ISSN 0258–0802. LITERATÛRA 2006 48(6)
VYDÛNAS IR JO DRAMOS: TAPATYBËS,
LÛÞIAI IR IÐKREIPTOS FIGÛROS
Gediminas Karoblis
Vytauto Didþiojo universiteto Filosofijos katedros lektorius
Ávadas
Ðiame straipsnyje detaliai analizuojama Vydû-no drama „Praboèiø ðeðëliai“. Ypatingas dë-mesys kreipiamas á naujø metodø taikymà ti-riant ðià dramà. Pasitelkiant Vydûno filosofi-jai tirti iki ðiol nenaudotà metodikà, svarsto-mi ir pagrindiniai Vydûno filosofijos principai, jo paties gyvenimo ávykiø aspektai. Tyrime tai-komi metodai – klasikinë teksto analizë, po-ststruktûralistinë dekonstrukcija ir fenomeno-loginis-hermeneutinis protokolas. Pirmoji me-todinë tyrimo dalis jau yra nusistovëjusi hu-manitariniø mokslø praktika, antroji – ðiuo metu itin populiari metodinë priemonë, kai tekste iðskirtos binarinës poros (centras / pe-riferija, geras / blogas, protagonistas / antago-nistas ir t. t.) analizuojamos nesilaikant nusi-stovëjusio nereversabilaus reikðmiø santykio ir iðmëginant, kas vyksta, jei tas santykis anali-zuojamas kaip reversabilus, kai viena binari-në reikðmë pakeièiama kita, prieðinga jai reikð-me. Treèioji dalis – neáprasta humanitariniø mokslø naujovë. Todël pastaràjà reikia pako-mentuoti plaèiau. Tyrimas apraðomas nuosek-liai laikantis jo eigos ir dinamikos tiek laiko,
reflek-sijos Ðypsnis (panaðus á Èeðyro Katino ðeðta-jame „Alisos stebuklø ðalyje“ skyriuje), bet ákû-nytas judantis ir màstantis veikëjas. Áprastas kritinis metodas ypaè grieþtai apibrëþia tiria-mojo objekto pozicijas visø kitø objektø erd-vëje atþvilgiu, taèiau gana atsainiai þiûri á pa-ties tyrëjo statiniø ir dinaminiø pozicijø api-brëþtis. Ðiame tyrime mëginama tokià dispro-porcijà áveikti, „álaikinant“ tyrimo apraðymà.
Pasirinktas tiesioginis tyrimo objektas – Vy-dûno drama „Praboèiø ðeðëliai“, ypatingà dë-mesá kreipiant á klausimà, kaip Vydûnas kon-struoja savo herojø tapatybes, jomis iðreiðkia savo lietuviðkosios tapatybës sampratà ir kaip ðis konstruktas átraukiamas á lietuviðkosios ta-patybës bendràjà dinamikà. Papildomas tyri-mo objektas – kritinë literatûra, analizuojanti Vydûno dramaturgijà ir filosofijà.
Pradþia, vaiko tapatybë ir atskirtis
Pati ðio tyrimo mintis kilo 2005 m. spalio 3 d. rytà, vaikðtinëjant Kauno rotuðës aikðtëje. Pa-sirinkta tyrimo vieta – Kauno vieðoji bibliote-ka ir ðios bibliotekos Senø ir retø spaudiniø skyrius (www.kvb.lt). Jau seniai þinojau, kad ðiame skyriuje yra dauguma senø Vydûno lei-diniø ir tekstø, kuriuos jis paraðë bûdamas emigracijoje. Naujai leidþiami raðtai mane nu-vylë dël to, kad buvo atsisakyta fotografuotinio leidimo, iðsaugojant unikalø paties Vydûno su-kurtà ðriftà, kuris, beje, paties Vydûno buvo dar ir siejamas su tam tikra filosofija (I, 129 – 152; IV, 298 – 321)1. Mano jau susiformavusia nuo-mone, norint efektyviau sudirginti savo jusles ir protà Vydûno kûryba, reikia bûtinai turëti
prieð akis autentiðkuosius Tilþës leidinius. Ta-èiau dabar ðá klausimà palikime nuoðalyje.
Pirma turiu sau fiksuoti tai, ko ieðkosiu ðal-tiniuose. Man svarbûs trys raktiniai þodþiai Vy-dûno literatûriniuose, publicistiniuose ir filo-sofiniuose kûriniuose (iðdësèiau ta tvarka, ku-ria atliksiu tyrimà, ir taip pat pagal svarbà pa-èiam tyrimo pobûdþiui; be to, filosofiniai vei-kalai man geriausiai paþástami). Tie raktiniai þodþiai – „kûnas“, „tapatybë“, „tauta“. Idea-liu atveju reikëtø rasti ðiø trijø sàvokø sankir-tà, taèiau, ko gero, didþiàjà dalá darbo per ðá hermeneutiná tyrimà sudarys interpretacinës konstrukcijos, kuriomis duotus tekstus, rem-damasis kitais tekstais, turësiu papildyti pats. Tyrimo pradþioje kataloguose, kuriuos man davë bibliotekos darbuotojai, ið karto akis uþ-kliuvo uþ teksto ið „Aidø“ þurnalo: „Ypatin-gas vieno vaiko sàmoningumas“2. Áprasta ma-nyti, kad visko pradþia yra vaikystëje. Nors ðis tyrimas nëra nei biografinis, nei psichodina-minis, gal pavyks kà nors ádomaus ir vertingo aptikti. „Kûno“ sàvoka paminëta jau treèiaja-me sakinyje: „Jø [vaikø] esmë nëra dar taip sutapusi su kûnu ir jo juslëmis kaip suaugu-siøjø“ (YVVS, 298). Vaikystë, anot Vydûno, kaip galima numanyti jau ið pirmøjø sakiniø, yra tas þmogaus bûvis, per kurá þmogus dar yra nenupuolæs á kûniðkumà. Toliau Vydûno pla-toniðkoji filosofija dar aiðkiau pasitvirtina: „sie-la yra jau pirm kûno sukûrimo“ (YVVS, 298)3.
1 Èia ir toliau pateikiamos nuorodos á leidiná: Vydûnas, Raðtai, sud. V. Bagdonavièius, 4 tomai, Vilnius: Mintis, 1990–1994, bus trumpinamos nurodant tik tomà ir puslapá.
2 Vydûnas, „Ypatingas vieno vaiko sàmoningumas“, Aidai 7, 1950, 298–299. Toliau tas pats raðinys þymimas YVVS (sutrumpinta paliekant pirmàsias þodþiø raides). Toliau cituojant Vydûno veikalus bus nurodomas arba vi-sas, arba tuo paèiu principu sutrumpintas pavadinimas.
Kokie „veikëjai“ iðkyla Vydûno vaikystë-je? Pirmiausia vaikas yra itin sàmoningas ir iðdidus. Tam, kad bûdamas vaiku suniekintum baltagalvá kunigà (kità pasakojimo veikëjà) dël jo nepakankamø (?) atsakymø á sunkiausius teologinius klausimus, reikia didelio pasitikë-jimo. Vydûnas to ir neneigia: „paèiam rodësi, kad visa, kà numano ir patiria, kas kitiems lie-kasi, paslëpta“ (YVVS, 299). Iðdidumà gali-ma suvokti ir ið trenkimo kumðèiu á stalà rë-kiant: „Niekuomet nebûsiu girtuokliu!“ (mat kaþkokia moteriðkë pasakiusi vaikui, kad bû-siàs girtuoklis) (YVVS, 298). Pusketvirtø me-tø vaiko komentaras, stebint mirusá dvynuèiø brolelá: „Mama, mirti yra tik lengviau, negu uþgimti“. Jis rodo, prieðingai, negu mëginama pateikti, tam tikrà vaiko nesubrendimà, o ne gilià filosofinæ mintá, taip pat – empatijos sto-kà ir kartu filosofiná þvelgimà á vissto-kà ir visus ið aukðto. Dël to keistokai atrodo ir pasakojimas apie „senà aukðto ûgio tëvo bièiulá“, kuris „siû-lë vaikui traukti tabako dûmus ið pypkio“ (YVVS, 298). Ið patirties þinome, kad suau-gusieji erzina vaikus. Gali bûti ne vienas tokio elgesio paaiðkinimas, bet bent jau viena ið ga-limybiø – paèiam vaikui parodyti, kad vaikas yra tik vaikas, ir kartu paþaboti jo vaikiðkà pui-kybæ. Kiti paminëti ávykiai, taip pat vaiko el-gesys ir charakteris rodo, kad ði siûloma inter-pretacija tikrai tikëtina.
