ISTORIJOS KONSPEKTAI
VALSTYBINIAM
EGZAMINUI
Turinys
ISTORIJOS DATOS ... 5
ISTORINĖS ASMENYBĖS ... 6
KRIKŠČIONYBĖ ... 13
KATALIKŲ BAŽNYČIOS SKILIMAS ... 15
KRYŽIAUS ŽYGIAI ... 15
KATALIKŲ BAŽNYČIOS ĮTAKA ... 16
FEODALIZMAS ... 17
MIESTŲ SAVIVALDA ... 18
VIENUOLYNAI. UNIVERSITETAI ... 19
ROMANIKA (X-XIIa) ... 20
GOTIKA (XII-XVIa.) ... 21
Lietuvos valstybės formavimasis XIII a. ... 22
Krėvos sutartis ... 24
JOGAILOS PRIVILEGIJOS KRIKŠTO PROGA ... 25
LIETUVOS SAVARANKIŠKUMO KLAUSIMAS DINASTINĖJE UNIJOJE SU LENKIJA ... 26
LIETUVOS LUOMINĖ VISUOMENĖ ... 26
ETNINĖ IR RELIGINĖ VISUOMENĖ LDK ... 27
DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI ... 28
KAPITALISTINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMAS ... 29
REFORMACIJA XVIa ... 30
KONTRREFORMACIJA XVIa. ... 30
RENESANSAS (ATGIMIMAS) ... 31
HUMANIZMAS – žmogus - kaip svarbiausia vertybė ... 31
RENESANSAS LIETUVOJE (XVIa) ... 32
REFORMACIJA IR KONTRREFORMACIJA LDK (XVIa) ... 32
VALAKŲ REFORMA 1557M. ... 33
LIUBLINO UNIJA ... 34
POŽIŪRIAI Į LIUBLINO UNIJĄ ... 34
ATR VALDYMAS PO LIUBLINO UNIJOS ... 35
VU ĮKŪRIMAS IR REIKŠMĖ ... 36
LIETUVOS STATUTAI ... 36
XVI-XVIIa. KONFESINĖS VISUOMENĖS STRUKTŪROS KAITA ... 37
XVIIa KARŲ SU RUSIJA IR ŠVEDIJA POVEIKIS LDK VALSTYBEI IR VISUOMENEI ... 37
KĖDAINIŲ SUTARTIES SU ŠVEDIJA SUDARYMO APLINKYBĖS ... 37
BAROKINĖ ARCHITEKTŪRA (XVI. pab-XVIII) ... 39
APŠVIETA (XVIIa-XVIIIa) ... 40
„APŠVIESTASIS ABSOLIUTIZMAS“-... 40
DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA ... 41
NAPALEONAS BONAPARTAS ... 42
ŠVIETIMO AMŽIUS ... 43
PRAMONĖS REVOLIUCIJA IR SOCIALINĖS PERMAINOS ... 43
VIENOS KONGRESAS (1814-1815) ... 44
Užsienio valstybių kišimasis į ATR vidaus politiką ... 45
ATR silpnumo priežastys ... 46
MĖGINIMAI REFORMUOTI ATR ... 46
1830-1831 m. SUKILIMAS ... 47
1863-1864 m. SUKILIMAS ... 48
LIETUVIŲ TAUTINIS SĄJŪDIS... 49
1905 m. REVOLIUCIJA IR DIDYSIS VILNIAUS SEIMAS ... 50
FAŠIZMO IR KOMUNIZMO PALYGINIMAS ... 51
DEMOKRATIJOS IR DIKTATŪROS 1919-1939 m. ... 51
Fašizmas Italijoje ... 52
PIRMASIS PASAULINIS KARAS ... 53
VERSALIO SISTEMA ... 54
STALINO DIKTATŪRA ... 55
LIETUVA PIRMOJO PASAULINIO KARO METAIS ... 56
LIETUVOS VALSTYBĖS PAGRINDŲ SUKŪRIMAS ... 57
Nepriklausomybės kovos (1918-1920) ... 57
Tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas (1918-1922 m.) ... 59
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POKYČIAI ... 60
1926m. Gruodžio 17d. Perversmas ... 61
A. Smetonos valdymas: ... 62
TARPTAUTINIAI SANTYKIAI 4-AJAME DEŠIMTMETYJE ... 63
VOKIETIJOS VEIKSMAI ... 63
Pirmoji sovietinė okupacija ir aneksija ... 64
Nacistinė okupacija (1941 birželio 22d – 1944m. pab.) ... 65
2-ASIS PASAULINIS KARAS (1939 09 01 – 1945 09 02) ... 66
KARO EIGA ... 66
2-asis pasaulinis karas ... 67
Svarbiausi šaltojo karo įvykiai: ... 68
Šaltasis karas. Sukilimai ... 70
ŠALTASIS KARAS. LOKALINIAI KONFLIKTAI ... 70
EEB, ES, Helsinkio aktas ... 71
SSRS: atšilimas ir sąstingis ... 72
LIETUVA ŠALTOJO KARO LAIKOTARPIU ... 73
DISIDENTINIS (neginkluotas) JUDĖJIMAS (1953-1990) ... 74
Sovietinė Lietuva ... 75
8-9as dešimtmečiai ... 75
PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ... 76
BALTŲ LAISVĖS DIENA ... 76
REIKŠMĖ ... 76
LIETUVA 1988-1991m... 77
KOMUNIZMO ŽLUGIMAS ... 79
BERLYNO SIENOS GRIŪTIS (1989m) ... 79
POSOCIALISTINIŲ RYTŲ IR VIDURIO EUROPOS ŠALIŲ PROBLEMOS ... 80
NATO IR ES PLĖTRA PO ŠALTOJO KARO ... 80
DEMOKRATIJA ... 80
ISTORIJOS DATOS
1) 1251m. Mindaugo krikštas 2) 1253m. Mindaugo karūnacija 3) 1236m. Saulės mūšis 4) 1260m. Durbės mūšis 5) 1410m. Žalgirio mūšis 6) 1385m. Krėvos sutartis 7) 1387m. Lietuvos krikštas8) 1386-1569 Lietuvos ir Lenkijos dinastinė unija 9) 1447m. Kazimiero privilegijos
10) 1492m. Aleksandro privilegijos 11) 1547m. Mažvydo „Katekizmas“ 12) 1569m. Liublino unija
13) 1579m. Vilniaus universiteto įkūrimas 14) 1789m. Prancūzijos revoliucija 15) 1815m. Vienos kongresas
16) 1791m. gegužės 3d. – ATR konstitucija 17) 1772m. 1-asis ATR padalijimas
18) 1793m. 2-asis ATR padalijimas 19) 1794m. ATS sukilimas (T. Kosciuška, J.
Jasinskis)
20) 1795m. 3-asis ATR padalijimas 21) 1914 – 1918 pirmasis pasaulinis karas
22) 1917m. bolševikų diktatūros įvedimas Rusijoje 23) 1830-31m. Sukilimas (Lietuva carinės Rusijos
sudėtyje, vad. Gelgaudas ir Chlapovskis) 24) 1861m. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje 25) 1863-64 Sukilimas (vad. Mackevičius,
Kalinauskas, Sierakauskas)
26) 1864-1904 lietuviškos spaudos draudimas 27) 1883m. pradėta leisti „Aušra“
28) 1889m. pradėtas leisti „Varpas“ 29) 1905m. Didysis Vilniaus seimas 30) 1915-1918m. Vokiečių okupacija
31) 1917-1918 Lietuvos politiniai siekiai pirmojo pasaulinio karo metais
32) 1917m. gruodžio 11d. Nepriklausomybės akto paskelbimas. Lietuvos Tarybos pareiškimas dėl atsiskyrimo nuo Rusijos ir draugystės su Vokietija.
33) 1918m. vasario 16d. Nepriklausomybės akto paskelbimas
34) 1919m. Versalio taikos sutartis
35) 1922m. Italijos fašistų atėjimas į valdžią 36) 1929m. Didžioji ekonominė krizė
37) 1933m. Nacionalsocialistų atėjimas į valdžią
38) 1939 08 23 Pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir slapti protokolai.
39) 1939 09 28 - Vokietijos ir SSRS sienų ir
draugystės sutartis, pagal kurią Lietuva atiteko SSRS. 40) 1939 09 01 – 1945 09 02 antrasis pasaulinis karas 41) 1918-1920 Nepriklausomybės kovos 42) 1920m. Vilniaus praradimas 43) 1923m. Klaipėdos prisijungimas 44) 1920-22 stegiamasis seimas
45) 1926m. gruodis Valstybės perversmas 46) 1922m. Lietuvos konstitucija
47) 1938m. Lietuvos konstitucija 48) 1938m. Lenkijos ultimatumas
49) 1939m. kovas – Klaipėdos krašto praradimas 50) 1939m. spalis – Lietuvos ir SSRS savitarpio
pagalbos sutartis 51) 1940 06 14 SSRS ultimatumas Lietuvai 52) 1941m. birželio 14d. Trėmimai 53) 1941m. birželio sukilimas. 54) 1949m. NATO įkūrimas 55) 1956m. Sukilimas Vengrijoje 56) 1968m. Sukilimas Čekoslovakijoje 57) 1957m. Europos ekonominės bendrijos
įkūrimas
58) 1961m. Berlyno sienos pastatymas 59) 1962m. Karibų krizė
60) 1975m. Helsinkio aktas 61) 1989m. Berlyno sienos griūtis
62) 1944m., 1945-1953m. Lietuvos sovietizacija 63) 1949m. vasario 16d. LLKS tarybos deklaracija 64) 1972m. įvykiai Kaune. Kalantos susideginimas 65) 1972m. Katalikų bažnyčios kronikos leidimas 66) 1988m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio
įkūrimas
67) 1989 08 23 Baltijos kelias
68) 1990 kovo 11d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas
69) 1991m. sausio 13d. Įvykiai 70) 1991 Lietuva įstoja į JTO 71) 2004 Lietuva įstoja į NATO ir ES 72) 1992m. Priimta Lietuvos Respublikos
6
ISTORINĖS ASMENYBĖS
1. Mindaugas (XIIIa) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1236-1253), Lietuvos karalius (1253-1263). Žiaurumu ir klasta suvienijo Lietuvos žemes ir suformavo naują valstybę. Jam priėmus krišką, Lietuva tapo karalyste, kurią pripažino kitų valstybių valdovai. Taip jam pavyko atremti kryžiuočių puldinėjimus ir padėti valstybės pamatus
3. Algirdas (XIVa.) – Gedimino sūnus, LDK kunigaikštis. Valdė su broliu Kęstučiu, rūpinosi reikalais Rytuose. Gerokai išplėtė LDK teritoriją į Rytus. Mėlynųjų vadenų mūšyje sutriuškino totorius, vykdė tris nesėkmingus žygius į Maskvą.
