jėzuitai, kurių švietėjiška veikla padėjo atsigauti Katalikų bažnyčiai Lietuvoje.

Vis daugiau didikų, o jais sekdami ir bajorai, valstiečiai iš protestantizmo perėjo į katalikybę. Protestantizmas neteko pagrindinių savo rėmėjų, silpo. Į katalikybę perėjo nemažai stačiatikių, reformacijos metu tapusių protestantais. Uolus katalikas Zigmantas Vaza siekė sumenkinti protestantų įtaką, aukštoms pareigoms skyrė katalikus, todėl daugelis didikų grįžo į katalikybę. Ilgainiui protestantų teisės imtos riboti, jie negalėjo eiti jokių valstybinių pareigų, dalyvauti seimuose, todėl jų gretos XVIIIa visiškai praretėjo.

LDK stačiatikiai, gausiai gyvenę rytinėje LDK dalyje, katalikų buvo stumiami iš valstybės valdymo. Buvo sudaryta katalikų ir stačiatikių bažnytinė (Brastos) unija. Pagal ją stačiatikiai unitai pripažino Romos popiežiaus valdžią, bet išlaikė savas apeigas.

XVIIa KARŲ SU RUSIJA IR ŠVEDIJA POVEIKIS LDK VALSTYBEI IR VISUOMENEI

Priešų kariai žudė, plėšė, degino miestus, sodybas dvarus. Šimtai tūkstančių žmonių buvo paimta į nelaisvę, vežami į Rytus. Vilnius tapo baisaus plėšiko auka. Įsiveržę kazokai paėmė įsutvirtinusius namus, bažnyčias, žudė vyrus, moteris, vaikus. Puošnios bažnyčios, kunigaikščių pilys buvo išdraskytos, ištuštinti prekių pilni sandėliai. Išgrobtos meno vertybės, brangūs baldai, karietos.

Karų poveikis:

 Išryškėjo žemės ūkio nuosmukis

 Mažėjo žemės ūkio produktų,

 Siaurėjo amatų prekyba, nesiplėtojo manufaktūros, sulėtėjo miestų augimas

 Miestų žemė priklausė feodalams,

 Buvo grąžinta piniginė duoklė, dvaras reikalavo iš miestiečių mokesčių ir žlugdė jų prekybinę veiklą,

 Nuvertėjo pinigai,

 Valstiečių priešinimasis dvarui, masiniai bėgimai

 Epidemijos

 Nesiformavo prekiniai – piniginiai santykiai

 Miestiečiai negalėjo išsimaitinti iš amatų ir prekybos, nes negalėjo konkuruoti nei su užsienio manufaktūromis, nei su Baltijos jūros pirkliais

 Valstybės valdyme didėjo sumaištis, kaimyninės valstybės stiprėjo

 Bajorų ir didikų anarchija

 Konfederatų ginkluoti susirėmimai, netvarka valstybėje

KĖDAINIŲ SUTARTIES SU ŠVEDIJA SUDARYMO APLINKYBĖS

Lenkijos ir Lietuvos nesėkmėmis kare su Rusija skubėjo pasinaudoti Švedija. Ji įsiveržė į Lietuvą. Radvilos kariuomenė švedams nesipriešino, vylėsi, kad švedai padės susigrąžinti Gudijoje prarastus dvarus, pasiduodami Švedijai, su jos pagaba įveiks Rusiją.

Kai Rusija okupavo Vilnių 1655m.m, Radvilos vadovaujamos karinės dalys įsikūrė prie Kėdainių. Čia 1655m. buvo pasirašytas Lietuvos pasidavimo Švedijai aktas. Pasirašant sutartį tikėtasi, kad Švedija gins didikų interesus, suteiks pagalbos karui su Rusija. Tačiau atsitiko visai kitaip. Švedams LDK nerūpėjo, jie elgėsi kaip okupantai ir galiausiai sutartis buvo likviduota.

STEPONAS BATORAS

(1533 09 28-1586 12 12), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. LDK atstovai valdovu jį pripažino tik po ilgų derybų, kai šis patvirtino, kad Lenkija ir Lietuva yra federacinė dviejų lygiateisių šalių valstybė.

