V i l n i a u s k u l t û r o s s a v a i t r a ð t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t
Nr. 14 (982) | Kaina 2,50 Lt
D a i l ë | M u z i k a | T e a t r a s | K i n a s | F o t o g r a f i j a
7
m
d
4
Premjera „Keistuoliø teatre“
5
Nidos meno kolonijos sukaktis
8
„Kino pavasario“ konkursas
Br
Br
Br
Br
Brangûs skaitytojai,
angûs skaitytojai,
angûs skaitytojai,
angûs skaitytojai,
angûs skaitytojai,
Dëkojame visiems, praëjusiais ir ankstesniais metais savo palaikymà paro-dþiusiems aktyviu veiksmu – 2 proc. pajamø mokesèio adresavimu „7 meno dienoms“ ir kitais bûdais. Kvieèiame paremti laikraðtá ir ðiais metais.
Pildydami Valstybinës mokesèiø inspekcijos formà FR0512, adresuokite jà taip:
VðÁ „Meno dienos“, ám. kodas 300007987, sàsk. Nr. LT247044060003988597,
Maironio g. 6, LT-01124 Vilnius.
Reikalingà formà galite gauti Mokesèiø inspekcijos skyriuje, apsilankæ mûsø redakcijoje (susitaræ telefonu 2613039) arba atsidaryti jà mûsø in-ternetiniame puslapyje www.7md.lt, taip pat formà galima uþpildyti in-ternete Mokesèiø inspekcijos tinklalapyje www.vmi.lt.
2012 m. balandþio 6 d., penktadienis
Spaudos konferencija parodiniame gyvenime suvokiama labai ávairiai. Vienur tylesnëje nei per atidarymà aplinkoje susakoma ta pati infor-macija, kurià jau galëjai pasiskaity-ti atsiøstoje anotacijoje, kitur tai – laikas, skirtas duoti interviu televi-zijoms. Geriausiu atveju galima susitikti su kûrëjais ir uþduoti klausimus. NDG spaudos konferen-cijos iðsiskiria ið kitø, á jas visuo-met verta ateiti ir ne tik dël labai patogios salës, gerai parinkto laiko (niekas neþiûri á laikrodá, ar tik ne metas pereiti prie atidarymo), o svarbiausia – èia pateikiamas iðplë-totas renginio turinys. Bëda bûna kita – viskas papasakojama taip tiksliai, sklandþiai ir ilgai patyrinë-jus, kad sunku kà nors áterpti. Todël ðá syká siûlau hibridinio tipo tekstà, sudarytà ið parodos kuratorës Elonos Lubytës pasisakymo fragmentø per spaudos konferencijà, vëliau þval-gantis po parodà gautø papildomø komentarø ir keliø mano pastabø.
Elona Lubytë: Susipaþinau su
me-nininke 1992-aisiais, skulptûros
Savo vietos beieðkant
Elenos Urbaitytës-Urbaitis paroda „Pasirinkimai“ Nacionalinëje
dailës galerijoje
„Erdvës skrydis“ prie Spaudos rû-mø atidaryme. Bendravome iki 2006-øjø, menininkës mirties. Savo testamentu ji paliko man realiø ir simboliniø ápareigojimø. Ðià paro-dà laikyèiau vieno jø ávykdymu. Ið-samiau jà, kaip kûrëjà ir asmeny-bæ, paþinau tik dabar. Bendraujant su jos patikëtiniais Niujorke, gimi-nëmis Lietuvoje, perskaièius ðûsná laiðkø, dienoraðèiø kilo noras atkur-ti chronologiná pasakojimà, árëmin-tà asmeniniø menininkës iðgyveni-mø, kûrybiniø ieðkojimø ir istorinio laiko liudijimø.
Á Lietuvà yra sugráþæ ne tik per 2000 menininkës kûriniø, bet ir do-kumentø archyvai, puikiai Rûtos Þemaitytës, Lietuvos literatûros ir meno archyvo darbuotojos, sutvar-kyti. Taip parodoje atsirado kûri-niai, ávaizdinantys anuometinius ávykius, atskleidþiantys sudëtingà Elenos Urbaitytës gyvenimo trajek-torijà. Menininkës istorijà norëjosi pasakoti tarsi novelæ. Parodà suda-ro penkios chsuda-ronologiðkai dëlioja-mos dalys, atverianèios menininkës kûrybos raidà nuo studijø
Lietuvo-je ir Vakaruose iki kûrybinës bran-dos: Lietuva–pokario Europa–per Atlantà (1941–1950); Á Amerikà: Montevalas–Niujorkas (1950– 1960); Niujorkas, Long Ailandas (1961–1978); Niujorkas, Long Ai-landas (1979–2006); Niujorkas–Lie-tuva–Niujorkas (1976–2006). Jas árëmina trys laiko liudijimai: Kazio Daugëlos fotografijos (èia uþfiksuo-ta kelionë kaip veidrodis kartojasi Urbaitytës rankraðèiuose, ðis intar-pas atskleidþia laikotarpá nuo nepri-klausomos Lietuvos okupacijos, pa-sakoja apie pasitraukimà á Vakarus, gyvenimà Vokietijoje, Amerikos zo-nos perkeltøjø asmenø stovykloje, kelionæ per Atlantà iki atvykimo á Amerikà); Jono Meko filmas „Lost, lost, lost“ („Prarasta, prarasta, pra-rasta“, 1976) – sumontuota 1949– 1963 m. filmuota medþiaga, fiksa-vusi lietuviø iðeivijos gyvenimà Brukline (jame pasirodo ir Elena Urbaitytë); autorës bièiulio – Algi-manto Kezio urbanistiniø peizaþø nuotraukos kalba apie gyvenimà
NU K E L T A Á 6 P S L.
Elena Urbaitytë-Urbaitis. „Þemiðkasis”. 1987 m. NA C I O N A L I N I O M . K . ÈI U R L I O N I OD A I L Ë SM U Z I E J A U SN U O S A V Y B Ë. T. KA P O È I A U SN U O T R.
Sveiki sulaukæ
ðventø Velykø!
M u z i k a
Kompozitoriaus Vytauto
Barkausko kûrinys „Suite de
concert“ violonèelei ir
forte-pijonui kovo 16 d. pradëjo
Belgijos sostinëje Briuselyje
surengtà festivalá „Europa
muzikoje“ („L’Europe en
Mu-sique“). Septyniuose
festiva-lio koncertuose skambëjo
visø 27 Europos Sàjungos
ðaliø kamerinë muzika.
Ren-ginyje dalyvavæs
kompozito-rius mielai sutiko pasidalyti
áspûdþiais.
Kokie buvo svarbiausi festivalio „Europa muzikoje“ tikslai?
Festivalis buvo labai koncentruo-tas, nes á tris dienas (kovo 16–18 d.) teko „suspausti“ 7 koncertus. Pir-mà dienà vyko tik vienas – atidary-mo koncertas, o kitomis dienomis jø girdëjome po tris. Be to, vyko su-sitikimai. Ádomu, kad Ðv. Morkaus baþnyèia, kurioje buvo surengtas festivalis, priminë puikios akustikos koncertø salæ. Dþiaugiuosi, kad pa-vyko iðklausyti visus koncertus.
Festivalio organizatoriai (violon-èelininkas ir kompozitorius Adrie-nas Tsilogiannis bei pianistas
Guil-kûriniai bei kameriniai instrumenti-niai ansambliai.
Ðiuo renginiu siekta keliø tikslø. Pirmiausia norëta priartinti publi-kà prie ðiuolaikinës muzikos, – pa-rodyti, kad XX a. autoriø kûryba nëra atstumianti. Pritariu Leonar-do Bernsteino minèiai, jog mes ne-siklausome savo amþiaus muzikos. Tad festivalio organizatoriø tikslas buvo graþus ir já pavyko pasiekti. Sëkmæ galbût lëmë ir tai, kad atren-kant kûrinius nebuvo átraukti itin modernûs autoriai – tokie kaip Karlheinzas Stockhausenas, Iannis Xenakis ir kiti. Tai buvo daugiau emocinæ iðraiðkà, o ne struktûrinius ar schematinius procesus reprezen-tuojanti muzika. Pasak organizato-riø, vienas svarbiausiø kriterijø bu-vo ir kûrinio koncertiðkumas, tad mano opusas „Suite de concert“ ðiuo atþvilgiu tikrai tiko.
Su ðiuo kriterijumi susijæs ir dar vienas festivalio organizatoriø sie-kis – suteikti jauniems atlikëjams galimybæ pademonstruoti savo meistriðkumà ir profesionalumo ly-gá. Renginyje skambëjo nemaþai be-veik neþinomos muzikos. Tai buvo labai naudinga ir ádomu, nes nere-tai koncertø salëse girdimas reper-tuaras pasidaro ðabloniðkas, nebe-ádomus.
Kaip festivalio programoje atsidûrë Jûsø kûrinys „Suite de concert“?
Paraðyti ðá kûriná 1993 m. uþsakë
violonèelininkas Davidas Geringas. Su þmona pianiste Tatjana Schatz já nemaþai kartø atliko ávairiose Eu-ropos ðalyse, áraðë ir á kompaktinæ plokðtelæ. Paskui „Suite de concert“ savo pasirodymuose atlikdavo „Ar-monas-Uss Duo“ (pianistë Irena Uss ir violonèelininkas Rimantas Armonas), kartà jà pristatæ ir Briu-selyje vykusiuose meistriðkumo kursuose – tad kûrinys ðio miesto publikai jau buvo paþástamas. Að tiesiog gavau praneðimà, kad ma-no „Suite de concert“ atrinkta at-stovauti Lietuvai ir buvau pakvies-tas atvykti á renginá. Tai buvo maloni staigmena.
Ar organizatoriø pasirinkimas pasiteisino?
Manau, kad taip. Kûrinys skam-bëjo pats pirmas ir publikos reakci-ja buvo labai ðilta, sulaukiau gausiø aplodismentø. Buvau patenkintas ir puikiu atlikimu: „Suite de concert“ grojo jaunas pianistas Erikas De-simpelaere’as ir japonø violonèeli-ninkë Mari Ishihara. Turëjau gali-mybæ dalyvauti vienoje repeticijoje ir iðsakyti savo samprotavimus. At-likëjai atidþiai klausësi, stengësi ir buvo labai geranoriðki. Dþiaugiuo-si, kad pavyko uþmegzti toká gerà kontaktà. Malonu, kad kûrinys iðli-ko, su kitais atlikëjais vël nuskam-bëjo naujai. Iðliko ir kûrinio idëja. Tad kaip jà apibûdintumëte?