5. Jogaila (XIVa) – Algirdo sūnus. Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius. Pasirašė krėvos sutartį su Lenkija, apkrikštijo Lietuvą. Suteikė privilegijas Vilniaus miestiečiams, apsikrikštijusiems bajorams ir Vilniaus vyskupui.
7. Kazimieras (XVa.) – Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius. 1447 m. Kazimiero raštas, dar vadinamas privilegija, oficialiai pradėjo baudžiavą Lietuvoje.
9. Kristupas Kolumbas – italų jūrininkas. Jo vadovaujama Ispanijos ekspedicija XVa pab. pasiekė Amerikos krantus. Laikomas Amerikos atradėju.
11. Ferdinandas Magelanas – portugalų jūrininkas. XVIa pirmasis apiplaukė aplink pasaulį. Kelionė išplėtė žinias apie Žemę, galutinai įrodė, kad Pasaulinis vandenynas vientisas, o Žemė apvali.
13. Johanas Gutenbergas - vokiečių auksakalys. XVa išrado knygų spausdinimo mechanizmą.
2. Gediminas (XIVa) – LDK didysis kunigaikštis. Sulaikė mongolų-totorių veržimąsi į Vakarus, išplėtė Lietuvos teritoriją, stiprino Lietuvos kariuomenę. Rašė laiškus amatininkams, pirkliams, žemdirbiams, siekė stiprinti prekybą, amatus, žemdirbystę. Įtvirtino Vilnių kaip Lietuvos sostinė. Diplomatinėmis priemonėmis kovojo su Kryžiuočių ordinu.
4. Kęstutis (XIVa) – Gedimino sūnus, Lietuvos didysis kunigaištis. Atsakingas už Vakarų politiką, kovojo su kryžiuočiais. Sutiko krikštytis, jei ordinas atiduos Baltijos pajūrį ir bus iškeltas į stepes kovai su Aukso Orda. Reikalavimai nebuvo priimti.
6. Vytautas (XIV-XVa) – Kęstučio sūnus. LDK kunigaikštis. Už nuopelnus pavadintas Didžiuoju. Jam valdant sustabdyta ordino agresija, įtvirtintas LDK valstybingumas, pelnytas tarptautinis pripažinimas, LDK teritorija išpėsta iki Juodosios jūros. 8. Aleksandras (XVa) – Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius. 1492 m. Aleksandras specialia privilegija išplėtė LDK Ponų tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią
10. Vaskas da Gama – portugalų jūrininkas. Xva pab. atrado jūrų kelią iš Europos į Indiją.
12. Martynas Liuteris – vienuolis, Vitembergo universiteto profesorius,
protestantas ir reformacijos pradininkas. Siekė katalikų bažnyčios reformų, pateikė pirmąjį Biblijos vertimą.
14. Mikalojus Kopernikas – lenkų astronomas, sukūręs heliocentrinę visatos sandaros teoriją, teigiančią, kad Žemė sukasi aplink Saulę, neigė tuo metu įsigalėjusią
geocentrinę teoriją, teigusią, kad Žemė yra Visatos centras.
7 ISTORINĖS ASMENYBĖS
15. Leonardas da Vinčis – garsiausias Renesanso epochos italų menininkas, inžinierius ir mokslininkas. „Monos Lizos“ ir kitų Renesanso šedevrų autorius.
17. Abraomas Kulvietis – reformacijos LDK pradininkas, liuteronas. Įsteigė pirmąją aukštesniąją reformatų mokyklą Vilniuje. Į lietuvių kalbą išvertė giesmių, psalmių. Jo veikla sudarė sąlygas pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti.
19. Mikalojus Daukša – lietuvių raštijos pradininkas. Jo 1595m. „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga, išleista LDK.
21. Mikalojus Radvila Rudasis – vienas iš įžymiausių ir įtakingiausių XVIa LDK didikų, reformacijos šalininkas. Derybose dėl unijos gynė LDK savarankiškumą.
23. Steponas Batoras – vengrų kilmės Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis XVIa. Sėkmingai užbaigė Livonijos karą su Rusija. 1579m. davė privilegiją pertvarkyti Vilniaus jėzuitų kolegiją į universitetą.
25. Motiejus Strijkovkis - XVIa. lenkų kilmės istorikas, poetas. Parašė pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, gynė LDK savarankiškumą, neigė lenkų teises į Podolę ir Voluinę, smerkė kryžiuočių agresiją.
27. Kazimieras Semenavičius – XVIIa artilerijos inžinierius. Europoje išgarsėjo išleistu veikalu „Didysis artilerijos menas“.
16. Nikolas Makiavelis – Renesanso epochos italų filosofas, istorikas, rašytojas, politikas. Svarbiausias jo veikalas „Valdovas“.
18. Martynas Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas. Mažojoje Lietuvoje parengė ir 1547m. išspausdino pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Eiliuota „katekizmo“ prakalba – pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis.
20. Žygimantas Augustas – XVIa paskutinis didysis Lietuvos kunigaikštis iš Gediminaičių, Lenkijos karalius. Pradėjo valakų reformą, patvirtino II-ąjį Lietuvos Statutą. Vienas iš svarbiausių Liublino unijos šalininkų. 22. Jonas Chodkevičius – LDK didikas. Vadovavo LDK delegacijai, vykusiai sudaryti Liublino unijos. Derybose išreikalavo LDK palankesnes unijos sąlygas.
24. Pranciškus Skorina – knygų spausdinimo LDK pradininkas. XVIa. Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę LDK.
26. Kazimieras Vijūkas – Kojelavičius – Lietuvos kunigas, literatas. Jo „Lietuvos istorija“ – iškiliausias LDK
istoriografijos kūrinys. Išreiškiama valstybingumo idėja, priešiškumas lenkam. LDK laiko savarankiška valstybe, nors Liublino unijos nesmerkia. „Retorikos pagrindai“.
28. Motiejus Kazimieras Sarbievijus – XVIIa. įžymiausias lotyniškai rašantis to meto ATR poetas, plataus pripažinimo sulaukęs visoje Europoje.
8
ISTORINĖS ASMENYBĖS
29. Žanas Žakas Ruso – XVIIIa. Prancūzų apšvietos epochos filosofas. Pagrindė visuomenės sutarties teoriją. Žymiausi kūriniai: „Visuomenės sutartis“,
„Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“.
31. Maksimiljanas Robespjeras – XVIIIa. vienas iš radikaliausių jakobinų grupuotės vadų per Didžiąją
Prancūzijos revoliuciją. Vykdė masines represijas. Po Termidoro perversmo suimtas ir giljotinuotas.
33. Stanislovas Augustas Poniatovskis – XVIIIa. Paskutinis Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis. Palaikė valstybės reformas, aktyviai dalyvavo rengiant Gegužės 3-iosios Konstituciją.
35. Jokūbas Jasinskis – 1794m. Sukilimo Lietuvoje vadas. Žuvo vadovaudamas gynybai nuo Rusijos kariuomenės.
37. Zigmantas Sierakauskas - vienas iš 1863 – 1864m. sukilimo vadų.
39. Antanas Mackevičius - lietuvių kunigas, vienas iš 1863-1864m. sukilimo vadų. Suimtas ir kaune pakartas.
41. Jonas Basanavičius - lietuvių visuomenės veikėjas, laikraščio „Aušra“ redaktorius, nepriklausomybės siekėjas, Vasario 16-osios Akto signataras.
30. Šarlis Monteskjė – Prancūzų Apšvietos epochos filosofas. Suformavo valdžių padalijimo principą. Savo nuostatas apie valdžios rūšis išdėstė veikale „apie įstatymų dvasią“.
32. Napaleonas Bonapartas (XVIII-XIXa) – Prancūzijos karvedys. Įvedė diktatūrą. Reformavo finansų struktūrą, teismus, įkūrė banką bei universitetą, centralizavo valdymą, išleido civilinį kodeksą (garantavo piliečių lygybę, laisvę, feodalinių santykių
panaikinimą, nuosavybę). Buvo vainikuotas imperatoriumi. 34. Tadas Kosciuška – LDK kariškis, JAV Nepriklausomybės karo dalyvis.
Vyriausiasis 1794m. ATR sukilimo vadas.
36. Otas fon Bismarkas – XIXa Prūsijos ir Vokietijos politikas. Prižiūrėjo Vokietijos suvienijimą. Buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“. Būdamas ministru pirmininku turėjo didelės įtakos to meto Vokietijos politikai.
38. Konstantinas Kalinauskas – teisininkas. Vienas iš 1863-1864m. sukilimo vadų. Caro valdžios suimtas ir nuteistas mirti.
