Metafiziniai pseudoteiginia

Dabar pateiksime keletą metafizinių pseudoteiginių pavyzdžių, iš kurių ypač aiškiai matyti, kad jie pažeidžia loginę sintaksę, nepa- žeisdami istorinės gramatinės sintaksės. Mes parinksime keletą saki- nių iš metafizinės doktrinos, labiausiai įtakingos šiuo metu Vokieti- joje1.

„Reikia ištirti tik tai, kas yra (Seiende) ir daugiau — nieko; tik būtį ir be to — nieko; vienintelę būtį, o už jos — nieko. Kaip yra su šiuo nieku? — — Ar niekas yra tik todėl, kad yra ne, t. y. nei- gimas? Ar priešingai? Neigimas ir ne yra tik todėl, kad yra nie- kas? — — Mes teigiame: niekas yra pirmesnis negu ne ir neigimas. — — Kur mes ieškome nieko? Kaip mes randame nieką. — — Mes žinome nieką. — — Baimė atskleidžia nieką. — — Ko ir kodėl mes bijomės, buvo, „tiesą sakant", niekas. Tikrai: pats niekas — kaip toks — buvo čia. — — Kaip yra su nieku? — — Niekas pats nieks- ta (nichtet)"

Siekdami parodyti, kad galimybę suformuluoti pseudoteiginius są- lygoja kalbos loginis defektas, sudarysime žemiau pateikiamą sche- mą. Pirmosios grafos teiginiams tiek gramatiniu, tiek loginiu požiū- riu nieko negalima prikišti, taigi jie yra prasmingi. Antrosios grafos teiginiai (išskyrus B 3) gramatiniu požiūriu visiškai analogiški pir- mosios grafos teiginiams. Teiginio forma II A (tiek klausimas, tiek atsakymas) neatitinka, tiesa, sąlygos, kurią turi patenkinti logiškai nepriekaištinga kalba. Tačiau ši forma vis dėlto yra prasminga, nes ją galima išversti j kalbą be trūkumų; tai rodo teiginys III A, tu- rintis tą pačią prasmę kaip ir II A. Teiginio formos II A netikslin- gumą rodo tai, kad gramatiškai taisyklingomis operacijomis iš jos galima gauti beprasmę teiginio formą II B, kuri paimta iš pateiktos citatos. Neturinčioje trūkumų III grafos kalboje šių formų išvis ne- įmanoma sudaryti. Nepaisant to, jų beprasmiškumo negalima iškart pastebėti, nes klaidina jų panašumas į prasmingus teiginius I B. Taigi čia nustatytą mūsų kalbos ydą sudaro tai, kad ji, priešingai logiškai taisyklingai kalbai, sulygina prasmingų ir beprasmių žodžių sekų gramatinę formą. Kiekvienam teiginiui logistikoje priskiriama

tam tikra formulė. Tokios formulės leidžia visiškai aiškiai {žvelgti netikslingą analogiją tarp I A ir II A ir jos sąlygotą beprasmių konstrukcijų II B atsiradimą.

I. Prasmingi įprastinės II.. Beprasmybių atsiradi- III. Neturinti loginių kalbos teiginiai mas įprastinėje kalboje trūkumų kalba

iš prasmingų teiginių

A. Kas yra lauke A. Kas yra lauke? A. Nėra (neegzis- (Wes ist draussen)? dr(?) tuoja, neturime) ko

dr(?) nors, kas yra lauke. Lauke lyja Lauke nėra nieko ~(3x)-dr(x) (Draussen ist Regen). (Draussen ist Nichts).

dr(Re) dr(Ni)

B. Kaip yra su šiuo B. Kaip yra su šiuo B. Visų šių formų išvis lietumi? (t. y. ką nieku? neįmanoma

lietus daro? arba: ?(Ni) sudaryti ką dar galima

pasakyti apie šį lietų?) ?(Re)

1, Mes žinome 1. „Mes ieškome nieko", j (kennen) lietų. 2. „Mes randame nieką", r k(Ni)

k(Re) 3. „Mes žinome nieką". J 2. Lietus lyja (regnet) 2. „Niekas nieksta"

rc(Re) (nichtet). ni(Ni) 3. „Yra tik niekas, nes..."

