Visos metafizikos beprasmybė

Visi mūsų nagrinėti metafizinių teiginių pavyzdžiai paimti tik iš vieno veikalo. Bet panašūs rezultatai gaunami analizuojant ir kitas metafizines sistemas; neretai juos galima formuluoti netgi tais pa- čiais žodžiais. Mūsų išvadą patvirtina tai, kad minėtame veikale ci- tuojamas H ė g e l i o teiginys („Gryna būtis ir grynas niekas yra tas pat") ir jam veikale autorius pritaria. Loginiu požiūriu, tiek mūsų" nagrinėta šiuolaikinė metafizika, tiek H ė g e l i o metafi- zika pasižymi tais pačiais bruožais. Tą patį galima pasakyti ir apie likusias metafizines sistemas, nors jų formuluočių pobūdis, o kartu ir loginių klaidų pobūdis daugiau ar mažiau skinasi nuo aptartų pavyzdžių pobūdžio.

Pateikti daugiau įvairių sistemų metafizinių teiginių analizės pa- vyzdžių nėra reikalo. Nurodysime tik būdingus dažniau pasitaikančių klaidų bruožus.

Tikriausiai daugiausia pseudoteiginiams būdingų loginių klaidų są- lygoja žodžio „būti" (sein) vartosenos mūsų kalboje (ir atitinkamų žodžių vartosenos likusiose ar bent jau daugumoje Europos kalbų) loginės ydos. Pirmoji yda — tai žodžio „būti" dviprasmiškas vartoji- mas; kartais jis vartojamas kaip jungtis prieš požymį („aš esu alka- nas"), o kartais žymi egzistenciją („aš esu"). Šią ydą pagilina ta aplinkybė, kad metafizikai paprastai nesuvokia šio dviprasmiškumo. 182

Antrąją ydą sąlygoja antrosios reikšmės, egzistencijos, veiksmažodinė forma. Veiksmažodinė forma simuliuoja predikatą (tarinį) ten, kur jo nėra. Jau seniai žinoma, kad egzistencija nėra predikatas (plg. k a n t i š k ą j į Dievo buvimo ontologinio įrodymo nuneigimą). Bet tik šiuolaikinė logika yra šiuo požiūriu visiškai nuosekli: egzis- tencijos ženklui ji suteikia tokią sintaksinę formą, kad jis galėtų bū- ti priskiriamas tik predikatui, bet negalėtų būti priskirtas kaip pre- dikatas daikto ženklui (plg. pavyzdžiui, III A teiginį anksčiau pa- teiktoje lentelėje). Daugumą metafizikų nuo senovės klaidino veiks- mažodinė ir kaitų predikatyvinė žodžio „būti" forma ir jie formula- vo pseudoteiginius, pavyzdžiui, „aš esu", „Dievas yra".

Šios ydos pavyzdys yra D e s c a r t e s ' o argumentas „cogito ergo

sum". Mes visiškai atsiribosime čia nuo turiningų abejonių, liečiančių prielaidą — ar tikrai teiginys „aš mąstau" yra turimos galvoje dalykų padėties išraiška, ar galbūt hipostezė — ir nagrinėsime abu teiginius tik formaliu loginiu požiū- riu. Nesunku įžvelgti juose dvi esmines klaidas. Pirmoji glūdi antrajame teigi- nyje „aš esu". Veiksmažodis „būti" reiškia čia, be abejo, „egzistavimą", nes jungtis negali būti vartojama be predikato: D e s c a r t e s ' o „aš esu" visada reiškia būtent tai. Tačiau tokiu atveju teiginys pažeidžia anksčiau minė- tas logines taisykles, pagal kurias egzistencija gali būti išsakoma tik ryšium su predikatu, o ne su vardu (daiktavardžiu, tikriniu vardų). Egzistencijos teiginys turi ne formą „a egzistuoja" (šią formą turi mūsų nagrinėjamas teiginys: „aš esu", t. y. „aš egzistuoju"), o formą „egzistuoja kažkas, turintis tam tikrą po- būdi (es existiert etwas von der und der Art)". Antroji yda glūdi perėjime nuo „aš mąstau" prie „aš egzistuoju". Išvedant iš teiginio nP(a)" („a turi sa- vybę P") egzistencijos teiginį, jis gali konstatuoti egzistavimą tik ryšium su predikatu P, o ne prielaidos subjektu a. Iš teiginio „aš esu europietis" plaukia ne „aš egzistuoju", o „egzistuoja europietis". Iš „aš mąstau" plaukia ne „aš esu", o „egzistuoja kažkas mąstantis" (es gibt etwas Denkendes).