40. Jurgis Bielinis – Žymiausias Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.
42. Vincas Kudirka – tautinio atgimimo žadintojas, „Varpo“ leidėjas. „Tautiškos giesmės“ kūrėjas.
9
ISTORINĖS ASMENYBĖS
43. Juozas Tumas Vaižgantas (XIX-Xxa) - Lietuvos politikas, visuomenės
pedagogas, tautinio atgimimo veikėjas. „Tėvynės sargo“ iniciatorius ir
redaktorius.
45. Simonas Daukantas (XIXa)- Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo
ideologų. Sukūrė nemažai naujadarų. Jo darbai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.
47. Vincas Pietaris (XIX-Xxa)- rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautorius. Parašė pirmąjį istorinį romaną lietuvių kalba „Algimantas“.
49. Laurynas Ivinskis – XIXa lietuvybės žadintojas, rašytojas, švietėjas. Vieno iš pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių – kalendorių – autorius.
51. M.K. Čiurlionis (XIX-XXa) - didžiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, kultūros veikėjas, svarbiausia figūra lietuvių nacionalinės kultūros istorijoje.
53. Benitas Musolinis – XIX-XXa. Italijos fašistų partijos įkūrėjas ir lyderis. Įvedė diktatūrą. Pasivadino duče. Įtvirtino asmens kultą.
44. Adomas Mickevičius (XIXa)– vienas iš žinomiausių Europos romantizmo poetų, VU auklėtinis. Vienas iš Filomatų draugijos steigėjų. Už dalyvavimą joje buvo kalintas.
46. Motiejus Valančius (XIXa) – žemaičių vyskupas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, blaivybės sąjūdžio
organizatorius. Ragino sakyti pamokslus ir mokyti vaikus lietuviškai.
48. Jonas Mačiulis – Maironis (XIX-Xxa) – kunigas, romantizmo srovės poetas, vadinamas tautinio atgimimo dainiumi. „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“.
50. Petras Vileišis – (XIX-XXa) Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, aukščiausio lygio kelių, tiltų ir geležinkelių statytojas. Kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę, valstybingumo žadintojas. Dirbdant Rusijoje su lietuviais geležinkelininkais padėjo knygnešiams gabenti uždraustas knygas.
52. Vudras Vilsonas - JAV politinis veikėjas, prezidentas. Demokratas. 1918m. paskelbė Keturiolika punktų, kuriuose deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Vienas iš Versalio taikos iniciatorių, Tautų sąjungos sumanytojas. Už veiklą apdovanotas Nobelio taikos premija.
54. Vladimiras Leninas(Uljanovas) – XIX-XXa. Komunistų partijos įkūrėjas ir vadas. Per 1917m. spalio perversmą užgrobė valdžią. Jai išlaikyti šalyje įvedė visuotiniu teroru grindžiamą karinio komunizmo politiką. Siekdamas išlikti valdžioje paskelbė NEP‘ą. Jam valdant 1922m. įkurta SSRS.
10
ISTORINĖS ASMENYBĖS
55. Josifas Stalinas(Džiugašvilis) - Tarybų Sąjungos politinis veikėjas, komunistų partijos lyderis, vienvaldis diktatorius. Masiškai žudė bei į koncentracijos stovyklas trėmė politinius priešininkus, vykdė
prievartinę kolektyvizaciją.
57. Vinstonas Čerčilis - britų politikas. V. Čerčilis 1946 m. Fultone pasakė savo garsiąją kalbą, kuri laikoma Šaltojo karo pradžia. 1941m. Su Ruzveltu pasirašė Atlanto chartiją.
59. Augustinas Voldemaras - Politinis veikėjas, pirmosios Vyriausybės vadovas, užsienio ministras. 1918 m. pasirašė įsakymą dėl kariuomenės kūrimo, Paryžiaus taikos konferencijos vadovavo Lietuvos delegacijai, organizavo 1926 m. perversmą. Iš vyriausybės pašalintas dėl nesutarimų su Smetona.
61. Antanas Smetona – tarpukario Lietuvos respublikos politikas,
prezidentas(1919-1920 ir 1926-1940). Nepriklausomybės akto signataras. Aktyviai dalyvavo tautininkų partijos įkūrime, buvo jos pirmininkas. Vadovavo 1926m. kariniam perversmui.
63. Kazys Grinius – lietuvių tautinio atgimimo žadintojas, Lietuvos vyriausybės 1920-1922m. vadovas. 1926m. prezidentas. Neteko pareigų po perversmo.
65. Vincas Krėvė – rašytojas. Vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1940m. marionetinės Lietuvos liaudies vyriausybės narys.
56. Adolfas Hitleris – vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partijos lyderis. 1933m. šalyje įvedė diktatūrą ir totalitarizmą, skatino antisemitizmą. Jam valdant įvykdytas Austrijos anšliusas, Miuncheno sąmokslas, užgrobtas Klaipėdos kraštas. Su Stalinu pasirašė Nepuolimo sutartį.
58. Franklinas Ruzveltas – JAV
prezidentas. Paskelbė „naujojo kurso” programą Didžiajai ekonominei krizei įveikti; 1941 m. su Čerčiliu pasirašė Atlanto chartiją.
60. Juozas Tūbelis - politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos
Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovas, žemės ūkio specialistas. Įkūrė Lietuvos žemės ūkio draugiją, AB „Maistas“, „Pienocentrą“. Žemės ūkio ministras, tautininkų sąjungos pirmininkas. 62. Aleksandras Stulginskis – steigiamojo seimo pirmininkas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų.
64. Justas Paleckis – koloborantinės liaudies vyriausybės vadovas, žurnalistas, laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, aktyviai prisidėjo įvedant tarybinę
santvarką Lietuvoje. Vadovavo Lietuvos liaudies seimo delegacijai, „prašančiai“ Lietuvą priimti į SSRS sudėtį.
66. Juozas Ambrazevičius – 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo pareigas. Atsisakė kolaboruoti su nacistais. Prieš sovietinę reokupaciją pasitraukė į vakarus, dalyvavo išeivijos organizacijų veikloje.
11
ISTORINĖS ASMENYBĖS
67. Darius ir Girėnas – legendiniai Lietuvos lakūnai, 1933m. lėktuvu „Lituanica“ sėkmingai perskridę Atlanto vandenyną, tačiau neaiškiomis aplinkybėmis žuvę iki tikslo likus labai nedaug.
69. Nikita Chruščiovas (53-64)– SSKP CK generalinis sekretorius, SSKP XX-ajame suvažiavime pasmerkė J. Staliną. Mėgino reformuoti ūkį, išprovokavo Karibų krizę, 1956m. ginklu numalšino Vengrijos sukilimą prieš sovietinę sistemą. Valdymo laikotarpis vadinamas „atšilimu“.
71. Michailas Gorbačiovas (85-91) – SSKP CK generalinis sekretorius. Politinėmis ir ekonominėmis reformomis mėgino gelbėti ant žlugimo slenksčio atsidūrusią SSRS. Nesėkmingos reformos neišgelbėjo SSRS. Nepripažino Lietuvos paskelbto Nepriklausomybės Atkūrimo akto, pradėjo šalies ekonominę blokadą. 73. Adolfas Ramanauskas – Vanagas – Pulkininkas, Dzūkijos ir Lietuvos partizanų vadas. LLKS Jono žemaičio pavaduotojas, 1949m. vasario 16d. LLKS tarybos deklaracijos signataras.
75. Antanas Sniečkus – LKP CK pirmasis sekretorius (40-74), prisitaikėlis, represijų Lietuvoje organizatorius ir vykdytojas. Skatino SSRS vykdomas lietuvių genocido akcijas, istorinės atminties naikinimą.
68. Džonas Kenedis – JAV prezidentas (1961-1963m. iki jo nužudymo) Pagrindiniai kadencijos bruožai: Karibų krizė, Berlyno sienos statybos, kosminės lenktynės, pirmoji Vietnamo karo stadija.
70. Leonidas Brežnevas (64-82) – SSKP CK generalinis sekretorius. Vengė sovietinės sistemos permainų (sąstingis). Stiprino disidentų persekiojimą ir prievartinį rusinimą. Numalšino „Prahos pavasarį“, „Solidarumo“ judėjimą Lenkijoje, vykdė SSRS invaziją į Afganistaną. Išryškėjo SSRS ūkio krizė, įsivyravo deficitas, korupcija.
72. Jonas Žemaitis – Vytautas – Lietuvos partizanų vadas, generolas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, LLKS pirmininkas. 2009m. vienašaliu Seimo sprendimu pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.
74. Juozas Lukša – Daumantas – partizanų vadas, LLKS atstovas užsienyje, į Vakarus gabeno dokumentus, įrodančius sovietų terorą. Redagavo partizaninius laikraščius, dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. 76. Romas Kalanta – vienas iš priešinimosi sovietinei okupacijai simbolių. Kaune susidegino protestuodamas prieš sovietinę sistemą. Šis poelgis paskatino „Kauno pavasario“ įvykius.
12
ISTORINĖS ASMENYBĖS
77. Antanas Terleckas – disidentas. Vienas iš LLL kūrėjų. 1987m. mitingo Vilniuje prie A.
Mickevičiaus paminklo vienas iš rengėjų.
79. Sigitas Tamkevičius – Kauno arkivyskupas, disidentas. 1972m. pradėjo leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, ją redagavo. Vienas Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto kūrėjų.
81. Vytautas Landsbergis –
„dainuojančiosios revoliucijos“ lyderis Lietuvoje. Vienas iš Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų, Atkuriamojo seimo pirmininkas. 1990m. kovo 11d. pasirašė aktą „dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
78. Vincentas Sladkevičius – Kauno arkivyskupas, kardinolas. Dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje, prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo.
80. Nijolė Sadūnaitė – vienuolė, disidentė. Prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos ir platinimo. 1987m. surengė mitingą prie A. Mickeičiaus paminklo Ribentropo – Molotovo pakto metinėms paminėti.