Veikla:

 Pažadėjo išsaugoti LDK savarankiškumą, bendrus seimus šaukti pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, LDK kariuomenės vadais neskirti lenkų;

 laviravo tarp ponų ir vidutiniųjų bajorų, orientavosi į stiprėjančius bajorus;

 įsteigė aukščiausias apeliacines bajorų instancijas – vyriausiuosius tribunolus;

 patvirtino Lietuvos Statuto (1566) pataisas. Taip sulygino kai kurias bajorų ir didikų ekonomines ir politines teises, išvadavo bajorus nuo didikų valdžios, sustiprino feodalines bajorų teises.

 Stiprindamas karaliaus valdžią, kovojo su lenkų ponais, paremdavo katalikų bažnyčią, kovojančią su reformatais.

 Kad būtų nepriklausomas nuo bajorų, Respublikos kariuomenę sustiprino samdytais vokiečių ir vengrų kazokų daliniais.

 Vilniuje įsteigė patrankų liejyklą, perorganizavo kariuomenę, įvedė uniformą, patobulino artileriją ir karinę inžineriją.

 Užsienio politikoje labiausiai stengėsi prie Respublikos prijungti Livoniją.

 Karalių rėmė katalikų bažnyčia, turėjusi stiprią centralizuotą organizaciją. Ji atitiko paties Batoro centralizacijos užmojus. Reformatai jį rėmė už religinę toleranciją.

 Akcentavo, kad jis nenori būti „popierinis karalius“. Pagrindinis jo politikos uždavinys - karaliaus valdžios stiprinimas. Tačiau suprato, kad mėginimas siekti absoliutizmo sukels didžiulį pasipriešinimą.

 Rėmėsi katalikų Bažnyčia, disponavusia stambiąja žemėvalda ir kitokiais turtais, jėzuitų Ordinu..

 Dideles viltis jis siejo su jaunuomenės auklėjimu. Rėmė jėzuitų Ordiną, stengėsi auklėti jaunimą atsidavimo monarchijai dvasia, negailėjo lėšų jėzuitų mokyklų steigimui ir jų aprūpinimui.

 1579 m. pasirašė privilegiją perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją ir universitetą. Ramus jaunuomenės auklėjimas, jo nuomone, tuos kraštus turėjo tvirčiau susieti su valstybe.

 Reguliuodamas LDK ir Lenkijos santykius, laikėsi kompromisų politikos.

 Iš austrų ir turkų jungo jis norėjo išvaduoti savo tėvynę Vengriją. O tam buvo būtinas Respublikos sustiprinimas, Maskvos suvaržymas.

Jo viešpatavimas pagyvino Lietuvos gyvenimą. Po šimto metų pertraukos vėl išryškėjo persvara santykiuose su Maskva, prie Respublikos buvo prijungta Livonija. Didelis jo nuopelnas buvo Vilniaus universiteto įkūrimas. Steponas Batoras, nepalikęs įpėdinių, mirė 1586 m. žiemą Gardine.

BAROKINĖ ARCHITEKTŪRA (XVI. pab-XVIII)

Susiformavimo prielaidos:

 Barokas formavosi ir plito popiežių ir jėzuitų dėka kaip katalikiškų šalių menas, triumfuojančios Katalikų bažnyčios stilius.

 Barokas tapo oficialiu absoliutinių valdovų stiliumi. Jis laikytas monarchų didybės išreiškimo priemone.

1. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – brandžiojo baroko šedevras. Jos fundatorius – LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Bažnyčia dvibokštė, turi nedidelį kupolą, jos planas – lotyniško kryžiaus formos. Vertingiausias yra bažnyčios interjeras, jį puošia apie 2000 lipdinių, kuriuos sukūrė italų meistrai.

Šv. Jonų bažnyčia po gaisro rekonstruota vėlyvojo baroko stiliumi. Pagrindinį fasadą sudaro keturi mažėjantys tarpsniai. Laužyti, banguoti karnizai ir nevienodai atsikišę plokštumos sudaro banguoto fasado įspūdį. Fasadas puoštas šventųjų skulptūromis.

Šv. Karolio prie Keturių fontanų bažnyčia — tipiškas brandžiojo baroko pavyzdys. Čia nebeliko lygių paviršių sienos, karnizai įgavo sudėtingą banguojančią formą. Ovaliniai langai, nišos su skulptūromis sustiprino šviesos ir šešėlių žaismą ir suteikė pastatui tapybiškumo. Nors pastatui trūko konstruktyvumo, tačiau plastiškos architektūros formos pabrėžėjo dekoratyvumą ir darė jį efektingą. Fasadas — kreivų kontūrų su nukirstais kampais.