ex(Ni)

Geriau panagrinėjus pseudoteiginius II B, išryškėja tam tikri jų skirtumai. Teiginys (1) sudarytas klaidingai manant, kad žodis „nie- kas" vartojamas kaip daikto vardas, kadangi įprastinėje kalboje for- muluojant negatyvų egzistavimo teiginį (žr. II A), šis žodis vartoja- mas būtent taip. Logiškai taisyklingoje kalboje tam tikslui naudoja- mas ne atskiras vardas, o tam tikra teiginio loginė forma (žr. III A). Teiginyje II B 2 susiduriame su dar viena naujove, būtent, bereikšmiu žodžiu „nieksta"; taigi pseudoteiginys yra beprasmis dėl dviejų priežasčių. Anksčiau aiškinome, kad bereikšmiai metafiziniai žodžiai paprastai atsiranda iš reikšmingų žodžių, šiems graradus sa- vo reikšmę dėl metaforiškos jų vartosenos metafizikoje. Čia, priešin- gai, turime retą atvejį, kai įtraukiamas naujas žodis, kuris iš pat pradžių neturi reikšmės. Teiginį II B 3 reikia atmesti taip pat dėl dviejų priežasčių. Kaip ir ankstesniame teiginyje, jame žodis „nie- kas" klaidingai vartojamas kaip- daikto vardas. Be to, jame slypi prieštaravimas. Netgi tarus, kad žodį „niekas" galima būtų įtraukti kaip daikto vardą ar apibūdinimą, šio daikto apibrėžime būtų nei- giamas jo egzistavimas. Tuo tarpu (3) teiginyje šis daiktas laikomas egzistuojančiu. Taigi jei jau anksčiau šis teiginys nebūtų beprasmiš- kas (sinnlos), jis taptų vidujai prieštaringas, vadinasi, absurdiškas (unsinnig).

Matydami dideles logikos klaidas, daromas formuluojant teiginius II B, galėtume spėti, kad cituotame veikale žodis „niekas" turi, ko gero, turėti visiškai kitą reikšmę nei paprastai. Šis spėjimas sustiprė- ja skaitant, kad baimė atskleidžia nieką, kad baimėje slypi pats nie- kas kaip toks. Susidaro įspūdis, kad žodis „niekas" turi žymėti tam tikrą jausmo sukeltą būklę, turinčią galbūt religinį pobūdį, arba kažką, kas sudaro tokio jausmo pagrindą. Jeigu iš tikro būtų taip, tai teiginiuose II B nebūtų logikos klaidų. Bet pateiktos citatos pra- džia rodo, kad ši interpretacija yra negalima. Iš „tik" ir „daugiau nieko" sugretinimo aiškiai matyti, kad žodis „niekas" čia turi įpras- tinę reikšmę loginės dalelės, naudojamos reiškiant paneigtą egzistavi- mo teiginį. Taip įtraukus žodį „niekas", tuoj pat formuluojamas pagrindinis veikalo klausimas: „Kaip yra su šiuo nieku?"

Mūsų abejonės, ar mes kartais neinterpretavome žodžio klaidin- gai, bus visiškai išblaškytos, suvokus, kad veikalo autorius puikiai supranta, jog jo klausimai ir teiginiai prieštarauja logikai. „Klausi- mas ir atsakymas, liečiantys nieką, yra vienodai vidujai absurdiški (widersinnig). — — Paprastai pateikiamos pagrindinės mąstymo tai- syklės, prieštaravimo dėsnis, visa „logika" pašalina šį klausimą". Tuo blogiau logikai! Mes turime nuversti jos valdžią: „Taip įveikus proto galią klausimų apie nieką ir būtį srityje, nulemiamas „logi- kos" valdžios filosofijoje likimas. Pati „logikos" idėja išnyksta pir- mesnio klausinėjimo maišaty (Wirbel)". Bet ar blaivų mokslą paten- kina alogiško klausinėjimo maišatis? Ir į šį klausimą duotas atsaky- mas: „Menamas mokslo blaivumas ir pranašumas ims kelti juoką, jei jis rimtai netraktuos nieko". Taip mes randame gerą savo tezės patvirtinimą; pats metafizikas čia konstatuoja, kad jo klausimai ir atsakymai nesuderinami su logika ir moksline mąstysena.