82. Algirdas Brazauskas – SSKP veikėjas, LKP CK pirmasis sekretorius. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Lietuvos prezidentas 1993 – 1998m.
13
KRIKŠČIONYBĖ
Krikščionybė gimė Romos imperijoje, sukūrus pasaulinę valstybę, jos erdvėje pradėta skelbti Evangelija. Romos imperijoje ir už jos ribų kūrėsi krikščionių bendruomenės. Krikščionių tikėjimas į vieną Dievą griovė ligtolinę Romos valstybės religinę ir politinę sistemą. Buvo sudarytos sąlygos krikščionybei laisvai skleistis visuomenėje. Kiek vėliau krikščionybė gavo valstybinės religijos statusą. Valdovai ėmė remti krikščionybę.
Bažnyčia vedė derybas su barbarais, gelbėjo miestus nuo plėšikavimo, dalijo maisto produktus, išlaikė ligonines, steigė mokyklas. Bažnyčia steigė ir vienuolynus, kurie tapo dvasinės kultūros židiniais. Krikščionybę priėmusiose valstybėse bažnytinės įtakos srityje atsidūrė visuomeninis gyvenimas. Jis viduramžiais buvo neatsiejamas nuo dvasinio gyvenimo. Krikščionybės įtaką kasdieniniam gyvenimui liudijo ir nuo VI amžiaus plitusi tradicija skaičiuoti metus nuo Kristaus gimimo. Ne tik atskiras žmogus, bet ir valstybė, jos politinis, visuomeninis gyvenimas turėję vadovautis krikščionybės normomis. Jomis siekta grįsti visą viešąjį gyvenimą – švietimą, įstatymus, papročius, meną, amatus ar prekybą. Nepaklusniesiems, nesilaikantiems privalomų taisyklių, Bažnyčia taikė dvasines bausmes, iš kurių didžiausia buvo ekskomunika.
Bažnyčia siekė sudaryti didelę krikščioniškųjų tautų imperiją su jos pateptu imperatoriumi, tačiau tam kliudė
nesutarimai tarp Bažnyčios ir valstybės ar įvairios krizės pačios Bažnyčios viduje. Regioninių bažnyčių dvasininkai buvo pavaldūs pasaulietinei valdžiai. Pasaulietinės valdžios įtaka dvasininkų luomą sukėlė didžiausią Šventosios Vokiečių imperijos ir Bažnyčios konfliktą — ginčą dėl investitūros.
Bažnyčios reformą X amžiuje pradėjusi Kliuni vienuolija siekė išvaduoti Bažnyčią iš valstybės įtakos, stojo už nepriklausomą nuo valstybės Bažnyčią. Labiausiai vienuoliai kritikavo Bažnyčios postų pardavimą, vyskupų skyrimą remiantis lenų privilegijomis, o ne kanonų teise. Popiežius Grigalius VII (buvęs Kliuni vienuolis Hildebrandas) Romos susirinkime 1075 m. įvedė celibatą ir draudimą prekiauti bažnytinėmis pareigybėmis. Taip pat jis paskelbė popiežiaus valdžios viršenybę prieš imperatoriaus valdžią. Kilus konfliktui su Henriku IV, šį ekskomunikavo ir imperijos gyventojus atleido nuo priesaikos valdovui. Viduramžių viduryje įvyko dar vienas nemalonus įvykis Bažnyčios istorijoje – skilimas. Nuo seno Rytų krikščionys priešinosi popiežių pretenzijoms į aukščiausią valdžią. Įvairūs teologiniai ginčai, popiežiui ir patriarchui atskyrus vienas kitą nuo Bažnyčios, XI a. viduryje atvedė į skilimą. Nuo tada prasidėjo dviejų pagrindinių krikščionybės krypčių – katalikybės ir stačiatikybės – istorija.
Šiuo skilimu Vakarų (katalikų) Bažnyčios vargai nesibaigė. Ji kuriam laikui buvo patekusi į pasaulietinių valdovų įtaką. Tačiau ne tik pralaimėjimai, nesėkmės žymėjo Vakarų Bažnyčios kelią. Bažnyčios pakilimą, jos galią simbolizavo XI–XIII a. vykę Kryžiaus žygiai. Aišku, į Rytus (ir į Pabaltijį) žmonės vyko traukiami ir gana žemiškų paskatų. Tačiau mintis apie teisingą karą su kitatikiais, apie kovą dėl krikščionybės pergalės buvo tikrai ne paskutinė.
Jėzaus Kristaus mokymo ir krikščionybės reikšmė žmonijos istorijai:
1. Pakeitė tarpusavio santykius, t.y. moko gerbti ir mylėti kitą ne dėl galios, o dėl to, kad yra žmogus. 2. Atskleidė artimo meilės principą.
3. Nuo Kristaus gimimo didesnė žmonijos dalis pradeda savo kalendorius
4. Viduramžiais krikščionys steigė ligonines, rūpinosi švietimu (steigė universitetus) 5. Puoselėjo kultūrą (ypač meną ir muziką). Įkvėpė žymiausius meno kūrėjus. 6. Postūmis dar vienai pasaulinei religijai – islamui – atsirasti
7. Biblijos vertimas į lietuvių kalbą buvo ypatingas indėlis formuojant lietuviškai kalbančiųjų žmonių tiek bendrinę kalbą, tiek žmonių dorovę.
14 KRIKŠČIONYBĖS PLITIMO PRIELAIDOS:
Vidinės:
Evangelija visiems pagonybės pažemintiems (moterims, vergams) suteikė žmogiškąsias teises
Pagoniškas tikėjimas buvo painus ir pilnas abejonių, o krikščionybė aiškesnė;
Žmonėms patiko krikščionių skleidžiama dora;
Tikėjimo platintojų drąsa ir uolumas.
Išorinės:
Romėnai iš pradžių neskyrė krikščionių nuo žydų, netrukdė platinti tikėjimo;
Geras susisiekimas Romos imperijoje;
Graikų ir lotynų kalbų paplitimas lengvino apaštalų darbą.
KRIKŠČIONYBĖ FRANKŲ IMPERIJOJE
Ankstyvųjų viduramžių pradžią ženklina vienas labai svarbus įvykis – frankų Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę. Bažnyčia vedė nuo politikos ir pasaulietinės valdžios, sukūrė vienuolijos tradiciją, kuri tapo pagrindiniu bažnyčios dvasiniu ramsčiu. Va., užėmę beveik visą Šiaurės Galiją, frankai sukūrė savo valstybę. (Įkūrėjas Chlodvigas, Merovingų dinastijos atstovas) Galijoje frankai susidūrė su krikščioniška visuomene, perėmė galijos romėnų tradicijas. Va. kartu su savo kariuomene Chlodvidas priėmė katalikybę tiek religiniais, tiek politiniais sumetimais. Jis tikėjosi, kad:
1. Vietiniai gyventojai – katalikai – padės frankų valstybei ar net ją parems. 2. Jis sulauks ypač įtakingų galijos dvasininkų pagalbos
3. Galijos romėnų pagalba ir lojalumas padės plėsti valdas.
Frankų valstybė išaugo ir tapo imperija. Ją sudarė daug įvairių tautų, kurios savo noru ar prievarta tapdavo krikščioniškos. Iš Frankų imperijos krikščionybė plito į kaimynines šalis.
KRIKŠČIONYBĖ KIJEVO RUSIOJE IX-Xa
IVa. Romos imperija skilo. Susikūrė Bizantija.(rytai) Daugybės dievų garbinimas netiko kunigaiščio valdžiai. Tuo tarpu krikščionybė skelbė visai visuomenei vienodas ir aiškias dorovinio gyvenimo normas, kurios rėmė valdžią bei mokė tikinčiuosius būti paklusnius. Kijevo Rusios krikšto priežastys išorinės:
1. Vakaruose Rusia ribojosi su katalikiškomis, rytuose su stačiatikių šalimis. 2. Baimintasi priklausomybės nuo galingo kaimyno;
3. Per Rusią ėjo „didysis vandens kelias iš variagų į graikus“ , prekiaudami ir kariaudami vietiniai gyventojai dažnai susitikdavo su krikščionimis.
Xa. Valdovas, kartu su diduomene ir dvariškiais apsikrikštijo bei prievarta bei bausmėmis vertė krikštytis visus šalies gyventojus. Dauguma slavų krikštijosi skatinami bizantiečių misionierių. Stačiatikybę
priėmusiose rytų slavų šalyse prito bizantiečių kutūra, menas. (Slavų kirilica, cerkvės) Vakarų slavų žemėse krikščionybę platino katalikų misionieriai, todėl pakrikštytos tautos tapo katalikiškos. (Lotynų raidynas, Vakarų Europos kultūra)
KRIKŠČIONYBĖ LENKIJOJE
966 Mieszko I (Piastų dinastijos atstovas ir Lenkijos valstybės įkūrėjas) veda Čekijos princesę Dobravą ir priima krikštą. Kartu krikštą priima ir pagoniška lenkų tauta.
15
KATALIKŲ BAŽNYČIOS SKILIMAS
(1054 m.) į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų).
Priežastys:
1. Suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų (385 m.), klostėsi nevienodos sąlygos vystytis
krikščionybei – Romos popiežiaus nebevaržė imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio
patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus.
2. Pradėjo ryškėti ir teologiniai, organizaciniai, apeigų skirtumai: nevienodai aiškinta Šventoji
Trejybė, apeigos atliekamos skirtingomis kalbomis ( graikų ir lotynų).
3. Interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje.
Padariniai:
1. Katalikų bažnyčia susitelkė, išryškėjo jos sugebėjimas persitvarkyti, įveikti savo ydas;
2. Vykdyti bažnyčios pertvarkymai (Kliuni reforma). Siekta sustiprinti pasaulietinę ir bažnytinę
popiežiaus valdžią.