Minëtà mintá apie empatijos, t. y. tiesioginio vaiko ryðio su kitu þmogumi, trûkumà reikia su-stiprinti. Tekste, be iðtarto filosofinio mirties ko-mentaro, nuolat galima pastebëti KÀ NORS áterpta tarp vaiko ir kito þmogaus. KÀ NORS, kas atskiria vienà þmogø nuo kito. Tai-gi vaikas ne tik atsiskiria nuo savo kûno – atsi-skirdamas nuo kûno jis kartu atsiskiria ir nuo kitø þmoniø, su kuriais tiesioginis santykis ir
uþuomi-na, kad nuðovæs þvirblá vaikas iðsigando ir pa-sislëpë... Ir dar aiðkiau tai patvirtina paaiðki-nimas: „nes niekuomet nenorëjo bûti mato-mas verkiant“ (ten pat). Matyti þmogø verkiant – tai áveikti atskirtá, kaip ir bûti matomam ver-kiant – tai pereiti á tarpkûniðkumà. Verksmas áveikiant atskirtá ir perdëtà refleksijà veikia pa-naðiai kaip juokas: jis iðtirpdo atskyrimà, prieð-taravimà ir átampà. Beje, rûkymo ir alkoholio, nors tai ir þalingi áproèiai, funkcijos panaðios – áveikti atskirtá tarp þmoniø (alkoholiui atpa-laiduojant slopinimà, rûkalams suliejant skirtumus dûmuose). Bet vaikui, ypaè paaug-liui, apie kurá tekste tik truputëlá uþsimena-ma, tiek rûkymas, tiek alkoholis, tiek mësos valgymas tampa tapatybës iðskirtinumo veiks-niais, tai yra atskirties instrumentais. Viso to atsisakymas leidþia vaikui (ar mësos atsisakiu-siam paaugliui) sustiprinti savo tapatybæ, tuo pat metu, deja, prarandant tiesioginá santyká su aplink esanèiais þmonëmis (baltagalviu ku-nigu, senu aukðto ûgio tëvo bièiuliu ir kitais). Be natûralaus vaiko polinkio á atskirtá ir sieki-mo sustiprinti savo tapatybæ, pridedasieki-mos dar ir pastangos susilaikyti: ir ypaè keista, kad epi-zodas, kuriame didokas ðuo kartu su stirno-mis ir kiðkiais rausdamas sniegà net neamteli (YVVS, 298), vaikui atkreipia dëmesá á ðuns gebëjimà susilaikyti (gana nenatûrali interpre-tacija), o ne á gerai þinomà Ðventojo Raðto min-tá apie visø (net ir ið prigimties prieðiðkø gyvû-nø) vienybæ ir bendrystæ. Atskirtá ir rûpestá dël tapatybës stiprina ir kita „sunkioji“ – be pui-kybës – yda, kurià galima áþvelgti tekste, – pa-vydas ir konkurencija. Mat kaþkoks kitas vai-kis, „buvæs Ðventà Raðtà jau dukart skaitæs, tu-rëdamas aðtuonerius metus, o vaikas, bûdamas devyneriø metø, jo dar nei vienà kartà neskai-tæs“ (YVVS, 299).
Remiantis ðiuo pasakojimu, jau galima da-ryti tarpinæ iðvadà. Tapatybës raidos kaina ðio vaiko istorijoje yra atskirties stiprinimas, sie-kimas susilaikyti prarandant tiesioginá ir visø pirma kûniðkà, ir jusliná santyká su savo moti-na, artimaisiais ir kitais þmonëmis. Vaiko atsi-skyrimas ðiame Vydûno pasakojime, kad ir kaip jis bûtø retrospektyviai sukonstruotas, yra dþiaugsmingas – jau pradedant gimimu ir nuo-sekliai iðlaikoma gyvenimo strategija. Nors vai-kystës tyrimas galëtø bûti gerokai iðplëstas, kol kas epizodà galima laikinai atidëti. Taèiau ið jo kyla kitos tyrimo hipotezës. Ar asmeninës atskirties strategija tarnauja Vydûnui kaip mo-delis tautinei atskirties strategijai formuluo-ti? Juk visuose Vydûno raðtuose daugybæ kar-tø nurodoma formulë: „pavienis þmogus – tau-ta – þmonija“. Ar tau-tautomaiða Vydûnui, jau nuo vaikystës linkusiam á atskirtá, tampa problema, kurià reikia áveikti? Ðá klausimà, be abejo, pa-dëtø tyrinëti jo kûrinys apie lietuviø ir vokie-èiø santykius. Kita hipotezë: ar atskirties te-ma atsispindi Vydûno dramose? Jei atsispin-di, tai kaip?
Tautomaiða, atskirties patirtis
ir sukrëstas kûnas
Taèiau ðioje fazëje paties Vydûno filosofið-kai iðkeltà klausimà reikia nukelti, susitelkiant á tà lûþio momentà, per kurá pats Vydûnas pa-tyrë emigracijos suirutæ. Itin ádomiame raði-niø komplekte, kurá pats autorius pavadino „Daimonams paliktas“4, Vydûnas pasakoja at-sitikimà, kurá jis patyræs traukdamasis ið Lie-tuvos. Sukrëtimas buvæs ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Tà atsitikimà, remdamasis tuo, kaip Vydûnas já itin vaizdþiai apraðo, sau apibûdi-nau kaip kûno sukrëtimo ávyká:
Giliai pataikintas. A. Buvo tai 1945 mts. va-sario 9 d. prieð 8 valandà vakare Neukuhruse, Samlande. Gulëjau ant labai ypatingo guolio. Visas kûnas drebëjo suðalæs. Juk þiemos laikas. Buvau norëjæs garlaiviu plaukti Piliavon. Bet lipdamas á já, buvau nublokðtas spûsty nuo laivo ir ákritau á jûrà.
Kas ið tikrøjø atsitiko, nesupratau tuojau. Bet nenusigandau. Palengva grimzdau giliau. Dar laikë mane mano graþûs kailiniai oposu-mo kailiø. Prieð 56 metus jie man buvo dovano-ti, kaip sirgau plautiø kraujavimu. Suteikë juos man maloni ðirdis, kuri dabar jau daugiau kaip prieð septynis metus sustojo plastëjus. O dabar tie kailiniai neleido greitai skæsti. Buvo visai tamsu. Ar að pagalbos ðaukiau ar kiti þmonës uþ mane, neatsimenu. Du jûrininku nusileido laikydamosi prie laivo ir ðaukë, kad laikyèiaus prie jø kojø. Pasiekiau ir tuojau didesniojo pa-dus. Tuojau ir buvo virvë nuleista su kabu. Ási-kibau. Bet buvau jau iki kaklo vandenyje. Tai laiku dar mane iðtraukë ant laivo ir nuvedë á kajutæ. Tðe jie gelbëjo man ðlapius drabuþius nuvilkti, davë man jûrininko naktinius marðki-nius ir mane paguldë ant jø guolio. Gulëjau. Bet jautiausi kaip kokiame sapne. Labai kratë ma-no kûnà ðaltis. Tai ir negalëjau miegoti. Ir viso-kios mintys uþplûdo mane, kad vos galëjau jas nuvokti aiðkiai. Netrukus ir guolis pradëjo pur-tëti. Garlaivis turëjo plaukti. Todël propeleris buvo paleistas, o jis kaip tik buvo po mano
guo-liu. Pamaþu suðilau, ðaltis atsileido. Bet kûnas vis smarkiau buvo kratomas. Beveik taip rodë-si, kad visos mano gyvenimo patirtys sijojamos bûtø, jeib jø prasmë aiðkëtø. Dar vis jos grûdësi pro mano sàmonæ, bet ið lengvo jos nors kiek aprimo.
B. Tada man aiðkëjo, kà tai reiðkia, kas man ðias valandas patirti teko. Praëjusieji metai grá-þo su visais savo atsitikimais á mano sàmonæ. Ir vis aiðkiau iðkilo jø tûris. Visai suðvito man kas tai yra, kad gyveni kûnà turëdamas.