Europa muzikoje
Kalbamës su kompozitoriumi Vytautu Barkausku
1993 metai mûsø ðalyje buvo at-sakingas ir neramus laikas. Taigi ir muzikoje atsispindi ði átampa bei ið-gyvenimas, tarsi kova tarp pozity-vaus ir negatypozity-vaus pradø. Neatsitik-tinai kûrinio pabaigoje panaudojau dainos „Lietuviais esame mes gi-mæ“ motyvà. Tai tarsi antras Lietu-vos himnas, ðviesus ir viltingas.
Stengiausi, kad siuita bûtø visa-pusiðka, tad penkios jos dalys iðdës-tytos kontrasto principu tiek tem-po, tiek charakterio atþvilgiu (I d. – Impetuoso, II d. – Calme con
dolo-re, III d. – Scherzo con gratio
ruba-to, IV d. – Quasi tranquilo, V d. –
Affetuoso). Paskutinëje dalyje paþy-mëjau paskyrimà Stasiui Lozorai-èiui ir esu labai dëkingas D. Gerin-gui, kad visur, kur jis kûriná atlieka, ðis paskyrimas yra nurodytas. Iðklausëte 27 ðaliø atstovø kûri-nius. Kas labiausiai ástrigo ið ðios plaèios panoramos?
Susidarë áspûdis, kad kûriniuose buvo svarbûs iðraiðkingumas, emo-cionalumas ir meninë vertë. Festi-valyje dominavo XX a. kûriniai, o XXI a. buvo gal vienas kitas.
Po „Suite de concert“ skambëjo garsusis minimalistinis Arvo Pärto opusas „Spiegel im Spiegel“. Tai bu-vo kontrastas mano emocionaliam ir ekspresyviam darbui. Kiprui at-stovavo vienintelë festivalyje daly-vavusi kompozitorë moteris Sophia Serghi. Jos kûrinys „Dialogues“ („Dialogai“) ásiminë intonaciðkai itin iðraiðkinga tematine medþiaga, taèiau tonalumas jame, man atro-do, buvo traktuojamas nepakanka-mai ádomiai. Rumunø klasiko Ge-orge’s Enescu kûrinys „Nocturne et saltarelle“ paraðytas labai talentin-gai – savo skaidrumu, aiðkumu ir tikslumu atrodë sukurtas tarsi W.A. Mozarto laikais. Paèiø belgø atstovo Peterio Cabus Sonata ðia-me kontekste nepasirodë pakanka-mai iðraiðkinga ir efektyvi. Ádomûs buvo bulgarø kompozitoriaus Liu-bomiro Pipkovo („Klavierquartet“) ir ðvedø autoriaus Kurto Atterber-go („Klavierquintet“) kûriniai. Pas-tarajame iðgirdau nuolatiná balan-savimà tarp tonalumo ir moderniø
muzikos kalbos priemoniø, kas yra artima ir mano paties kûrybinei pa-jautai.
Portugalø kompozitorius Sérgio Azevedo pateikë, man regis, per-dëm folkloriðkà kûriná („Cinq mi-niatures“). Italijai atstovavo garsaus kino muzikos kûrëjo Nino Rotos kûrinys „Trio with Clarinet“. Liuk-semburgo kompozitoriaus René Mertzigo bei Olandijos autoriaus Theo Loevendie kûriniuose buvo juntama Maurice’o Ravelio bei Oli-vier Messiaeno átaka. Slovënø au-toriaus Uroso Rojko kûrinys „Cinq portraits“ buvo bene moderniausias ðiame festivalyje skambëjæs darbas. Nuvylë airiø kompozitoriaus Tomo Cullivano muzika – jo Sonata buvo pernelyg saloninë. Ðis autorius ilgà laikà dirbo teatre, galbût tai ir lë-më bûtent toká jo muzikos pobûdá. Teigiamà áspûdá paliko du paskuti-niai festivalyje skambëjæ kûripaskuti-niai: ádomi, meistriðka Alexanderio von Zemlinsky kompozicija „Trio with Clarinet“ ir ryðkiai emocionali pran-cûzø autoriaus Léono Boellmanno Sonata.
Festivalyje skambëjo ir XX a. kla-sikø – vengro Zoltano Kodaly, len-ko Witoldo Lutosùawskio, dano Carlo Nielseno, vokieèio Paulio Hindemitho – kûriniai, savo koky-be nekeliantys jokiø akoky-bejoniø. Nors visi atlikti kûriniai buvo skirtingi, vis dëlto galëjai justi, jog daugelyje jø vyrauja melodinis pradas. Juk tai nëra lengva – svarbu, kad muzika bûtø nebanali (tik melodija ir akompanimentas, aliuzija á XIX a. romantizmà ir pan.) ir pateikta kuo ðiuolaikiðkiau.
Per tris dienas iðklausyti 27 kûri-nius ir juos vertinti beveik neámano-ma. Lieka bendras áspûdis, kad skambëjo daug geros, ávairios ir ma-þai þinomos muzikos. Dauguma kû-riniø buvo artimi braiþui, atsispin-dëjusiam ir mano „Suite de concert“ – tai nëra kraðtutinai struktûrizuota, o vidinæ iðraiðkà turinti muzika. Aèiû uþ pokalbá.
K A L B Ë J O S I R A S A A U K Ð T U O LY T Ë Ið kairës á deðinæ: Velislav Zaimov (Bulgarija), Adrien Tsilogiannis (Belgija),
Tom Cullivan (Airija), Guillaume Grignard (Belgija), Vytautas Barkauskas, Sérgio Azevedo (Portugalija)
Anonsai
Labai rusiðka opera
„Eugenijus Oneginas“
„Ieðkau intymios, bet stiprios dra-mos“, – raðë Piotras Èaikovskis, imdamasis operos „Eugenijus Oneginas“ pagal Aleksandro Puðki-no eiliuotà romanà. „Tai ne dosto-jevðèina, ne „èernucha“, ði istorija – labiau Èechovo dvasios“, – naujà spektaklá pristato jaunas operos reþisierius Vasilijus Barchatovas (g. 1983).
„Nepadoriai“ jauno amþiaus, di-plomuotas operos reþisierius (baigë prestiþiná Maskvos teatro institutà GITIS) neketina ðiuolaikinti istorijos, nors, tiesà sakant, pats puikiausiai
galëtø ákûnyti mûsø laikø atsainiai stilingà Oneginà. Maskvoje gimæs ir augæs, èia baigæs D. Ðostakovi-èiaus muzikos mokyklà ir minëtà GITIS, staþavæsis Berlyno „Komi-sche Oper“ teatre ir jau sukûræs 15 spektakliø tokiose scenose kaip Pe-terburgo Marijos ir Maskvos didy-sis teatrai, o 2011 m. tapæs Rusijos prezidento globojamos Kultûros ir meno tarybos nariu, V. Barchato-vas teigia labiausiai atsiþvelgiantis á tai, kà pats P. Èaikovskis uþraðë operos partitûroje.
Reþisieriaus traktuotëje „Euge-nijus Oneginas“ yra „belaikë“ isto-rija. Ir nors kostiumai iðduos trupu-tá konkretesná laikotarpá – praëjusio amþiaus pradþià, visos operoje vykstanèios dramos – susitikimai, ið-siskyrimai, neiðvengiama gyvenimo
Kodël P. Èaikovskio „Eugenijus Oneginas“ kaskart sudomina, pa-traukia ir yra viena ið daþniausiai pasaulyje statomø rusiðkø operø? Gal todël, kad kompozitorius no-rëjo operoje perteikti „situacijø kon-fliktà“, anot jo, „situacijø, mano pa-ties patirtø arba matytø, kurios galëtø mane jautriai paveikti“.
Reþisierius vienu ið svarbiausiø spektaklio scenografijos vaizdiniø pasirenka stoties peronà. Èia One-ginas atvyksta ið savo kelioniø, èia netikëtai aukðtuomenës puotoje su-tinka rafinuota dama tapusià Tatja-nà ir èia jai iðvykus lieka vienas tarp kaþkur skubanèiø, iðvykstanèiø ir at-vykstanèiø, savo reikalais besirûpi-nanèiø þmoniø minioje... „Ðtai tokia negudri Onegino istorija“, – spek-taklio pristatymà baigia reþisierius. kaita – vyko ir tuomet, ir dabar. Juk
iðties, net ir, regis, toks atgyvenæs ápro-tis kaip raðyti laiðkus mylimiesiems, mûsø dienomis atgyja jaunimo spau-domø SMS þinuèiø pavidalu... (pri-siminkime, Oneginui ir Tatjanai te-buvo apie dvideðimt metø).
O kodël statyti operà buvo pa-kviestas rusø reþisierius V. Barcha-tovas? „Nemanau, kad rusø muzi-kà bûtinai turi statyti reþisierius ið Rusijos ar prancûzø – ið Prancûzi-jos, taèiau ðá kartà, kitaip nei sta-tant „Borisà Godunovà“ (reþ. Ma-riuszas Treliñskis), norëjosi, kad Èaikovskio operà pagal klasikiná Puðkino siuþetà statytø autoriø tëvynainis“, – sako LNOBT gene-ralinis direktorius Gintautas Kë-viðas.
Piotro Èaikovskio operos „Euge-nijus Oneginas“ premjera Naciona-liniame operos ir baleto teatre – geguþës 18, 19, 20 d. Dainuos LNOBT solistai, diriguos Robertas Ðervenikas.
L N O BT I N F. laume’as Grignard’as) kûrinius
at-rinko patys. Vis dëlto atlikëjø sudë-tis buvo ribota – styginiai instru-mentai ir fortepijonas, prie jø keliuose kûriniuose prisijungë klar-netas. Taigi skambëjo ávairûs solo
M u z i k a
Susitiko du menininkai: tapytoja abstrakcionistë Irma Leðèinskaitë ir tapantis pianistas Viktoras Paukðtelis. Susitikimas iðaugo á bendrà meniná projektà „Skamban-èios spalvos“, ávykusá Klaipëdos koncertø salëje kovo 13 dienà. Klasikinës muzikos kûriniai buvo atliekami instaliuotos tapybos fone: scenos tamsoje kabanèios didelës abstrakèios drobës, pade-dant apðvietimui ir kinetinëms videoinstaliacijoms, dalyvavo garso ir vaizdo dialoge. „Muzikos ir tapy-bos kompozicinë sistema, pagrásta atitikmenimis: muzikinio tono garsumà atitinka spalvos ir kontûro intensyvumas; muzikiná tempà – plastinis linijø ritmas, muzikinio kûrinio dalis – tapybos kûrinio sandara. Garsas leidþia laike ið-skleisti plastinius tapybos sluoks-nius, atverti vizualinius laukus. Instaliacijoje muzika ir garsas tampa ne tiek muzikiniu, kiek architektûriniu, fiziniu, neretai beveik simboliniu vienetu. Vaizdi-niams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kità tam tikra tvarka, formai ágyjant garsinius pavidalus, þiûrovui atveria-mas spalviniø manipuliacijø ir kom-ponavimo priemoniø potencialas.“ Apie projekto idëjà, tikslus, kûrybà ir jos specifikà kalbasi ðio projekto autoriai.