Ta aplinkybė, kad mūsų kalbos išreiškia egzistavimą veiksmažo- džiu („būti" arba „egzistuoti"), dar nėra pati savaime loginė yda, o tik netikslingas, pavojingas dalykas. Veiksmažodinė forma lengvai gimdo iliuziją, kad egzistavimas yra predikatas; remiantis ja, konst- ruojamos logiškai iškreiptos ir todėl beprasmės išraiškos, kurias ką tik nagrinėjome. Tos pačios kilmės yra ir tokios formos, kaip „esy- bė" (das Seiende), „nesybė" (des Nicht-Seiende), kurios nuo seno vaidina metafizikoje didelį vaidmenį. Logiškai tobuloje kalboje tokių formų išvis neįmanoma sudaryti. Lotynų ir vokiečių kalbose, galbūt pasidavus graikiškojo pirmvaizdžio vyliui, formos „ens", „seiend" bu- vo imtos vartoti, matyt, vien metafizinės vartosenos tikslu; taip kal- ba buvo loginiu požiūriu pabloginta, manant, kad pašalinamas jos trūkumas.

Kitas labai dažnas loginės sintaksės pažeidimas yra vadinamasis „sričių sumaišymas". Anksčiau minėtą klaidą sąlygojo ženklų, netu- rinčių predikatų reikšmės, vartojimas vietoj predikatų. O pastaruoju atveju predikatas vartojamas kaip predikatas, bet kitos „srities" pre- dikatas; pažeidžiama vadinamosios tipų teorijos taisyklė. Specialiai sukonstruotas tokio sumaišymo pavyzdys yra mūsų anksčiau nagrinė- tas teiginys „Cezaris yra pirminis skaičius". Asmenvardžiai ir skait- vardžiai priklauso skirtingoms loginėms sritims ar sferoms, todėl as- 183

menų predikatai (pavyzdžiui, „karvedys") ir skaičių predikatai („pir- minis skaičius") priskirtini taip pat skirtingoms sritims. Skirtingai nei anksčiau aptarto veiksmažodžio „būti" atveju, sričių sumaišymo klaidos šaltinis yra ne metafizika — ji labai dažnai pasitaiko jau kasdienėje kalboje. Bet joje ši klaida retai gimdo beprasmybes; kas- dienėje kalboje žodžių daugiareikšmiškumą sričių atžvilgiu nesunku įveikti.

Pavyzdys 1. „Šis stalas didesnis už aną. 2. „Šio stalo dydis didesnis negu ano stalo dydis". Čia žodis „didesnis" teiginyje (1) vartojamas pažymėti santy- kiui tarp daiktų, o (2) — santykiui tarp skaičių, taigi jis apima dvi sintaksines kategorijas. Šis defektas neesminis, jį galima būtų pašalinti ėmus vartoti, pa- vyzdžiui, žodžius „didesnis1" ir ,,didesnis2"; „didesnis," būtų apibrėžtas per „didesnis2", nustačius, kad teiginio forma (l) lygiareikšme formai (2) (ir kele- tui kitų panašių formų).