APŠVIETA (XVIIa-XVIIIa)

Apšvieta – XVIIa Europoje kilęs kultūrinis sąjūdis, kurio pagrindinis tikslas – pasitelkus protą ir švietimą sukurti laisvų, laimingų žmonių visuomenę.

Pagrindinės idėjos apie žmogų:

 Pasaulietiškas (domisi pasaulio istorija ir kultūra)

 Laisvamaniškas (turi teisę svarstyti įvairius gyvenimiškus klausimus nebijodamas griauti nusitovėjusių tiesų)

 Domisi visuomenės problemomis, ydomis, trūkumais

 Išaukštinama proto galia Pagrindinės idėjos apie valstybę:

Siekiama įgyvendinti geresnės valstybinės santvaros projektus;

Valstybė turi tarnauti visiems, o ne tik karaliui ir kilmingųjų sluoksniui

Kritikuotas absoliutinis valdymas

Siekis sukurti idealią visuomenę ir valstybę

Plito prancūzų kalba

Paplito slaptos masonų draugijos (skelbė religinę, tautinę toleranciją, dorovinį tobulėjimą)

Pagrindinės idėjos apie visuomenę:

 Kosmopolitizmas (teorija teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis)

 Visi žmonės lygūs prieš įstatymus

 Smerkiamos luomų privilegijos, neteisingi įstatymai

 Niekinamas požiūris į religingumą, prietarus, neišsimokslinimą

ŽANAS ŽAKAS RUSO.

 Teigė, kad būtina sulyginti turtinę nelygybę, nes be jos bus negalima teisinė lygybė.

 Siūlė riboti privatinę nuosavybę

 Valdžia turi priklausyti tautai, kuri vienintelė galinti nustatyti valstybės santvarkos formą.

 Geriausia santvarka yra Respublika, nes joje visi žmonės dalyvauja valstybės valdyme.

 Buvo abejingas Bažnyčiai, tačiau netikėjimą Dievu laikė pavojingu visuomenei.

 Patirianti priespaudą tauta turi teisę sukilti, nes valdovas pažeidžia visuomenės sutartį. ŠARLIS MONTESKJĖ

 Pasisakė prieš absoliutinę valdžią, kritikavo karaliaus rūmų išlaidumą, nesibaigiančius karus.

 Idealizavo Anglijos konstitucinę monarchiją

 Tik atskirtos valdžios gali užtikrinti žmonių teises ir užkirsti kelią valstybės pareigūnų piknaudžiavimui.

„APŠVIESTASIS ABSOLIUTIZMAS“-

monarchų vykdomos reformos

Nuo XVIIIa daugelio Europos valstybių valdovai vykdė pertvarkymus, siekdami sutvirtinti savo valdžią. Juos palaikė ir skatino švietėjai. Jie centralizavo administraciją, švelnino įstatymus, rėmė pramonę, prekybą, žemdirbystę, lengvino arba visai panaikino baudžiavą, tvarkė finansus, plėtojo švietimą, mažino bažnyčių įtaką, įvedė religinio pakantumo įstatymą. Apšvieta paliko gilų pėdsaką žmonijos istorijoje. Vis labiau imta abejoti karalių, Bažnyčios autoritetu, žmonės troško pokyčių valstybių valdyme. Mintys apie prigimtines žmogaus teises, visuomenės sutartį, valdžių padalijimą ir teisę sukilti parengė dirbą didžiausioms to meto revoliucijoms.

DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA

(1789m)

Revoliucijos priežastys ir prielaidos:

 Absoliuti karaliaus valdžia;

 Feodalinė santvarka

 Luominė santvarka

 Švietėjų mintys, skatinančios keisti santvarką Pagrindiniai įvykiai:

 Sušaukti Generaliniai luomai, prasidėjo revoliucija (Karalius tiėjosi, kad bus tariamasi tik dėl finansų padėties, tačiau deputatai iškart ėmė svarstyti apie valstybės santvarkos pakeitimą)

 Bastilijos šturmas. (Vykdė valstiečiai sankiulotai, siekiantys nusikratyti feodalinių prievolių, tapti žemės savininkais)

 Absoliutizmas žlugo, Aukščiausia valdžia priklausė Steigiamajam susirinkimui.