Jis tarpininkauja, jeib galëèiau visa-kà pa-tirti. Labai daug to jau buvo. Viena patirtis po kitos atlëkë man á sàmonës ðviesà. Ir skelbë lyg kà naujo. Buvo tðe ir prieðingumø. Kartais ro-dësi, kad man þadëjosi kas mane dþiugina, o pri-ëmus jautiaus apviltas. Buvau prigautas. Teko man negerumas o buvau tikëjæs bûsiàs laimina-mas... („Daimonams paliktas“, 1 dalis, 3)
Taigi tiesiogine fizine prasme sukratytas kû-nas sukrëtë ir platoniðkàjà Vydûno filosofijà: tarsi nuðvinta jam gana neáprasta mintis, kà reiðkia gyventi turint kûnà. Ir bûtent kûnà kaip pasaulio patyrimo erdvæ ir galimybæ, o ne at-skiros dvasios-sielos akcijos bûdà, kliuviná ar instrumentà. Vietoj aiðkaus sàmoningumo, ku-ris normaliomis Vydûnui sàlygomis kontro-liuojamas ir kuriuo palaiko visiðkà pusiausvy-rà, mintys plûsta staiga, tarsi sàmonës srautu, o ir tos vos suvokiamos. Kà pats Vydûnas apie tai paraðë, rodo jo literatûriná talentà – teks-tas labai raiðkus. Todël ir pateikiau já kiek áma-noma maþiau sutrumpintà.
Kol kas tenka atsitraukti nuo kitø dviejø tyrimo uþdaviniø, iðkeltø ankstesniame skyriu-je, nes tyrinëjant biografines detales iðkilo dar vienas svarbus momentas, t. y. lûþis po nukri-timo á jûrà, kuris vis dëlto atsispindi tik ið pa-èiø pirminiø áspûdþiø. To lûþio padarinys – Vy-dûno plëtojama „daimonø“ tema. Kiek ta te-ma buvo aktuali Vydûnui anksèiau? Ar tai yra ir karo rezultatas? Ar tik asmeninis pergyve-nimas? Kodël Vydûnas permàsto savo
mà? Kokia yra gilesnë pavadinimo „Daimonams paliktas“ prasmë? Kaip suprasti, kas ið tikrøjø vyko Vydûno sieloje? Deja, galø gale lûþis taip ir neávyko: patikrinau Vydûno knygelæ „Tau-resnio þmoniðkumo uþtekëjimas“, kurià jis vë-liau iðleido Detmolde. Ten në uþuominos apie „daimonus“ – dar kartà atkartotos ankstesnës „drungnos“ filosofinës mintys. Jos gerokai ski-riasi nuo to, kas pasakyta „karðtame“ tekste.
Vëtros, kraujai ir tapatybës
supratimas
Toliau ieðkosiu atsakymø á anksèiau iðkeltus klausimus. Ar atskirties tema iðkyla Vydûno dramose? Viena ryðkiausiø Vydûno dramø, be-je, iðleista atskiru leidimu ir iðeivijobe-je, – „Pro-botðiun ðeðëliai“. Atsiþvelgdamas á kità rakti-ná þodá, ypaè bandysiu kreipti dëmesá á kûno pozicijas, jo hermeneutikà ðiame tekste.
Kaip juda Vydûno herojai? Jau dramos pradþioje skaitome: „Daiva, Tautvydai dar be-kalbant, artinas didþiai mandagiu bûdu jam uþ nugaros rankas iðtiesusi, tartum jájá laiminda-ma“ („Probotðiun ðeðëliai“, 12). Tautvyda su-smunka prie stuobrio (PÐ, 14). Toliau Daiva kalba, bet þodþiai tekste iðryðkinti: „... nereik norëti rast, o bûti. Jieðkok veikimo, ne pasi-mëgimo!“
Ieðkojimas pasiteisino. Atskirties tema aki-vaizdþiai iðkyla Vydûno „Praboèiø ðeðëliuose“. Pirmoji vieta, kur, beje, pirmà kartà tarsi visai atsitiktinai pasirodo ir pats þodþiø junginys, – tai ir akivaizdþiai viena ið centriniø ideologi-niø vietø kûrinyje, – yra Kerniaus þodþiai:
Ir patys skiriamës nuo Probotðiun. Ðeðëliai, tarsi, slenkam pro girias. Todël ir matomai tëvynë þûva. ... (PÐ, 29–30)
Taigi esama lietuviø tapatybë apibrëþiama per atskirtá nuo praboèiø. Mes atskirti nuo jø savo niekingoje ðeðëliðkoje buityje. Keista, bet ðioje pastraipoje vienà þodá (Probotðiun) nuo kito (Ðeðëliai) atskiria taðkas. Kol kas nesako-ma tiesiogiai, kad mes – tik Probotðiun ðeðë-liai. Ðeðëlis ðioje vietoje tik metaforiðkai at-skleidþia mûsø buvimo menkumà. Taèiau ið-ðûkis, dël kurio abu þodþiai atsidûrë ðalia, aki-vaizdus. Gal tai buvo tik netikëta asociacija, kurià autorius vëliau iðplëtojo?
dvi-prasmiðkai: „þaibuoja, graudþia, ðniokðtðia“ (PÐ, 36). Þaibas perskiria, bet ðniokðtimas vël viskà sumaiðo. Ádomu, kuo gi baigsis ta VËT-RA.
Klausimà dël ðio vaizdinio – praboèiø ðe-ðëliø – platoniðkøjø asociacijø atidëkime vë-lesniam laikui, kai susikaups dar daugiau nuo-rodø. Toliau pateikiama mintis apie tautinæ ta-patybæ, kuri pagrásta kraujo ryðiu:
Kernius: ...
Nusitikëjiman jûn mokslas skelbia, Kan turime krauje ið Probotðiûn, Bet jûjûn ðirdyse tik siunta
Krauju apdergtas prigavimas! (PÐ 31)
Mus vis dar sieja su praboèiais kraujas. Jis áveikia atskirtá. Tai yra mûsø tautinës tapaty-bës garantas – kraujas. Tiesa, reikia pripaþin-ti, kad tapatinimasis tokiu pagrindu nëra pi-lietinës visuomenës bruoþas. Taigi pilietinë ta-patybë, o ir religinë tata-patybë, kurià, pavyzdþiui, ðv. Augustinas taip pat aiðkiai apibrëþia pilie-tinës visuomenës sàvokomis (plaèiau apie tai þr. Karoblis, 2004), laikoma menkesne uþ krau-jo ryðius su praboèiais. Taip pat nesunku pa-stebëti, kad tapatybë, kurià primeta kryþiuo-èiai, taip pat grásta krauju – ir èia Vydûnas, remdamasis ne tik savo filosofinëmis pozici-jomis, bet ir poetine áþvalga, patenka á sàvokø þaismà. Kryþiuoèiø siûloma tapatybë apgau-linga, apdergta krauju. Taigi Probotðiun krau-jas, tekantis mumyse, kuris kaip Angis sako: „jau sukilo rëkdams“ (PÐ, 39), – prieð kraujà, kuriuo apdergtos uþkariautojø ðirdys. Viena tapatybë prieð kità tapatybæ.
Toliau, kai Godvila su Angimi sutinka Mantvydà, Angis jam sako: „Bet savo kraujan bûsi tik supratæs“ (PÐ, 39). Taigi neuþtenka
turëti praboèiø kraujo, reikia dar já SUPRAS-TI. Reikalinga tautiðkumo hermeneutika. An-gis tikisi, kad Mantvyda atbëgo iðlieti pagie-þos ant kryþiuoèiø. Bet Mantvyda NESU-PRANTA: „Ant jûn? Nesuprantu! Ko jûs?“ (PÐ, 39) Kai Mantvyda suþino, kad teisus krikð-èionis Gvilda nuþudytas, negali patikëti: „Ar suprantu gerai?“ (PÐ, 41), ir Angis suðunka: „Tu supratai“ (PÐ, 41). Taèiau net kai Nuomë ir Mantvyda suþino, kad kryþiuoèiai niokoja jo namus, galutinis supratimas vis dar netvir-tas, nes dabar jau Nuomë, Mantvydos þmona, sako:
Ne, ne! Perkûns su jais! Jie neða þaiban savo karduose!
Tik bëgkim, neðdamies gyvybën! (PÐ, 47)
abejodams, netvirtai, kaimynams, kuriø uþ tan-kumynø nematyti, ir Nuomei:
Nûnai kur stoties? Neþinau!