Viktoras Paukðtelis: Pamatæs tavo
paveikslus ið karto pastebëjau, kad juose yra kaþkas muzikalaus, kaþ-kas tokio, kà galbût ne pamatai, o veikiau pajunti – lyg skambëtø mu-zika, bet jà girdëtum ne ausimis, o akimis. Norëjosi paþiûrëti ir iðgirs-ti, kaip tai atrodytø kartu...
Irma Leðèinskaitë: Tavo grojime
iðgirdau struktûrà, màstymà, kuris pasirodë labai artimas mano tapy-bos principams, taip ir kilo ðis su-manymas.
V. P.: Pati idëja – muzikos ir
tapy-bos sàsajos, kiek tapyba gali bûti muzikali, ir kiek muzikoje esama
spalvos ir vaizdo, – nëra nauja: pri-siminkime kad ir Èiurlioná arba Kandinská. Man rûpëjo ðtai kas: kaip mûsø kûryba – tavo paveiks-lai, mano grojimas – derës tarpusa-vyje, nes mes ne tik dirbame su skir-tingomis juslëmis – tu su rega, að su klausa, bet ir mûsø kûrybiniai principai, regis, gerokai skiriasi: ta-vo santykis su kûryba labiau inte-lektualus, mano – intuityvus. Noriu pasakyti, kad màstymas kartais su-varþo mûsø tikràjá, giløjá þinojimà bei energetiná pradà ir áspraudþia mus á tam tikrus rëmus.
I. L.: Negalima atmesti nei
vie-no, nei kito, nes sàmonei sintetinant vaizdinius svarbu ir pojûèiai, ir in-telektas. Vienas kûrybai teikia þa-liavos, kitas yra priemonë kaþkà ið tos þaliavos gauti.
V. P.: Bet, kaip tvirtina mokslas,
jausmas niekuo nesiskiria nuo pro-to, nes protas pats ir gamina tà jausmà. Ðiuos dalykus atskiria tik savirefleksija. Mes – tarsi mecha-nizmai, atliekantys tam tikras funk-cijas, cheminiø procesø iðdava.
I. L.: Kitaip tariant, tai juslinei
medþiagai mes suteikiame formà, að – paveikslo, tu – muzikos. Taigi jausmas èia apvaldytas, áformintas, apmàstytas ir pateiktas. Bet kalbant apie vaizdo ir garso santyká, manau, kad muzika ir garsas yra stipresni uþ vaizdà.
V. P.: Man asmeniðkai paprasèiau
susidraugauti su spalva nei su gar-su. Tapant spalva man pasiduoda greièiau – jà tiesiog pajauèiu arba ne; pro garsà man reikia prasilauþ-ti. Gal tai susijæ su tuo, kad muzika uþsiimu profesionaliai ir mano at-liekami kûriniai istorijos kontekste yra tiek kartø girdëti ar „nugroti“, kad rasti juose naujumo nëra pa-prasta.
I. L.: Paveikslo struktûra – tai
kompozicija, spalva, linija, paveiks-lo erdvë ir ieðkomas visø ðiø ele-mentø tarpusavio santykis. Paveiks-lo kûrimas – labai ilgas kûrybinis procesas. Taèiau þiûrovui ir klausy-tojui yra dar kitaip: muzikà iðgirsti
kaip garsø sekà, iðsiskleidþianèià laike, o uþbaigtà paveikslà pamatai visà ið karto, nors jo suvokimas irgi vystosi laike. Geras kûrinys yra dau-giasluoksnis ir daugiaplanis.
V. P.: Profesionaliai
analizuoda-mas tà patá kûriná kaskart atrandi naujø dalykø, jis atsiveria visiðkai ki-taip. Taèiau ðioje analizëje yra ir nai-kinimo: imdamas naujà kûriná, að turiu atsikratyti visø interpretacijø, viso savo þinojimo, kad tà kûriná pa-versèiau savu. Privalau nebijoti Ba-cho, kuris buvo genijus, tik tada ga-lësiu pradëti tà kûriná minkyti kaip savo, kaip molá. Savotiðkai iðskai-dau tekstà á maþas daleles, atskirom rankom, atskirais balsais, já visiðkai sugriaunu ir statau ið naujo. Taip jis tampa mano. Tam naudoju specialius triukus – pavyzdþiui, darbà tamsoje, darbà su ájungtu televizoriumi, gal-vojant apie kitus dalykus, kad pasiek-èiau tikràjá, giløjá þinojimà, neapribo-tà pavirðiniø, ið anksto suformuotø patirèiø.
I. L.: O man yra atvirkðèiai.
Ei-dama prie darbo, að pasitelkiu visà savo bagaþà, nieko nepasidedu á stalèiukà. Èia svarbu viskas – ne tik profesionalumas, bet ir màstymas, skaitytos knygos, bendravimas, ap-linka, kultûriniai sluoksniai, net kli-matas.
V. P.: Bet ar tos þinios tavæs
neap-krauna, nesuvarþo? Galbût nelei-dþia taip atsipalaiduoti, kaip tu ga-lëtum?
I. L.: Að jau turiu sistemà, ji man
negali trukdyti, nebent impulsai ne-pakankami...
V. P.: Bet sistema juk neleidþia
pa-tirti kaþkà naujai, joje viskas sudë-liota ir numatyta ið anksto?
I. L.: Sistema neuþgoþia naujo
potyrio, bet padeda rasti optimalià jo iðraiðkà. Màstymo bûdas, kuriuo rëmiausi þaisdama ðachmatais, tin-ka ir darbui su spalvomis. Negali ant paveikslo lieti daþø, kol neþinai, ko-kià struktûrà tai sudarys. Kokia bus spalvos, formos dominantë, kaip plastiðkai tai konkuruos ir t.t. – vis-kà reikia numatyti ið anksto.
Vaiz-dinys ir idëja turi atsirasti prieð pra-dedant darbà.
V. P.: Tavo darbà sulyginèiau su
kompozitoriø darbu: didieji kompo-zitoriai irgi kûrë pagal grieþtas sis-temas, turëjo savo metodus, savo bagaþà, kuriuo naudojosi ir þaidë, kartais ir matematiðkai apskaièiuo-dami ëjimus. Vienam kûriniui atras-tà struktûrà kitame gali apversti aukðtyn kojom ir gauti genialø re-zultatà.
I. L.: Kad uþbaigtum darbà,
rei-kia nueiti ilgà kelià. Jei bûèiau bë-gikë – tai tik ilgø distancijø, praskrie-ti kaip sprinteriui man neádomu. Su paveikslu uþsimezga pokalbis, jis kaip savarankiðka bûtybë kai kada mane priima, o kai kada uþsidaro, ir reikia ieðkoti priëjimo, susikalbë-jimo, taip iðsivysto iðtisa gyvenimo istorija. Kai jau viskas baigta – mes iðsiskiriame, að jam áteikiu pasà ir jis gali pradëti savarankiðkà gyve-nimà.
V. P.: Mano santykis su muzikos
kûriniu irgi tam tikra prasme pana-ðus: turiu praeiti daug klodø, sluoks-niø, pasinaudoti þiniomis. Stengiuosi á kûriná áleisti kuo daugiau þinojimo formø, leidþiu atsirasti skirtingoms asociacijoms – ðiuolaikinëms, seno-vinëms, bet ðis procesas racionalus tik ta prasme, kad að sàmoningai bandau bûti neracionalus. Todël tai irgi ilgas procesas. Bet kai tapau – atvirkðèiai, noriu trumpo proceso, pradedu bijoti darbo, jei ilgiau prie jo uþtrunku. Turbût bijau, kad já uþ-kankinsiu. Todël vienu metu tapau dvi, tris ar keturias drobes.
I. L.: Kai darbas eina á pabaigà,
kai jame nusëda kompozicinës struktûros, ironija ir saviironija, laisvas praeities kultûrø ir ypaè ba-rokinës tapybos formø citavimas, – reikia þvilgsnio ið ðalies, kad nu-spræstum, ar jis jau gali egzistuoti savarankiðkai. Kaþkurià distancijos bëgimo akimirkà ávyksta lûþis – ne að, o paveikslas pradeda man dik-tuoti sàlygas, emancipuojasi. Tai, kas ið pradþiø buvo mano, ëjo ið ma-no vidaus, tapo atskiru, man
nebe-Tarp vaizdo ir garso
Tapybos ir muzikos dialogas
priklausanèiu daiktu.
V. P.: Ir muzikoje yra kaþkas
pa-naðaus. Geriausiai kûriná atlieku ta-da, kai ne að groju, bet kai kûrinys groja su manimi, kai nebegalvoju, kaip groju. Patenku á savotiðkà tran-sà, tampu muzikos árankiu, tarpi-ninku. Tai didþiausias malonumas. Klausytojo vaidmuo èia irgi svarbus – koncerto metu klausytojas kuria kartu; að jauèiu energijos sroves, grojant tai diktuoja sprendimus, jauèiu, ko klausytojui ðioje vietoje reikia, kartais pataikauju ir duodu, ko nori, o kartais atvirkðèiai, pagàs-dinu. Tai gyvas ir nenuspëjamas po-kalbis, bet svarbiausia, kad abi pu-sës turëtø kà pasakyti. Yra ir tokiø erdviø, tokiø klausytojø, kur labai sunku groti, reikia primesti pokal-bá, prisijaukinti erdvæ. Bet tai irgi savotiðkas iððûkis, kuris brandina ir grûdina.
I. L.: Man irgi svarbu þiûrovas,
bet jis dalyvauja kitaip. Kartais uþ-eina kas nors á dirbtuvæ, mato dar-bus, patyli, nieko nesako. Nes gal ir nëra kà pasakyti (juokiasi). Taèiau jauti, ar esama kontakto tarp þiû-rovo ir paveikslo. Kûryboje iðgyve-nu visiðkà laisvæ, todël akcentuoèiau ne rezultatà, kai paveikslui iðduodu pasà, o patá kûrybos procesà. Man uþtenka suprasti, kad darbai tobu-lëja, kad jie, kaip intelektualinë abstrakcija, tampa abstraktesni ir intelektualesni.
V. P.: Mano tikslas grojant
klasi-kiná kûriná – kuo labiau já suðiuolai-kinti, padaryti modernø, kad jis ne-bûtø vien tik muziejinis eksponatas. Já reikia paversti abstrakcija, kad bûtø kuo maþiau atpaþástamø for-mø, kaip tapyboje veidas, gëlë ar ka-tinas. Manau, kad tai mûsø kûry-bos su tavim, Irma, bendrumas, nes mes kiekvienas savo bûdu, vienas muzikoje, kitas tapyboje, ið esmës siekiame to paties – iðsiverþti ið daiktiðkumo nelaisvës, ið prieþasti-niø santykiø ir patirti grynàjá bûties stebuklà.