 Panaikintas skirstymas į luomus ir feodalines prievoles

 1789m. priimta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ (Užtikrinamos prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, nuosavybė, saugumas, priešinimasis engimui, žodžio, spaudos, sąžinės laisvė, tolygus mokesčių paskirstymas visiems luomams pagal turto dydį.)

 Priimta Prancūzijos konstitucija. (panaikintos mokesčių privilegijos, valdžia padalyta į tris dalis, įtvirtintas turto neliečiamumas, vyrai, mokantys mokesčius, gavo balsavimo teisę.

Pertvarkymai kėlė buvusių privilegijuotų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado pirmaujančią padėtį, valstiečiai reikalavo visiškai panaikinti feodalines prievoles, dvasininkai jautėsi nuskriausti, nes iš jų buvo atimtos žemės, neteko privilegijuotos padėties. Sankiulotai toliau kėlė riaušes, nes reformos gyvenimo nepalengvino. Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su politine grupuote – jakobinais (vad. Robespjeras). Šie, remdamiesi Ž.Ž. Ruso idėjomis siekė sumažinti turtinę nelygybę.

 Sankiulotai sukilo, nuvertė karalių. Konstitucinė monarchija žlugo. Naujai išrinktas konventas Prancūziją paskelbė respublika, karalius giljotinuotas.

 Europos monarchus apėmė siaubas. Dauguma valstybių paskelbė Prancūzijai karą. Prancūzijoje prasidėjo pilietinis karas.

 Valdžią per ginkluotą perversmą užgrobia jakobinai. Šalyje įsitvirtino jakobinų diktatūra. Jie griebėsi teroro, persekiojo Katalikų bažnyčią, įvedė tvirtas kainas, valstiečiai tapo žemės savininkais, už spekuliaciją ir prekių slėpimą buvo žiauriai baudžiama.

 Nepasitenkinimas diktatūra augo, 1794m. įvykdžius termidoro perversmą jakobinai buvo nubausti ir pašalinti iš valdžios.

 Pradėjo valdyti direktorija, po perversmo įkurtas Konsulatas. Kuo reikšminga Prancūzijos revoliucija?

• Tai buvo pirmoji revoliucija, kuri bandė sąmoningai pertvarkyti pasaulį, remiantis švietėjų idealais. • Suiro ribos tarp luomų, atsirado naujas žmonių skirstymas (pagal turtą, politinius, religinius įsitikinimus) • Feodalinės visuomenės struktūros Prancūzijoje buvo sunaikintos, o daugelyje Europos šalių pakirstos. • didelį vaidmenį ėmė vaidinti žmogaus padėtis visuomenėje.

• Padaugėjo žmonių, gaunančių pajamų ne iš žemės ūkio, bet iš verslo, prekybos. • Bažnytinė valdžia prarado savo monopolį visuomenės dvasiniam gyvenimui. • Buvo paskelbta nauja valdymo forma – respublika.

• Šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija iš revoliucijos paveldėjo visuotinę rinkimų teisę, politinių srovių skirstymą į kairę ir dešinę.

Panaikinta absoliutinė monarchija

Panaikinta feodalinė santvarka

Panaikinta luomų santvarka

Ėmė sparčiai irti feodalinė santvarka

NAPALEONAS BONAPARTAS

Napoleono atėjimas į valdžią.

 Kariuomenės padedamas Napoleonas apsupo Nacionalinį susirinkimą ir įvykdė valstybės perversmą – išvaikė Direktoriją ir Konventą, Prancūziją ėmė valdyti trys konsulai (1799 m.).

 Napoleonas iškart įtvirtino savo valdžią: tapo pirmuoju konsulu dešimčiai metų, o vėliau ir iki gyvos galvos.

 Napoleonas vainikuotas imperatoriumi, o Prancūzija paskelbta imperija (1804 m.). Napoleono vidaus politika

 Valstybė buvo centralizuojama, naikinama savivalda.

 Pasirašė konkordatą su Popiežiumi, pagal kurį atkurta katalikų bažnyčios veikla, tačiau ją kontroliavo valstybė.

 Sutvarkė finansus – įkūrė Prancūzijos banką, įvedė valiutą (aukso franką), veiksmingą mokesčių sistemą, plėtojo šalies ekonomiką.