Kadangi sričių sumaišymas kasdienėje kalboje nepridaro bėdų, į jį išvis nekreipiama dėmesio. Bet tai, kas įprastinei vartosenai natūra- lu, metafizikoje sukelia apgailėtinus padarinius. Metafizikoje kasdie- nės kalbos įpročiai sąlygoja tokį sričių sumaišymą, kurio, skirtingai nei kasdienei kalbai būdingo sričių sumaišymo, neįmanoma panaikin- ti, suteikus teiginiams logiškai tikslią formą. Kalbamos rūšies pseu- doteiginius ypač dažnai vartoja, pavyzdžiui, H ė g e l i s ir H e i d e g g e r i s , kuris kartu s u daugeliu h ė g e l i š - k o s kalbos formos ypatybių perima ir daugelį jos loginių ydų. (Pavyzdžiui, predikatai, kurie priskirtini tam tikros rūšies daiktams, priskiriami vietoj to tų daiktų predikatams arba „būčiai" (Sein), ar- ba „čia-būčiai" (Dasein), arba santykiui tarp jų.)

Nustačius, kad daugelis metafizinių teiginių yra beprasmiai, kyla klausimas, ar metafizikoje esama prasmingų teiginių, liekančių joje po beprasmių teiginių išnaikinimo?

Mūsų ligšiolinė analizė gali sukelti įspūdį, kad metafizikoje slypi daug pavojų nugrimzti į beprasmybės liūną, taigi, norint užsiiminėti metafizika, jų reikia atidžiai vengti. Bet iš tikro reikalas tas, kad jokių prasmingų metafizinių teiginių išvis neįmanoma suformuluoti. Taip yra todėl, kad metafizika kelia sau tikslą rasti ir išreikšti ži- nias, neprieinamas empiriniam mokslui.

Anksčiau mes įsitikinome, kad teiginio prasmė slypi jo verifikavi- mo metode. Teiginiu išsakome tik tai, kas gali būti verifikuota. To- dėl jei teiginys išvis ką nors sako, jis išreiškia vien empirinius fak- tus. Tai, kas iš principo yra anapus patyrimo, negali būti nei pasa- kyta, nei pamąstyta, nei paklausta.

Yra tokios (prasmingų) teiginių rūšys. Pirma, yra teiginių, teisin- gų vien dėl savo formos ( V i t t g e n s t e i n a s vadina juos tautologijomis; jie apytikriai atitinka K a n t o „analitinius spren- dinius"); jie nieko nesako apie tikrove. Šiai rūšiai priklauso matema- tikos ir logikos formulės; jos pačios nieko neteigia apie tikrovę ir reikalingos tik teiginių apie tikrovę transformacijai. Antra, yra logi- kos ir matematikos teiginių neiginiai („kontiadikcijos"); jie yra besą- lygiškai, t. y. dėl savo formos, klaidingi. Visų kitų teiginių teisingu-

mą ar klaidingumą lemia protokoliniai teiginiai, taigi visi kiti teigi- niai yra (teisingi ar klaidingi) patyrimo teiginiai, priklausantys em- pirinio mokslo sričiai. Sudarius teiginį, nepriklausantį vienai iš šių rūšių, jis neišvengiamai bus beprasmis. Kadangi metafizika neformu- luoja analitinių teiginių ir atsiriboja nuo empirinių mokslų srities, ji priversta arba vartoti žodžius be jokių kriterijų, taigi bereikšmius, arba taip jungti reikšmingus žodžius, kad nesusidarytų nei analitinis (ar kontradikciškas), nei empirinis teiginys. Abiem atvejais neišven- giamai sukuriami pseudoteiginiai.