3. Susiformavo stačiatikybė (Patriarchas, Konstantinopolis) ir katalikybė (Popiežius, Roma)
KRYŽIAUS ŽYGIAI
(1096-1270 m.) – tai aštuoni Vakarų Europos riterių žygiai į artimuosius Rytus.
Kryžiaus žygius paskelbė popiežius Urbonas II Klermone (Prancūzija) 1095m. Šventajai žemei
(Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“ jungo. Svarbiausi užgrobimai – kryžiuočiai paėmė Jeruzalę (1099 m., I
žygis) ir užkariavo Konstantinopolį (1024 m., II žygis).
Kryžiaus žygių priežastys:
Valstiečiai siekė ištrūkti iš baudžiavos ir susirasti geresnį gyvenimą turtinguosiuose Rytuose.
Feodalams, riteriams labai trūko žemių („žemės badas “) – įvedus majorato principą, žemę
paveldėdavo tik vyriausias sūnus, todėl atsirado daug riterių plėšikų, kurie kėlė sumaištį.
Nusilpo Bizantija, todėl popiežius tikėjosi išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Rytuose.
Daugelis tikėjosi, kad vaduodami Šventąją žemę išpirks nuodėmes.
Padariniai ir reikšmė:
Pagyvėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika.
Pagyvėjo prekyba, sustiprėjo šiaurės Italijos miestai (gabeno Kryžiaus žygių dalyvius į
Konstantinopolį).
Paspartėjo socialiniai procesai Vakarų Europoje: XII-XIII a. pradėjo nykti baudžiava, nes feodalai dėl
lėšų ir darbo rankų stygiau ėmė daryti valstiečiams nuolaidas, leisdavo išsipirkti iš baudžiavos, vietoj
jos mokėti piniginę duoklę.
Žygių metu nublanko religiniai idealai.
Europiečiai pradėjo auginti ryžius, citrinas, abrikosus, išmoko gaminti šilkinius audinius,
veidrodžius.
16
KATALIKŲ BAŽNYČIOS ĮTAKA
Politiniame gyvenime:
Po Kliuni reformos popiežių renka ne pasaulietinė valdžia, todėl bažnyčios galios sustiprėjo,
ji nebepriklausė nuo pasaulietinio valdovo.
Popiežius galėdavo vainikuoti imperatorius ir karalius;
Bažnytinė valdžia buvo iškelta aukščiau pasaulietinės. Valdžios įgaliojimus, sprendimus
valdovai galėdavo priimti tik popiežiui pritarus;
Prieš popiežius klaupėsi, paramos prašė galingiausi valstybių valdovai;
Dvasininkai buvo valdovų mokytojais ir patarėjais;
Didelius turtus valdanti bažnyčia tapo susiskaldžiusias pasaulio valstybes vienijanti jėga.
Bažnyčios galia itin sustiprėjo iš Frankų valdovo gavus Italijos žemes, sukūrus popiežiaus
valstybę.
Turėjo itin daug turtų, todėl kilus ginčams su pasaulietine valdžia, atsipirkdavo
brangenybėmis
Sukurta teokratinė valstybė, pagal kurią pasaulietinė valdžia turi paklusti bažnytinei.
Socialinė:
Formuotos žmonių dorovinės normos, vertybės;
Žmonės tapo labiau išsilavinę, per bažnyčias plito mokslas, kultūra;
Žmonės turėjo į ką atsiremti, gauti stiprybės, išmokti tikėjimo tiesų
Vienuoliai steigė našlaičių namus, ligonines;
Vienuoliai patobulino žemės ūkį, sodininkystę, mediciną, kulinariją, žmonės pruso.
Steigė ir išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas;
17
FEODALIZMAS
Feodalinis susiskaldymas
Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Pagrindinės susiskaldymo priežastys:
Feodalinės valstybės būdavo „klijuojamos“ ginklu, daugelio tautų nesiejo nei kalba, nei tradicijos. Jei karalius buvo stipri asmenybė, valstybę jis išlaikydavo.
Feodalų savarankiškumas. Kiekvienas feodalas turėjo savo kariauną, įstatymus, todėl stipri centrinė valdžia jam nebuvo reikalinga.
Natūrinis ūkis, kuris jokiais ekonominiais ryšiais nesiejo feodalo su kitomis vastybės sritimis. Feodalizmo priežastys:
Nederliai, karai, stichinės nelaimės lėmė jungimąsi prie stipresnių;
Skolos, nusigyvenimas;
Stambiųjų žemvaldžių plėšikavimas ir savivalė
Senjorai ir vasalai
Viduramžiais didžiausia vertybė buvo žemė. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau, negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinko mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna.
Turtingiausias žemvaldys - valstybės vadovas. Jo valdoms nuolat kildavo pavojus, todėl jis ieškojo jį remiančių pavaldinių, kuriems už ištikimybę skirdavo žemės – feodų, aukštų pareigų ir privilegijų. Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo senjorų ir vasalų sistema. Savo ištikimybę senjorui vasalas prisiekdavo iškilmingoje ceremonijoje – investitūroje.
Vasalų pareigos:
Dalyvauti karo žygiuose su senjoru,
Patarti senjorui
Išpirkti senjorą, šiam patekus į nelaisvę.
Senjorų pareigos:
Aprūpinti vasalą žeme.
Ginti vasalą
Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.
Feodalinė hierarchija XI a.
XI a. Vystėsi ir klestėjo miestai, daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai, įsitvirtino feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. Visi žmonės priklausė luomams. Paveldima luominė tvarka buvo grindžiama Dievo valia. Aukščiausią valdžią feodalinėje piramidėj užėmė karalius. Jam priklausė didžiausios žemės valdos, tačiau realią valdžią turėjo tik savo domene. Išskirtinių teisių ir privilegijų turėjo didikai ir dvasininkai. Jie turėjo daug turto ir valdė didžiulius žemės plotus. Ilgainiui susiformavo miestiečių luomas, kurį sudarė amatininkai, pirkliai. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė jokių privilegijų neturintys valstiečiai. Jie privalėjo dirbti žemvaldžio žemę, atlikti prievoles. X-XI a miestiečių luomas išyra ir susidaro trečiasis luomas.
Domenas – svarbiausios feodalo žemės valdos
Viduramžiai – visuomenės gyvenimo tvarka, pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi. Feodas – paveldima žemės valda, kurią vasalas gauna iš senjoro už karinę tarnybą
Investitūra – pasaulietinė vasalo įvesdinimo į feodą ceremonija
Beneficija – žemės valda vasalui, iki gyvos galvos be teisės perduoti ją paveldėtojams.
Prekariumai – privačių žemės valdų (alodų) savininkų raštai, kuriais prašyta galingesnių kaimynų globos Omažas – ištikimybės priesaika senjorui
18
MIESTŲ SAVIVALDA
(Magdeburgo teisė)
Ankstyvaisiais viduramžiais miestų buvo labai mažai. XIa. Jų skaičius ėmė augti. Tai lėmė ūkio pakilimas bei
suintensyvėjusi prekyba. Miestai kūrėsi senjorų žemėse, todėl privalėjo mokėti duoklę savo amato dirbiniais.
Senjorai dažnai savivaliavo ir išnaudodavo miestiečius, todėl sustiprėję miestai ėmė kovoti prieš senjorus, kas
dažnai baigdavosi miestiečių pergale. Sumokėję išpirką, miestiečiai išsipirkdavo laisvę. Jie turėjo savo iždą,
kariuomenę, teismus. Miestui vadovavo miesto taryba, renkama miestiečių. Taryba posėdžiavo rotušėj
(Pagrindinis gyvenimo centras) Lietuvoje pirmieji Magdeburgo teisę gavo Vilniaus miestiečiai. Ją 1387 m.
suteikė Jogailos privilegija krikščionybės įvedimo proga.
Svarbiausia miestiečių prievolė – piniginiai mokesčiai.
Jogailos laikais LDK valdovai didesniems ir turtingesniems miestams ėmė suteikinėti savivaldą. T.y.
Magdeburgo teisę. Pirmieji miestai, gavę Magdeburgo teisę: Vilnius, Kaunas, Gardinas.
Gavus Magdeburgo teisę:
Miestas tapdavo nepavaldus valdovui;
Miestą valdydavo miestiečių renkamas magistratas;
Tarpusavio ginčus spręsdavo suolininkų teismas;
Gyventojai galėjo laisvai verstis amatais ir prekyba;
Miestai turėjo savo herbus, vėliavas bei antspaudus;
Nuo kelių metų mieste nesučiupti baudžiauninkai tapdavo laisvi;
Miestai konkuruodavo su bajorų valdomais beteisiais miestais dėl prekybos įtakos;
Svarbiausias gyvenimo centras- rotušė(posėdžiauta, saugotas iždas, matavimo matai);
Pagrindiniai miestiečių užsiėmimai – amaitai ir prekyba.
Pirkliai keliaudavo į ilgas ir pavojingas keliones, todėl norėdami išvengti užpuolimų, jungėsi į sąjungas -
gildijas.
Didelę miestų dalį sudarė amatininkai. Vienos profesijos amatininkai jungdavosi į cechus. Cechai turėjo savo
įstatus ir reglamentacijas, kontroliavo amatų kokybę, gynė amatininkus nuo konkurentų, kurie nepriklausė
cechui.
19
VIENUOLYNAI. UNIVERSITETAI
Labiausiai išsilavinęs sluoksnis viduramžiais buvo dvasininkai. Pirmosios viduramžių mokyklos kūrėsi
vienuolynuose. Juose mokėsi daugiausiai vienuoliai, berniukai. Mokoma lotynų kalba.