U Þ R A Ð Ë T O M A S K I A U K A
M u z i k a , T e a t r a s
Aurimas Minsevièius
„Keistuoliø teatras“ pakvietë vi-suomenæ „pasigydyti“ savo sopulius menu – iðklausyti ir pamatyti agita-cinæ injekcijà „Gerbiami pilieèiai!“ pagal Michailo Zoðèenkos tekstus. Drásèiau teigti, kad visuomenës ydø gydymo teatru seansas pavyko ir bu-vo daugiau ar maþiau paveikus. Ta-èiau apie viskà – ið eilës.
Pilieèiø gydymà organizuoja ke-turi reþisieriai: Aidas Giniotis, An-drius Kaniava, Ieva Stundþytë ir Vaidotas Þitkus. Greièiausiai tai ir yra esminë prieþastis, dël kurios ne-juntama tvirta reþisieriaus ranka ir konkretus braiþas. Kita vertus, to vi-siðkai nereikia – aktoriai individu-aliai reþisuoja savo vaidmenis ir, pa-dedami reþisieriø, lipdo juos á darnø koliaþà. Melagë, chamas, girtuok-lis (ðis bent tris kartus) ir daugybë kitø tipaþø sudëta á vos daugiau nei vienà valandà. Beje, sudëta koncen-truotai, nepaliekant vietos ðûviams pro ðalá ar pilstymui ið tuðèio á kiau-rà. Galbût tam átakos turëjo ir me-dþiagos pasirinkimas – vieno auto-riaus apsakymø koliaþas, paliekantis galimybæ atsirinkti, atidëti ar pridëti negriaunant vientiso kûrinio struk-tûros.
Reþisieriai visas spektaklio gijas perduoda á aktoriø rankas. O ðie
ypaè jauèia vienas kità, veikia kaip darnus ansamblis. Ðarþuoti aktoriø darbai, ironiðkai aðtrios ir pabrëþ-tos emocijos. Veidai ir gestai kalba netgi tada, kai ið tiesø visi tyli. Ak-toriai tiesiog þaidþia scenoje ir at-virai, natûraliai, be jokios pompas-tikos tuo mëgaujasi. Ansambliðkas aktoriø mechanizmas nuolatos su-kasi lyg prisukto laikrodþio dantra-èiai: visada jausdami vienas kità, glausdamiesi nugaromis, bet tik tiek, kiek reikia, kad neatsirastø ne-reikalingos trinties.
Kiekvienas spektaklio aktorius sukûrë bent po keletà skirtingø vaidmenø. Daþniausiai – kardina-liai prieðingø. Aldona Vilutytë ið trylikametës mergaitës virto devy-niasdeðimt trejø nebe mergaite. Ak-torë sugeba keistis greitai ir tiksliai lyg kaleidoskopo paveikslëliai. Ju-dita Urnikytë – nuo pseudosolidþios Rytø bloko barakudos Anos iki chu-liganiðko gatvës berniûkðèio. Anos monologas telegrafui kaip nuolatos pasikartojantis motyvas tampa sa-votiðku viso spektaklio dienoraðèiu ar tiesiog laikmaèiu, nes kitais at-vejais konkreti laiko tëkmë neak-centuojama. Ðarûnas Banevièius svirduliuoja tarp teatru girto suvi-rintojo ir pavyzdingo á penktà de-ðimtá ákopusio vyro „su skrybële ir sakvojaþu“ – suprask, ano meto
in-teligento. Justas Tertelis – nuo ru-deniðkai pavëpusio plevësos ant dviraèio iki fabriko darbininko, die-nà gaminanèio sagas, o vakare, jau „prisiliuobus“, ieðkanèio vakarëlio pratæsimo miestelio restorane.
Spektaklá galima traktuoti ir kaip odæ iðvirkðèiam teatrui – visiems tiems, kurie paprastai bûna uþ sce-nos, ðalia scesce-nos, prie teatro durø, technikø bûdelëje ar administracijos kabinetuose. Pabaigoje sulaukiama pikto lyg nenusisekæs gyvenimas þiû-rovo „skambuèio“. Þiûrovas atkak-liai tvirtina, kad bûtent pastariesiems jis ir ploja bei atsistoja po spektak-lio. O nusilenkti juk iðeina tik akto-riai... Na, teatras kuriamas vardan þiûrovo, jo „skambutis“ – ðventas reikalas. Ir nusilenkti iðeina visi tie, kurie paprastai bûna „uþ kadro“. Beje, jø pavardës figûruoja ir spek-taklio apraðyme, greta aktoriø ir re-þisieriø.
Scenos erdvëje dominuoja blan-kus minimalizmas. Tik ðeðios këdës ir neplautos scenos grindys, kurios, beje, ypaè dera prie kuriamos atmo-sferos. Tiesa, toliau dar yra drabu-þiø kabyklos, bet jos labiau atlieka praktinæ funkcijà – veikia kaip at-viri scenos kulisai ir aktoriø persi-rengimo kambarys, personaþø transformacijos vieta. Pilkðvai rus-vas koloritas primena tarybinæ
do-kumentikà. Tik ten þmoniø veidai neðvytëjo taip, kaip veikëjø spektak-lyje. Ir energijos tiek nebuvo – kaþ-koks sàjunginis pasyvas.
Viskas atskiesta degtine, teatru ir artimais Rytais. Tokiais artimais, jog ið karto uþ sienos ar dviejø rytø pusëje. O kai kada – ir visai èia pat, kur dabar stovime. Tiesa, dar snu-kiadauþiu. Tai turbût toks naciona-linis sportas ar kultûros ðaka. Bet ne, jie kultûringi, – ðtai ir gramofo-nà ásigijo, ir á teatrà sekmadieniais nueina (vienintelæ dienà, kai „ne-pila“). Kaþkokia savotiðkai ádomi visuomenë. Ar reiðkinys – neaiðku, kaip tiksliau charakterizuoti.
Atskiros scenos jungiamos sen-timentaliais muzikiniais intarpais ið kultiniais tapusiø rusiðkø filmø. Ne viena dama tarp þiûrovø pradeda romantiðkai linguoti galva ir niû-niuoti paþástamà melodijà – nëra ko ginèytis, sentimentalu.
Scena – lyg tribûna skambiam pseudooptimistiðkam kreipimuisi
Girtas teatru spektaklis
„Keistuoliø teatre“ – agitacinë injekcija „Gerbiami pilieèiai!“
Þivilë RamoðkaitëDaugybei Lietuvos muzikantø – nuo mokinuko iki þilagalvio profe-soriaus – bent syká teko pabendrauti su Mstislavu Rostropovièium ir pa-justi ðios asmenybës skleidþiamø spinduliø galià. Lietuvos nacionali-niam simfoninacionali-niam orkestrui su ðiuo didþiu muziku teko ne tik bendrau-ti, bet ir nesyk kartu muzikuoti. Tad nenuostabu, jog M. Rostropovi-èiaus 85-osioms gimimo ir 5-osioms mirties metinëms filharmonija su-rengë net du simfoninius koncertus. Antràjá dirigavo maestro Robertas Ðervenikas, kuriam likimas taip pat nepaðykðtëjo progø artimiau paþinti M. Rostropovièiø.
Koncerto programà sudarë Al-girdo Martinaièio „Nebaigtoji“ sim-fonija, Dmitrijaus Ðostakovièiaus Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 a-moll ir Sergejaus Rachma-ninovo Simfonija Nr. 3 a-moll. Trys visiðkai skirtingi XX a. veikalai, bet juos vienija tragizmo tema. A. Mar-tinaitis pirmojoje „Nebaigtosios“ dalyje tragiðkai blaðkosi apimtas
gy-vulizmo (paties autoriaus terminas) apsupties siaubo, o antrojoje tyliai ir sentimentaliai apsiverkia. D. Ðos-takovièius tragedijà ilgai apmàsto, bet á bejëgiðkas dejones negrimzta, ánirtingai ginasi pasitelkæs
ðaiþiau-Viena tonacija
Lietuvos muzikø padëka Mstislavui Rostropovièiui
sià ironijà, sarkazmà, netgipaty-èias... S. Rachmaninovas didþiulë-je simfoninëdidþiulë-je drobëdidþiulë-je tragiðkumà iðreiðkia, sakytum, visa siela ir kû-nu, romantiðkai skausmingai, didin-gai ir pakiliai. Ávardinta dviejø kû-riniø a-moll tonacija – dar vienas, bendras minorinis kûriniø bruoþas. Tiesos dëlei iðkart reikia pridurti, jog Ðostakovièius ir Rachmanino-vas ðià tonacijà traktuoja visiðkai skirtingai, o A. Martinaitis – dar laisviau, bet jo kûrinys irgi praside-da bûtent a (t.y. la) garsu.