 Parengti nauji įstatymai – Napoleono (civilinis) kodeksas (1804 m.). Jis garantavo visų piliečių lygybę prieš įstatymus, asmens laisvę, feodalinių santykių panaikinimą, nuosavybės teisę. turėjo didžiulę reikšmę tolesniam civilinės teisės formavimuisi, jo pagrindu buvo sudaromi kitų šalių kodeksai.

Užsienio politika:

 „Banginio ir liūto kova” – karas tarp Prancūzijos, kuri buvo pajėgesnė sausumos mūšiuose, ir Didžiosios Britanijos, kuri turėjo galingesnį laivyną.

 Reino sąjunga buvo sukurta panaikinus Šventosios Romos imperiją. Napoleonas sujungė 14 vokiečių kunigaikštysčių, pripažįstančių imperatoriaus viršenybę ir atidavusių jam savo kariuomenę

 Kontinentinė blokada – Napoleono paskelbti dekretai, draudžiantys Europos žemyno valstybėms prekiauti su Anglija ir palaikyti su ja bet kokius ekonominius ryšius

 Sudarė vasalinę Varšuvos kunigaikštystę

 Šimto dienų laikotarpis – laikinas Napoleono grįžimas į valdžią, trukęs šimtą dienų. Napoleonas pasinaudojo tuo, kad tarp Vienos kongrese dalyvaujančių šalių kilo nesutarimų, ir be mūšių įžengė į Paryžių.

Napoleono epocha (1799-1815 m.)Vyko užkariaujamieji karai, kurių rezultatas – didžiulė imperija, apimanti beveik visą Europą. Valdžia buvo sutelkta vieno žmogaus – Napoleono I rankose. Po visą žemyną plito laisvės ir lygybės idėjos, o Napoleono kodeksas įtakojo visos Europos civilinę teisę. Feodalizmas jau nebepajėgė atsigauti.

NAPOLEONAS IR LIETUVA

Rusija trukdė Napoleonui įgyvendinti savo planus – užvaldyti Rytų Europą. Jis, nepaskelbęs karo, 1812 m. persikėlė per Nemuną ir pradėjo žygį į Rusijos Imperiją. Užėmė Vilnių. Kraštas, per kurį žygiavo jo armija, buvo nusiaubtas, gyventojų turtas išgrobstytas, daug sodybų sudeginta. Napoleonas stengėsi pelnyti lenkų ir lietuvių bajorų palankumą, sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikinąją valdžią, kuriai iš tikrųjų vadovavo okupantai. Lietuviai tikėjo, kad Napoleonas padės atkurti šalies Nepriklausomybę, todėl klausė jo nurodymų, pildė jo kariuomenę kareiviais, aprūpino ją maistu. Napoleono armija buvo sutriuškinta rusų. Karo ir okupacijos padariniai buvo sunkūs. Lietuva neteko dešimčių tūkstančių žmonių, buvo sudeginta gausybė pastatų, išgrobstyti gyvuliai, sutrypti pasėliai. Buvo ir teigiamų pusių. Varšuvos

kunigaikštystei priklausančioje Užnemunėje įvestas Napoleono kodeksas. Šio krašto valstiečiai pirmieji paleisti iš baudžiavos. Napoleono atneštos idėjos skatino bajorų sąmoningumą, skatino valstybingumą.

Nugalėjus Prancūziją, Varšuvos kunigaikštystė žlugo. Vienos kongreso nutarimu ji atiteko Rusijai. Čia buvo sudaryta autonominė Lenkijos Karalystė.

Napoleono pralaimėjimo priežastys:

 Imperijos politika Prancūzijoje buvo nukreipta naujoms teritorijoms užkariauti ir tautoms pavergti, siekiant sukurti pasaulinę valstybę.

 Napoleonui buvo svetima sąvoka „nacionalinė nepriklausomybė“. Europos žemėlapį jis pertvarkinėjo nekreipdamas dėmesio į nacionalinius interesus, šiuo atžvilgiu jis buvo tikras feodalinių monarchų įpėdinis.

 Tokia politika XIX a. pradžios sąlygomis, kai prasidėjo nacionalinių valstybių formavimosi procesas, buvo pasmerkta žlugti.

