Akivaizdumo teorija

Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo pabandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtų vi- siškai neminima. Tokiu atveju nereikėtų nagrinėti ir painaus teiginių arba jais išreiškiamų žinių atitikimo tikrovei klausimo. Klasikinės tiesos sampratos kritinė analizė netiesiogiai rodo, kaip galima sufor- muluoti šios sampratos alternatyvą. Jeigu didelių keblumų kelia bandymas palyginti žinias su tuo, kuo jos nėra, su tikrove, tai gal verta būtų pabandyti tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias paly- 128

ginti su kitomis žiniomis. Racionalistui toks požiūris turėtų atrodyti gan natūralus: proto šviesa nušviestų žinių teisingumas neturėtų kel- ti jokių abejonių ir lyginti jų su visai kitokios prigimties dariniais nebūtų nė mažiausio reikalo. Priimti tokį požiūrį empiristui, atrodo, sunkiau - juk patyrimas, kurį jis laiko pažinimo šaltiniu ir pagrin- du, nėra tapatus žinioms. Juslinio suvokimo rezultatai yra, regis, pojūčiai, o ne žinios. Bet žinias, matyt, taip pat sunku lyginti su pojūčiais, kaip ir su tariamai nuo pažinimo nepriklausomu pažinimo objektu. Juslinio suvokimo rezultatai tampa reikšmingais pažinimui faktais tik išreikšti žodžiais, sąvokomis.•" Pojūčiai yra individualūs, subjektyvūs, o pažinimu dauguma tyrinėtojų sutinka vadinti tik tai, kas yra reikšminga visiems ir gali būti visiems perteikta, t. y. tai, kas yra inteisubjektyvu. Taigi pažinimui reikšmingas dalykas yra ne patys pojūčiai, bet juslinio suvokimo rezultatus išreiškiantys teigi- niai. O tokie teiginiai, kad ir kaip juos vadintume — empiriniais, stebėjimo, patyrimo, — jau yra tam tikros žinios. Taip samprotau- jant kyla mintis, kad tiesos reikia ieškoti vien žinių sferoje.

Kita vertus, iš klasikinės tiesos sampratos kritikos galima padary- tį išvadą, kad nusakant kas yra tiesa, reikia iš karto nurodyti aiškų ir „galutinį" tiesos kriterijų, nes priešingu atveju tiesos sam- prata lieka nepakankamai apibrėžta. Kriterijus turi būti galutinis, kad nereikėtų įrodinėti jo pagrįstumo. Kriterijaus pagrįsti nereikia, atrodo, tik tuo atveju, jei jis įtraukiamas į pačią tiesos sampratą: tiesa tiesiog tapatinama su tokiu galutiniu kriterijumi.

Taigi, ieškant alternatyvos klasikinei tiesos sampratai, atrodė vi- sai pagrįsta pripažinti, kad (1) tiesa yra pačių žinių savybė ir (2) tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu, t. y. nereikalaujančiu pagrindimo, tiesos l^riterijumi.

Kokią gi aiškiai apibrėžiamą ir palyginti nesunkiai nustatomą ži- nių savybe galima būtų tapatinti su tiesa? Filosofijos istorija žino du pagrindinius atsakymus j šį klausimą: tiesą buvo bandoma tapa- tinti (1) su žinių akivaizdumu arba (2) su žinių neprieštaringumu, loginiu darnumu.

Žymiausias požiūrio į tiesą kaip akivaizdžias žinias šalininkas bu- vo R. Descartes'as. Si tiesos koncepcija turi, atrodo, keletą ištakų. Pirmiausia kasdienėje kalboje, kai kas nors ko nors nesupranta, mes, nusistebėję pašnekovo nenuovokumu, neretai jam sakome, jog tai akivaizdu, turėdami galvoje, kad mūsų suformuluotas teiginys nerei- kalauja įrodymo, nekelia abejonių, yra savaime aiškus. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų: tai, kad aš rašau šiuos žo- džius, sėdėdamas prie stalo, man yra visiškai akivaizdu. Be patyri- mo yra dar bent dvi sritys, kuriose akivaizdžiais, nereikalaujančiais įrodymo laikomi ar gali būti laikomi tam tikri teiginiai. Pirma sri- tis yra religija, antra — matematika. Religinių ir matematinių teigi- nių prigimtis yra, aišku, visai kitokia negu teiginių apie fizinius daiktus.

Kai tikintysis sako, jog jam akivaizdu, kad Dievas egzistuoja, jis turi galvoje, kad Dievo egzistavimo nereikia įrodinėtą remiantis ko- 129