Apie abiejø simfonijø atlikimà – glaustai, nes labiausiai ðiame kon-certe man rûpëjo buvusios M. Rost-ropovièiaus fondo stipendininkës smuikininkës Dalios Kuznecovaitës pasirodymas. A. Martinaièio opu-sas jau senokai ásitvirtino orkestro repertuare. R. Ðervenikas ðià par-titûrà yra iðnagrinëjæs iki smulkme-nø, tad iðgirdome gerai subalansuo-tà, logiðkà kûrinio interpretacijà. Man jis bylojo apie tragiðkà þmo-gaus ir minios susidûrimà, nesusi-kalbëjimà, vieniðumo jausmà. S. Rachmaninovo simfonijos inter-pretacijoje buvo justi racionalusis pradas, labai aiðkiai dëstomos min-tys, tikslumas, gana saikingos dina-minës bangos. Mëgstantiems jaus-mingus Rachmaninovo muzikos bangavimus jø galëjo stigti. Po
pirmo-sios dalies modernios muzikos klau-sà glostë darnûs styginiø unisonai, spalvingi harmonijos junginiai, aið-kios derminës krypties melodijos. At-skiro pagyrimo nusipelno raiðkûs ir tikslûs orkestro artistø solo epizodai. Smuikininkë Dalia Kuznecovai-të ðásyk atliko D. Ðostakovièiaus Pir-màjá koncertà, sukurtà 1948-aisiais. Tais metais buvo paskelbtas garsu-sis Þdanovo nutarimas, kuriame, greta kitø, sukritikuota ir D. Ðosta-kovièiaus muzika. Kompozitorius po ðio nutarimo supaprastino savo muzikinæ kalbà, daug raðë kinui. Bet tikrojo màstymo neatsisakë, kû-rë veikalus ir dëjo juos á stalèiø. Èia pakliuvo ir Pirmasis smuiko koncer-tas, á vieðumà iðkilæs gerokai po Sta-lino mirties, 1955 metais. Kûrinys, skirtas Davidui Oistrachui, suskam-bëjo jo pastangomis, be to, atlikë-jas redagavo ir smuiko partijà. Ðá koncertà smuikininkai labai mëgs-ta ir groja nepalyginti daþniau ne-gu vëliau sukurtà Antràjá. Smuiki-ninkë D. Kuznecovaitë taip pat tiesiog ásimylëjusi ðià muzikà. Tai buvo lengva justi klausantis jos in-terpretacijos. Keturiø daliø kon-trasto principu (lëta–greita–lëta– greita) sukonstruotas ciklas stebina muzikiniø minèiø gausa ir kartu la-bai aiðkia jø prasme. Pavyzdþiui, pirmojoje, pavadintoje Noktiurnu,
tradiciniu noktiurnu net nekvepia. Tai greièiau niûrûs apmàstymai, prasidedantys nuo pat tylutëlio pir-mojo tamsaus motyvo, kuriame yra net dvi tritonio slinktys, kà jau kalbë-ti apie gausias sekundomis ðliauþian-èias intonacijas. Mintys praskaidrëja retai. Ilgos ir klaidþiojanèios melodi-nës linijos perteikia ramybës neran-danèio þmogaus mintis... D. Kuzne-covaitë ðiems mintijimams suteikë tokià raiðkià ir prasmingà formà, jog klausëmës muzikos tarsi gyvos kalbos, ádëmiai sekdami maþiausià minties vingá. Turtingos iðraiðkos priemonës – skirtingas vibrato, tembrø gausa, stryko intensyvumo kaita – tik maþa dalis smuikininkës ávaldytø grojimo paslapèiø. Taip pat áprasmintai ji atliko ir kità lëtà dalá, Pasakalijà, o jos gale – ilgà sudëtin-gà kadencijà. Koncerto greitosios dalys – Skerco ir finalinë Burleska – pareikalavo ne vien iðskirtinio tech-ninio meistriðkumo, bet ir ypatin-gø fiziniø galiø, kuriomis ði trapi bû-tybë stebina ne pirmàsyk. Iðreikðti
ðioje muzikoje slypintá sarkazmà, ag-resijà, ironijà, „iðrëkti“ tai ypaè gar-siai, greitai, drastiðkai, bet neperþen-gus estetikos ribø pasiseka toli graþu ne kiekvienam jaunam smuikinin-kui. D. Kuznecovaitei iðties pavyko. Harmoningai solistei atitarë orkest-ras, jo vaidmuo ðiame veikale kur kas reikðmingesnis nei áprastame instru-mentiniame koncerte. Buvo justi, kad smuikininkë ir dirigentas R. Ðerve-nikas taip pat þiûri á muzikà.
Kad po tokio fiziðkai sunkaus kû-rinio sulauksime dar ir biso, nesiti-këjau. Ir dar kokio! Niccolo Pagani-ni variacijø „La Molinara“, galutinai suþavëjusiø ávairiapusiu smuikinin-kës virtuoziðkumu. Tiesa, baimi-nantis kûrinio ilgumo, buvo pateik-tas kiek sutrumpinpateik-tas varianpateik-tas, taèiau esu tikra, kad publika mielai bûtø iðklausiusi ir já visà.
D. Kuznecovaitë trokðta dar to-bulëti, tad, nors ir baigë studijas Rostoke, ástojo á Paryþiaus konser-vatorijà. Palinkëkime jai sëkmingø studijø ir koncertø.
„Gerbiami pilieèiai!“, menanèiam laikus, kai visi visiems buvome „pi-lieèiai“ ir „draugai“. Laikus, kai ne-buvo prostitucijos ir elgetø. Visuo-menë tada „iðgijo“ nuo ydø, bet ne dël teatro ir tik trumpam, kol vyko Maskvos olimpiada. O ir tuomet vi-sà „grietinëlæ“ á priemiesèius ið-kraustë be reikalo – juk ÑØA boi-kotavo þaidynes ir neatvyko, tad pasirodyti ir pasipuikuoti pavyzdin-gai „sveika“ tarybine visuomene ne-beliko prieð kà.
Michailas Zoðèenka ir „Keistuo-liø teatras“ uþèiuopë kone utopinæ idëjà – menas gydys visuomenæ nuo alkoholizmo ir kitø negandø. Nebe visuomenë paveiks ir pajungs menà savo agitaciniams tikslams, kaip kad byloja istoriniai ðaltiniai. Kaipgi, pa-sak Reþisieriaus (aktorius Dalius Skamarakas), alkoholiu persisunkæs teatras gydys nuo alkoholizmo? Ápils, kai „pilieèiams“ bus labai sunku? Na, gal tuomet ir tikrai „draugas“ tas teatras.
Dalia Kuznecovaitë L . MA S I ON U O T R.
T a r p d i s c p l i n ø
Jau metus laiko tarp dviejø
vandenø ásitaisiusi Vilniaus
dailës akademijos nuosavybë,
renovuota ir moderni,
dþiugi-na studentus, laisvus
meni-ninkus bei rezidentus ið
uþ-sienio galimybe kurti ir
ilsëtis, ilsëtis ir kurti. Kovo
23–24 dienomis Nidos
menininkø kolonijoje ávyko
pirmojo jos gimtadienio
paminëjimas.
Jolanta Marciðauskytë-Juraðienë:
Kolonija, regis, atsirado paèiu lai-ku, kai kûrybiniø rezidencijø porei-kis pagaliau atëjo á Lietuvà, kai ávai-riose apleistose erdvëse pradëjo steigtis nepriklausomos menininkø kolonijos, sambûriai, kai plaèiai skambëti ëmë kûrybiniø industrijø sàvoka, o kur dar kalbos apie me-no decentralizacijà. Nidos meninin-kø kolonija iki galo nepatenkina në vieno ið ðiø poreikiø, bet yra ta vie-ta, kur trumpam laikui visi ðie daly-kai, pindamiesi tarpusavyje, gali sëkmingai bûti. Ir, atrodo, sëkmin-gai, nes nepaisant tø 400 km iki sos-tinës, apie kolonijà ir jos ávykius nuolatos girdëjome iðtisus metus. Jei pamëgintum ásivaizduoti Lietu-vos kultûriniø-kûrybiniø veiksmø þemëlapá, kaip jame atrodytø Nidos meno kolonija?
Danutë Gambickaitë: Ðioje meno
kolonijoje (kaip ir kitose rezidenci-jose) siekiama suteikti palankias sà-lygas ir erdvæ, kurioje menininkas galëtø uþsiimti savistaba, savireflek-sija. Nidoje ðias sàlygas diktuoja ir pati geografinë, geopolitinë etc. pa-dëtis. Praëjæ metai leidþia ne tik ási-vaizduoti, bet ir padaryti ðiokias to-kias iðvadas, remiantis jau ávykusiais ávykiais, ryðkëjanèiais pliusais ir mi-nusais. Pavyzdþiui, ið pat pradþiø maniau, kad „vietos diktatûra“ (tu-riu omenyje tai, kad labai stipri Ne-ringos apylinkiø geoenergija neið-vengiamai paveikia rezidentø kûrinius) yra minusas, bet Nida dël to ir pasirenkama, todël nevertëtø prie to uþstrigti. Lieka klausimas, kaip tam diktatui paklusti, kaip ja-me judëti, kokià veiksmø, kombi-nacijø sekà suregzti.
J. M.-J.: Taip, per keletà
apsilan-kymø reziduojanèiø menininkø per-þiûrose tikrai iðryðkëjo „vietos dik-tatûros“ veiksnys. Visi tie ðapeliai, kankorëþiai, smëlis, vabaliukai, gry-bukai, kerpës, gamtiðkos aplinkos stebëjimas ir þavëjimasis ið tiesø okupuoja Nidoje kurianèiø meni-ninkø sàmonæ. Bet kolonija nëra vien tik rezidencijø vieta, todël jei bandyèiau atsakyti á savo paèios klausimà apie Nidos meno koloni-jos vietà kultûriniame þemëlapyje, jà ávardinèiau ir kaip Vilniaus tæsi-ná Neringoje. Toks likimas jai ir bu-vo pranaðautas, jis visiðkai natûra-lus, nes pati kolonija priklauso Vilniaus dailës akademijai, joje praktikà atlieka studentai, atosto-gauja dëstytojai ir t.t. Vis dëlto, kiek pamenu, ið pradþiø tikëtasi, jog pa-vyks uþmegzti ðiokius tokius
santy-Visada arti centro
Minint Nidos meno kolonijos metø sukaktá
kius su Klaipëdos gyvenimu ir ins-titucijomis. Kaip matëme gimtadie-nio vakarëlio „nominacijø“ dalyje, uþ kolonijos „ignorà“ kai kas ið Klai-pëdos institucijø vadø gavo rûkytà silkæ... Taèiau net jei to artimiau-siø centrø ignoravimo bûtø ma-þiau, vis tiek Nidos meno kolonija tame þemëlapyje bûtø vilnieèiø in-vazijos þymuo.
Na, o dël „vietos diktatûros“, tai kartais ji pasiteisina, kartais nela-bai. Bûna, kad visiðkø naivybiø pri-daroma ið to vaikiðko susiþavëjimo gamta. Pavyzdþiui, rudená rezidavu-si menininkë sumanë rinkti ir ko-lekcionuoti ávairius sausuolius, kri-tuolius, kurie jai graþûs ir vertingi patys savaime. Bûna, kad pavyksta ironiðkai ir þaismingai panaudoti
vietinio turistinio, siestos tinguliu ir savitiksliðkumu atsiduodanèio kon-teksto turiná, ásiterpiant á kasdieny-bæ meninëmis akcijomis, vietai bû-dingomis formomis (kad ir Kelly Andres mariose surinktos ir þelë tortukais paverstos ciano bakteri-jos). Taèiau kalbant apie kolonijà apskritai, ji stebëtinai ávairi, dina-miðka ir, regis, niekad nemiega.
D. G.: Ið tiesø per metus daug
nu-veikta, tik visa tai susekti nelengva. Vis dëlto tie 400 km – nemaþas at-stumas, sukeliantis dar vienà pro-blemà: kritinës minties, poþiûrio ið ðalies trûkumà. Atviros studijos su-teikia galimybæ ir didesniam þiûro-vø bûriui stebëti vyksmus kolonijo-je, bet daþnai þiûrovais tampa tik kolonijos gyventojai. Trûksta
ben-dravimo su artimiausiais kaimynais KKKC, kas galbût galëtø tapti iðei-timi. Tiesa, ðioks toks judesys dël ga-limo bendradarbiavimo turëtø ávykti balandþio 4–11 d. KKKC Parodø rû-muose vykstanèioje pirmojoje Nidos meno kolonijos menininkø rezi-dentø parodoje, kurià kuruoja Yulia Starsteva ir Vytautas Michel-kevièius.