ŠVIETIMO AMŽIUS

Švietimo epocha – XVIII a. Europos valstybėse ir Šiaurės Amerikoje vykęs visuomeninės minties ir kultūros raidos etapas. Tai buvo savotiškas humanizmo tęsinys, tačiau švietėjai (rašytojai, filosofai, ekonomistai) daugiau dėmesio skyrė

visuomeniniams klausimams. Tikėjo žmonijos pažanga ir ypatingu švietimo vaidmeniu šiame procese, siekė racionaliai pažinti pasaulį, pasitelkiant mokslą ir visuomenės švietimą. Smerkė religinį nepakantumą, įstatymų neteisingumą, luomų privilegijas ir reikalavo visų žmonių lygybės prieš įstatymus; kritikavo tokius autoritetus kaip bažnyčia, valdžia (pasisakė prieš feodalizmą). Šiuo laikotarpiu paplito kosmopolitizmo idėjos – buvo teigiama, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, o tautiniai skirtumai – nereikšmingas dalykas, pasauline kalba tapo prancūzų k.

Idėjų reikšmė: išreiškė kylančios buržuazijos siekius, buvo praktiškai įgyvendintos Šiaurės Amerikos kolonijose ir turėjo didelę įtaką Prancūzijos revoliucijoje.

„Apšviestasis absoliutizmas”. Nuo XVIII a. vidurio daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pertvarkymus, kuriais siekė sustiprinti savo valdžią ir kuriuos palaikė bei skatino švietėjai.

 Administracijos centralizavimas.

 Baudžiamųjų įstatymų sušvelninimas, kankinimų uždraudimas.

 Pramonės, prekybos, žemdirbystės rėmimas, baudžiavos lengvinimas arba naikinimas.

 Tolygesnis mokesčių paskirstymas ir bajorijos apmokestinimas.

 Švietimo plėtojimas.

 Bažnyčios įtakos mažinimas, religinis pakantumas.

Reformos buvo vykdomos Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Danijoje. Rusijos imperatorė Jekaterina II taip pat buvo susižavėjusi Švietimo idėjomis, susirašinėjo su Volteru, Didro, tačiau praktinėje veikloje reformos buvo paviršutiniškos. „Sostų ir filosofų” sąjunga truko iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Jos išgąsdinti monarchai atsisakė planuojamų pertvarkymų, o švietėjai jiems ėmė atrodyti pavojingi.

PRAMONĖS REVOLIUCIJA IR SOCIALINĖS PERMAINOS

Pramonės revoliucija – tai pokyčiai, kurie nuo XVIII a. vidurio iki XX a. pradžios vyko Europoje, Šiaurės Amerikoje,

kai kuriose Azijos valstybės. Nuo manufaktūrų pereita prie fabrikinės gamybos, rankų darbą ėmė keisti mašinos,

padaryta daug mokslinių atradimų. Svarbiausi iš jų: garo mašina, geležinkelis, telegrafas, elektros generatorius ir

benzininis vidaus degimo variklis.

Industrializacijos sklaida: Prasidėjo Didžiojoje Britanijoje. Ši valstybė mažiausiai nukentėjo per karus, čia buvo

padaryta daugiausia mokslinių atradimų. Kitos valstybės: Prancūzija, Belgija Šveicarija, JAV. Antrojoje stadijoje

(XIX a. vid.) suklestėjo Vokietija. Trečioji stadija palietė Japoniją, Rusiją, Skandinaviją (XIX a. pab.).

Pokyčiai, išryškėję visuomenėje:



Įsigalėjo nauji socialiniai sluoksniai: kapitalistai (buržuazija) perėmė pramonę, finansus, veržėsi į politinę

valdžią; samdomieji darbininkai neturėjo jokių socialinių garantijų, sudarė gyventojų daugumą; vidurinis

sluoksnis (tarnautojai, menininkai, advokatai ir kt.) stengėsi atsiriboti nuo darbininkų.



Sparčiai augant gamybai daugėjo darbininkų, dirbančių gamyklose ir fabrikuose, todėl didėjo miesto

gyventojų skaičius. Augo senieji ir kūrėsi nauji miestai.



Pasikeitė moters padėtis. Moterys gimdė mažiau vaikų, pasidarė laisvesnės, ėmė atkakliai siekti lygių teisių

su vyrais, prasidėjo feminisčių judėjimas.



medicinos laimėjimai, darbo užmokesčio didėjimas, geresnė mityba, technikos naujovių pritaikymas buityje

lėmė gyventojų skaičiaus didėjimą.



Europa nepajėgė visų įdarbinti ir išmaitinti, todėl prasidėjo masinė emigracija (daugiausia į JAV).



