Determinizmas ir žmogaus laisvė

Baigiant determinizmo problemos analizę, neišvengiamai reikia paliesti vieną su ja susijusį klausimą, rūpintį ne vien istorikams, so- ciologams ir filosofams, bet ir kiekvienam apie savo santykį su pa- sauliu mąstančiam žmogui. Kaip bebūtų aiškinamas dėsningas socia- linio proceso vyksmas — remiantis kauzalizmu ar finalizmu, — vi- siems mums aktualu, kokį vaidmenį tame procese vaidina laisvas žmogus?

Jau anksčiau minėjome, kad indeterminizmo šalininkai atmeta de- terminizmo principą todėl, jog jis esą nesuderinamas su laisvos žmo- gaus valios principu. Mūsų požiūriu, nuosaikaus determinizmo princi- pas neprieštarauja laisvos valios idėjai. Tačiau čia natūraliai kyla klausimas: tarkime, kad individas iš tikrųjų turi galimybę priimti įvairius sprendimus. Tačiau ar jis gali juos realizuoti? Ar jis nėra bejėgis prieš istoriją ir ar jo pasipriešinimas jai nėra iš anksto pa- smerktas žlugti?

Sis klausimas nėra paprastas. Matyt, tikslinga, aiškinant žmogaus santykį su visuomene ir istorija, palyginti jį su žmogaus santykiu su gamta. Gamtos dėsniai iš esmės nevaržo žmogaus daiktinės veiklos galimybių. Taip, žmogus neturi galimybių tuos dėsnius (pavyzdžiui, gravitacijos) pakeisti. Jis gyvena pasaulyje, kuriame tie dėsniai vei- kia, ir todėl jis nori to ar nenori neišvengiamai tiems dėsniams pri- verstas paklusti. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali aktyviai veikti. Žmogus negali panaikinti traukos dėsnio, bet, remdamasis savo ži- niomis apie gamtą bei jos dėsnius, gali įveikti gravitaciją, panaudo- damas kitas jėgas. Jis gali pakilti į orą lengvesniais už orą apa- ratais — balionais ir dirižabliais, sunkesniais už orą lėktuvais ir ma- lūnsparniais, ir galų gale gali paleisti erdvėlaivius, kuriuose, nors jie ir juda gravitaciniame Žemės lauke, astronautai gyvena nesvarumo sąlygomis.

Tai, kad žmogus gali pritaikyti gamtos dėsnius savo tikslams ir kad tų dėsnių egzistavimas toli gražu nepaverčia žmogaus bevaliu gamtos vergu, daugeliui pakankamai aišku. Aišku ir tai, kad kuo geriau mes pažįstame gamtą, tuo labiau išsiplečia mūsų laisvos veik- los galimybės: techninės priemonės, sukurtos remiantis pažintais gamtos dėsniais, daugybę kartų sustiprino žmogaus rankas, davė jam geresnes akis ir ausis, eiklesnes kojas ir aštresnį intelektą ir dabar žmogus yra daug daugiau nepriklausomas nuo gamtos negu anks- čiau. Gamtos pažinimas yra svarbi jo laisvėjimo sąlyga.

Tačiau kai pradedama kalbėti apie žmogaus laisvės ir visuomenės dėsnių santykį, pasirodo, kad problema yra sudėtingesnė. Išsiskiria dvi priešingos viena kitai pozicijos. Pirmosios šalininkai socialinį procesą traktuoja kaip individų laisvų sprendimų ir veiksmų rezulta- tą. Šiems sprendimams ir veiksmams socialiniai dėsniai (pavyzdžiui, pasiūlos-paklausos dėsnis, pagal kurį pasiūlai augant kainos laisvoje rinkoje krinta) daro įtakos, bet jų vienareikšmiai nedeterminuoja. Nėra jokio Istorijos Dėsnio, kuris lemtų jos vyksmą.