Dalintðiaus, jei galëtðiau, broliai! (PÐ, 49)
Beje, nesunku pastebëti, kaip Mantvydos tapatybë susvyruoja tarp kaimynø ir ðeimos. Jeigu ðeima emigruoja, tai jam kyla klausimas: kas svarbiau – vykti su ðeima, pas naujus kai-mynus, ar likti su kaimynais, bet be ðeimos? Penkto reginio pabaigoje Mantvyda, „ðvelniai pastûmëdamas Nuomæ“ (PÐ, 50), t. y. ðeimà ir galimybæ bëgti, puola á kovà. Galø gale Nuo-më susmunka. Septintajame reginyje jau ir Nu-omë, panaðiai kaip anksèiau Angis, kalbëda-mas apie Mantvydà, suðunka: „A, suprantu!“ (PÐ, 51) Nors Mantvyda pabaigoje sako, kad jam gyvenimas aiðkus, Nuomës pasitraukimas ðmëkliðkas, o jos supratimas nieko nekeièia. Galø gale Mantvyda teigia atsiskyrimà áveikæs, taèiau problema, kurià jis sprendæs, Vydûno pateikiama kaip asmens ir tautos prieðprieða: ádomu tai, kad Mantvyda atsiskirdamas nuo tëvynës sakosi pasitraukæs sau skyrium, o ne susidëjæs su kokia kita grupe, kad ir kryþiuo-èiais, iðdavikais ir pan. Taigi kryþiuoèiai èia lie-ka tik fone, didþiausia problema Mantvydai bu-vo perþengti savàjà izoliacijà ir susisieti su kai-mynais ir su praboèiø ðmëklomis.
Pabaigoje keliomis prasmëmis ir vël iðkyla medþio ávaizdis. Mantvyda pripaþásta:
Dabar gyvenimas – aiðkus! Jau pakirsts – medis – að buvau, su tëvyne – kaip persiskyriau – sau – skyrium pasitraukæs. –
Nors tu, – Nuomel – auginki – Auþuolaitin – !
Virsdamas
Ðtai – at-einu – jau Probotðiai! (PÐ, 54)
Taigi gyvieji þmonës persikelia per Nemu-nà, o Mantvyda eina pas ðmëklas. Neaiðku, su kuo lieka Perkûnas. Ir ar nëra taip, kad viskà tarp tautø vis dëlto reguliuoja vienas Dievas? Ar Mantvyda áveikë atskirtá? Tik ið dalies: mat jis pats mirdamas patenka tarp praboèiø, taigi susitapatina su jais, taèiau mirtis nuveda já pas ðmëklas. Antra vertus, ðeima vis dëlto lieka anapus Nemuno, ten pat lieka ir Elniukas su Uogele. Nors jie dar tikisi vël visus sutikti: „Tik bëkiva! Matysiva visus! Kai mus pasivadins Dievelis!“ (PÐ, 58) Mantvyda drauge su tuo ðventuoju Auþuolu nuvirsta pas praboèius, o Elniukas turi viltá, kad jo ir Uogelës tëvai bus drauge paðaukti.
„Ne-sau-þmonës“ ir Vëliniø figûros
smalsi: „Kas toks tas Vysuomis? Vysuomis: Þmogus jis tarp þmoniø, bet sau-þmogus!“5 (PÐ, 63)
Vysuomis nesusikalba su Mirkuviene, jis tik pasilenkia prie jos, taèiau bet koks mëgi-nimas uþmegzti kontaktà baigiasi tuðèiai: „Vy-suomis: Ar ko reikalauji, motuþe? – Kaþin ar negirdi?.. Toks jau jø gyvenimas! – Ne sau þmonës!.. – O – að! – (Aiðkesniu balsu) Að! – Dar vienà – vienà uþdaviná!.. Mirkuvienë: Èia tik kas yra? – Vaikai, ar jau parëjota?.. Vysuo-mis: Negirdi! Tai sau gyvena savyje! (Atsitrauk-damas) Ar mes dar ðio pasaulio þmonës?..“ (PÐ, 60) Vysuomis ne tik galvoja vien apie sa-ve, bet ir kalbasi su savimi. Aiðkiai prieðingai nei Vysuomis elgiasi Virbalienë ir Kûnelienë: jos glosto Mirkuvienæ, uþjauèia jà kûniðkai (PÐ, 64). Ir galø gale kaip tik Kûnelienë ir Virbalienë susikalba su Mirkuviene, o ne Vysuomis: jis nieko negali iðgirsti – tik dësto savo filosofijà. Virbalienë Vysuomá apibûdina: „Dykaduonis, eina pabutðiais þmoniø gàsdintø –“ (PÐ, 65)
Vysuomis ið aukðto vertina þmones: „Ma-tai, jog þmonës kaip ðuneliai. Pasiundyki, ir draskys kaltà ir nekaltà“ (PÐ, 69). Kodël? Vy-suomis atsako, kad jiems trûksta atskirties ga-lios: „Tai todël, kadangi neþino atskirti, kas þmoniðka, o kas ne“ (PÐ, 69). Ironiðka, kai jis teigia: „Esmi sau-þmogus, ne kitam!“ (PÐ, 69). Nors pagal Vydûno mintá ir parodo, kad yra laisvas, kartu pasako, kad yra ir abejingas, mat reikia pirmiau tapti „sau-þmonëmis, pirmiaus sau, o tuomet ið meilës ir kitiems, kaip brolis
broliui!“ (PÐ, 68) Todël pradinë Vysuomio tapatybë yra egocentrizmas, o broliðka meilë – pavirðutinë iliuzija, kuri akivaizdþiai atsi-skleidþia jo elgesyje. Mykolas jau daug realis-tiðkiau sako: „Að tai toks-jau-þmogus“ (PÐ, 69). Vis dëlto Vysuomio gyvenimas – tragedija (PÐ, 75). Ið tikrøjø sugriautas jo gyvenimas, jis pats sau vienas vaikðèioja kaip nesavas, nes jo savieji praþuvo. Ir vis dëlto kerðija dykûnui, nors sako, kad kerðyti – ne jo uþdavinys (PÐ, 77). Ker-ðija jis ið tiesø klastingai – Mykolo rankomis. Mykolas blaðkosi tarp motinëlës ir mylimosios, o dar tas keistas senis: „Ið visø pusiø spaudþia! Tðia motinëlë! Ten – mylima mergaitë! Ak, ne-palaima griûte griûva! Kaip iðgalësiu! Neþinau nei kan veikti!“ (PÐ, 78) Keistas atsakymas, – dar viena Vysuomio frazë: „Kad neþinai, kuo-mi pradëti, tai veik uoliai, ir tuoj þinosi, kaip gerai!“ (PÐ, 78)
Aliutë atsiduoda Mykolui, bet tas, uþuot jà pamylëjæs, paglamonëjæs ir paguodæs, gal-voja apie Vysuomio þodþius ir griebia kirvá – áranká, daiktà, kuris èia ir vël atitraukia nuo þmogaus, nuo kûno, nuo gyvasties prie instru-mento (PÐ, 79–80). Juk tas þmogaus kûnas – irgi tik árankis, kaip koks drabuþis. Galø gale ir Mirkuvienë mirðta iðpaþindama reinkar-nacijà (PÐ, 82). Pabaigoje iðryðkëja keista pa-ralelë – ir Vysuomis, ir Mirkuvienë, ir net Ors-tenðteiniðkis teigia tà patá – þmogaus gyvybë yra niekis. Orstenðteiniðkis: „Tik visai menkas dalykas!“ (PÐ, 85)
Ðventa ugnis,
pyramidos
dauþymas
ir tautos veikëjø karikatûros
Dramos dalies „Ðventoji ugnis“ pradþia – ar-cheologinë. Dabar Vysuomis – jau duobkasys:
Nulipdamas:
O kad ávyktø – nesiliaudamas
að rausinësiu Probotðiûn kape.
Sustodamas:
Kaip amþiø neuþgaunamas akmuonis, Dar gyvas pat ir kapuose – Vysuomis! (PÐ, 101)
Duobkasys ið gelmës sako: „að prievarta“ (PÐ, 121). Keistas teiginys. Kas jis yra ið tikrø-jø, tas duobkasys? Kodël prievarta? „Ðvento-joje ugnyje“ iðryðkëja nauja tëvynës metafora – mergelë. Matyt, tai reiðkia, kad naujaisiais Lietuvos istorijos laikais atsiranda nauja vizi-ja, Tautvyda regi jaunà Lietuvà – mergelës pa-vidalu. Tautvyda sako:
Kaip ragina ðirdis?