Ið dalies auditorijos trûkumà kompensuoja Nidos meno koloni-jos þurnalas, kuriuo kolonikoloni-jos gyve-nimas iðtransliuojamas uþ mariø. Gimtadienio metu buvo pristatytas antrasis þurnalo numeris, kuriame, kad ir glaustai, pristatomi reziden-cijose vieðëjusiø menininkø kûriniai, teoretikø tekstai. Man asmeniðkai bûtent ðiame leidinyje aiðkiausiai at-siskleidþia, kaip tu sakai, ávairi, di-namiðka ir niekad nemieganti ko-lonija. Ádomu, kaip pristatytame vasariniame numeryje permàsto-mas sezoniðkupermàsto-mas, atostogø reiðki-nys. Maloniai nustebau pamaèiusi ir suþinojusi apie „keliaujanèià re-zidencijø programà menininkams, dirbantiems su mokslu ir menu jû-roje bei pakrantëje“, regis, tave su-þavëjæs Kelly Andres kûrinys ið ciano bakterijø taip pat yra ðios programos dalis. Man ásiminë „The Memelab“ – Mirae Rosner ir Jasse Scott sukurta programa „SonicDrift“. „Parsisiøsta bei ádiegta programa veikia atjung-ties bûsenoje (offline). Tai reiðkia, kad su GPS tinkleliu ji gali bûti nau-dojama praktiðkai bet kokioje vieto-je. Áraðyti garsai susiejami su konkre-èiu GPS taðku, iðsaugomi programoje ir atkuriami, kai tik vartotojas vël kerta tà patá taðkà.“ Tai toks savo-tiðkas mini atminties protezas. Ási-vaizduoju, kaip kur nors einant mo-biliajame telefone pasigirsta kadaise uþfiksuoti aplinkos garsai, papasakotos istorijos.
J. M.-J.: Taip, atrodo, vasarà ten
ið tiesø vyko ádomiø dalykø, menas ðiltu laiku labiau linkæs iðeiti á poil-siaujanèià, plaèiakraðtëmis skrybë-lëmis pasipuoðusià publikà. Kas ki-ta ðaltuoju sezonu. Pavasará arba
rudená, gal dël tos melancholiðkos, drëgnos ir vëjuotos Nidos atmosfe-ros, lankytose perþiûrose matyti kû-riniai irgi atrodydavo melancholiðki, poetiðki be jokio aðtresnio kampo, be humoro. Èia vël neiðvengiamai tek-tø prisiminti „vietos diktatûrà“. Pa-menu, po apsilankymo perþiûrose rudená tyliai sau galvojau, kad tik-rai vietoj visø tø sukonceptualintø ðapeliø norëèiau pamatyt padorø tapybos darbà. Ir vien dël to, kad tokio ten neteko matyti (nors þinau, kad jø buvo). Apskritai kalbëti apie rezidentø perþiûras ir darbø koky-bæ sunku, nes jie niekad nebûna baigtiniai. Arba yra kaþko, kas pra-dëta kurti ne rezidencijoje, tàsa, ar-ba kaþko, kas tik bus sukurta atei-tyje, uþuomazgëlë, eskizo etapas. Kaip ir tos perþiûros, kuriose lan-këmës dabar.
D. G.: Gimtadienio proga
atviro-se studijoatviro-se pristatytø menininkø Ma-riannos La Rosos (Japonija, JAV), Sauliaus Leonavièiaus (Lietuva), Bjargey Ólafsdóttir (Islandija), Juha Pekka Matiaso Laakkoneno (Suomi-ja) ir Lenos Dobrowolskos (Ukrai-na, Lenkija) kûriniuose ið tiesø ma-tyti neuþbaigtumas. Bet atviros studijos ið dalies tam ir organizuo-jamos, kad menininkai galbût su-lauktø kokiø nors pastabø, klausi-mø ið auditorijos, tik vëlgi, kai tos auditorijos trûksta, nevyksta ir idë-jø apykaita. Taèiau tas neuþbaigtu-mas suprantaneuþbaigtu-mas, juk tai nëra ga-lutinis kûrinio parodymas, o jo norëtøsi. Pristatyti kûriniai ir me-nininkai èia pasirodë gana skirtingi ir nepriminë tø „ðapeliø rinkëjø“. Ásiminë Mariannos La Rosos „Ka-lifornida“ – keistas Kalifornijos ir Nidos frankenðteinas, susiûtas me-nininkës atminties ir patyrimø. Ádo-mus Sauliaus Leonavièiaus studijos pavertimas „Kraðtotyros muzieju-mi“ ir mëginimas perprasti paèios kolonijos diktuojamas sàlygas. Re-zidencijos patalpos menininkui pri-minë baltà kubà, kur bet kas (rasti daiktai, atverstos knygos etc.) ágau-na meno kûrinio aurà. Saulius tarsi „sumuziejina“, „sukraðtotyrina“ ko-lonijà, paversdamas jà Nidos kultû-rinio peizaþo dalimi. Ásiminë ir Ju-ha Pekka Matiaso Laakkoneno ieðkojimai kaip kone literatûrinis lë-tosios kultûros (lëtojo meno) pavyz-dys. Pavyzdþiui, vizitinës kortelës formato lapeliai su tekstu: „pradëk þiûrëti filmà, kurio dar nesi matæs / sustabdyk filmà, kai tau prireiks nu-ryti seiles / stebëk sustojusá kadrà likusià filmo laiko dalá“.
J. M.-J.: Gimtadienis neapsëjo be
simboliniø veiksmø. Lena Dobro-wolska prie Thomo Mano namelio pasodino jos ðalies pilietybæ turin-èià puðá, o parsigabenusi pas save ákurdins vienà nidiðkæ. Mariannos La Rosos pastebëjimas, jog gyvenant ta-me smëlio, vëjø ir dviejø vandenø kraðte, kad ir kurioje jo dalyje bûtum, vis tiek esi netoli centro, gali tapti tos sunkiai apibrëþiamos jausenos Nido-je metafora. O kartais gali pradëti at-rodyti, kad pats ir esi tas centras. Saulius Leonavièius (Lietuva)
D . GA M B I C K A I T Ë SN U O T R A U K O S
Juha Pekka Matias Laakkonen (Suomija)
D a i l ë
didmiestyje, vienatvæ þvilganèiø dangoraiþiø aplinkoje.
Paroda prasideda studijiniais darbais. Po jø seka keliakryptë kû-rybos evoliucija, kuriai bûdingas konstruktyvus, racionalus, bet ir emocionalus màstymas, turintis ry-ðá su pas mus neiðplëtota Vytauto Kairiûkðèio kûrybos kryptimi. Nuo posezaniðkos raiðkos, metodø ju-dama pokonstruktyvistinës raiðkos kryptimi, regima Bauhauzo mo-kyklos átaka (tuo metu aktuali Niu-jorko scenai) ir einama prie abst-raktaus ekspresionizmo. Vienas ryðkiausiø atradimø parodoje – po-partinis laikotarpis, kurio anksèiau ji nëra rodþiusi ar net apie já uþsi-minusi. Tai nëra klasikinis popartas, kartais priartëjantis ir prie oparto. Vëliau matome poslinká á minima-listinæ raiðkà, kur abstraktaus tapy-bos ekspresionizmo linija perauga á trimaèius skulptûrinius objektus. Èia aptinkame iðsiðakojimà – vie-noje linijoje Davido Flavino paveik-ti ðvieèiantys objektai, kitoje – iðta-pyti skulptûriniai objektai. O koliaþai ir karpiniai lydi visà jos kû-rybos laikotarpá Amerikoje ir bran-dþiame etape palaipsniui virsta be-veik trimaèiais.
Menininkë labai domëjosi tuo, kas vyksta Niujorko meniniame gy-venime, sàmoningai ir tikslingai stengësi iðsiverþti ið uþdaros emig-rantø bendruomenës ir ásilieti á bendrà meno scenà. Iðgyvenimà uþsitikrino dirbdama valstybinës mokyklos dailës mokytoja. Pati rû-pinosi savo kûryba ir jos sklaida. Kaip labai taikliai pasakë Lietuviø literatûros ir meno archyvo vedëja Vida Ðimënaitë, menininkë buvo „tikra advokato duktë“. Per visà Lietuvos iðeivijos kûrybinio paliki-mo sugráþipaliki-mo istorijà Urbaitytë yra unikali tuo, kaip viskà sutvarkë. Tes-tamentu paliko ágaliotus asmenis, kurie tvarkytø jos kûrybos palikimà, paskirstytø kûrinius tarp trijø muzie-jø (Lietuvos dailës, M.K. Èiurlionio, Ðiauliø „Auðros“) ir Lietuvos lite-ratûros ir meno archyvo. Paliko pi-nigø kûriniams pargabenti, antka-piui sukurti. Negana to, paliko pinigø ir Lietuvos tautos fondui Amerikoje su ávairiais ágaliojimais, vienas ið kuriø buvo paskirti Vil-niaus dailës akademijos Skulptûros katedros studentui E. Urbaitis sti-pendijà.
Þvelgiant á menininkës kûrybos visumà, ji gali pasirodyti margoka, bet èia verta atkreipti dëmesá á no-rà iðbandyti viskà, kas vyko po Ant-rojo pasaulinio karo Niujorke. Ði, greta NDG pastovios ekspozicijos vykstanti paroda kvieèia sugretinti menines aplinkas, kûrëjø galimybes laisvai reikðtis ðiapus (Sovietø Lie-tuvoje) ir anapus (Vakaruose) sie-nos, stebëti, kaip anksèiau negali-mos jungtys, jau atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ, mezgasi ið nau-jo. Perteikti meniniø ieðkojimø ir is-toriniø epochos lûþiø patirtis, kaip atvirà dramatiðkà átampà, padëjo parodos architekèiø Julijos
Reklai-tës ir Ievos CicënaiReklai-tës ekspozicijos sandara bei dizainerës Linos Bas-tienës grafinis apipavidalinimas.
Monika Krikðtopaitytë: Yra
iðleis-ta nemaþos apimties knyga „Elena Urbaitis. Darbai ant popieriaus“ (Vilnius, 2000). Ar ðie darbai daly-vauja parodoje?
E. L.: Stengiausi atrinkti tai, kas
þiûrovui padëtø pamatyti perëjimus nuo vienokios raiðkos etapo prie ki-tokios. Pieðiniai integruoti á bendrà pasakojimà. Paþymëtina, kad ði kny-ga buvo iðleista menininkës inicia-tyva, uþ jos paèios pinigus. Antroji knyga „Nubaustieji“ (VDA, 2007) pasirodë jau po jos mirties ir buvo skirta pasakoti apie tëvo, ðeimos li-kimus. Èia nemaþai atsiskleidþia ir autorës biografijos. Pirmasis kata-logas skirtas ÐMC personalinei pa-rodai, kur pirmà kartà Lietuvoje bu-vo parodyti ðvytintys skulptûriniai objektai (1997 m.), taip pat iðleis-tas menininkei priþiûrint ir jai pa-èiai subsidijuojant. Kitaip tariant, ji buvo labai ambicinga ir nuosekliai uþsiëmë savo kûrybos likimu.