Loginė analizė skelbia beprasmiškumo nuosprendį kiekvienam ta- riamajam pažinimui, kuris nori siekti virš ar anapus patyrimo. Šis nuosprendis visų pirma skelbiamas kiekvienai spekuliatyviajai metafi- zikai, kiekvienam tariamajam pažinimui, kuris remiasi grynuoju mąs- tymu arba grynąja intuicija ir tikisi išsiversti be patyrimo pagalbos. Nuosprendis liečia taip pat ir tokią metafiziką, kuri, pradėjusi nuo patyrimo, ypatingais samprotavimais siekia pažinti tai, kas slypi už ar anapus patyrimo (taigi, pavyzdžiui, neovitalistinę tezę apie orga- niniuose reiškiniuose pasireiškiančią „entelechiją", kurios neįmanoma fiziškai aptikti; klausimą apie „priežastinio ryšio prigimtį", peržen- giantį įvykių sekos laike dėsnių nustatymo problematikos ribas; sam- protavimus apie „daiktus pačius savaime"). Nuosprendis skelbiamas ir visai vertybių ir normatyvinei filosofijai, kiekvienai etikai ir este- tikai kaip normatyvinei disciplinai. Juk vertybės ar normos objekty- vus reikšmingumas (Gultigkeit) negali būti (aksiologų požiūriu) em- piriškai verifikuotas arba išvestas iš empirinių teiginių; todėl jis išvis negali būti (prasmingu teiginiu) išreikštas. „Geram", „gražiam" bei kitiems normatyviniuose moksluose vartojamiems predikatams empiri- niai jų požymiai nurodomi arba nenurodomi. Pirmuoju atveju teigi- nys, apimantis tokį predikatą, tampa empiriniu sprendiniu apie fak- tus, o ne vertinimo sprendiniu; antruoju atveju jis virsta pseudotei- giniu; teiginio, kuris išreiškia vertinimo sprendinį, išvis neįmanoma sudaryti.

Beprasmybės nuosprendis liečia galiausiai ir tokias metafizikos kryptis, kurios nepagrįstai laikomos epistemologinėmis, būtent realiz- mą (tiek, kiek jis peržengia ribas empirinės konstatacijos, kad įvy- kiai pasižymi tam tikru reguliarumu, teikiančiu galimybę taikyti in- dukcinį metodą) ir jo priešininkus: subjektyvųjį idealizmą, solipsiz- mą, fenomenalizmą, pozityvizmą (anksčiau minėta prasme).

Bet kas gi tada apskritai lieka filosofijai, jei visi teiginiai, kurie ką nors išreiškia, yra empirinio pobūdžio ir priklauso mokslo apie tikrovę kompetencijai. Tai kas lieka, yra ne teiginiai, ne teorijos, ne sistemos, o vien tik metodas, konkrečiai, loginė analizė. Šio metodo taikymą negatyviais tikslais mes jau pademonstravome: jis padeda išnaikinti bereikšmius žodžius, beprasmius pseudoteiginius. Taikomas pozityviais tikslais, jis padeda skaidrinti prasmingas sąvokas ir teigi- nius, logiškai pagrįsti mokslą apie tikrovę ir matematiką. Negatyvus metodo taikymas esamoje istorinėje situacijoje yra būtinas ir svar- bus. Vis dėlto vaisingesnis, taip pat ir dabartinei praktikai, yra po-

zityvus taikymas. Tačiau nuodugniau jį gvildenti mes galimybių ne- turime. Nurodytas loginės analizės uždavinys — mokslo pagrindų ty- rimas — sudaro tai, ką mes vadiname „moksline filosofija", priešin- dami ją metafizikai; šį uždavinį nori spręsti dauguma mūsų žurnalo autorių.

Į klausimą apie loginės analizės rezultatų loginį pobūdį (pavyz- džiui, šio ir kitų panašių straipsnių teiginių), galima atsakyti maž- daug taip: iš dalies jie yra analitiniai, iš dalies — empiriniai teigi- niai. Tokie teiginiai apie teiginius ir jų sudėtines dalis priklauso iš dalies grynajai metalogikai (pavyzdžiui, „seka, kurią sudaro egzisten- cijos ženklas ir daikto vardas, nėra teiginys"), iš dalies — deskripci- nei metalogikai (pavyzdžiui, „žodžių seka tokioje tokios knygos vie- toje yra beprasmė"). Metalogika bus aptarta kitoje vietoje; bus pa- rodyta, kad metalogika, nagrinėjanti tam tikros kalbos teiginius, gali pati būti suformuluota ta kalba.