Išaugus miestams, amatams, prekybai, pirkliai turėjo vesti sąskaitų knygas, skaičiuoti pinigus, mokėti skaityti
ir rašyti įvairius raštus. Tai lėmė pasauliečių mokslo svarbos išaugimą. Pradėtos kurti miestų (katedrų)
mokyklos, išlaikomos miestiečių. Juose didžiausias dėmesys buvo skiriamas pasaulietiniams dalykams –
geografijai, skaičiavimui, gamtos mokslams.
Viduramžių pradžioje knygų buvo labai mažai. Pas perrašinėdavo vienuoliai (skriptoriai). Iliustruotos knygos
liudijo prabangą ir buvo įperkamos tik turtuoliams. XIIIa. Vakaruose pasirodė pirmieji knygynai.
Vienuolynų reikšmė viduramžiais:
Visuomenė tapo raštinga, išsimokslinusi, suprato mokslo svarbą;
Buvo išsaugota daugybė knygų, informacijos.
Universitetai
Mokyklos ilgainiui išaugo į universitetus. Pirmasis XIIa Bolonijos (Italija). Universitetai turėjo savivaldos teisę,
vadovavo rektorius. Sudarė keturi fakultetai: Filosofijos, teisės, medicinos ir teologijos. Vadovavo dekanai.
Kad įstotų į kurį nors fakultetą, studentai pirmiausia turėdavo baigti filosofijos studijas. Mokslas buvo
orientuotas į tikėjimo tiesų aiškinimą, supratimą. Organizuojami disputai. Teologija ir scholastika.
Buvo rašomos kronikos, domimasi alchemija, astronomija.
Miestai, kuriuose kūrėsi universitetai, sparčiai plėtėsi. Ilgainiui jie tapo svarbiausiais mokslo ir kultūros
židiniais.
Scholastika – viduramžių filosofijos kryptis, kuriai būdingas religinių dogmų grindimas, rėmimasis
autoritetais.
20
ROMANIKA (X-XIIa)
Būdingiausi romaniniai pastatai – pilys, bažnyčios ir vienuolynai, statomi iš tašytų akmens luitų. Bažnyčia turėjo
didžiausia įtaką ir daugiausia turtų, todėl beveik visas romaninis menas susijęs su krikščionių bažnyčia, nes kitų turtingų ir apsišvietusių užsakovų tuo metu nebuvo.
Vienas romaninės architektūros stiliaus laimėjimų — bažnyčios pastato jungimas su bokštais. Ypatingo paslaptingo žavesio bažnyčių vidui teikė iš spalvotų stikliukų sudėlioti langai — vitražai. Tai yra romaninės epochos išradimas. Romaninio stiliaus architektūrai būdinga:
Akmeninės, storos statinių sienos,
paprastos geometrinės formos;
nedaug angų, uždari tūriai, nedideli langai;
masyvios konstrukcijos;
pusapvalės arkos languose, duryse,
masyvios kolonos, stulpai – pilioriai.
siauros skliautinės lubos,
pilys, kurių centre masyvus bokštas - donžonas;
Pastato jungimas su bokštais;
Pailgos bažnyčios;
miestus juosia storos, aukštos sienos
SKULPTŪRA – neatsiejama bažnyčios dalis.
Daugiausia vaizduojami biblijiniai ir šventųjų gyvenimo siužetai. Paskirtis – perteikti krikščionišką Išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba. Romanikos mene nėra proporcijų kanono, nesilaikoma realių kūno proporcijų. Figūros ištęstos arba suspaustos, išdidintom rankom ir akim. Stengiamasi vaizduoti ne kūną, o dvasią.
Architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais.
Svarbiausia romanikos naujovė – visų patalpų perdengimas skliautais. Gausi figūrinė ir ornamentinė portalų,
kapitelių ir altoriaus užtvarų puošyba. Figūrinis kapitelis virto vienu būdingiausių romanikos bruožų.
Portalas – puošnus įėjimas į pastatą. Kapitelis – dekoruotas kolonos viršus.
Donžonas – viduramžių pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas. Piliorius - pastato atrama, stulpas.
21
GOTIKA (XII-XVIa.)
Atsiradimo priežastys:
Aktyvėjo katalikiškos Europos ūkis, išjudintas Kryžiaus žygių;
Atsirado vis daugiau laisvų nuo feodalų priespaudos valstiečių, jų gamyba vis labiau tapo prekine.
Augo ir stiprėjo miestai, didėjo jų reikšmė visuomenės gyvenime.
Miestiečiai, siekdami nepriklausomybės nuo feodalų, parėmė karalių kovą vienijant susiskaldžiusias valstybes. Už tai jie gavo savivaldą, kitas privilegijas.
Miestui reikšmingiausiu žmogumi tapo amatininkas. Tai specialistas, daugelį metų amato mokęsis pas kitus meistrus ir besididžiuojantis savo pasiekimais.
Gyvenamuosius namus, feodalo pilis, kulto pastatus ėmė statyti samdyti, profesionalūs, iš Vakarų atvykę statybininkai, architektai, pagal matematiškai paskaičiuotus brėžinius.
miestai statė brandesnius pastatus, išsiskiriančius ne tik funkcionalumu, bet ir grožiu.
Storus mūrus keitė grakštesnės, vitražais pasipuošusios sienos. Dėl erdvės stokos gynybinėmis sienomis apsuptame mieste, statiniai stiebėsi į viršų. Formavosi naujas architektūros stilius - gotika. Statybos srityje lyderiais ilgam tapo Prancūzijos amatininkai. Struktūrinius pokyčius skatino ir funkciniai pakitimai: bažnyčios darėsi ne tik religinio, bet ir visuomeninio gyvenimo centrais.
Pagr. bruožai:
aukštos, erdvios, šviesios, grakščios bažnyčios
Dideli smailiaarkiai vitražo langai
Viduje – laisva, dinamiška erdvė
daug vitražų
Rožės (rozetės)
Daug skulptūrų
Dievo Motinos katedra (Prancūzija)
Gotikos bažnyčios – lotyniškojo kryžiaus plano su erdvia presbiterija, apjuosta apsidolių vainiku.
Vitražas ir Rožė Presbiterija – priekyje esanti paaukštinta šventovės dalis, skirta didžiajam altoriui.
22
Lietuvos valstybės formavimasis XIII a.
Pagrindinė prielaida Lietuvos valstybės susiformavimui XIII a. – tai I-ojo tūkstantmečio antrojoje pusėje susidariusios genčių sąjungos. Sutarties, sudarytos 1219 m. su Haličo-Voluinės kunigaikščiais, pasirašyme dalyvavo 21
kunigaikštis, o penki iš jų – vyresnieji (tarp jų ir Mindaugas). Lietuvos valstybė susikūrė apie 1240m. Vidinės priežastys:
1. Susiformavo visos pagr lietuvių žemės, kurios jungėsi į konfederacijas; 2. Didėjo turtinė nelygybė (iškilo kunigaikščiai)
3. Ekonominis gyvenimas vienijo gentis (amatai, prekyba) Išorinės priežastys:
1. Vikingų (VIII-XI), Kijevo Rusios (IX-XII), kryžiuočių ir kalavijuočių, mongolų totorių (nuo XIVa) puldinėjimai arba grėsmė.
Lietuvos valstybingumo laikotarpiai:
LDK (1236-1253 ir 1263-1316) Lietuvos respublika (1918-1940)
Lietuvos karalystė (1253-1263) SSRS okupacija (1940-1941)
LDK (1263-1569) Nacistinė okupacija (1941-1944)
ATR (1569-1795) SSRS reokupacija (1944-1990)
Lietuva carinės Rusijos sudėtyje (1795-1915) Lietuvos Respublika (1990 kovo 11)
Vokietijos okupacija per pirmąjį pasaulinį karą (1915-1918) 1236m. Saulės mūšis su kalavijuočiais. Vadovavo Vykintas. Ordinas buvo sumuštas, žuvo magistras.
1260m. Durbės mūšis su Vokiečių ordinu. Vadovavo Treniota. Ordinas mūšį pralaimėjo, neteko tūkstančių karių, sukilo Ordino pavergtos gentys (prūsų sukilimas)
1410m. Žalgirio mūšis su kryžiuočiais. Vadovavo Vytautas. Sąjungininkai laimėjo. Pasirašyta torūnės taika.
Nepasisekus kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus, kryžininkai nusitaikė į pagonišką Pabaltį. 1202m. į Latvijos teritoriją atsikėlė Kalavijuočių ordinas. Kraštą pavadino Livonija.
1226m. į prūsų žemes atsikraustė kryžiuočių (Vokiečių arba Teutonų)
ordinas. Po saulės mūšio 1237m. kalavijuočių ordinas prisijungė prie kryžiuočių ir tapo Livonijos ordinu. Vieni skleidė tikėjimą, kiti siekė įsigyti žemių, turtų ar ieškojo nuotykių. Lietuva, po ilgų metų kariavimo, galiausiai turėjo priimti krikščionybę, ją pripažino kitos Europos valstybės.
MINDAUGAS
- Lietuvos didysis kunigaikštis(1236-1253), pirmasis Lietuvos karalius (1253 –1263 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė. Jis žiaurumu ir klasta pajėgė galutinai suvienyti Lietuvos žemes ir taip suformuoti naują valstybę. Jam priėmus krikštą, Lietuva tapo karalyste, kurią pripažino kitų valstybių valdovai. Taigi, jam pavyko atremti kryžiuočių puolimus bei padėti valstybės pamatus. Mindaugas bandė gelbėti padėtį siekdamas susitarti su Livonijos ordinu. Ordinas jam pasiūlė krikštytis ir karūnuotis, mainais suteikdamas karinę ir diplomatinę pagalbą. Mindaugas sutiko su sąlygomis ir 1251m. su šeima apsikrikštijo, o 1253m. buvo karūnuotas ir paskelbtas karaliumi. Lietuva tapo krikščioniška šalimi, lygiaverte visoms kaimynėms,A - Durbės mūšis (1260m. dab Latvijos teritorija)
B – Saulės mūšis (1236m. Ties Šiauliais) D – Žalgirio mūšis (1410m. Lenkija)
23 trumpam užsitikrino saugumą. Tačiau Mindaugo krikštas neturėjo tęstinumo (nebuvo paveldimas), kas neužbaigė kovų su ordinu.