Ir staiga imdamas mergaitæ á glëbá:
O ðtai, kaip ragina!
Dabar nuneðiu lig pasaulio galo! Tðia pastatysiu sau namelá, Sau parsivesiu ðià mergelæ, Ðirdingai jà tðia numylësiu,
Ir tðia tëvynæ tikràjà turësiu! (PÐ, 124)
Taigi Tautvyda ketina pasiimti mergelæ ir emigruoti. Bet mergelë atmeta jo pasiûlymà, vadindama tai geismø gaisru. Erotika ir ro-mantika subliûkðta dël filosofinio mergelës at-sakymo: „Kiekvienas sau!“ (PÐ, 124) Vietoj meilës Tautvydai siûlomas þinojimas: „Tau reik þinojimà ágyti, jog vis tëvynë kuo-daugiau gy-va, kad pats þmogus daugiau þmogum yra“. Po kurio laiko pasirodo kita svarbi figûra – Kau-lius ir siûlo Tautvydai dirbti Lietuvai ir Lietu-voje, o ne ten, kur nors Ðveicarijoje, mergaitæ numylëti ir svetimøjø labui darbuotis. Tautvy-da jam atsako:
Tëvynëje tu nori dirbti? Ak, kiek jau að patyræs, Nëra tðia kam, ir ne kodël Þmogus galëtø ar turëtø veikti. Tëvynë – tai tik didis sapnas! (PÐ, 146)
Suprask: tauta – tai tik ásivaizduojama ben-druomenë, kaip pasakytø ðiø laikø istorikai ir sociologai (Anderson, 1999). Pyramida – tam tikras Vydûno pokðtas. Ant jos uþraðyta Spëka ir Medega. Sëkmë ir materija – svajones reikia ákûnyti medþiagiðkai. Kaip tik to visada tikë-josi ið Nepriklausomybës didþioji tautos dalis. Kas bus ið Kauliaus darbo? Pyramida – jau ne sapnas. Ir Tautvyda èiupinëja – tai jau „sutðiuo-piamas – tatðau!“ (PÐ, 150). Treèios dalies pra-dþioje Verstys, verslininkas, buvæs duobkasys, dabar jau prekiautojas, rûpinasi Lietuva ir dþiaugiasi, kad galës graþiai iðpuoðti jos kapà:
Verstys, apsikraustæs visokiomis prekëmis, puoðalais: popieriniais þiedais, povø plunksno-mis, margø þoliø pluoðtais, kaip koks pirklys ke-liaujàs buts nuo buto... sustojæs dairosi:
Iðtikro, kaip seniai sakydavau, Ta Lietuva – tik didis kapas.
... (PÐ, 153)
Mëgina uþkasti ir Tautvydà. Tautos vizijos nebëra: verslininkai sukurs mums didþià lai-dotuviø ðventæ ir iðpuoð tëvynës kapà. Verstys toliau ðneka. Galø gale scena baigiasi autoriaus ironija: pasirodo Ainokas ir siûlo kapines par-duoti. Kapinës – juk nekilnojamasis turtas. Tai-gi kokia Lietuvos kaina? Kita figûra – Kiûtra, anot autoriaus, partijos þmogus, ádomiai api-bûdina Tautvydà kaip mediumà:
A, suprantu!
Tu nori bût, kaip vamzdis koks, Kuriuom gaidas tik beðvilp genijus. Labai gerai! Vienok tuom tarpu Lietuvai Tokiø dar visiðkai nereikia,
O genijus ir ne kuom-noris veikia (PÐ, 169).
turi bûti nepartinis, turi bûti sau þmogumi. Kiût-ra sako: „Be to, nuo mûsø pats atsiskiri!“ (PÐ, 170) Tautvyda mano, kad nëra prasmës or-ganizuotis, nes kiekvienas turi savo kelià:
Kiûtra:
Ðtai, mano tau ranka! Draugijai mûsø bûk draugu! ...
Tautvyda:
O tik netarki taip kietai! Að tokiu bût tikrai galiu, Kaip kokiu pats ðirdij jautðiuos. Ir taip tëvynei tegaliu tarnauti. Kiûtra:
Koksai ir kas tu, nesvarbu! Tðia klausimas, ar nori nusilenkt Ar ne prieð tan, kan sutarëm visi? Tautvyda:
Jûs be vergybës apsieit negalit. Vos svetimøjø numetëte jungà, Ir sàvàjá draugams tuoj uþdedat. Kiûtra jam vos iðkalbëjus: Svajok ir svatðioki, kiek nori – Anapus Lietuvos kraðtø! Ir neiðdrásk skaityties jos vaiku!
Tokiø jai kvailiø nebereikia (PÐ, 170–171).
Tautvyda atmeta visuomeninës sutarties idëjà, atmeta ir partiná veikimà. Jis dauþo py-ramidà, ir jos vietoj pasirodo mergaitë. Pabai-ga – finalas:
Vysuomis – jaunas ðirdyse! Tenyksta jo ðeðëlis visiðkai! Gyvybë prisikëlë ið kapø! Galingai veikia ðirdyse jaunø! Vysuomis darbà savo pabaigë. Jau ðvinta be kraðtø ðventa ugnis! Vysuomis jaunas visuomis! (PÐ, 181)
Atlikus antrosios dalies „Ne-sau-þmonës“ analizæ, ði finalinë dalis skamba ne taip eufo-riðkai. Gaila, kad autorius pamëkliðkà ir dprasmiðkà Vysuomio figûrà toliau paverèia vi-sos trilogijos centru. O puikiai skambanti fra-zë „Vysuomis jaunas visuomis“ kelia mintá, ar
nebus Vydûnas poetas dël ávaizdþio ir ritmo bei rimo èia paaukojæs taiklesnæ filosofinæ áþvalgà?
Figûros iðkreiptuose veidrodþiuose
Toliau vyksta antrasis, papildomo objekto ty-rimo, etapas: bibliotekoje vël susirinkau dau-gybæ knygø. Viena ið naujausiø – tai Vaclovo Bagdonavièiaus neseniai iðleista trumpa Vy-dûno biografija. Ar Bagdonavièius taip pat ávertins Vydûno pasakojimus apie vaikystæ? Ar pateiks naujø faktø, kurie mane priverstø pa-keisti savo nuomonæ? Paþiûrëkime. Pirma, nu-rodyta, kad iðsamesnës biografijos, paraðytos Ðemerio, Krauso, Merkelio, anot Bagdonavi-èiaus, maþai kam teprieinamos (Bagdonavi-èius, 2005, 5). Reikës atidþiau perþvelgti ir ðias biografijas. Nuoroda á „Filosofinius Vydûno humanizmo pagrindus“ – vienà ið daliø, kuri skirta biografijai. Ði knygelë – tik trumpas kon-spektas. Dar kartà pastudijuosime didájá Bag-donavièiaus veikalà „Filosofiniai Vydûno hu-manizmo pagrindai“. Mane domina du mo-mentai: vaikystë ir ákritimas á jûrà, todël gali-ma ir neskaityti visko ið eilës. Apie vaikystæ Bagdonavièius raðo kiek kitaip, nei man pasi-rodë skaitant Vydûno prisiminimus. Radau pa-pildomà nuorodà á Auðros Martiðiûtës knygà „Vydûno dramaturgija“, kuri turëtø pagelbëti per mano tyrinëjimus. Taip pat nurodytas tin-klalapis www.vyduno.draugija.com. Toliau – V. Bagdonavièiaus knygelë „Vydûno etika“. Vi-siðkai negalima sutikti su dramos „Praboèiø ðe-ðëliai“ interpretacija:
pa-vergimu kovoti, neleisti keroti blogiui, jei rei-kia, raginama net jëga já nugalëti. Dramos he-rojus baudþiauninkas Mykolas, seno iðminèiaus Vysuomio paakintas, áveikia vergiðkà nuolan-kumà savyje, nuþudo „geradará“ ponà, norëjusá priversti paklusti savo ágeidþiams jo suþadëti-næ. Pagrindiná akcentà ðiame konflikte ágauna ne kerðto motyvas, o tai, kad baudþiauninkas sutraukë vidinës vergovës panèius, kad jis pasi-jautë laisvu „sau þmogumi“, suvokë bûtinybæ to-kiu tapti, sugebëjo nepraeiti pro vis áþûlëjantá blogá, atliko sunkià pareigà, kurios pareikalavo likimas (Bagdonavièius 1999, 31).