M. K.: Menininkës vieta
Lietuvo-je tarsi aiðki (ryðki iðeivijos atsto-vë), o kaip klostësi jos karjera Ame-rikoje?
E. L.: Ji atkakliai darë viskà, kad
ásitvirtintø. Bendravo su galerijomis, kurios turëjo gerà vardà. Pavyzdþiui, su viena pirmøjø Niujorko koopera-tyviniø galerijø „Phoenix“, veikian-èiø ir ðiandien, kuriai, kaip ir kiti kooperatyvo menininkai, uþ
paslau-vengti þodþio „iðeivija“. Toks apibû-dinimas nebeturi tokios pat vertës ir prasmës, kokia buvo sovietinëje Lietuvoje ir Nepriklausomybës pra-dþioje. Juk Þilvino Kempino, prista-tant já Venecijos bienalëje, niekas ið-eiviu nebevadina. Bûtø tiksliau sakyti, kad Urbaitytës kartos þmo-nës dël politiniø aplinkybiø pasi-traukë ið ðalies.
Besiþvalgydama po parodà sutikau Rûtà Þemaitytæ, ji tvarkë á Lietuvà parsiøstus menininkës archyvus.
jektø sàraðas, vëliau kiekvieno jø apraðymas. Taip sudaromos bylos. Ðioje byloje buvo labai daug ávairiau-sio pobûdþio nuotraukø ir jø kopijø. Ádomiausia buvo rasti koliaþus, labai jaudinantys man pasirodë laiðkai. Daug sukaupta medþiagos apie jos ðeimos, giminës istorijà. Liko áspû-dis, kad ji labai dalykiðka moteris. Nemaþai susiraðinëjimo su galerijo-mis, su Jonynu, pussesere, broliu.
Jûs net neásivaizduojate, kiek daug aptikta kûriniø kopijø. Taip norëta ne tik iðsaugoti viskà, kà tik ámanoma, bet tai, matyt, buvo nau-dojama ir kaip dalomoji medþiaga galerijoms. O dar visa galybë nuo-traukø. Ji fotografavo viskà, vien jos namo nuotraukø ávairiais metø lai-kais ir skirtingu paros metu yra ne-suskaièiuojama galybë. Ið archyvo akivaizdu, kad labai mëgo fotogra-fuoti save...
M. K.: Kad menininkë save nuolat
fotografavo, matyti ir ekspozicijoje.
E. L.: Pirmàjá fotoaparatà
bûsi-ma menininkë gavo dovanø ið tëvo, mokydamasi pirmoje gimnazijos klasëje. Tai buvo dumplinës kon-strukcijos „Kodak“. Nuo to laiko su fotoaparatu ji nesiskyrë, fotogra-fuodavo savo darbus, mëgo spustelti aparato mygtukà atsistojusi greta jø pati. Tai rodo menininkës priorite-tus. Á kûrybà ji þiûrëjo labai rimtai. Aiðkus savæs, kaip menininkës, su-vokimas iðryðkëja ir ið to, kad trauk-damasi ið Lietuvos, blaðkoma po po-kario Europà, keldamasi per Atlantà ji gabenosi savo mokyklinius ir stu-dijinius darbus, rodomus pirmoje parodos dalyje. O nuolatinis savæs fotografavimas, man regis, sietinas su egzistencinës vienatvës iðgyveni-mais. Juk jos kartos, 1944-øjø, dvi-deðimtmeèiams emigracija reiðkë visiðkà artimøjø, namø, tëvynës pra-radimà.
M. K.: Kai nebëra artimøjø
þvilgs-nio, savæs vaizdo ið ðalies pakaitalu gali tapti nuotrauka. Tai lyg savivokos for-ma. Ir kaip menininkës taip pat.
E. L.: Aptikusi tiek daug
nuotrau-kø, nutariau eksponuoti jas ciklø blo-kais greta áamþintø kûriniø. Vëliau atradau, kad ji pati taip darë. Paro-doje rodomi keli autoriniø fotore-portaþø blokai, jos paèios sugrupuoti originaliuose XX a. 6-ojo deðimtme-èio rëmeliuose. Daug kur panaðu, kad ji fotografavo save, pritaisiusi fo-toaparatà ant stovo. Nuotraukos aið-kiai sureþisuotos. Ádomus ciklas, kur ji pozuoja dëvëdama nugaros átvarà (patirtos avarijos pasekmë). Atrodo beveik kaip Rebeka Horn, o dar átva-ro konstrukcija akivaizdþiai dera su kûriniø formomis.
M. K.: Lieka áspûdis, kad visas jos
gyvenimas buvo paskirtas menui ir tik menui.
E. L.: Urbaitytë buvo racionali ir
nuosekli, tà lëmë jos gyvenimo re-alybë – daug kartø reikëjo iðgyven-ti iðgyven-tiesiogine ðio þodþio prasme. Tai ypaè sunku, kai þmogus svetur gy-vena vienas. Galbût tuokart kûry-ba suteikia saugesnæ priebëgà.
M. K.: Ið to, kaip menininkë
pa-sirûpino savo palikimu, kilo áspûdis, kad jai neblogai sekësi. Gal jos kar-jeroje vis dëlto buvo kokiø nors sëk-mingø epizodø?
E. L.: Ji gyveno viena, mokëjo
taupyti, teko girdëti, kad savo san-taupas buvo sëkmingai investavusi. O dël karjeros sëkmingumo – nesi-imèiau apibendrinimø, nes mes ge-rai neþinome konteksto. Ji yra da-lyvavusi gana solidþiose parodose, pavyzdþiui, „Moterø menininkiø darbai ant popieriaus“ Bruklino meno muziejuje, Niujorke (1975), Amerikos dailininkø parodoje Pa-ryþiuje (1975–1976), dalyvavo me-no istoriko Roberto Atkinso kuruo-toje parodoje „Past/Post/Future“, surengtoje menininkø ákurtoje ga-lerijoje „Pleiades“, Niujorke (1984). Taèiau ávertinti jos kûrybinio pali-kimo vertæ adekvaèiai galëtø tik to laikotarpio Niujorko meno scenos ekspertas.
Mano santykis su menininke ir ðia paroda yra labiau asmeniðkas.
Savo vietos beieðkant
AT K E L T AI Ð 1 P S L.
gas mokëjo. Saugojo savo kûrybà ir kûriniø nedovanojo. Cituojant Pra-nà Lapæ, jos, kaip ir daugelio svetur kûrusiø lietuviø, darbai nesukëlë itin didelio rinkos susidomëjimo, kas yra gana dësninga, nes Niujorko meno scena kiekybiniu poþiûriu yra labai dinamiðka. Drásèiau sakyti, kad to-dël labai pasisekë mums, nes su jos palikimu gavome galimybæ paþinti XX a. antroje pusëje Niujorko me-no sceme-noje vykusius pokyèius.
Rengiant parodà labai norëjau
ið-Jos pasiteiravau, kà reiðkia tvarkyti tokius archyvus.
Rûta Þemaitytë: Su Urbaitytës
ar-chyvais dirbau maþdaug dvejus me-tus. Ið ten koliaþai, dalis parodoje eksponuojamø nuotraukø. Ið Ame-rikos buvo atsiøstos nesutvarkytø dokumentø dëþës. Jose gali rasti bet kà: nuo batø iki kûriniø originalø. Yra speciali klasifikacijos sistema. Atskirai kaupiami kûrybos, biogra-finiai dokumentai, laiðkai ir taip
toliau. Pirmiausiai padaromas ob- NU K E L T AÁ 7 P S L.
Elena Urbaitytë-Urbaitis. Be pavadinimo. Apie 1965 m.
LI E T U V O S D A I L Ë SM U Z I E J A U SN U O S A V Y B Ë
Elena Urbaitytë-Urbaitis. Abu be pavadinimo. Apie 1975 m. LI E T U V O SD A I L Ë SM U Z I E J A U SN U O S A V Y B Ë
D a i l ë
Mane labiausiai domino priversto emigruoti menininko situacija lais-vame pasaulyje, kuo ji skyrësi nuo ðiapus sienos pasilikusiøjø. Urbai-tytë man ádomi ir kaip valinga me-nininkë, sukûrusi átaigiø darbø, pra-pleèianèiø mûsø vietos meno istorijos kontekstà. Taèiau ðios pa-rodos pasakojimas yra labiau apie pokyèiø laikà ir buvimo be vietos dramà. „Að [...] suaugau su Niujor-ku ir negaliu ásivaizduoti, kad já man reikëtø palikti. Taèiau, mes, pabë-gëliai ið Lietuvos, negimëme Ame-rikoje, ir bent að nesijauèiu ðimta-procentinë amerikonë. Taèiau kai atvaþiuoji á Lietuvà, matai, kad ir jai nebepriklausai.“ (Elena Urbai-Monika Jarulytë
Paroda sukëlë prieðtaringø ver-tinimø ir átarinëjimø perþengus ri-bas, ypaè videoperformansas „Kliak-sas“. „Be pykèio“ ekspozicija skirta bûtent Kaunui, o jos pavadinimas primena ðio miesto intelektualø ir universiteto dëstytojø sukurtà ir ga-na greitai iðpopuliarëjusià pokalbiø laidà. Liðkevièius sàmoningai pasi-renka ðios laidos kontekstà kaip pa-rodos pamatà, bet á tautos aktualijas pasiûlo paþvelgti lyg aukðtyn kojomis, provokuodamas kritiðkà poþiûrá ir daþnai ne itin malonià reakcijà.