kiais nors empiriniais ar teoriniais argumentais, nors, kaip matėme, kai kurie mąstytojai tokių argumentų ieškojo. Akivaizdžiais dažnai laikomi ir kai kurie pamatiniai matematikos teiginiai, pavyzdžiui, Euklido geometrijos aksiomos (ir postulatai, kuriuos Euklidas skyrė nuo aksiomų). Tai, kad lygūs vienam ir tam pačiam, lygūs ir tar- pusavy, arba kad iš bet kurio taško į bet kurį kitą tašką galima iš- vesti tiesią liniją — tai, atrodo, akivaizdu. Akivaizdžiais teiginiais Euklido aksiomas ir postulatus laikė iš esmės visi senovės, o ir vė- lesnių laikų (iki XIX a.) matematikai. Descartes 'as, aiškindamas, iš kur mes žinome, jog tokie teiginiai yra teisingi, sako, kad jie ap- šviesti „natūralios proto šviesos", todėl yra intuityviai aiškūs arba, kitaip tariant, akivaizdūs. Matematikos aksiomų ir postulatų teisin- gumą garantuoja jų aiškumas ir ryškumas, nes, pasak Descartes'o, viskas, kas aišku ir ryšku, yra teisinga. Kadangi matematikos teore- mos yra dedukciškai išvedamos iš akivaizdžių pirminių tiesų (aksio- mų ir postulatų), tai jų akivaizdumas garantuoja išvestinių teiginių teisingumą. Akivaizdžios, Descartes'o požiūriu, yra ir pamatinės ma- tematinės gamtotyros tiesos, nes jos formuluojamos matematikos kal- ba ir yra aiškios bei ryškios. Akivaizdi tiesa „mąstau, vadinasi, eg- zistuoju" yra, pasak Descartes'o, visos filosofijos pamatas.

Taigi Descartes'o poziciją galima išdėstyti taip: teisingos yra ži- nios, kurios yra arba tiek elementarios, aiškios, ryškios, kad yra aki- vaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išves- tos iš tokių elementarių, akivaizdžių tiesų.

Ši pozicija patraukli savo paprastumu. Jos privalumu yra tai, kad teisingais laikant akivaizdžius, teiginius ir jų logines išvadas iš- vengiama beveik visų klasikinei tiesos sampratai kylančių problemų. Tačiau ši paprasta tiesos samprata kelia rimtų abejonių.

Pirma, ginčytinas yra šios tiesos sampratos universalumas (visuo- tinumas). Klasikinę tiesos sampratą galima taikyti labai plačiai — kiekvienas teiginys apie tikrovę ją atitinka arba ne. Bet juk dauge- lis teiginių apie žmogų ir pasaulį toli gražu nėra akivaizdūs. Nusta- tant mokslo dėsnius (jau nekalbant apie pavienius faktus), tenka remtis eksperimentu, stebėjimu, matavimu ir vargu ar kas nors da- bar ryšis pasakyti, kad šviesos greičio reikšmė — fundamentali fiziki- nė konstanta — yra akivaizdi. Descartes'as buvo racionalistas, tikė- jęs beribe grynojo, nuo patyrimo nepriklausomo proto galia, bet da- bar tokio tipo racionalistų kaip Descartes'as, bent jau tarp gamto- tyrininkų, nėra. Daugelis dabarties filosofų Descartes'o teiginį „cogi- to ergo sum" (mąstau, vadinasi egzistuoju), kuris šiam mąstytojui buvo absoliučiai akivaizdus, laiko daugiau negu abejotinu. Kai kurie XX a. filosofai, pavyzdžiui, R. Carnapas, šį teiginį laiko išvis bepra- smiu, nes jis esą pažeidžia loginės gramatikos taisykles. (R. Carnapo nuomone, galima pasakyti „aš esu vyras" arba „aš esu aukštas", bet pasakymas „aš esu" yra neužbaigtas sakinys, neturintis prasmės, kaip kad neturi prasmės pasakymas „aš ir". O „aš esu" ir „aš eg- zistuoju" yra tas pat.) Matematikos aksiomų po to, kai buvo sukur- tos neeuklidinės geometrijos, irgi nėra pamato laikyti akivaizdžiomis.

Euklidinėje geometrijoje per tašką, esantį greta tiesės, eina tik viena tiesė, lygiagreti duotajai, o neeuklidinėse geometrijose tiesių, lygia- grečių duotajai, arba iš viso nėra arba yra daugiau nei viena. O jeigu turime du prieštaraujančius vienas kitam teiginius, tai jie ne-

gali būti abu akivaizdūs.

Antra, akivaizdumo sąvoka atrodo paprasta tik iš pirmo žvilg- snio. Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aišku. Bet kas yra intuicija ir ką galima, o ko negalima suvokti intuityviai? Tai sudėtinga filo- sofinė problema ir ji gvildenama iki šiol. Ją nagrinėję mąstytojai bandė atskirti juslinę ir intelektualinę intuiciją, bet nesutarė, kuri iš jų yra svarbesnė (pavyzdžiui, matematiniam pažinimui). Taigi aki-

vaizdumo sąvokos prasmė toli gražu nėra akivaizdi.

Tai, kas psichologiniu požiūriu akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam kitų žinių, kitą patirtį ir protą, gali būti visiškai neaki- vaizdu. Kadaise daug kam buvo akivaizdu, kad judėjimui palaikyti būtina jėga, o dabar daug kas pasakytų, kad jam akivaizdu, jog, jėgai nustojus veikti, judėjimas nesibaigia, o tęsiasi. Todėl, matyt, reikia ieškoti ne psichologinių, o loginių akivaizdumo kriterijų. Logi- niu požiūriu akivaizdūs tėra logikos dėsniai: jų neiginiai (priešingi jiems teiginiai) vidujai prieštaringi.

Sutapatinus tiesą su loginiu akivaizdumu, teisingais reikėtų laiky- ti, matyt, tik logikos dėsnius. Tokia išvada negali mūsų patenkinti, nes ieškome bendro žinių teisingumo kriterijaus, kurį būtų galima taikyti ne vien logikoje.