GEDIMINAS
Gedimino valdoma stiprėjanti LDK atrėmė Vakarų Europos feodalų agresiją, sulaikė Aukso Ordos veržimąsi į Vakarus, labai išsiplėtė Lietuvos teritorija, todėl ji pradėta vadinti LDK.
Gedimino vidaus politika:
Siekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, centralizuoti ir stiprinti valstybę.
Buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprėjo valdymo sistema.
Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m.
Ekonominėje politikoje siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą.
Daug prisidėjo stiprinant Lietuvos kariuomenę. Užsienio politika:
kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija
LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.
Plėsti ryšiai su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva.
Rašyti laiškai. Tikslai:
o Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai ne krikščionybės platintojai, o užkariautojai; o Pakviesti į Lietuvą amatininkų, pirklių ir žemdirbių.
Gediminas žadėjo krikštytis, tačiau kai pas jį atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jis atsisakė. Iš vienos pusės, Gediminas galėjo tiktai manipuliuoti krikšto klausimu, o iš kitos, suprasdamas krikšto būtinumą, bijojo galimos Ordino invazijos ir jo įtakos sustiprėjimo.
ALGIRDAS (1345 – 1377m.)
1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas ir Kęstutis. Algirdas rūpinosi reikalais Rytuose, o Kęstutis – Vakaruose. Visa Algirdo veikla buvo nukreipta į rusų žemių prijungimą prie Lietuvos.
Užsienio politika:
Prie Mėlynųjų vandenų sumušta mongolų – totorių kariuomenė. (pirmas jų nesėkmė Rytų Europoje)
Užimta rytinių žemių dalis.
Trys žygiai į Maskvą.
Etninės Lietuvos teritorija po Algirdo nukariavimų sudarė 1/10 LDK teritorijos – 9/10 buvo slaviškos žemės. Lietuvos valdovai rusų žemėse vykdė itin tolerantišką politiką, todėl rusų feodalai Lietuvą laikė sava valstybe ir ją rėmė. Galima drąsiai teigti, kad tokiu būdu Algirdas nuo mongolų – totorių jungo išgelbėjo daugelį rusų žemių.
KĘSTUTIS (1381-1382m.)
Kęstutis, „atsakingas“ už Vakarų politiką, kovojo su kryžiuočiais. Jo rūpesčiu krašto gynybai buvo naudojama naujausia technika. Jo taurų būdą, kovos meną pabrėžė net priešiškos Ordino kronikos. Ordinas į Lietuvos kunigaikščius pradėjo žiūrėti kaip į normalius, civilizuotus žmones, o ne kaip į naikintinus laukinius.
Kęstutis taip pat kaip ir Vytenis, Gediminas manipuliavo krikšto klausimu. Jis pasiskelbė pasiruošęs krikštytis, tačiau kai į Vilnių atvyko Prahos arkivyskupas, Kęstutis atsisakė krikštytis, kol Ordinas negrąžins viso Baltijos pajūrio tarp Priegliaus Vakaruose ir Dauguvos Šiaurėje. Jis pareiškė, kad tai yra natūrali Lietuvos vakarinė siena. Ordiną jis siūlė iškelti į stepes kovai su Aukso Orda. Čia pat Algirdas pareiškė, kad Rusia turi priklausyti Lietuvai ir atmetė bet kokias Ordino pretenzijas. Suprantama, tokie reikalavimai kryžiuočiams buvo nepriimtini.
24
VYTAUTAS (1392-1430)
Veikla:
stengėsi centralizuoti valstybę – naikinti atskiras, nuo centro mažai tepriklausančias kunigaikštystes.
Vakaruose kovojo su Ordinu,
Rytuose plėtė ekspansiją į slavų žemes.
Vykdė Lietuvos katalikizaciją.
Per palyginti trumpą laiką (iki 1395 m.) Vytautui pavyko panaikinti kunigaikštijas, jų kunigaikščiams tepaliekant valdyti mažas, nereikšmingas sritis.
Vietoje visuotinio karių šaukimo įsigalėjo nuolatinė bajorų karo tarnyba.
Bajorams jis dovanodavo valstybės žemių ir žmonių, ištisus valsčius.
siekė iškelti bajorų luomą. Deja, valstybės žemių dalijimas buvo didelė klaida, nes tokiu būdu didysis kunigaikštis darėsi vis labiau ir labiau priklausomas nuo bajorų.
Rytuose Vytautas stengėsi užgrobti kuo daugiau rusų žemių, tuo stiprindamas Lietuvą.
Vorkslos mūšis prieš Aukso Ordą– triuškinantis pralaimėjimas.
Sudaromos taikos sutartys su rytais
Vadovavo Žalgirio mūšiui. Pergalė užkirto kelią vokiečių agresijai į baltų bei slavų kraštus, Lietuva susigrąžino Žemaitiją, Ordinas liko Vokietijos Imperijos satelitu ir ėmė vykdyti jos politiką.
JOGAILA (1377-1392)
Po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Jogaila. Valdymo pradžioje vidaus ir užsienio politika labai susikomplikavo, nes niekas nenorėjo pripažinti Jogailos valdžios.
Jogailos užsienio politika:
Ieškodamas išeities, su Vokiečių Ordinu sudarė 10 metų paliaubas.
Slapta pasirašė sutartį su kryžiuočiais. Žemaitija, Trakų ir Gardino žemės, buvusios Kęstučio žinioje, atsidūrė Ordino užpuolimo ir pasalų pavojuje.
Palaikė slaptus ryšius su kryžiuočiais.
1382 m. Vilniuje įvyko perversmas Jogailos naudai. Jame dalyvavo miestiečiai, norėję prekiauti su Vakarais, o tam trukdė Ordinas. Jogaila žadėjo su Ordinu sudaryti taiką. Taip 1382 m. birželio mėnesį Jogaila susigrąžino didžiojo kunigaikščio sostą.
sudarė sutartį, kuria Ordinas pasižadėjo neremti Kęstučio ir jo sūnų.
Krėvos sutartis
(1385m.)
priežastys:
Sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas, galima efektyviau kovoti su Ordinu ir totoriais.
Siekimas išlaikyti Rytų slavų žemes ir toliau plėsti ekspansiją šia kryptimi.
Lenkijos noras likviduoti LDK valstybingumą, įsiviešpatauti jos žemėse (ypač Podolėje ir Voluinėje).
Lietuvą reikėjo krikštyti, kad ordinas netektų dingsties puldinėti. Unija su lenkais buvo problemos sprendimas.
Ekonominiai abiejų šalių interesai, prekyba, pirkliai. Unijos sąlygos:
Jogaila veda karalaitę Jadvygą, tampa Lenkijos karaliumi, sumoka Austrijos kunigaikščui 200.000 florinų išpirką už sužadėtuvių sulaužymą.
Jogaila, jo broliai ir pavaldiniai priima krikštą.
LDK grąžina lenkų (krikščionių) belaisvius ir padeda atsiimti Haličą iš Vengrijos.
25 Unijos pasekmės / reikšmė:
Unija sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam ir ekonominiam suartėjimui.
Spartino LDK feodalizaciją.
Įgalino suvienyti lietuvių ir lenkų militarines jėgas prieš kryžiuočius ir totorius.
Teikė Lenkijos feodalams juridinių argumentų laikyti LDK Lenkijos dalimi, Krėvos unijos pagrindu kurti naujų sąjungų projektus.
Nulėmė tolesnę Lietuvos istoriją.
Krikšto reikšmė
(1387m.)
Politinė:
Vokiečių ordinas neturėjo dingsties puldinėti;
Lietuvo pripažino Europos valstybės, užsimezgė ryšiai;
Kultūrinė:
Ėmė plisti Vakarų Europos kultūra, baigėsi kultūrinė izoliacija;
Atsirado bažnytinis menas;
Kuriamos mokyklos (pirmoji 1397m.) Rašomos ir perrašinėjamos knygos. Socialinė: Atsirado dvasininkų sluoksnis Formavosi bajorų ir miestiečių luomas
JOGAILOS PRIVILEGIJOS KRIKŠTO PROGA
(1387m.)1. Privilegija Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės žemėvaldos steigimą. Valstybė atsisakė tose žemėse esančių pajamų iš valstiečių, bet kokių teisių į bažnytinės žemės gyventojus. Teismas ir administracija čia atiteko vyskupui kaip kunigaikščiui.
2. Privilegija Vilniaus miestiečiams. Vilnius gavo Vokiečių arba Magdeburgo teises – savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių, karo tarnybos.
3. Privilegija apsikrikštijusiems bajorams. Bajorų valdomas turtas, žemė tapo jų nuosavybe. Valstiečių teisės nebuvo pripažintos. Privilegija spartino bajorų
nutautėjimą, didino religinius, politinius ir socialinius prieštaravimus tarp LDK rytinių ir lietuvių etninių žemių – privilegija buvo taikoma tik bajorams katalikams. Taip pat susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia, nes, dovanojęs bajorams žemes, jis tapo ekonimiškai ir finansiškai nuo jų priklausomas.