Ðios Bagdonavièiaus iðvados aiðkiai prieð-tarauja anksèiau atliktai analizei. Vysuomis klastingai sugundë Mykolà, todël sàvoka „pa-akintas“ aiðkiai iðkreipia ávykiø prasmæ. Paèio-je dramoPaèio-je nuþudymas nutylimas, pateikiamas tik jo padarinys – upëje plûduriuojantis pono kûnas. Tai pabrëþia ir nuþudymo klastà, ir tai, kad autorius savo pasakojime taip pat nenori teptis rankø krauju. Ið Vysuomio uþuominø ga-lima numanyti, kad Mykolas, uþuot akis á aká puolæs ponui á atlapus dël savo mylimosios, bë-ga paskui já ir bë-gal net ið pasalø nuþudo. Teigi-nys, kad Mykolas atliko „sunkià pareigà“, ap-skritai neturi jokio pagrindo – juk Mykolo veiksmas ne tik ydingas moralës poþiûriu, bet ir neturi jokio ryðio su pareiga. Ne pareiga ávyk-doma, o Vysuomio kerðto jausmas, per ilgà lai-kà herojaus savimonëje iðkreiptas dël saviap-gaulës.
Kitas tyrimo etapas – nuotraukos. Viena ið ádomesniø – Vydûnas èiuoþykloje („Ið Vydû-no fondo“, 24). Verta dëmesio ir þmoVydû-nos nuo-trauka („Ið Vydûno fondo“, 13). Kaip ir ap-skritai itin nutylima jos istorijos pusë Vydûno gyvenime. Nepaprastai ádomu bûtø rasti dau-giau duomenø apie jà. Kà ji galvojo apie savo vyrà? Per tolesná tyrimo etapà randu ir iðdës-tytà katalikø poþiûrá á Vydûnà: „Vienybë“ apie
Vydûnà“ – A. Jakðtas. Kaip ir galima numa-nyti, katalikai stipriai Vydûnà kritikavo. Bet negaliu sutikti net su Jakðto cituojamo prof. Èësnio teiginiu apie Vydûnà: „Kol jis pasilie-ka apskritos etikos lauke, tai ne syká su juo ga-lime sutikti. Bet kai tik jis persimeta á religinæ filosofijà, vël: greit esame priversti tarti jam sudiev, nes jis èia beveizint atsisveikina su krikðèioniðkuoju tikëjimu“ (Jakðtas, 146). Tai-gi toliau vyksta kritinës literatûros tyrimas ðiais dviem klausimais: Vydûno vaikystë, atskirties klausimas, lûþiai bei Vydûno draminë kûryba, ypaè Vysuomio figûros interpretacija, átrau-kiant garsiàjà „ne-sau-þmoniø“ sàvokà.
pa-mirðta save, þodþiu, tampa „ne-sau-þmogumi“ (Aramavièiûtë, 52). Taèiau juk pats Vydûnas „Praboèiø ðeðëliuose“ sàvokà „ne-sau-þmo-gus“ vartoja visiðkai skirtinga prasme! „Ne-sau-þmogus“ – tai tas, kuris tarnauja kitiems, dramoje tokie yra baudþiauninkai. O tapimas „sau-þmogumi“ reiðkia iðsilaisvinimà ið vergo-vës. Taigi bûti „ne-sau-þmogumi“, t. y. pamirðti save, kaip raðo Aramavièiûtë, yra Vakarø kul-tûroje áprastas krikðèioniðkas konceptas. O vei-kimas uþsimirðus Vydûno sàmoningumo filo-sofijoje yra labai problemiðka sàvoka, juk ðis autorius net menkiausià judesá reikalauja at-likti absoliuèiai sàmoningai: „kiekvienas jude-sys turi prasidëti ið aiðkios minties, niekumet – ið niaukios nuotaikos ir tirðto ûpo... þmogus turëtø visumet atsiminti savo kûno rymojimo vietos ir ið èia leisti vykti kûno laikysenai“ (II , 394). Taigi ne tik „Praboèiø ðeðëliuose“ iðryðkinta prasme, bet ir kûno atþvilgiu vydû-niðkasis þmogus yra iðskirtinai sàmoningas „sau-þmogus“. Savimarða reiðkia pasidavimà tirðtumai, t. y. drumstai, ne skaidriai sàmonei: „þmogus su drumsta sàmone negali bûti do-ras“ – taip apibendrina Vydûno filosofijà Al-girdas Gaiþutis (Gaiþutis, 55). Apie Vydûno mirties sampratà raðo ir Stasë Valatkienë: „Menko þmoniðkumo þmonës net skausmo dël artimo mirties patirti nesugeba; tauraus þmo-niðkumo þmonës gali kæsti skausmà iðtisus me-tus, kartais net visà gyvenimà“ (Valatkienë, 70). Vëliau autorë teigia: „Ir þmoniø santykiai tuo tvaresni, kuo maþiau reiðkiasi kûno, nuotaikø poreikiai ir kuo daugiau – dvasios-sielos“ (Va-latkienë, 70). Kaip skausmà atsieti nuo kûno, kaip mirtá atskirti nuo kûno? Ið tikrøjø, remian-tis Vydûno filosofija, turëtø iðeiti prieðingai: tai „menki“ þmonës prisimena skausmà ir ken-èia dël artimo mirties, o „taurus“ þmogus
nuo ðeimos Mantvydà, taèiau nebegalëjusià áveikti sàmoningesnio Tautvydos.
Galima daryti iðvadà, jog ne vienas Vydû-no komentatoriø, implicitiðkai remdamasis Va-karø, o ne Rytø tradicija, patenka á prieðtara-vimus. Ar pats Vydûnas buvo patekæs á tokius prieðtaravimus, kol kas sunku pasakyti. Rei-kia pabrëþti, kad maþiausiai á prieðtaravimus patenka Vydûno kûno filosofijos komentato-riai, kurie bene vieninteliai iðsaugoja kritinio proto galià nuo vydûniðkø kerø (Blauzdys, 103–110). Savo straipsnyje apie Vydûnà Vikto-rija Daujotytë subtilia uþuomina patvirtina ma-no anksèiau nagrinëtà hipotezæ apie Vydûnà ir atskirtá. Ji raðo: „Tautos ir tëvynës, þmogaus prigimtinio ryðio su tauta akcentais Vydûnas rodosi natûraliai suaugæs su XIX a. pab.–XX a. pradþios lietuviø dvasinio gyvenimo problema-tika, nors su ja nesutampantis“ (Daujotytë, 13,
iðryðkinta mano – G. K.). To, pavyzdþiui, nie-kaip negalima bûtø pasakyti apie Jonà Basa-navièiø. Áþvalgi pastaba, kurià verta atskirai ap-màstyti: „Kurdamas filosofinæ pasaulio visu-mà – visatos sàrangà – jis siekë autentiðkos lie-tuviðkos dvasinës patirties ir Rytø iðminties sublimacijos. Sublimacija ávyko autentiðkoje tautos patirties ir kalbos erdvëje, bet neiðsi-kristalizavo á autentiðkas gyvavimo formas. Galbût tai yra viena prieþasèiø, kodël Vydû-nas iki ðiol nepakankamai aktyviai veikia lie-tuviø dvasiná gyvenimà, lieka tarp vienø adora-cijos ir kitø skeptiðkumo. Bet tas Vydûno „tarp“ gali bûti gyvybingas tolesnës Vydûno kûrybos interpretacijai ir mûsø dvasinio aktyvumo di-dinimui“ (Daujotytë, 14). Manau, kad ir ðis ty-rimas kaip tik turëtø prisidëti prie mûsø dva-sinio aktyvumo didinimo. Taèiau drauge esu ásitikinæs, kad tyrimas, siekiant hipotezes pa-kankamai pagrásti argumentais ir empiriniais
duomenimis, jokiu bûdu negali laikytis pozi-cijos „tarp“. Tokia pozicija lengvai sukuriama virtualioje erdvëje, bet praktiðkai neámanoma egzistencinëje: tyrëjas, mano nuoðirdþiu ásiti-kinimu, atlieka tyrimà ne tuðèioje vietoje, bet tam tikru laiku, tam tikroje vietoje ir su tam tikrais klausimais bei nuostatomis. Jeigu tik per tyrimo eigà iðryðkëja duomenys, kurie ver-èia nuostatas ar hipotezes keisti, tai yra natû-rali, nors ir sunkiai vykstanti bet kokio tyrimo eiga. Ðiam tyrimui priimtinesnë nuostata „ar-ba... arba“, t. y. grieþtosios disjunkcinës her-meneutikos nuostata.
ar-gumentø ir objektyvios Vydûno dramaturgi-jos analizës. Ir, kaip rodo Kuolio teiginiai, ten galima tikëtis rasti ðio tyrimo hipotezæ ir nuo-jautà patvirtinanèias iðvadas. Ðis graþus posû-kis atskleidþia tyrimo þavesá ir ádomumà. Juk iki ðiol neþinojau nei apie Kuolio straipsná, nei apie Mykolaièio-Putino analizæ. Tai puikiai ið-ryðkina metodo ypatybes: tyrëjas nëra koks vi-saþinis Vysuomis. Tyrimas yra pjûvis, kuris at-skiria neþinojimà nuo þinojimo kaip dvi bûse-nas, kurios laike keièia viena kità.