Buvo įvykdytos socialinės reformos (XIX a. pab.): sutrumpėjo darbo diena, leista steigti profsąjungas, priimti

įstatymai dėl socialinių garantijų (pensijos, žalos atlyginimo ir kt.).

VIENOS KONGRESAS (1814-1815)

Europos valstybių vadovų kongresas, turėjęs nuspręsti Europos politinę ir ekonominę situaciją po Napoleono karų. Lemiamąjį žodį turėjo Anglija, Prūsija, Rusijo, Austrija.

Vienos kongreso priežastys:

 Būtinybė pertvarkyti Europos valstybių sienas;

 Siekis atkurti Europą, kokia ji buvo iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos;

Tikslai:

 Nuspręsti tolesnį Europos likimą;

 Užtikrinti taiką ir teisingumą;

 Užkirsti kelią revoliucijoms;

 Išlaikyti senąją monarchinę santvarką Europoje

 Pasidalyti Napoleono imperijos teritorijas; Rezultatai:

 Europoje atkurta iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos buvusi tvarka;

 Į sostus grąžintos senosios valdovų dinastijos;

 Laikinai sustiprintos feodalinės monarchijos;

 Naujai perdalyta Europa ir kolonijos;

 Įkurta šventoji sąjunga

 Pristabdyti išsivadavimo judėjimai

 Vienos kongreso nustatytos ribos tarp valstybių nepanaikino nesantaikos. 1830 m. Europos valstybėse prasidėjo demokratiniai – nacionalistiniai sukilimai, siekę pertvarkymų ar nepriklausomybės.

 Kongreso metu neatsižvelgta į mažų tautų norus ir interesus didžiųjų valstybių atžvilgiu.

Kongreso dalyviai beveik neposėdžiavo, Europos likimas buvo sprendžiamas pokyliuose, medžioklėse, todėl jis pavadintas „šokančiuoju“.

Teritoriniai pokyčiai:

 Austrijai atiteko Šiaurės Italijos dalis.

 Rusija gavo Varšuvos kunigaikštystę (pavadino Lenkijos karalyste. Ji turėjo autonomiją Rusijos sudėtyje) bei gavo teisę valdyti Suomiją ir Besarabiją.

 Prūsija gavo teritoriją prie Reino zonos.

 Anglams atiteko Olandijos kolonijos ir kai kurios Ispanijos ir Portugalijos žemės.

 Švedijai buvo perduota Norvegija

 Prie Olandijos prijungta Belgija. Sudaryta Jungtinė Nyderlandų karalystė. Šventoji sąjunga (Austrija, Rusija

ir Prūsija) Anglija nedalyvavo. Tikslai:  Išlaikyti Europos valstybių sienas  Ginti absoliutines monarchijas  Slopinti tautinio išsivadavimo judėjimus ir revoliucinius sąjūdžius. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atsiradęs nacionalizmas išplito visoje Europoje. Prasidėjo tautinių išsivadavimų judėjimai.

Užsienio valstybių kišimasis į ATR vidaus politiką

Metai Kas kariavo Priežastys Rezultatai 1654-

1667m.

ATR su Rusija Ukraina, buvusi ATR sudėtyje, prisijungė prie Rusijos.

Ukraina ir kai kurios rusų žemės su Smolensku buvo prijungtos prie Rusijos.

1655m. Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Rusų okupacija truko 13 metų. 1655-

1660m.

ATR su Švedija

Dalis Lietuvos feodalų buvo pasirašę sutartį, pagal kurią visiškai pasidavė Švedijai, tačiau švedai nevertino unijos su Lietuva.

Švedai neįgijo naujų teritorijų, bet išlaikė anksčiau užimtąsias.

1700-1721 m. Šiaurės karas (ATR, Danija ir Rusija su Švedija)

Švedijos įsigalėjimas Baltijos jūroje kenkė kitų Baltijos .valstybių interesams.

Švedijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, užėmė Vilnių.

Rusija gavo išėjimą į Baltijos jūrą. Paspartėjo valstybės smukimas, gretimos šalys vis labiau kišosi į jos reikalus, nusmuko ekonomika, kilo badas ir maras, įsigalėjo anarchija.

LDK ekonominiai pokyčiai XVIIvid iki ATR padalijimų:

 Mažėjo žemės ūkio produktų

 Siaurėjo amatų gamyba

 Miestai buvo silpni

 Miestų žemė priklausė feodalams

No documento Istorijos Konspektai VE (páginas 37-62)