26
LIETUVOS SAVARANKIŠKUMO KLAUSIMAS DINASTINĖJE UNIJOJE SU LENKIJA
1385m, pasirašius krėvos unija, LDK ir Lenkiją siejo personalinės unijos ryšiai. Krėvos aktas yra vertinamas ne kaip unija, o kaip dinastinės sąjungos sutartis, kuria buvo užmegzti nauji tarpvalstybiniai santykiai tarp Lenkijos ir LDK. Nors Jogaila įsipareigojo prišlieti LDK žemes prie Lenkijos, tai liko tik pažadu. Lenkijos ir Lietuvos unija buvo sudaryta dėl išorinių priežasčių. Dvi skirtingos valstybės negalėjo gyventi bendrai. Ir po unijos jos gyveno atskirai. Lietuvos bajorai Krėvos aktą suprato kaip dviejų lygių valstybių sąjungą, sudarytą kariniais tikslais. Jie nesutiko panaikinti savo valstybės ir būti svetimųjų valdomi.
Įvykiai, įrodantis Lietuvos (ne)savarankiškumą:
Nors LDK liko atskira nuo Lenkijos, tačiau lenkų feodalai įgijo teisinį pagrindą laikyti Lietuvą Lenkijos dalimi.
Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, LDK nebeliko valstybingumą įkūnijančios didžiojo kunigaikščio institucijos.
Lietuva ir po unijos, Lenkijai laikantis taikos ir neutralumo, viena kariavo su kryžiuočiais ir sudarinėjo su jais taikos sutarti;
1401m. Vilniaus ir Radomo sutartimi patvirtintas laikinas LDK savarankiškumas; Vytautas pripažintas LDK didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos;
1413m. Horodlės sutartimi patvirtinta, kad ir po Vytauto mirties LDK liks atskira valstybė, jos didįjį kunigaikštį ponai rinks pritariant Lenkijos karaliui ir ponams.
LIETUVOS LUOMINĖ VISUOMENĖ
Jau pirmosios LDK kunigaikščių privilegijos bajorams, dvasininkams ir miestiečiams padėjo teisinius luomų pagrindus.
1447m. Kazimiero privilegija.
Prasidėjo baudžiava Didysis kunigaikštis įsipareigojo nespręsti LDK reikalų be Ponų tarybos pritarimo.
Neimti sau jokių mokesčių iš bajorų valdomų valstiečių. Visus mokesčius ir duoklę šie turės mokėti tik bajorams.
Nepriimti į karaliaus dvarus valstieči, kurie gyvena bajorų žemėse.
Valstiečius teis ne kunigaikščio, bet bajorų teismas.
Atleisti visus bajorų valstiečius nuo duoklės ir tarnybos didžiajam kunigaikščiui
1492m. Aleksandro privilegija
Didysis kunigaikštis įsipareigojo su Ponų taryba derinti užsienio politiką, pareigūnų skyrimą, valstybės pajamų naudojimą ir negalėjo keisti bendrai priimtų nutarimų. Ponų taryba, anksčiau buvusi patariamoji institucija, įgijo valstybėje lemiamą balsą – buvo pripažinta valstybės valdymo ir teismo vykdomuoju organu.
BAJORAI. Sparčiausiai formavosi bajorų luomas. Valdovų privilegijos ir Lietuvos statutai išplėtė ekonomines,
socialines, teisines ir politines bajorų teises ir privilegijas, garantavo luominį imunitetą. Jie nemokėjo mokesčių, turėjo savo teismus, asmens neliečiamybės teisę. Vienintelė prievolė – karo tarnyba. Reikšmingiausios bajorų luomui buvo Kazimiero ir Aleksandro privilegijos.
DVASININKAI katalikai. Turėjo dideles imuniteto teises, galėjo prisidėti prie valstybės valdymo, buvo atleisti nuo mokesčių. Dvasininkų teisės, priešingai negu bajorų luomo, nebuvo paveldimos.
MIESTIEČIAI. Miestiečių luomo nariais buvo laikomi Magdeburgo teisę gavusių miestų bendruomenių nariai. Tačiau jie privilegijų neturėjo.
VALSTIEČIAI. Neprivilegijuotas luomas. Neturėjo jokių privilegijų, tik prievoles. Valstiečių luomas susiformavo po Valakų reformos, kuomet laisvųjų valstiečių žemės buvo paverstos skirtiniais sklypais, o patys valstiečiai paversti asmeniškai nelaisvais baudžiauninkais.
27
ETNINĖ IR RELIGINĖ VISUOMENĖ LDK
LDK tautinė sudėtis:
a) Lietuviai;
b) Mišrios teritorijos, kuriose lietuviai nesudarė daugumos;
c) Rytų slavai – dabartiniai ukrainiečiai, rusai, baltarusiai;
d) Klajokliai totoriai;
e) Gausias LDK gyventojų grupes sudarė žydai, vokiečiai, karaimai, lenkai.
Krikštą priėmusios Lietuvos valdovai išsaugojo pagonišką tradiciją toleruoti kito tikėjimo žmones. Už
religinius įsitikinimus nebuvo persekiota. Įvairių tautybių žmonės laisvai išpažino savo religiją: stačiatikybę,
katalikybę ir t.t. Jau 1387m. Vytautas suteikė privilegiją žydams, kurie tapo laisvi ir pavaldūs tik didžiajam
kunigaikščiui. Tačiau svarbiausius valstybės postus užėmė katalikai bajorai. Kad šalyje nekiltų nesutarimų,
buvo sulygintos katalikų ir stačiatikių teisės.
Daugiatautės LDK visuomenės gyventojai kalbėjo įvairiomis kalbomis. Lietuvių kalba buvo tik šnekamoji, nes
dėl vėlyvo krikšto visuomenė paveluotai suvokė rašto savąja kalba, reikalingumą.
Raštas Lietuvai tapo itin svarbus priėmus krikštą. Valstybės valdyme buvo vartota kanceliarinė gudų kalba,
kuri Xva tapo oficialia lietuvos raštinės kalba. JA rašyti svarbiausi Lietuvos istorijos dokumentai: metraščiai,
archyvai, statutai. Kitiems raštams vartota lotynų, vokiečių kalbos. Per lenkų dvarą ir dvasininkus plito ir
lenkų kalba, kuri ilgainiui tapo valstybės administracijos ir bajorų šnekamoji kalba.
PAGONIŠKOS LIETUVOS KULTŪRA
XVIa Lietuva buvo vienintelė pagoniška valstybė Europoje. Lietuviai garbino dievus, aukojo aukas, degino
šventąją ugnį, atlikdavo apeigas, tikėjo pomirtinį gyvenimą. Visuomenėje gyvavo paprotinė teisė- iš kartos į
kartą žodžiu perduodami papročiai ir tradicijos.
Lietuviai kūrė sutatines, karo, daro dainas. Savo rašto neturėjo, todėl kūryba buvo žodinė.
KRIKŠTO PRIĖMIMO REIKŠĖ
Atsirado bažnytinis menas;
Imta rašyti bei perrašinėti knygas;
Kuriamos mokyklos;
28
DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI
Priežastys:
1. Reikėjo atrasti jūrų kelią į turtingas Rytų šalis (Indiją), nes keliauti sausuma buvo nesaugu ir ilgai
truko.
2. Europiečių siekis prekiauti su Rytų šalimis be tarpininkų (nes prekybą ir jos kelius kontroliavo
musulmonai.)
3. Europoje trūko aukso ir sidabro pinigams kalti.
4. Žmonės troško pažinti Rytų šalis, kurios laikytos pasakiškai turtingomis.
Prielaidos:
1.Plėtota laivyba(karavelės) 2.Europoje pradėtas naudoti kompasas 3.Plito geografinės žinios(portulanai,
astroliabijos)
Padariniai:
1. Prekybiniais centrais tapo Indijos ir Atlanto
vandenynai;
2. Sumenko Genujos ir Venecijos miestų
reikšmė;
3. Iškilo nauji prekybos centrai;
4. Pinigų kiekio padidėjimas, kainų padidėjimas
sukėlė kainų revoliuciją;
5. Imtos steigti prekybinės bendrovės
6. Sparčiai plėtėsi europiečių geografinis akiratis
7. Sparčiais tempais nyko indėnų gentys
8. Išaugo Ispanijos, Portugalijos vaidmuo;
9. Prekyba tapo pasauline
10. Į Europą ėmė plisti sidabras ir auksas
11. Į Europą atgabenta pomidorai, tabakas,
bulvės, kava, kalakutai, kokainas.
12. Iš Europos į Ameriką nugabenti gyvūliai –
arkliai, avys, kiaulės, ožkos
13. Atradimai paskatino geografijos vystymąsi
14. Pradėtos kurti jūrininkystės mokyklos;
15. Iškilo išsilavinusių žmonių poreikis.
16. Sudarytos salygos krikščionybės ir Europos
kultūros plitimui.
GEOGRAFINIAI ATRADIMAI:
1. Vaskas da Gama XVa pab – atrastas jūrų kelias į Indiją. (Portugalija) Išstūmė arabus iš Indijos
vandenyno, užgrobė jūrų kelius į Indiją ir ėmė kontroliuoti prekybą. Užkariautas teritorijas siekė
paversti kolonijomis.
2. Kristupas Kolumbas XVa. Pab– atrado Ameriką. (Italas, Ispanija)
3. Fernandas Magelanas XVIa. – apiplaukė žemę, įrodė, kad ji apvali, įrodė, kad yra laiko juostos – laiko
skirtumai, susidarė dėl žemės sukimosi (Ispanija)
Užėmę atrastas žemes, platino krikščionybę, naikino vietos kultūras, civilizacijas, vietos gyventojus
paversdavo vergais, vertė dirbti nepakeliamus darbo. Dėl nepakenčiamų darbų, infekcijų čiabuviai masiškai
mirė. Plantacijose ėmė trūkti darbo jėgos, todėl pirkliai į kolonijas ėmė gabenti juodaodžius afrikos vergus.
Taip Amerikoje atsirado juodaodžių, kuriais prekyba davė neregėtą pelną.
29