Antrosios pozicijos šalininkai, remdamiesi griežto determinizmo principu, mano, kad individas, nori jis to ar ne, turi paklusti Istori- jai. Laisvę būtų galima apibrėžti kaip galimybę pasirinkti, remiantis savo interesais, polinkiais ir žiniomis. Tačiau griežto determinizmo šalininkų nuomone, tokia laisvė tėra iliuzija. Tikroji laisvė, pasak jų, j- tai įsisąmoninta būtinybė.

Šią tezę, kartojamą iki šiol, aiškiai suformulavo XVII a. Nyder- landų filosofas Benedictus Spinoza (Spinoza, 1632—1677). Sutapatinęs Dievą su Gamta, o Gamtą su Mechanizmu, Spinoza priėjo išvadą, kad Gamtoje viskas yra būtina. Kadangi žmogus, Spinozos požiūriu, tėra Gamtos dalis, tai būtini ir visi žmogaus poelgiai. Jis neturi ga- limybės nuspręsti vienaip ar kitaip dėl tos paprastos priežasties, kad pasaulio reiškinių tvarka yra būtina. Jokios vadinamosios laisvos va- lios individas, pasak Spinozos, neturi. Laisvas jis pasidaro ne tada, kai bando beprasmiškai maištauti prieš pasaulio tvarką, o kai tai tvarkai, suvokęs jos būtinybę, paklūsta.

Tokios laisvės sampratos šalininkų nestigo ne tik mechanistinio požiūrio i pasaulį vyravimo metu, bet ir vėliau, kai niekas jau ne- tapatino pasaulio su mechanine sistema. Mat XIX a. mechaninis bū- tinumas buvo paprasčiausiai pakeistas istoriniu būtinumu. Istoriją tuo metu kai kurie mąstytojai ima suvokti kaip grynai objektyvų, nuo žmonių valios nepriklausomą procesą, kurio krypties pakeisti ne- įmanoma. Ji be gailesčio atmeta tai, kas neišlaikė laiko patikrinimo, kas sena ir atgyvenę, taigi reakcinga, ir iškelia viską, kas nauja ir turi ateitį, taigi pažangu. Svarbų vaidmenį plėtojant XIX a. pra- džioje tokią istorijos sampratą suvaidino Georgas Hėgelis.

Šiuo požiūriu, individas bejėgis pakeisti istorijos eigą. Tiesa, jis gali jai kliudyti, bet visos jo pastangos bus bevaisės. Tačiau tai ne- reiškia, kad laisvė Žmogui nepasiekiama. Perpratęs Istorijos būtinu- mą ir paskyręs visas savo jėgas jos didingų tikslų įgyvendinimui, jis pasidaro laisvas, o jo gyvenimas įgyja prasmę ir tikslą. Jis tampa ne tik laisvas, bet ir laimingas, nes nėra didesnės laimės kaip žengti pirmyn su Istorija.

Daugelis marksistų iš esmės pritarė tokiai istorijos sampratai. Jie rėmėsi jau minėta ekonominio determinizmo teorija, pagal kurią ga- mybinių jėgų, visų pirma technikos ir technologijos, tobulėjimas tie- siogiai lemia socialinio gyvenimo formas ir visą visuomenės raidą. Si samprata nepripažįsta jokių istorinių alternatyvų, kurias pasirinkusi visuomenė galėtų plėtotis viena ar kita kryptimi. Istorija, šiuo po- žiūriu, yra vienos linijos procesas; visos socialinės permainos yra bū- tinos.