Menininkas teigia, kad ði paroda turëtø bûti suvokta minëtos laidos „dialogo su kitu“ kontekste, laidos, kuri átvirtina, estetiðkai ir intelek-tualiai, itin vienpusiðkà temø apta-rimo ir suvokimo formatà. Pagrin-dinis performanso „Kliaksas“ veikëjas – juodu kostiumu apsivil-kæs menininkas. Surûapsivil-kæs cigaretæ, þiebtuvëlio liepsna iðtirpdo ðokola-do plytelæ, gauta mase iðsitepa vei-dà, o vëliau nusivalo á veiksmo fo-ne ant sienos kabëjusià Lietuvos vëliavà. Nusivalius veidà vietoj me-nininko pasirodo kitas þmogus ir tai, Liðkevièiaus teigimu, yra jo pa-ties dublerio suvaidinimas. Pasiro-do tas kitas, kurio anksèiau nematë-me ir kurio buvimas atsivërë tik atlikus teatraliðkà persikûnijimo ak-tà. Performansas atliktas dar 2001 m., taèiau bûtent ðios parodos proga bu-vo ðmaikðèiai ið „Restart“ pervadin-tas rusiðko animacinio filmuko vei-këjo „Kliakso“ vardu ir, menininko poþiûriu, tapo visos ekspozicijos centrine aðimi. Performansas, eks-ponuojamas tarp keistø ready
ma-de tipo „daikèiukø“ kolekcijos, pir-miausia pritraukia dëmesá dël gana ðiurkðtaus valstybinës vëliavos pa-naudojimo. Netradiciðkai panaudo-damas trispalvæ ir minëtà dublerio, vaidybos idëjà, kûrëjas nesiekia pa-sityèioti ið nacionalinio simbolio, o skatina pasvarstyti apie valstybiniø institucijø vidiná teatraliðkumà, tir-ti tir-tikrovës ir fikcijos ribas. Paroda rodoma institucijoje (universiteto galerija), kuri daþnai áprasmina ne-kintanèius pasyvaus studento ir
ak-tyvaus dëstytojo vaidmenis. Klausi-mø këlimas dël tokiø vaidmenø pa-sidalinimo maþiausiai skatinamas, o savojo vaidmens nenorintis ar nesu-gebantis atlikti asmuo daþniausiai tampa kitu, neatitinkanèiu akademi-nio – lyg visada „be pykèio“ – dia-logo formato.
Liðkevièiaus paroda kupina po-litiniø, tautiniø ir istoriniø nuorodø, kurios primena laidos „Be pykèio“ plëtojamas temas, bet jø pateikimas – kièo, seksualiniø nuorodø, grubiø te-plioniø ir senø þurnalø citatø miði-nys – sukuria erzinanèio, nemalo-naus dialogo pojûtá. Autorius keliems eksponatams panaudoja provokuojanèias, kièines sueities, raguoto velnio aplikacijas, iðkirptas ið þurnalø ir prilipdytas prie nedi-deliø veidrodëliø. Ðie ant stiklo
ma-tomi simboliai ganëtinai neþymûs ir beveik nepastebimi, taip lyg paryð-kinant, kad tai keliø eksponatø ðe-ðëlinë pusë. Vienas ið tokiø darbø – Këdainiø konservø fabriko raugin-tø agurkø stiklainis, kurio etiketëje puikuojasi aktoriaus ir politiko Re-migijaus Vilkaièio atvaizdas. Apra-ðe nenutylima ádomiø faktø, kad ak-torius vaizduoja Seimo nará Viktorà Uspaskichà, bet vëliau pats tampa net aukðtesnio rango politiku – LR kultûros ministru. Nuo tada agur-kø stiklainiai su jo atvaizdu ið pre-kybos iðimami. Ðis eksponatas taip pat ádomus dël Liðkevièiaus jau pa-liestos dublerio temos. Aktorius R. Vilkaitis ið pradþiø tik ðaipyda-masis televizijos laidai sukûrë poli-tiko paveikslà, vëliau vaidyba panau-dojama ðio politiko verslo reklamai,
Kitoks
Lietuvos veidas
Dainiaus Liðkevièiaus paroda „Be pykèio“ galerijoje „101“ Kaune
o galiausiai pats Vilkaitis tampa po-litiku, taigi pats virsta jau suvaidin-tu personaþu. Toks tikrovës ir fan-tazijos ribas trinantis politinis kuriozas tikrai kelia ðypsenà, be to, prie eksponato prikabintas veidro-dëlis su pornografine atributika pa-skatina dar labiau provokuojanèià interpretacijà. Taèiau argi ne pana-ðiai ávyko ir su minëtos laidos „Be pykèio“ vedëju Leonidu Donskiu, kuris filosofiðkai, akademiðkai tyri-nëdamas politines realijas pats vë-liau tapo Europos Parlamento na-riu. Vis dëlto kalbëdamas apie gana teatraliðkus Lietuvos politinio men-taliteto vingius Dainius Liðkevièius nebûtinai siûlo juos paðiepti, bet at-skleidþia, kaip politinës realijos daro átakà menui ir kultûrai. Vien tai, kad ðie procesai tampa parodos ekspo-natais, verèia teigti, kad meno su-kûrimui nieko prikurti nebereikia, uþtenka tik sujungti jau esamas, sa-vaime teatraliðkas citatas ið þiniask-laidos.
Parodoje atskleisti politiniai ir is-toriniai Lietuvos paradoksai ir sa-vita institucinë kritika pasiekia pi-kà maþyèiame SSRS paðto þenklo eksponate. Menininkas pateikia ne-átikëtinà 1985 m. istorijà, kaip kau-nietis Bronius Maigys atvyko á Maskvos Ermitaþo muziejø ir pei-liu iðraiþë bei sieros rûgðtimi api-pylë originalø, brangiausià Remb-randto kûriná „Danaja“. Spaudoje raðoma, kad lietuvaitis buvo palai-kytas tiesiog iðprotëjusiu, taèiau yra ir kitas poþiûris, teigiantis, kad ðá veiksmà jis atliko sàmoningai, kaip taktiná vandalizmà prieð Rusijos valdþià. Agresijos aktas ávyko gar-siausiame Sankt Peterburgo muzie-juje, kuris anksèiau buvo carø þie-mos rezidencija. Kaip þinia, tai Rusijos imperijos politinës galios simbolis, tik laikui bëgant, kaip ir Paryþiaus Versalis ar Luvras, jis vir-to kultûrinës galios simboliu, átvir-tinanèiu pasauliná pripaþinimà. Ðià neátikëtinà lietuvaièio Broniaus Maigio istorijà galima interpretuo-ti ir kaip anarchisinterpretuo-tiðkà iðpuolá prieð valstybinæ meno institucijà ir tradi-ciná, akademiná poþiûrá á kultûrà, kuris átvirtina simbolinæ, ðlovinamà
ir nekintanèià ðiø sistemø galià. Tai gali bûti ir dar vienas menininko kvietimas kritiðkiau paþvelgti á es-tetiðkø ir filosofiðkai pagrástø sàvo-kø, poþiûriø konstravimà, kuriuo uþsiima tokios laidos kaip „Be pyk-èio“ bei kultûrinio ir akademinio pasaulio elitas. Juk sarkastiðkai ðyp-senai, destrukcijai, ðiurkðtiems, anar-chistiðkiems komentarams ið politi-niø klaidø tikrai neatsiranda vietos minëtose informacijos kûrimo ir dalinimosi erdvëse.
Pateikdamas ganëtinai ávairius eksponatus, menininkas iðryðkina savàjá poþiûrá ir áþvalgà, nesiekda-mas sukurti objektyvios tiesos iliu-zijos ir neginèijamos meno vertës. Parodoje þvelgiant á trylika ekspo-natø, tokiø kaip menininkui gra-þiausio Kauno namo fotografija, delfinø nutapytà trispalvës motyvà, kurià kûrëjas ásigijo uþ 100 litø, 9-ojo deðimtmeèio garsaus Kauno boksininko fotografijà, primenan-èià, kad gana neseniai Kaunà buvo apëmusi ne krepðinio, o bokso ma-nija, ar árëmintà „Lietuvos ryto“ puslapá, grafiðkai ir akivaizdþiai iliustruojantá, kaip Lietuvos politi-ka ir verslas yra apraizgyta átartinais ryðiais, pasijunti lyg labai ryðkiai pa-matytum kitoká Kauno ir Lietuvos veidà. Toká, apie kurá net nekalba kultûros elitas, o þiniasklaidos prie-monës sugeba paversti tik eiline, sensacinga preke. Liðkevièius bû-tent tam pasiprieðina dràsiu, bet sà-moningai atviru asmeninio poþiû-rio pateikimu.
Panaudodamas savos patirties pavyzdþius, menininkas lyg vaivo-rykðtës gamà atskleidþia itin ádomià Lietuvos tautos interpretacijà. Á Lið-kevièiaus pateiktà miesto bei vals-tybës istorijà, perkrautà bulvariniø skandalø ir pigiø niekuèiø, paþvel-gi lyg á dublerá, kaþkoká neatitikimà, marginalijà ar klaidà, bet galiausiai suvoki, kad bûtent taip idëja apie nekintantá, kadaise egzistavusá ar egzistuosiantá tobulos tautos ávaiz-dá dekonstruojama, pakeièiant sub-jektyviu, interpretacijai pasiduo-danèiu menininko iðgyvenimu.
Paroda veikë iki kovo 23 d.
Dainius Liðkevièius. Parodos „Be pykèio“ fragmentas S . GR A C H A U S K A I T Ë S N U O T R.
tis atsako á dailëtyrininkës Ingridos Korsakaitës klausimus, Literatûra ir
menas, 1995 m. liepos 22 d.) – ði ci-tata tai taikliai perteikia. Norëjau leisti patiems kûriniams bei meni-ninkës biografijos faktams ir dra-matiðkø laiko lûþiø liudininkams kurti pasakojimà.
M. K.: Gavusi didelæ dozæ naujos
informacijos iðgalvojau metaforà, kuri ðiek tiek paaiðkina áspûdá, kad Elena Urbaitytë man iðliko gana máslinga: kepant duonà namuose, kaskart á naujai uþmaiðytà masæ áde-damas puslitris raugo ið ankstesnio-sios. O tai reiðkia, kad naujame ke-pale yra visa aibë ankstesniø duonø. Jei kaþkurioje ádëjai rozmarino, net po keliø naujø kepimø gali jo atras-ti. Jei meno laukà suvoksime
pana-ðiai, tai mes esame praleidæ kelis Urbaitytës meno „kepimus“, todël galime tik intuityviai spëlioti, ko ten buvo primaiðyta. Stebint kûrinius ið-ryðkëja, kad menininkë, tobulindama savo kûrybos „skoná“, átaigiausiai at-sivërë brandþiame laikotarpyje. Ma-ne asmeniðkai labiausiai þavi jos erd-vës pojûtis, kad ir kokià raiðkos priemonæ ji pasirinktø. Konstrukty-vi, trimatë màstysena verèia galvoti apie jà kaip apie vizionieræ architek-tæ. Tik toji erdvës „architektûra“ abst-rakti. O verþimasis kurti naujà, savà erdvæ iðvietintam þmogui kartais ga-li bûti gyvybiðkai svarbus.
Paroda veikia iki geguþës 20 d.
P A R E N G Ë M O N I K A K R I K Ð TO PA I T Y T Ë AT K E L T AI Ð 6 P S L. Elena Urbaitytë-Urbaitis. Be pavadinimo. 1963 m. LI E T U V O S D A I L Ë SM U Z I E J A U SN U O S A V Y B Ë T. KA P O È I A U SN U O T R.