Mykolaitis-Putinas kritiðkai vertina Vydû-no dramaturgijà, esà joje „matome tà patá abst-raktumà ir schematizmà, einantá ne ið alegori-nës simbolialegori-nës, kaip misterijose, prasmës, bet ið pernelyg aiðkiai pabrëþtos dorovinës ten-dencijos“ (Mykolaitis-Putinas, 338). Putinas pabrëþia, kad Vydûno „þmogus yra didþiai kil-nus ir tobulas, bet jis lygiai tiek pat yra nuobo-dus ir neámanomas. Mes èia, þinoma, nedaro-me Vydûnui priekaiðtø, kad jisai tobulo þmo-gaus idealà gyvenimiðku atþvilgiu padarë ne-ádomø, bekraujá ir bejausmá, – taip atrodo ir daugelio kitø dorovininkø-idealistø mums nu-pieðti sekimo pavyzdþiai“ (Mykolaitis-Putinas, 344–345). Mano argumentas vis dëlto ðiek tiek skiriasi nuo Putino. Remiantis mano analize, reikia suabejoti ir Vydûno herojø dorovine ver-te. Juk dorovë apibrëþia normas – o ar siekti-nas pavyzdys yra tokie, kaip teigia Mykolaitis-Putinas, bekraujai, negyvi herojai, kuriuos Vy-dûnas mums pristato? Todël net ir dorovine, ne tik menine, prasme èia matyti neiðgydomos ydos. Tiesa, èia tyrimà reikëtø iðplësti, plaèiau aptariant dorovës sampratà ir tas prielaidas, kuriomis remiantis daromas ðis sprendimas. Kà V. Mykolaitis-Putinas raðo apie Vysuomá? Jis pabrëþia, kad „dramoj Vysuomis iðsiskiria savo paslaptingumu ir aiðkiai simboliniu
anks-èiau atlikta kûniðka „ne-sau-þmoniø“ analizë tik sustiprina ir prapleèia Putino argumenta-cijos kryptá. Kokios Putino iðvados? Jis pripa-þásta: „Vientisa ir vieninga kûryba liudija apie kuriamosios asmenybës galià ir atvirkðèiai. Ðiuo atþvilgiu dviejø nuomoniø negali bûti: mûsø chaotingos, disharmoningos epochos fo-ne Vydûnas yra originali, vieninga ir stipri as-menybë. Tai tokia yra ir jo kûrybos visuma“ (Mykolaitis-Putinas, 470). Visiðkai galima su tuo sutikti.
Toliau tenka atsiþvelgti á Martiðiûtës atlik-tà darbà. Ir vël tas pats klausimas: kaip bus interpretuojama Vysuomio figûra. Pirmiausia kaip fenomenologas atkreipiau dëmesá á jau ið pradþiø formuluojamà A. Martiðiûtës mintá: „Pateikiamas dar netyrinëtas, vokiðkasis, Va-karø Europos kontekstas, Vydûno estetikos sà-sajos su naujais, XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusëje pasireiðkusiais, dramos ir teatro ieðko-jimais: su naujàja, ne gyvenimo „pavirðiø“, o reiðkiniø esmæ perteikianèia drama (Edmun-do Husserlio fenomenologinës filosofijos áta-kotos esmës (Eidos) meninës raiðkos paieð-kos), abstrakcijos poetika, alternatyvø tradi-cinei dramai paieðkomis Rytø ritualinëje dra-moje, nauja dramos personaþo samprata, sce-ninës teksto interpretacijos ieðkojimais ir t. t.“ (Martiðiûtë, 9). Reikia paþymëti, kad fenome-nologine prasme Eidos nëra jokia paslëpta es-më, ji yra èia pat, prieð akis, taèiau dël to, kad mûsø suvokimà ir supratimà lemia dëmesio kryptis, gali likti nepastebëta. Ðiuo poþiûriu ðis dabar atliekamas tyrimas yra bûtent fenome-nologinis, nes referuoja ne á kontekstà, o tik á tai, kas prieð akis, kas paties autoriaus uþraðy-ta dramoje, uþraðy-taèiau kaip fenomenologinio me-todo iniciatorius E. Husserlis daþnai pabrëþia, kad reikia daug pastangø norint áveikti
natû-raliàjà nuostatà, t. y. pamatyti kai kuriuos as-pektus, kurie yra prieð akis, bet negali bûti pa-stebëti dël natûralios nuostatos trikdþio. Atli-kus fenomenologinës redukcijos judesá, – o tai bandoma padaryti per ðá tyrimà, – galima pa-stebëti kai kà, kas yra prieð akis, nors to gal net ir pats autorius neketino iðryðkinti. Marti-ðiûtë atsiriboja nuo Putino analizës, „kur ver-tinimo kriterijumi laikoma tradicinë, realisti-në drama“ (Martiðiûtë, 9), taèiau vis dëlto sie-kia ne fenomenologinës, o kontekstualios ana-lizës. Todël ðis tyrimas nuo Martiðiûtës inter-pretacijos skiriasi labiau nei nuo klasikinës Pu-tino analizës. Èia nesvarbu konceptualiai api-brëþti Vydûno dramà, svarbu tie prasmës klo-dai, kurie yra skaitytojui uþduoti dramose kaip kûno kalba, kaip marginaliniai, periferiniai, ta-èiau ganëtinai reikðmingi, kad darytø átakà bendram herojaus suvokimui. Martiðiûtë atsi-riboja nuo tokios nuostatos,: „Skirtingai nei Mykolaièio-Putino studijoje, aptarianèioje kiekvienà dramà atskirai, èia nagrinëjami Vy-dûno dramaturgijos dësningumai“ (Martiðiû-të, 9–10).
iðdësèiau Vysuomio kûniðku elgesiu perduo-damø reikðmiø analizëje. Ðiuo atveju gyvo–ne-gyvo prieðprieða neturi reikðmës: argumentuo-jama nurodant ne tai, kad visi Vydûno herojai negyvi ir netikroviðki, kaip darë Sruoga ir Pu-tinas. Èia argumentuojama, kad, suprieðinus vienà herojø su kitu, vienà idëjiná konstruktà su kitu, galima pastebëti, jog autoriaus santy-kis su savo herojais yra klaidingas, nors kaip menininkas savo herojus jis sukûrë labai ryðkius. Taigi, sutikdamas su Stasiu Ðalkaus-kiu ir Julijonu Linde-Dobilu, kurie iðkëlë Vy-dûnà poetà virð Vydûno filosofo, prieðingai ne-gu Vydûno kritikai, kurie manë, kad Vydûno dramaturgija yra ydinga meniniu poþiûriu dël mëginimo áteigti dorovines idëjas, teigiu, kad spragø Vydûno dramose galima áþvelgti bûtent vertybiø poþiûriu, ið to, kaip konstruojami san-tykiai tarp protagonistø ir antagonistø.