Toks požiūris, matyt, klaidingas. Tiek Spinoza, remdamasis kau- zalizmu, tiek Hėgelis, remdamasis finalizmu, žmogaus vaidmenį isto- rijoje traktuoja iš esmės fatalistiškai (lot. fatum - likimas, lemtis, būtinybė), t. y. kaip iš anksto nulemtą, nepriklausomą nuo jo va- lios, sprendimų ir veiksmų. Bet juk lygiai taip pat, kaip gamtos dėsnių egzistavimas nepaverčia žmogaus gamtos vergu, taip ir socia- linių dėsnių (kokie jie bebūtų) egzistavimas nepaverčia žmogaus be- 74

jėge ir bereikšme būtybe. Kaip gamtos dėsniai išreiškia pasikartojan- čius gamtos reiškinių ryšius, taip ir socialiniai dėsniai irgi fiksuoja pasikartojančius socialinių reiškinių ryšius. Dėl to, kad tiek gamtos, tiek socialinių reiškinių ryšiai yra reguliarūs ir nuo žmogaus valios nepriklauso, egzistuoja objektyvios žmogaus veiklos sąlygos ar aplin- kybės. Jei žmogus tas sąlygas ar aplinkybes ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi. Bet kuo geriau jis tas sąlygas pažįsta ir panaudoja, tuo jo veiklos efektyvumas auga. Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę, yra žmogus, o ne mistinė pasaulio dvasia. Žmogus kuria naują, našesnę techniką, kuri, revoliucionizuo- dama gamybos procesą, daro tam tikrą poveikį visuomenės struktū- rai, socialiniams santykiams. Keldamas visuomenei reikšmingas idė- jas, pavyzdžiui, laisvės, lygybės prieš įstatymus, savivaldos ir demo- kratijos, jis daro poveikį visuomenės politinei organizacijai, teisi- niams institutams. Žinoma, tas jo idėjas veikia ankstesnės, kitose is- torinėse epochose keltos idėjos, o jų įgyvendinimo galimybes — nuo gamybos budo priklausanti socialinė struktūra, nuosavybės santykiai, darantys įtaką įvairių socialinių grupių interesams. Bet esamos eko- nominės ir socialinės sąlygos nelemia keliamų ir pripažinimą įgyjan- čių socialinių idėjų turinio. Visuomenė nuolat susiduria su alternaty- viomis jos plėtotės programomis bei skirtingais socialiniais projektais ir konkretaus jos raidos kelio pasirinkimas priklauso ne tik nuo daugybės ekonominių, politinių ir kultūrinių veiksnių, bet ir nuo konkrečių istorinių veikėjų intelekto, energijos ir ryžto. Kai mes žiū- rime į istoriją retrospektyviai (lot. retrospicio — žiūriu atgal), ap- žvelgdami jos eigą iki šios dienos, matome ją kaip upę, tekančią viena apibrėžta vaga, ir tai skatina manyti, kad egzistuoja vieninte- lė jos raidos kryptis, vienintelė istorinio vyksmo linija. Nerealizuotų istorijos alternatyvų, žvelgdami į praeitį, paprastai nematome. Visa, kas joje bent kiek reikšmingesnio įvyko, pradeda atrodyti būtina. Tačiau užtenka pamąstyti, kiek įvairių ateities galimybių slypi da- bartyje, ir suvoksime, kad tai, kuri iš jų bus realizuota, priklauso nuo mūsų visų siekių ir pastangų, nuo įvairių socialinių ir politinių jėgų veiksmų, kuriems didelės įtakos turi tų jėgų lyderiai. Tą suvo- kus, istorijos vienos linijos, besąlygiško būtinumo koncepcija praran- da savo įtikinamumą. Kaip gamtos dėsniai nelemia, kokias mašinas ir prietaisus sukursime ir kokiems tikslams taikysime, taip ir vien socialiniai dėsniai nenulemia, kokias socialines ^įstaigas ar organizaci- jas įkursime ir kokias funkcijas jos vykdys. Žinoma, tos įstaigos ir organizacijos, sukurtos visuomenės reikalams tvarkyti, gali siekti iš- trūkti iš visuomenės kontrolės ir paversti individą nieko nereiškian- čiu valstybės masinos sraigteliu. Bet kad ir kaip išradingai ar negai- lestingai valstybė slopintų individą, istorija rodo, kad laikui bėgant net ir „tobuliausios" valstybinės mašinos praranda galimybę visiškai kontroliuoti žmogų.