Dabar išryškėja skirtumas tarp mūsų tezės ir ankstesnių antime- tafizikų pozicijos. Mums metafizika nėra „tušti svaičiojimai" ar „pa- sakos". Pasakų teiginiai prieštarauja ne logikai, o vien tik patyri- mui; jie perdėm prasmingi, nors ir klaidingi. Metafizika nėra joks „prietaras"; galima tikėti teisingais ir galima tikėti klaidingais teigi- niais, bet ne beprasmiškomis žodžių sekomis. Metafiziniai teiginiai negali būti traktuojami ir kaip „darbo hipotezės", nes hipotezei la- bai svarbus santykis su išvedamais iš jos (teisingais arba klaidin- gais) empiriniais teiginiais, o šio santykio pseudoteiginių atveju kaip tik ir stokojama.

Siekiant gelbėti metafiziką, kartais prieštaraujama, remiantis nuo- roda į vadinamąjį žmogiškojo pažinimo galimybių ribotumą: esą žmogus ar kitokia baigtinė būtybė negali verifikuoti metafizinių tei- ginių, bet jie galėtų būti laikomi spėjimais apie atsakymus, kuriuos į mūsų klausimus pateiktų būtybė, pasižyminti didesnėmis ar išvis beribėmis pažinimo galimybėmis; kaip spėjimai jie vis dėlto būtų vi- dujai prasmingi. Apie šią prieštarą reikia pasakyti štai ką. Jeigu žo- džio reikšmės neįmanoma nurodyti arba žodžių seka pažeidžia sin- taksės taisykles, tai klausimo paprasčiausiai nėra. (Pagalvokime apie pseudoklausimus: „Ar šis stalas yra babus?", „Ar skaičius septyni 181

yra šventas?", „Kokie skaičiai tamsesni — lyginiai ar nelyginiai?") Ten, kur nėra klausimo, net visažinanti būtybe negali atsakyti. Prieštarautojas galbūt mums dabar pasakys: kaip regintis gali per- teikti naujas žinias neregiui, taip galbūt aukštesnė būtybė galėtų perteikti mums metafizines žinias, pavyzdžiui, ar regimas pasaulis yra dvasios apraiška. Todėl mes turime apsvarstyti, ką reiškia „nau- jos žinios". Žinoma, galime įsivaizduoti, kad susidursime su būtybė- mis, kurios pateiks mums naujų žinių. Jeigu tokios būtybės įrodytų mums F e r m a teoremą arba išrastų naują fizikinį prietaisą, arba nustatytų nežinomą iki šiol gamtos dėsnį, tai jų dėka mūsų ži- nojimas būtų praturtintas. Juk tokius dalykus mes galime patikrinti, lygiai kaip aklas gali suprasti ir patikrinti visą fiziką (taigi visus reginčioje teiginius). Bet jeigu spėjama būtybė pareikštų mums ką nors, ko mes negalėtume verifikuoti, tai mes jos ir nesuprastume; mums tai būtų ne pranešimas, o tuščia, beprasmė kalba, nors gal- būt ji ir keltų mūsų galvoje tam tikras asociacijas. Kita būtybė ne- priklausomai nuo to, ar ji žino daugiau, mažiau ar viską, gali iš- plėsti mūsų žinias tik kiekybiškai; ji negali duoti mums iš principo naujo tipo žinių. Tai, kas mums nežinoma, gali su kito pagalba tapti geriau žinoma, bet tai, kas mums yra neįsivaizduojama, be- prasmiška, negali su kito pagalba tapti prasminga, kad ir kiek daug kitas žinotų. Todėl nei dievas, nei velnias negali mums talkinti me- tafizikoje.