Belieka toliau tæsti tyrimà ir laukti kitø au-toriø argumentø ir analizës, kuri priverstø pa-tikslinti, o gal pakeisti iki ðiol bûtent taip api-brëþtà hipotetinæ tyrimo pozicijà. Reikia pri-durti, kad tai nëra tik dekonstrukcija, apver-èianti vertybines dramø nuostatas aukðtyn ko-jomis. Tai yra ir vertinimas, kuris atsispindi ir ikisovietinëse diskusijose: sunku iðlikti be
api-brëþtos pozicijos Vydûno kûrybos atþvilgiu. Jeigu Vydûno drama yra didaktinë, tai natû-raliai kyla klausimas: gera ði didaktika ar blo-ga? Ðio tyrimo hipotezë ta, kad Vydûno didak-tikoje yra daug abejotinø elementø, kurie net ir dramoje atskleidþia abejingumà kûnui, pro-tagonistø nesugebëjimà komunikuoti su aplin-kiniais.
Iðvados
Ðiame tyrime taikomas fenomenologinio-her-meneutinio protokolo metodas pasiteisino, nes leido laike apibrëþti tyrimo dinamikà, iðryðki-no realiame laike vykusià tyrimo eigà ir padë-jo daug aiðkiau artikuliuoti, kas buvo atlikta ir kas dar turi bûti atlikta.
Pasitelkiant poststruktûralistinæ dekonst-rukcijà buvo iðryðkintas Vysuomio figûros ne-empatiðkumas. Ðá neempatiðkumà akivaizdþiai galima projektuoti á visà Vydûno filosofijà.
Daug diskusijø sukëlusi Vydûno kûno filo-sofija dar kartà uþklausiama ávedant naujus at-þvilgius: reversabilià jo pasakojimø apie vai-kystæ analizæ, nukritimà á jûrà kaip kûniðko nu-ðvitimo momentà ir Vysuomio kûniðko elge-sio analizæ.
LITERATÛRA
Vidunas, 1908: Probotðiûn ðeðëliai. Dramatiðka Ai-dija trijose dalyse, Tilþë.
Vydûnas, 1950: „Ypatingas vieno vaiko sàmonin-gumas“, Aidai 7, 298–299.
Vydûnas, 1946-1947: „Daimonams paliktas. Iðtrau-ka ið naujo veiIðtrau-kalo“, Lietuviø þodis, 1946 11 30, Nr. 8, p. 3; 1947 03 20, Nr. 12, p. 3; 07 10, Nr. 28, p. 3.
Vydûnas, 1948: „Þmogus ir jo artimas“, Lietuviø þodis, 09 04, Nr. 36, p. 4.
Vydûnas, 1990–1994: Raðtai, sudarytojas Vacys Bagdonavièius, 4 tomai, Vilnius: Mintis.
Ið Vydûno fondo, 1998: Maironio lietuviø literatû-ros muziejus, Kaunas.
Anderson, Benedict, 1999: Ásivaizduojamos ben-druomenës: apmàstymai apie nacionalizmo kilmæ ir plitimà, vert. A. Èiþikienë, Vilnius: Baltos lankos.
Bagdonavièius, Vacys, 1987: Filosofiniai Vydûno humanizmo pagrindai, Vilnius: Mintis.
Bagdonavièius, Vacys, 2005: Vydûnas. Trumpa biog-rafija, Vilnius: Kultûros, filosofijos ir meno institutas. Bagdonavièius, Vacys, 1999: Vydûno etika, Vilnius:
Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Bagdonavièius, Vacys, 1994: „Vydûniðkoji bûties ir þmogaus samprata“, Vydûnas lietuviø kultûroje, su-darytojas Vacys Bagdonavièius, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisës institutas, 5–11.
Blauzdys, Vincentas, 1993: „Vydûnas apie kûno kultûrà“, Edukologinis Vydûno palikimas, sudarytojas Leonas Jovaiða, Vilnius: VU leidykla, 103–110.
Carroll, Lewis, 2000: Alisa stebuklø ðalyje ir Veid-rodþio karalystëje, ið anglø k. vertë K. Grigas, J. La-pienytë ir J. Vaièiûnaitë, Vilnius: Alma littera.
Daujotytë, Viktorija, 1994: „Vydûno gelmiðku-mas“, Vydûnas lietuviø kultûroje, sudarytojas Vacys
Bagdonavièius, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir tei-sës institutas, 12–15.
Äåëåç, Æèëü, Ôåëèêñ, Ãâàòòàðè, 1998: ×òî
òàêîå ôèëîñîôèÿ?, Ïåðåâîä ñ ôðàíöóçñêîãî
Ñ. Í. Çåíêèíà, Ìîñêâà: ÀËÅÒÅÈß.
Drunga, Mykolas, 2005: „Apie neseniai mirusá ra-ðytojà J. Fowles’à ir J.-P. Sartre’o jubiliejø“, http:// www.bernardinai.lt (þiûrëta 2005 11 10).
Dzenuðkaitë, Stasë, 1994: „Vydûnas ir krikðèiony-bë“, Vydûnas lietuviø kultûroje, sudarytojas Vacys Bag-donavièius, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisës institutas, 158–163.
Gaiþutis, Algirdas, 1993: „Vydûnas: groþis ir me-ninis ugdymas“, Edukologinis Vydûno palikimas,
su-darytojas Leonas Jovaiða, Vilnius: VU leidykla, 55–60.
Jackûnas, Þibartas, 1993: „Vydûnas apie tautà ir tautiná auklëjimà“, Edukologinis Vydûno palikimas, su-darytojas Leonas Jovaiða, Vilnius: VU leidykla, 73–79. Jakðtas, Adomas, 1928: „Kas yra Vydûnas?“, Vie-nybë. Lietuviø katalikø savaitinis laikraðtis, 1928 05 04, Nr. 19, 145–146.
Karoblis, Gediminas, 2004: „Kà Ðv. Augustino „‘De civitate Dei’ byloja ðiandien“, Soter, Kaunas:
Vytauto Didþiojo universitetas, Nr. 14 (42), 139–149. Kuolys, Darius, 1994: „Mokytojo Vydûno tiesos“,
Vydûnas lietuviø kultûroje, sudarytojas Vacys Bagdo-navièius, Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisës ins-titutas, 16–18.
Lietuviø literatûros skaitiniai 11 klasei: Vydûnas. Dramos, Vilnius: Þaltvykslë, 2005.
Martiðiûtë, Auðra, 2000: Vydûno dramaturgija.
Vil-nius: Vilniaus universitetas.
Merkelis, Aleksandras, 1938: „Vydûno santykiai su Basanavièiumi“, Lietuvos aidas, 03 19, Nr. 124, p. 3.
Mykolaitis-Putinas, Vincas, 1969: „Vydûno dra-maturgija“, Raðtai 10, Vilnius, 306–470.
Nietzsche, Friedrichas, 1996: „Apie istorijos þalà ir naudingumà“, vertë Tomas Sodeika, Kultûra ir istorija, sudarytojas Vytautas Berenis, Vilnius: Kultû-ros ir meno institutas.
Valatkienë, Stasë, 1993: „Vydûniðkoji þmogaus dvasingumo samprata“, Edukologinis Vydûno paliki-mas, sudarytojas Leonas Jovaiða, Vilnius: VU
lei-dykla, 61–72.
VYDÛNAS AND HIS DRAMAS: IDENTITY, TURNING-POINTS AND DISTORTED FIGURES
Gediminas Karoblis
S u m m a r y
In this research paper the play Proboèiø ðeðëliai [The Shadows of Forefathers] written by famous Lithua-nian philosopher Vidunas is analysed in details. Be-sides classical critical analysis of the text, deconst-ruction as the method is used as well, making the meanings intended by the author reversible. The innovation of the research is the third methodical part of it – the hermeneutic-phenomenological pro-tocol. The results and the process of the research
are described concerning the dynamics of time and problem solving. What is most often left undisclo-sed in a real research – its temporal duration, fin-dings and disappointments, here is very strongly put on the surface of the consciousness. The researcher in this way is disclosed as the embodied and the embedded agent in the process of research. Analy-sis of the direct object of the research – the play
structural deconstruction and hermeneutic-pheno-menological protocol clarifies the figure of Visuo-mis as a non empathic philosopher. This predicate might be projected to the whole spiritualistic philo-sophy of Vidunas. Much discussed philophilo-sophy of the body developed by Vidunas is strongly questio-ned, analysing a few examples from the life of Vi-dunas himself: the early childhood and the
turning-point event of his falling from the ship. The whole body of Vidunas in this event was shocked, as he describes himself, and Vidunas understood in the new light the relevance of the body in the experien-ce of the world. Does this event might be conside-red as the “Lithuanian version” of the collision of God of the Philosophers and God of Abraham, Ja-cob and Isaac?
Gauta 2005 12 22 Autoriaus adresas:
