Elementa Latina

(1)

Jonas D U M Č I U S Kazimieras K U Z A V I N I S Ričardas M I R O N A S

Ketvirtasis

pataisytas ir papildytas leidimas

M O K S L O IR E N C I K L O P E D I J Ų L E I D Y B O S CENTRAS Vilnius 2010

(2)

UDK 807.1(075.8) Du237

Vadovėlis apsvarstytas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos 2009 m. rugsėjo 27 d. posėdyje (prot. Nr. 48) ir rekomenduotas humanitarinių specialybių studentams

Spaudai parengė Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros dėstytoja Irena Štikonaitė

Turinys

Įvadas (§§ 1-5) 15

Lotynų kalba ir jos istorija. Lotynų-lietuvių kalbų žodynai (§1) 15 Lotynų kalbos vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje (§2) 19 Lotynų kalba ir Vakarų Europos kalbos (§3) 22

Lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai (§4) 24 Latinum vivum (§5) 26 I dalis G R A M A T I K A F O N E T I K A IR RAŠTAS (§§ 6-18) 27 Raidynas ( § 6 ) 27 Balsiai (§7) 28

Dvibalsiai ir balsiniai dviraidžiai (§8) 29 Priebalsiai ( § 9 ) 29

i ir j ; u ir v santykis (§10) 30

Žodžio skirstymas skiemenimis (§11) 31 Skiemens kiekybė (§12) 31

Kirčiavimo taisyklės (§13) 32

Kai kurie lotynų kalbos fonetikos raidos momentai 33 Kokybinis balsyno kitimas (§14) 33

Kiekybinis balsyno kitimas (§15) 34 Priebalsių asimiliacija (§16) 35 Priebalsių disimiliacija (§17) 35 Rotacizmas (§18) 35 R O M Ė N Ų EILĖDAROS PRINCIPAI (§19) 36 MORFOLOGIJA (§§ 20-122) 39 DAIKTAVARDIS (§§ 21-37) 39 Skaičiai (§22) 40 Giminės (§23) 40 Linksniuotės (§24) 41 Pirmoji linksniuotė (§25) 41 Antroji linksniuotė (§ 26) 42 Trečioji linksniuotė (§§ 27-33) 43

(3)

E L E M E N T Ą L A T ] N A

Priebalsinis linksniavimo tipas (§28) 44 Balsinis linksniavimo tipas (§ 29) 45 Mišrusis linksniavimo tipas (§30) 46

Trečiosios linksniuotės daiktavardžių linksniavimo ypatybės (§ 31) Trečiosios linksniuotės vienaskaitos vardininkas (§32) 47 Trečiosios linksniuotės daiktavardžių giminė (§33) 48 Ketvirtoji linksniuotė (§34) 50

Penktoji linksniuotė (§35) 51

Visų linksniuočių linksnių galūnės (§36) 51 Graikiškos linksnių formos lotynų linksniavimo sistemoje (§ 3 7 ) . . .

BŪDVARDIS (§§ 38-46) 53

Pirmosios-antrosios linksniuotės būdvardžiai (§38) 53 Trečiosios linksniuotės būdvardžiai (§39) 53 Būdvardžių laipsniavimas (§40) 55 Supletyvinių būdvardžių laipsniavimas (§41) 56 Kai kurių būdvardžių laipsniavimo ypatybės (§42) 56 Būdvardžiai su dviem aukščiausiojo laipsnio formomis (§ 4 3 ) . . . Būdvardžiai, neturintys nelyginamojo laipsnio (§ 44) 57 Būdvardžiai, neturintys aukščiausiojo laipsnio (§ 45) 58 Būdvardžių laipsniai, reiškiami žodžių samplaika (§ 46) 5

SKAITVARDIS (§§ 47-51) 58 Skaitvardžių skyriai (§47) 58

Kiekiniai, kelintiniai, dalybiniai skaitvardžiai (§ 48) 59 Daugybiniai skaitvardžiai (§ 49) 60

Skaitvardžių linksniavimas (§50) 61 Skaitvardžių vartojimas (§51) 62

ĮVARDIS (§§ 52-65) 62

Asmeniniai įvardžiai. Sangrąžinis įvardis (§53) Savybiniai įvardžiai (§ 54) 64

Parodomieji įvardžiai. Pažymimasis įvardis (§ 5 5 ) . . . . Įvardžių hic, Ule, iste, ipse linksniavimas (§56) 65 Įvardžių is, ea, id linksniavimas (§ 57) 65 Įvardžių idem, eadem, idem linksniavimas (§ 58) 66 Klausiamieji įvardžiai. Santykiniai įvardžiai (§ 5 9 ) . . . . Įvardžių qui, ąuae, ąuod ir ąuis, ąuid linksniavimas (§ 60) Uter, utra, utrum linksniavimas (§ 61) 67

Klausiamųjų bei santykinių įvardžių vartojimas (§62) 67 Neapibrėžiamieji įvardžiai (§63) 68 Įvardiniai būdvardžiai (§64) 70 Įvardžių koreliacija (§65) 71 V E I K S M A Ž O D I S (§§ 66-109) 71 Veiksmažodžių laikai (§67) 72 Veiksmažodžių asmenys (§68) 72

Pagrindinės veiksmažodžio formos (§69) 73 Infekto kamienas (§70) 74 Perfekto kamienas (§71) 74 Supyno kamienas (§72) 76 Verbum infinitum (§§ 73-75) 76 Dalyvis (§73) 76 Bendratis (§74) 77 Gerundijus (§75) 78 Verbum finitum (§§ 76-95) 79

Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba (§76) 79 Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba iš infekto kamieno (§77) Praesėns indicativi activi et passivi (§77) 80

Praesėns coniūnctivi activi et passivi (§78) 80 Imperfectum indicativi activi et passivi (§79) 81 Imperfectum coniūnctivi activi et passivi (§80) 81 Futūrum I activi et passivi (§81) 81

Imperatyvas (§§ 82-85) 82

Esamojo laiko veikiamosios rūšies (§ 82) 82 Esamojo laiko neveikiamosios rūšies (§83) 82 Būsimojo laiko veikiamosios rūšies (§84) 83 Būsimojo laiko neveikiamosios rūšies (§85) 83

Asmenuojamų veiksmažodžio formų daryba iš perfekto kamieno (§§ 86-90) Perfectum indicativi activi (§86) 83

Perfectum coniūnctivi activi (§87) 83 Plūsąuamperfectum indicativi activi (§88) 83 Plūsąuamperfectum coniūntivi activi (§89) 84 Futūrum II activi (§90) 84

(4)

6 E L E M E N T Ą L A T I N A

Priebalsinis linksniavimo tipas (§ 28) 44 Balsinis linksniavimo tipas (§ 29) 45 Mišrusis linksniavimo tipas (§ 30) 46

Trečiosios linksniuotės daiktavardžių linksniavimo ypatybės (§ 3 1 ) . . . Trečiosios linksniuotės vienaskaitos vardininkas ( § 3 2 ) 47 Trečiosios linksniuotės daiktavardžių giminė ( § 3 3 ) 48 Ketvirtoji linksniuotė ( § 3 4 ) 50

Penktoji linksniuotė ( § 3 5 ) 51

Visų linksniuočių linksnių galūnės ( § 3 6 ) 51 Graikiškos linksnių formos lotynų linksniavimo sistemoje ( § 3 7 )

B Ū D V A R D I S (§§ 38-46) 53

Pirmosios-antrosios linksniuotės būdvardžiai ( § 3 8 ) 53 Trečiosios linksniuotės būdvardžiai ( § 3 9 ) 53

Būdvardžių laipsniavimas (§40) 55

Supletyvinių būdvardžių laipsniavimas ( § 4 1 ) 56 Kai kurių būdvardžių laipsniavimo ypatybės (§ 42) 56 Būdvardžiai su dviem aukščiausiojo laipsnio f o r m o m i s ( § 4 3 )

Būdvardžiai, neturintys nelyginamojo laipsnio ( § 4 4 ) 57 Būdvardžiai, neturintys aukščiausiojo laipsnio (§ 45) 58 Būdvardžių laipsniai, reiškiami žodžių samplaika ( § 4 6 ) 58

S K A I T V A R D I S (§§ 47-51) 58

Skaitvardžių skyriai (§47) 58

Kiekiniai, kelintiniai, dalybiniai skaitvardžiai (§ 48) 59 Daugybiniai skaitvardžiai (§ 49) 60

Skaitvardžių linksniavimas (§50) 61 Skaitvardžių vartojimas (§51) 62

Į V A R D I S (§§ 52-65) 62

Asmeniniai įvardžiai. Sangrąžinis įvardis (§53) 63 Savybiniai įvardžiai (§54) 64

Parodomieji įvardžiai. Pažymimasis įvardis (§55)

fvardžių hic, Ule, iste, ipse linksniavimas ( § 5 6 ) 65 Įvardžių ;s, ea, id linksniavimas ( § 5 7 ) 65

Įvardžių idem, eadetn, idem linksniavimas ( § 5 8 ) 66

Klausiamieji įvardžiai. Santykiniai įvardžiai (§59)

Įvardžių qui, quae, ąuod ir ąuis, ąuid linksniavimas ( § 6 0 ) 67 Uter, utra, utrum linksniavimas ( § 6 1 ) 67

Klausiamųjų bei santykinių įvardžių vartojimas (§62) 67 Neapibrėžiamieji įvardžiai (§63) 68 Įvardiniai būdvardžiai (§64) 70 Įvardžių koreliacija (§65) 71 V E I K S M A Ž O D I S (§§ 66-109) 71 Veiksmažodžių laikai (§67) 72 Veiksmažodžių asmenys (§68) 72

Pagrindinės veiksmažodžio formos (§69) 73

Infekto kamienas (§ 70) 74 Perfekto kamienas ( § 7 1 ) 74 Supyno kamienas ( § 7 2 ) 76 Verbum infinltum (§§ 73-75) 76 Dalyvis ( § 7 3 ) 76 Bendratis ( § 7 4 ) 77 Gerundijus ( § 7 5 ) 78 Verbum flnitum (§§ 76-95) 79

Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba ( § 7 6 ) 79 Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba iš infekto kamieno (§ 7 7 ) . . . . Praesens indicativi activi et passivi ( § 7 7 ) 80

Praesens coniūnctivi activi et passivi ( § 7 8 ) 80 Imperfectum indicativi activi et passivi ( § 7 9 ) 81 Imperfectum coniūnctivi activi et passivi (§ 80) 81 Futūrum I activi et passivi ( § 8 1 ) 81

Imperatyvas (§§ 82-85) 82

Esamojo laiko veikiamosios rūšies (§ 82) 82 Esamojo laiko neveikiamosios rūšies (§ 83) 82 Būsimojo laiko veikiamosios rūšies ( § 8 4 ) 83 Būsimojo laiko neveikiamosios rūšies (§ 85) 83

Asmenuojamų veiksmažodžio formų daryba iš perfekto kamieno (§§ 86-90) Perfectum indicativi activi ( § 8 6 ) 83

Perfectum coniūnctivi activi ( § 8 7 ) 83 Plūsąuamperfectum indicativi activi ( § 8 8 ) 83 Plūsąuamperfectum coniūntivi activi ( § 8 9 ) 84 Futūrum II activi ( § 9 0 ) 84

(5)

8 E L E M E N T Ą L A T I N A

Sudėtinės samplaikinės darybos veiksmažodžių formos (§§ 91-95) 84

Perfectum indicativi passivi (§ 91) 84 Perfectum coniūnctivi passivi (§ 92) 84 Plūsąuamperfectum indicativi passivi (§ 93) 84 Plūsąuamperfectum coniūnctivi passivi ( § 9 4 ) 84 Futūrum U passivi ( § 9 5 ) 85

Veiksmažodis sum,fui, -, esse (§ 96) 85 Keturių asmenuočių lentelės ( § 9 7 ) 86 Mišrioji asmenuotė ( § 9 8 ) 90 Aprašomasis asmenavimas (§ 99) 91 Deponentiniai veiksmažodžiai (§ 100) 91 Pusiau deponentiniai veiksmažodžiai ( § 1 0 1 ) 93 Veiksmažodis possum, potui, -,posse (§ 102) 94 Veiksmažodis fero, tuli, latum,ferre (§ 103) 95 Veiksmažodis eo, ii, itum, ire (§ 104) 96 Veiksmažodis fio,factus sum,fieri (§ 105) 97 Veiksmažodžiai volo, nolo, malo (§ 106) 97 Veiksmažodis edo, ėdi, ėsum, esse (§ 107) 99 Veiksmažodis do, dedi, datum, dare (§ 108) 99 Trūkstamieji veiksmažodžiai (§ 109) 100

P R I E V E I K S M I S (§§ 110-115) 101 Būdvardiniai prieveiksmiai (§ u i ) 101

Prieveiksmiai iš sustabarėjusių linksnių (§ 112) 102 Skaitvardiniai prieveiksmiai (§ 113) 103 Įvardiniai prieveiksmiai (§ 114) 103 Prieveiksmių laipsniavimas (§ 115) 104 P R I E L I N K S N I S ( § § 1 1 6 - 1 1 9 ) 105 Prielinksniai su galininku (§ 116) 105 Prielinksniai su abliatyvu (§ 117) 107 Prielinksniai su dviem linksniais (§ 118) 108 Polinksniai su kilmininku ( § 1 1 9 ) 108 J U N G T U K A S (§ 120) 108 D A L E L Y T Ė (§121) 109 J A U S T U K A S (§ 122) 111 T u r i n y s 9 Ž O D Ž I Ų D A R Y B A (§§ 1 2 3 - 1 3 2 ) 113 Priešdėliniai vediniai (§ 124) 113 Priešdėlių apžvalga 114 Priesaginiai vediniai (§§ 125-132) 118 Pirmosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 125) 118 Antrosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 126) 119 Trečiosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 127) 120 Ketvirtosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 128) 120 Penktosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 129) 121 Pirmosios i r antrosios linksniuotės būdvardžiai ( § 1 3 0 ) 121 Trečiosios linksniuotės būdvardžiai (§131) 122

Veiksmažodžiai (§ 132) 122 S I N T A KS Ė ( § § 1 3 3 - 2 1 9 ) 124 S A K I N I O D A L Y S (§ 133-138) 124 Veiksnys (§ 133) 124 Tarinys (§ 134) 124 Pažyminys (§ 135) 125 Priedėlis (§ 136) 125 Papildinys (§ 137) 125 Aplinkybės (§ 138) 126 Ž O D Ž I Ų T V A R K A (§ 139) 126 S V A R B E S N Ė S L I N K S N I Ų R E I K Š M Ė S I R V A R T O J I M A S (§§ 140-180) 126 Vardininkas 126 Subjekto vardininkas (§140) 126 Predikatinis vardininkas (§ 141) 126 Dvejybinis vardininkas (§ 142) 127 Galininkas 127 Objekto galininkas (§ 143) 127 Predikatinis galininkas (§ 144) 129 Dvejybinis galininkas (§ 145) 129 Antrinės akuzatyvo reikšmės 129 Galininkas krypčiai reikšti (§ 146) 129 Galininkas sušukimui reikšti (§ 147) 129

(6)

E L E M E N T Ą L A T I N A

Kilmininkas (§ 148) 130 Subjekto kilmininkas (§ 149) 130 Objekto kilmininkas (§ 150) 130

Kilmininkas, nusakantis priklausymą (§ 151) 130 Kilmininkas, reiškiantis kokybę (§ 152) 131 Kilmininkas, reiškiantis kiekybę (§153) 131 Predikatinis kilmininkas (§ 154) 132

Veiksmažodžių valdomo kilmininko reikšmės (§ 1 5 5 ) . . . . Kilmininkas su interest (§ 156) 133 Naudininkas 133

Objekto naudininkas (§ 157) 133

Saudos (nenaudos) naudininkas (§ 158) 134 Tikslo naudininkas (§ 159) 134 Dvejybinis naudininkas (§ 160) 134 Savybinis naudininkas (§ 161) 134 Veikėjo naudininkas (§ 162) 135 Valios naudininkas (§ 163) 135 Abliatyvas (§§ 164-180) 135 Atskirties abliatyvas (§ 165) 135 Kilmės abliatyvas ( § 1 6 6 ) 136 Veikėjo abliatyvas (§ 167) 136 Palyginimo abliatyvas (§ 168) 136 Įnagio abliatyvas (§ 170) 136 Priežasties abliatyvas (§ 171) 137 Būdo abliatyvas ( § 1 7 2 ) 137 Atžvilgio abliatyvas (§ 173) 137 Kainos abliatyvas (§ 174) 137_ Matmens, mato abliatyvas (§ 175) 137 Kokybės abliatyvas (§ 176) 138 Vietos abliatyvas ( § 1 7 8 ) 138 Kelio abliatyvas ( § 1 7 9 ) 138 Laiko abliatyvas (§ 180) 139 Verbum infinitum (§§ 181-189) 139 Bendratis (§ 181) 139 Istorinė bendratis (§ 182) 139 Accūsativus c u m infinitivo (§ 183) 140 Nominativus c u m infinitivo (§ 184) 142 Siekinys (§ 185) 143 Dalyviai (§ 186) 143 Ablativus absolūtus (§ 187) 144 G e r u n d i v u m (§ 188) 144 G e r u n d i u m (§ 189) 144 Verbum fimtum (§ 190-199) 145 Veiksmažodžio rūšys (§ 190) 145 Tiesioginė nuosaka (§ 195) 146 Liepiamoji nuosaka (§ 197) 147 Konjunktyvas (§ 198) 147

K o n j u n k t y v o vartojimas pagrindiniuose sakiniuose (§ 199) 148 S U D Ė T I N I A I S A K I N I A I (§§ 200-217) 149

Konjunktyvo vartojimas šalutiniuose sakiniuose (§ 2 0 1 ) . . . Šalutiniai sakiniai, kuriuose būna visiškas

cdnsecūtio temporum (§§ 202-206) 151 Netiesioginio klausimo šalutiniai sakiniai (§ 203) 151 Papildinio šalutiniai sakiniai su j u n g t u k u ąuin (§ 204) 152 Priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai (§ 205) 152 Nuolaidos šalutiniai sakiniai (§ 206) 153

Šalutiniai sakiniai, kuriuose būna dalinis

cdnsecūtio temporum (§§ 207-210) 154 Tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai (§ 208) 154 Papildinio šalutiniai sakiniai su j u n g t u k u ut (§ 209) 154 Laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai su j u n g t u k u cum (§ 2 1 0 ) . . . Šalutiniai sakiniai, kuriuose nebūna

cdnsecūtio temporum (§§ 2 1 1 - 2 1 5 ) 156 Išeities šalutiniai sakiniai ( § 2 1 1 ) 156 Sąlygos šalutiniai sakiniai (§ 212) 157 Sąlygos šalutiniai sakiniai, reiškiantys pageidavimą ( § 2 1 3 )

Sąlygos sakiniai, reiškiantys palyginimą (§ 214) 158 Nuolaidos šalutiniai sakiniai, a r t i m i sąlygos sakiniams (§ 2 1 5 ) . . Konjunktyvas kitų n u o m o n e i reikšti (§ 216) 158 Attractio m o d i (§ 217) 158

. 155

157 . . . 158

(7)

E L E M E N T Ą L A T I N A S V A R B I A U S I O S K A L B O S F I G Ū R O S I R T R O P A I (§§ 220-221) Figūros (§ 220) 161 Tropai (§ 221) 164 Romėnų kalendorius 165 I I dalis C H R E S T O M A T I J A L Ė C T I O N E S ( I - X X X V ) 168

Lėctio prima (I) 168 Lėctio secunda (II) 169 Lėctio tertia (III) 170 Lėctio ąuarta (IV) 171 Lėctio ąuinta (V) 172 Lėctio sexta (VI) 173 Lėctio septima (vii) 174 Lėctio octava (viii) 175 Lėctio nona (IX) 177 Lėctio decima (x) 178 Lėctio undecima (XI) 179 Lėctio duodecima (XII) 180 Lėctio tertia decima (XIII) 182 Lėctio ąuarta decima (XIV) 183 Lėctio ąuinta decima (XV) 184 Lėctio sexta decima (XVI) 185 Lėctio septima decima (XVII) 186 Lėctio duodėvicėsima ( X V I I I ) 187

Lėctio ūndėvicėsima (XIX) 189 Lėctio vicėsima (XX) 190 Lėctio vicėsima prima (xxi) 191 Lėctio vicėsima altera ( X X I I ) 192

Lėctio vicėsima tertia ( X X I I I ) 193

Lėctio vicėsima ąuarta ( X X I V ) 194

Lėctio vicėsima ąuinta (XXV) 195 Lėctio vicėsima sexta ( X X V I ) 196

Lėctio vicėsima septima ( X X V I I ) 197

Lėctio duodėtricėsima (XXVIII) 198 Lėctio ūndėtricėsima (xxix) 199

T u r i n y s 13

Lėctio tricėsima (XXX) 200 Lėctio tricėsima prima ( X X X I ) 202

Lėctio tricėsima altera ( X X X I I ) 203

Lėctio tricėsima tertia (XXXIII) 204 Lėctio tricėsima ąuarta ( X X X I V ) 206

Lėctio tricėsima ąuinta ( X X X V ) 207 S K A I T I N I A I 208

Dė religione prisca R o m a n o r u m antiąuorum 208 I n Circo M a x i m 6 209

Dė lūdis Olympicis 209 Gaudeamus 210

L O T Y N Ų A U T O R I A I 211

Gaius Iūlius Caesar

C o m m e n t a r i i dė bello Gallico 2 1 1

Marcus Tullius Cicero

Oratio i n Catilinam p r i m a 221

Pūblius Ovidius Naso

Metamorphosės 225

Pūblius Vergilius Maro

Aenėis 231

Gaius Valerius Catullus

Carmina 235

Quintus Horatius Flaccus

Carmina 237

Marcus Valerius Martialis

Epigrammata 241

Phaedrus

Fabulae 242

A D D E N D A L I T U A N I C A 244

Pūblius Cornėlius Tacitus. „Germania"

Dė Aestiorum gentibus 244

Iordanės. „Dė Getarum sive Gothorum origine et rėbus gestis"

(8)

ir Šiaurės Afrikoje (dab. Alžyras, Marokas, Tunisas). Beveik per 500 metų, i k i Romos imperijos žlugimo (476 m.), ir germanai patiria nemažą lotynų kalbos įtaką. III—VI amžiai lotynų kalbos istorijoje vadinami vėlyvosios lotynų kalbos laikais. I V a. Elijus Donatas parašo garsiąją lotynų kalbos gramatiką Grama

tikos menas (Ars grammatica), turėjusią didžiulį poveikį vėlesnei gramatinės

minties raidai Europoje.

Romėnų imperijai užkariavus kitas tautas, lotynų liaudies kalboje atsira do šių kalbų elementų. Vakariniuose Romos imperijos pakraščiuose susida rė vadinamoji romaniškoji kalba (lingua Romaną). Žlugus Romos imperijai, romaniškoji kalba kiekviename krašte pradeda savaime plėtotis. Nuo V I I a. ima susidaryti naujos kalbos, vadinamos romanų kalbomis (italų, ispanų, por tugalų, prancūzų, rumunų, moldavų ir kt.). Paplitus lotynų kilmės kalboms (ispanų, portugalų, prancūzų) Amerikos žemyne, Pietų ir Vidurio Amerika imama vadinti Lotynų Amerika.

O literatūrinė lotynų kalba gyvuoja ir toliau. Ja tebekalba ne tik Italijoje, bet ir kai kuriuose kituose Europos kraštuose. Lotynų literatūrinė kalba tampa valstybės ir mokyklos kalba Frankų karalystėje, kuri susikūrė V a. pabaigoje ir prisijungė nemažą buvusios Vakarų Romos imperijos dalį. 843 m . Frankų i m perija skyla į tris savarankiškas valstybes - Italiją, Prancūziją ir Vokietiją, k u riose lotynų kalba vaidina tarptautinį vaidmenį. Tų kraštų literatūra kuriama taip pat daugiausia lotynų kalba. Nuo X I I I a. lotynų kalba pradėta plačiai var toti ir Lietuvos valdovų diplomatiniams susirašinėjimams su Vakarų Europa.

Renesanso laikais ( X I V - X V I a.) kilo didžiulis susidomėjimas antikine kultūra bei literatūra. Rašytojai humanistai, ėmę rašyti gražia literatūrine loty nų kalba, apvalė ją nuo viduramžių stilistikos ir sintaksės iškraipymų, grąžino ciceronišką stilių, toliau turtino gausų jos žodyną. Lotynų kalba humanistai pasisakydavo prieš katalikų bažnyčios įsigalėjimą, feodalų savivalę, kritikavo kitas būdingas ano meto ydas. Žymiausi iš tokių rašytojų buvo: anglas Tomas Moras (Thomas More, 1478-1535), olandas Erazmas Roterdamietis (Erasmus Roterodamus, 1469-1536), italas Tomazas Kampanela (Tommaso Campanel-la, 1568-1639). X V I a. Lietuvos humanistai, kaip savotišką filosofinę atramą Lietuvos savarankiškumui stiprinti, sukūrė teoriją apie lietuvių romėnišką kilmę. Jie siūlė lotynų kalbą padaryti oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikš tystės kalba. Lietuvos humanistas Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus) X V I a. parašė veikalą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (Dė moribus

Tar-tardrum, Lituanorum et Moschorum...), kurio santrauka buvo išspausdinta

1615 m. Bazelyje. Šiame kūrinyje pateikiami pirmieji lietuvių ir lotynų kalbų žodžių lyginimai (74 pavyzdžiai). Taigi lotynų kalba buvo pirmoji, su kuria

Į v a d a s 17

dar gerokai prieš lyginamojo istorinio kalbotyros metodo atsiradimą pradėta lyginti lietuvių kalba. X V - X V I a. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas

(Nico-laus Hussovianus), ilgą laiką gyvenęs Vilniuje, lotyniškais dvieiliais parašė poe

mą Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (Dė statūra, feritate

ac vėnatidne bisontis carmeri), pirmą grožinės literatūros kūrinį, apdainuojantį

Lietuvą. X V I a. Vilniaus poetas Jonas Radvanas (Ioannes Radvanus) sukūrė lotynų kalba poemą Radviliada (Radivilias), kurioje poetine forma pateikė Lietuvos istorijos apžvalgą nuo Gedimino i k i Radvilos Rudojo. Jis pirmasis iš poetų su dideliu įkvėpimu apdainavo Vilniaus miesto įkūrimo legendą. Popu liarus visoje ano meto Europoje poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus

(Ma-theus Casimirus Sarbievus, 1595-1640), gyveno Lietuvoje ir ją garsino savo lo

tyniškomis eilėmis - apdainavo Žemaičių krašto grožį, Lietuvos sostinę Vilnių ir jo apylinkes. Sarbievijus Romoje buvo vainikuotas laurų vainiku, jo lyrinių eilėraščių knyga (Lyricorum libri) pasirodė net 60 leidimų. Lotynų ir graikų kalbas puikiai mokėjo lietuvių raštijos pradininkai Abraomas Kulvietis, Sta nislovas Rapolionis ir Martynas Mažvydas. Kulvietis ir Rapolionis iš pradžių jas dėstė savo įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje mokykloje, vėliau - Karaliau čiaus universitete. Mažvydas yra ne tik pirmosios lietuviškos knygos autorius, bet ir žymus lotyniškosios epistoliarinės lietuvių literatūros atstovas. Danielius Kleinas lotyniškai parašė pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką (1653), kurioje lietuvių kalbos reiškiniai jau lyginami su prūsų ir latvių kalbų faktais. Lotynų ir graikų kalbas bei literatūrą buvo gerai išstudijavęs grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.

Senajame Vilniaus universitete antikinių kalbų studijos buvo labai aukšto lygio. Lotynų kalba buvo dėstomoji kalba, ja rašomos disertacijos, leidžiami įvairių sričių mokslo veikalai. Vilniaus universiteto rektorius Albertas Koja-lavičius lotynų kalba parašė plačią Lietuvos istoriją, iš Žemaitijos kilęs lietuvis Žygimantas Liauksminas (Sigismundus Lauxmin) garsėjo savo retorikos veika lu Iškalbos praktika, arba retorikos meno taisyklės (Praxis dratoria sive

praecep-ta artis rhėtoricae), kuris net 14 kartų išleispraecep-tas užsienyje. Lotynų kalba Liauks

minas parašė pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį Muzikos menas ir praktika

(Ars et prdxis mūsicae), trumpą graikų kalbos gramatiką Graikų kalbos taisyk lių sąvadas (Epitomė institūtionum linguae Graecae) ir kt. Lietuvis Kazimieras

Simonavičius lotyniškai išleido veikalą apie raketas ir jų technologiją. Šis dar bas buvo išverstas į daugelį Europos kalbų. Pilypas Ruigys (Philippus Ruhigius) 1708 m. lotyniškai parašė studiją Lietuvių kalbos meletema (Meletėma sistėns

linguam Litudnicam) apie lietuvių kalbą ir liaudies dainas. Jos rankraštis, išgu

(9)

iš varžytynių. Jį nupirko JAV gyvenantis dailininkas Kazys Varnelis ir kopijas 1976 m . atsiuntė kelioms Lietuvos bibliotekoms.

X I X a. pradžioje, profesoriaus Gotfrido Grodeko dėka, lotynų ir graikų kalbų tyrimu ir dėstymu Vilniaus universitetas nenusileido žymiausiems ano meto Vakarų Europos universitetams. Grodeko seminare dalyvavo Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas, Silvestras Valiūnas ir kiti kultūros veikėjai. Pažymėtina, kad Grodeko mokinys Daukantas parašė pirmąją lietuvišką lo tynų kalbos gramatiką (Prasma lotynų kalbos), išleistą Peterburge 1837 m., ir ja pradėjo gretinamųjų lietuvių gramatikų istoriją. Jis vertė lotynų autorius į lietuvių kalbą - išleido 95 Fedro pasakėčias ir Kornelijaus Nepoto Gyvatę di

džiųjų karvedžių senovės.

Šiame vadovėlyje pateikiami žodynėliai, kurių pakaks vadovėlio kursui, tačiau rimtam kalbos studijavimui reikalingi išsamesni žodynai.

Lotynų kalbos žodynai Lietuvoje leidžiami nuo seno. Seniausias žinomas yra Konstantino Sirvydo (1579?-1631) lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Šio žodyno pirmojo leidimo išliko vienintelis egzempliorius be pradžios ir pa baigos, todėl tiksli jo antraštė ir leidimo metai nežinomi. Mokslininkai spėja, kad jis galėjo vadintis Promptudrium dictionum Polonicarum, Latinarum et

Litudnicdrum {Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodas) ir išleistas apie

1620 m .

Gerai išliko K. Sirvydo žodyno trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, išėjęs jau po autoriaus mirties - 1642 m.: Dictionarium trium lingudrum, In

ūsum studiosae Iuventūtis, Auctore Constantino Szyrwid ė Societate Iėsū [...] (Trijų kalbų žodynas, Studijuojančio jaunimo labui parašytas Konstantino Sir vydo iš Jėzaus draugijos [...]).

Sirvydo žodynas buvo leidžiamas ir X V I I I amžiuje.

Lotynų-žemaičių žodynėlį Žodrodys 1838 metais parašė Simonas Dau kantas (1793-1864). Jis buvo išspausdintas kartu su lotynų kalbos skaitinių knyga Epitomė Historiae Sacrae (Šventosios istorijos santrauka, t. y. lotyniški skaitiniai apie Senojo Testamento istoriją). Žodynėlis buvo nedidelis, skirtas t i k šiai knygai skaityti, tačiau jis yra įdomus žemaičių tarmės paminklas.

Apie 1852 metus S. Daukantas rašė ir lietuvių-lotynų kalbų žodyną, ta čiau jis liko nebaigtas (tik iki G raidės) ir nebuvo išleistas.

Apie 1825-1830 metus Dionyzas Poška (1757-1830) rašė lietuvių-len-kų-lotynų kalbų žodyną Slownik języka Litewskiego, Polskiego i Lacinskiego, tačiau jis nebuvo išleistas.

1932 metais Vladas Kuliešis (1882-1947) parašė Praktiškų

lotyniškai-lie-tuviškę žodyną, kuris ir dabar puikiai tiktų lotynų kalbai mokytis.

Į v a d a s 19

Vertingą mokomąjį Lotyniškai lietuvišką žodyną parašė Kazimieras Jo kantas (1880-1942). Šis žodynas pasirodė toks tinkamas lotynų kalbai stu dijuoti, kad vėliau buvo išleistas antrasis fotografuotinis jo leidimas (Vilnius: Aidai, 1995).

Didžiausią i k i šiol turimą Lotynų-lietuvių kalbų žodyną (Dictionarium

Latino-Lituanicum) parašė Kazimieras Kuzavinis (1927-2006) (Vilnius:

Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996; antrasis leidimas: Mokslo ir enciklo pedijų leidybos institutas, 2007). K. Kuzavinio Lotynų-lietuvių kalbų žodynas šio vadovėlio leidimo metu yra išsamiausias lotynų kalbos žodynas, parašytas lietuvių kalba. 2009 m . pasirodė elektroninis šio žodyno variantas, kurį galima rasti internete adresu www.flf.vu.lt/zodynai.

§ 2

Lotyniį kalbos vieta indoeuropiečių

kalbų šeimoje

Lotynų kalba yra indoeuropiečių (ide.) kalbų šeimos narė. Ši didžiulė kalbų šeima susideda iš 12 pagrindinių šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, hetitų, indų, iranėnų.baltų, slavų, armėnų, albanų. Visos jos kilo iš vienos kalbos, vadinamos indoeuropiečių prokalbe. Šios kalbos buvo sinte tinės, vadinasi, gramatinius žodžių santykius sakinyje reikšdavo galūnėmis, priesagomis ir pan. Dauguma jų ilgainiui virto analitinėmis kalbomis, k u riose žodžių gramatiniai santykiai reiškiami pagalbiniais žodžiais (artikeliais, prielinksniais ir kt.) ir griežtai nustatyta žodžių tvarka sakinyje. Tokios yra šių dienų germanų, romanų ir kitos kalbos. Lotynų kalba, kaip ir lietuvių, yra sintetinė. Jų abiejų gramatinė sandara yra panaši. Lotynų ir lietuvių kalbose randama nemaža ne t i k giminiškų, t. y. paveldėtų iš ide. prokalbės, bet ir visai panašiai skambančių žodžių, pvz.: rota - ratas, senex - senis, v i r - vyras, an-guis - angis, l i n u m - linas, aro - ariu, iungo - jungiu, duo - du, trės - trys, septem septyni, gentes gentys, mėnsis mėnuo, dentės dantys, noctės -naktys, sėdi - sėdau ir 1.1. Kai kurie giminiški lotynų kalbos žodžiai skamba panašiai kaip lietuviški, bet jų reikšmė pasikeitusi, pvz.: lotynų sėmen reiškia sėklą apskritai, o lietuvių sėmenys - tik 'linų sėklas', lotynų rėte reiškia tinklą, o lietuvių - rėtį, lotynų mater reiškia motiną, o lietuvių - moterį ir 1.1.

Kadangi ir lotynų, ir lietuvių kalbos rutuliojosi savarankiškai, kiekviena pagal savo dėsnius, tai per kelis tūkstančius metų šiedvi viena nuo kitos nu tolo, pvz.: palatalinis k lietuvių kalboje virto š, o lotynų kalboje išliko nepa kitęs. Todėl ide. *porkos lotynų kalboje skamba porcus, o lietuvių - paršas; ide. * k m t o m lietuvių kalboje virto šimtu, o lotynų - centum...

(10)

Lyginamoji fonetika nurodo lotynų ir lietuvių kalbų kitimo dėsnius. Jais remdamiesi, galime susekti giminiškus šių dviejų kalbų žodžius. Tie dėsniai rodo, kuo virto vienoje ir kitoje kalboje ide. prokalbės garsai.

1. Vocalės (balsiai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai

a a a axis - ašis, acies - aštruma, aro - ariu

ė ė ė septem - septyni, senex - senis, decem - dešimt i i i is - jis, relictus - paliktas, ignis - ugnis ū ū ū musca - musė, iubeo - judinu

6 6 a ovis - avis, octo - aštuoni, rota - ratas (ratai) a a 6 mater - moteris, našus - nosis, stare - stoti ė e ė sėdi - sėdau, edit - ėdė, sėmen - sėmenys i i _y vivus - gyvas, linum - lynas, vldi - išvydau o 6 uo donum - duoti, potum - puota, octo - aštuoni ū ū ū fūmus - dūmai, iūs - jūšė, pūs - pūti

2. DiphthongI (dvibalsiai) ide. lot. liet. pavyzdžiai

ai ae ai (ie) saeta - saitas (sietas), aestus - aistra, vae - vai, prae - prie ei i ei (ie) divus - dievas (deivė), ite - eikite, vicit - įveikė

oi ū ai commūnis - mainyti

au au au augeo - auginu, taurus - tauras, auris - ausis ou ū au clūnis - šlaunis, lūcus - laukas

3. Skiemeniniai sonantai ide. lot. liet. pavyzdžiai

r or ir mors (mortis) - mirtis, cor (cordis)- širdis į la il lana - vilna, glans - gilė

n en in mens (mentis) - mintis, septem - septyni (< *septin-, plg. septintas)

m em im decem - dešimt, centum - šimtas 4. Nasalės (nosiniai), liąuidae (sklandieji)

ide. lot. liet. pavyzdžiai

n n n novus - naujas, nė - ne, senex - senis m m m mater - moteris, mors - mirtis 1 1 1 liąuit - liko, volo - valia, collis - kalnas r r r rota - ratas, trės - trys, vir - vyras

Į v a d a s 21

5. Sėmivocalės (pusbalsiai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai

i i [j] j iungo - jungiu, iubeo - judinu, iecur - jeknos u v v ovis - avis, verto - verčiu, verbum - vardas

6. Consonantes (priebalsiai) a) velarės (veliariniai)

k c [k] k carpo - karpau, cruor - kraujas, pecus - pekus g g g augeo - auginu, grūs - gervė, gėns - gentis b) labiovėlares (labioveliariniai)

k* qu k quod - kad, ąuattuor - keturi, seąui - sekti g» gu (po n) g anguis - angis, ninguit - sninga

gB v g vivus - gyvas, venio - gimti

gwh f žv facės - žvakė, ferus - žvėris

c) palatales (palataliniai) ide. lot. liet. pavyzdžiai

k' c š decem - dešimt, centum - šimtas, canės - šunes g g ž gener - žentas, granum - žirnis, cognosco - žinoti

g'h h ž hiems - žiema, hiare - žioti, veho - vežu, (h)anser - žąsis d) dentales (dantiniai)

t t t tres - trys, est - esti, tū - tu d d d duo - du, edo - ėdu, sedėre - sėdėti

dh f, d, b d fūmus - dūmai, medius - medis, verbum - vardas e) labiales (lūpiniai)

p p p per - per, septem - septyni, potum - puota b b b trabs - troba, barba - barzda

bh f, b b fui -buvau, fugit-pabūgo, fero -bėriu, frater-brolis (broterėlis) f) spirantes (pučiamieji)

s s s septem - septyni, senex - senis, sedėre - sėdėti, suus - savas, lupus - vilkas

Lotynų s, dėl rotacizmo dėsnio virtęs r, atitinka lietuvių s, pvz.: auris - ausis, aurum - auksas.

(11)

§ 3

Lotynų kalba ir Vakarų Europos kalbos

Iš liaudies lotynų kalbos kilo r o m a n ų k a l b o s . Šiandien romanų kalbos labai paplitusios; jomis kalba visuose žemynuose apie 500 milijonų žmonių (iš jų 35,5% - Europoje, apie 50% - Amerikoje). Žinoma 14 romanų kalbų (8 priklauso vakarinių ir 6 rytinių romanų grupei). Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: iberiškasis (ispanų, p o r t u g a l ų , k a t a l o n ų ) , gališkasis (prancūzų, p r o v a n s a l ų ) , itališkasis (italų, r e t o r o m a n ų (ladinų), s a r d i -nų), o rytinių romanų grupę - 2 pogrupiai: šiaurės Dunojaus ( r u m u n ų , m o l davų), pietų Dunojaus ( a r u m u n ų , m e g l e n ų , istrų, d a l m a t ų (mirusi).

Skirtingos romanų kalbos susidarė vietinių lotynų šnekamosios kalbos tarmių, vadinamosios romaniškosios kalbos (lingua Romaną), pagrindu. Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti lygindami: lotynų mater, frater, filia, causa,

natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, ani-mal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mere, frėre, fille, cause, nature, terre, patrie, mėmoire, labeur, amour, nom, temps, libertė, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lo

tynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dės ningai atitinka bendraties galūnės: lotynų I I asmenuotės -ere virto prancūzų

-oir (valėre - valoir, debėre - devoir, habere - avoir), I asmenuotės -are virto

prancūzų -er (pararė - parer, portare - porter, cūrare - curer), I I I asmenuotės

-ere virto prancūzų -re (fundere - fondre, rumpere - rompre), I V asmenuo

tės -ire virto prancūzų -ir (dormire - dormir, finire - finir, sentire - sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sin taksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių skirtumų, iš kurių svarbiausias: lo tynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo (žr. § 2). Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolimesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj penkių linksniuočių liko tik trys, vietoj šešių linksnių - tik du, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis, analitinėmis formomis. Kito fonetinė sistema: išnyko h, žodžio galo -m, tarp

Į v a d a s 23

balsių b virto v, tarp balsių c, p, t suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Susikūrus romanų kalboms, lotynų kalba nustojo būti gyva liaudies ben dravimo priemone, bet j i liko rašomoji, nes jos literatūrinė forma buvo ir to liau vartojama kaip administracijos, tarptautinių santykių, oficialių dokumen tų, mokyklų ir katalikų bažnyčios kalba. Jos vartojimo plotai viduramžiais dar labiau išsiplėtė, apimdami visą Vakarų ir Vidurio Europą. Tuomet j i ėmė plisti ir Pabaltijo kraštuose.

Į Britaniją pirmą kartą romėnai išsikėlė Julijaus Cezario vadovaujami 55 m . pr. Kr., o imperatorių Klaudijaus ir Domiciano laikais ( I a. po Kr.) Bri tanija tapo Romos provincija. Beveik 400 metų valdydami Britaniją, romėnai nutiesė nemažai kelių, pristatė karinių stovyklų, kurių vietoje vėliau įsikūrė ne vienas anglų miestas. Tad suprantama, kodėl seniausius lotynų kalbos įtakos pėdsakus Britanijoje rodo miestų pavadinimai, turintys elementus: caster,

ces-ter, chester (iš lotynų castrum) - Lancasces-ter, Gloucesces-ter, Manchester; col, coln

(iš lotynų colonia) - Colchester, Lincoln; foss (iš lotynų fossa) - Fossway,

Fossbrock; port (iš lotynų portus) - Portsmouth, Bridgeport; strat (iš lotynų strata) - Stratford; wich (iš lotynų vicus) - Greemvich, Hanvich ir kt. Seniau

sią skolinių sluoksnį sudaro materialinės kultūros daiktų ir romėnų prekių pa vadinimai: pepper (iš lotynų piper), cheese (caseus), butter (būtyrum), wine

(vinum), copper (cuprum), pound (pondo), inch (uncia), pear (pirum) ir

kt. Į kulinariją ir gydymo praktiką įėjo beet (beta), eole (caulis), lily (lilium),

mint (mentha), mallow (malva), parsley (petrosellnum), plant (planta) ir

pan. Kultūros ir švietimo srityje prigijo lotyniškos kilmės school (schola),

ver-se (versus), circle (circulus) ir kt. Prancūzų kilmės žodžiai anglų kalboje labai

stiprino lotyniškų elementų plitimą. Anglų veiksmažodžio formantas -ate sie jasi su lotynų perfekto dalyvio formantu -atus (narrate - narratus,

separa-te - separatus), o formantas -usepara-te su lotynų -ūtum (constitusepara-te - constitūtum, attribute - attribūtum). Nemažai anglų veiksmažodžių kilę iš lotynų I I I asme

nuotės bendraties kamieno (permit - permittere, compel - compellere,

dedu-ce - dėdūdedu-cere, conclude - conclūdere, ineur - ineurrere). Bendros šaknys ir

formantai -ant, -ent rodo, kad nemažai anglų būdvardžių yra susiję su lotynų kalbos esamojo laiko dalyviais (arrogant, evident, obedient, patient). Yra ir lotyniškos kilmės būdvardžių (superior, inferior, interior, senior, junior,

mi-nor), kai kurių daiktavardžių formantų: -tion ir kt. Didelį poveikį anglų kalbai

lotynų kalba turėjo Renesanso laikais.

Nuo seno glaudūs romėnų ekonominiai ryšiai su germanais vyko per romėnų legionus prie Reino ir Dunojaus. Apie tai byloja vokiečių miestų

(12)

pavadinimai: Kdln (Colonia), Koblenz (Confluentės), Regensburg (Regina castra), Viena (Vindobona) ir 1.1. Buitinės leksikos skoliniai ir prekių pavadini mai rodo didelį romėnų poveikį germanams: vokiečių kaufen iš lotynų caupo, Pfund pondus, Miinze moneta, Sack saccus, Korb corbis, Wein v i -n u m , Pfeffer - piper, Kohl - caulis, Mi-nze - me-ntha, Pflaume - prū-num, Trichter - tractarius, Becher - bicarium, Fenster - fenestra, Ziegel - tegula, Mauer - mūrus, Kiste - cista, Tisch - discus, Strasse - strata ir daug kitų. Vokiškas Kaiser kilo iš lotynų Caesar. Germanų sąlytį su romėnais rodo daug gyvulių, paukščių pavadinimų, mėnesių, savaitės dienų vardai ir pan.

§ 4

Lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai

Kaip ir bet kuriai kitai Europos kalbai, lotynų kalba nuo seno darė d i džiulę tiesioginę ar netiesioginę įtaką ir lietuvių kalbai. Iš lotynų pirmiausia turime daugybę tarptautinių žodžių, vartojamų įvairiose mokslo, politikos, ūkio ir kultūros srityse.

Mokymo ir švietimo srityse lotyniškos kilmės yra: egzaminas (examen), studentas (studėns), auditorija (auditorium), semestras (sėmėstris), kons pektas (conspectus), konsultacija (consultatio), institutas (institūtum), u n i versitetas (ūniversitas), klasė (classis), daktaras (doctor), kandidatas (can-didatus), profesorius (professor), docentas (docėns), asistentas (assistėns), klasifikacija (classificatio), diferenciacija (differentiatio), integracija (inte-gratio), lingvistika (linguistica) ir daugybė kitų.

Įvairiose meno srityse randame žodžių: spektaklis (spectaculum), de koracijos (decorationės), aktorius (actor), skulptūra (sculptūra), figūra (figūra), statula (statua), monumentalus (monumentalis), ornamentas (or namentam), stilius (stilus), sonata (sonata), iliustracija (illūstratio), koloritas (color), kompozicija (compositio), dirigentas (dirigėns) ir kitų. Lotyniški yra ir gaidų pavadinimai, kilę iš lotyniškos giesmės strofų pirmųjų skiemenų ir sudarę vadinamąją solmizaciją (do, re, m i , fa, sol, la, si).

Medikai paveldėjo žodžius: receptas (receptam), medikamentai (me-dicamenta), infekcija (infectio), pacientas (patiėns), inhaliacija (inhalatio), operacija (operatio), apendicitas (appendix), sterilizacija (sterilisatio), stru ma (struma) ir daugybę kitų.

Visuomenės bei politinių mokslų ir filosofijos terminijoje taip pat gau su lotyniškų skolinių: revoliucija (revolūtio), klasė (classis), partija (pars), proletarai (prolėtarii), socializmas (socialis), komunizmas (commūnis), materija (materiės), konkretus (concrėtus), abstraktus (abstractus),

termi-Į v a d a s 25

nas (terminus), formacija (formatio), radikalus (radicalis), liberalas (libe-ralis), depresija (depressio), kapitalizmas (capitalis), ministras (minister), konstitucija (constitūtio), reakcija (reactio), progresas (progressus), regre sas (regressus), kultūra (cultūra) ir kitų.

Finansininkai taip pat vartoja nemažai lotyniškų žodžių: dividendas (dividendum), devalvacija (dė ir valėre), valiuta (valėre), debetas (dėbet), kreditas (crėdit), depresija (depressio), kapitalas (capitalis) ir 1.1.

Lotynų kalba davė daugybę žodžių ir gamtos mokslams: elementas (iš lotyniškų raidžių el-em-en pavadinimų), eksperimentas (experlmentum), difuzija (diftasio), emulsija (ėmulsio), generacija (generatio), fauna (iš ro mėnų deivės Faunos, kaimenių globėjos, vardo), flora (iš gėlių ir pavasario deivės Floros vardo). Planetų pavadinimai yra kilę iš senovės romėnų dievų vardų: Mercurius, Venus, Mars, Iuppiter, Saturnus, Neptūnus, Plūto.

Technikos ir pramoninės gamybos srityje turime tokius skolinius: instru mentas (instrumentam), motoras (motor), aparatas (apparatus), konstruk torius (constrūctor), transmisija (transmissio), fabrikas (fabrica), industrija (industria), traktorius (tractor) ir daug kitų.

Visi minėtieji žodžiai į lietuvių kalbą atėjo naujaisiais laikais. Tačiau lie tuvių kalba, būdama ide. kilmės, turi labai senų žodžių, rodančių bendras šak nis (žr. § 2). Tai yra ne skoliniai, o bendras ide. žodyno turtas. Jų yra pastebė jęs dar Mykolas Lietuvis ir nurodęs per 74 lietuvių ir lotynų kalbose panašiai skambančius ir dažnai tą patį reiškiančius žodžius.

Lietuvių kalboje esama vadinamųjų kalkių, arba vertinių, kurie iš lo tynų kalbos išversti atskiromis žodžių dalimis ar morfemomis; plg. lotynų conscientia ir lietuvių sąžinė, influentia - įtaka, Inferre - įnešti, appro-pinąuare - pri(si)artinti, patria - tėvynė, agricultūra - žemdirbystė, deli-berare - svarstyti, dėfinire - apriboti, invidia - pavydas, ūnire - vienyti, ėloąuentia - iškalba, ėloąuėns - iškalbingas, provocare - iššaukti (sukursty t i , sukelti) ir nemažai kitų.

Visais laikais Europos kalbos dažnai kartojo tuos pačius tropus (meta foras ir metonimijas), kuriuos kadaise vartojo romėnai, kalbėdami lotyniškai. Palyginkime: flagrat cupidine - dega troškimu, altus somnus - gilus miegas, altam silentium gili tyla, flos aetatis amžiaus žiedas, flos iuventūtis -jaunimo žiedas, virės cadunt - jėgos krinta, ira cadit - pyktis krinta, fabula cadit - vaidinimas krinta (t. y. neturi pasisekimo), plg. dar studentas krito per egzaminą, dialogum habėre - turėti pokalbį, affert mortem - neša mirtį, affert spem - neša viltį, haec rės etiam tė leviter tangit - šitas dalykas truputį ir tau svarbus. Tokį Antikos laikų palikimą brangina visos Europos tautos.

(13)

Su lotynų kalbos pagalba Europos kalbose susidarė daug žodžių hibridų, kurių atskiros dalys yra skirtingų kalbų kilmės. Dažniausiai jie turi lotyniš kus priešdėlius: ex- (eksčempionas, ekskunigas), pro- (provokiškas), super-(supermandagus), extra- (ekstra svarbus), kartais ir priesagas, pvz.: -Akacija (dujofikacija, elektrifikacija, mistifikacija).

Pagaliau rašydami ir šnekėdami vartojame įvairius sparnuotus loty niškus posakius ar sustabarėjusius pasakymus, įterpdami juos į lietuvių kalbą:

mėns sana in corpore sano; modus vivendi; mūtatis mūtandis; 6 tempora, 6 morės!; alma mater; ad rem; carpe diem; loco citato; moritūri tė salūtant; per

fas et nefas; vėnį vidi, vici; rara avis; nosce tė ipsum; medice, cūra tė ipsum; magister dixit; cogito, ergo sum; in corpore; deus ex machina; ex officio; in

vino vėritas; festina lentė; vae victis; in medias rės; honoris causa; (magna) cum laude; nil admirari; status quo (ante); in extėnso; ab ovo; ad libitum; de facto; dė iūre; dixl (et animam levavi); pro domo sua ir daugybę kitų.

Geras lotynų kalbos mokėjimas daug padėtų studijuoti ir lietuvių kalbą. Juk ir Jonas Jablonskis, literatūrinės lietuvių kalbos tėvas, gramatikas, buvo ge ras lotynų kalbos mokovas ir mokytojas. Lotynų kalbos sintaksės studijavimas pratina logiškai galvoti, tiksliai reikšti mintis. Be to, lotynų kalbos gramatika yra Europos gramatikų prototipas.

§ 5

Latinum vivum

Lotynų kalba tarptautiniam bendradarbiavimui svarbi ir šiandien. Ji tebė ra Europos mokslininkų, ypač filologų, biologų ir medikų, tarptautinė kalba. Ir šiomis dienomis lotynų kalba (kaip ir senovės graikų), yra tarsi šaltinis, iš kurio tebesemiama vis nauja mokslinė ir techninė terminija, o įvairiais posa kiais, sparnuotais žodžiais j i ataidi iš literatūros, spaudos, radijo ir televizijos, interneto, iš įvairiausių žmonių lūpų.

Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių skatinamas gyvosios lotynų kalbos

(Latinum vivum) vartojimas įvairiose mokslo srityse. Leidžiamas specialus

mokslo populiarinimo leidinys Vdx Latina. 1966 m. Romoje įsteigta tarptau tinė Lotynų kalbos akademija (Acadėmia Latinitati Fovendae) įvairiose šalyse iki šiol yra surengusi net 12 tarptautinių kongresų: I Romoje (1966), I I -Bukarešte (1970), I I I - Maltoje (1973), I V - Dakare (1977), V - Tryre (Trier, 1981), V I Darame (Durham, 1985), V I I Erfurte ir Berlyne (1989), V I I I -Antverpene ir Luvene (Louvain, 1993), I X - Juveskiulėje (Jyvaskyla, 1997), X - Madride (2000), X I - Alkanjise (Alcaniz) ir Ampostoje (2006), X I I - Rė-gensburge (2009). Keliuose iš jų dalyvavo ir Lietuvos mokslininkai.

i DALI:

§ 6

Raidynas

Lotynų abėcėlė yra gimininga su graikų alfabetu. Tai rodo panaši daugelio rai džių (ypač didžiųjų) išvaizda. Iš lotynų abėcėlės kilo lietuvių abėcėlė.

Lotynų abėcėlė Graikų alfabetas

Raidė Pavadinimas Tarimas Raidė Pavadinimas Tarimas

A a a a A a aXcpa (alpha) a Bb bė b Bp Pnra (beta) b C c cė c; k _{r ?} yaiĮiĮia (gamma) _g;« D d dė d AS 8ėXxa (delta) d E e ė e E E £ v|/iX6v (epsilon) e F f ef f z< (nta (zėta) dz Gg gė g Hr, rpa (eta) ė H h ha h 0 9 9nra (thėta) th I i i _{i; j} I i iūrra (iota) i K k ka k K K Kccnria (kappa) k L l el 1 AX X&nP6a (lambda) 1 M m em m M u Hū (my) m N n en n N v vū (ny) n Oo o 0 _S (xi) ks Pp pė _P O o 6 |iiHpov (omikron) o Q q kū k m (pi) _P R r er r Pp pū) (rho) r Ss es s; z S a, c; olyna (sigma) s T t tė t; c T T taū (tau) t U u ū u; v Y u v \|nX6v (ypsilon) iu V v vė v O <p cpi (phi) f X x iks ks _{x x} _X[ (cni) ch Y y igrek i; y \\iX (psl) ps Z z zė z n co d) Įieya (omega) 0

Graikų alfabetas turi 24 raides; e, o žymi trumpuosius balsius, ų, u) -ilguosius, dviraidis ou tariamas kaip ū; sigma c rašoma žodžio gale, a - ne

(14)

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

5. z tariama kaip z: zona [zona], gaza [gaza].

R a i d ė z skirta g r a i k i š k ų ž o d ž i ų Z (() transkripcijai i r r o m ė n ų buvo taria ma kaip afrikata dz; kaip z imta t a r t i nuo v i d u r a m ž i ų .

6. t i p r i e š balsį tariamas kaip ci: n a t i o [nacijo], plg. nacija. N B ! Tačiau t i tariamas kaip t i šiais atvejais:

a) k i r č i u o t a m e skiemenyje: t o t i u s [totijus],

b) po s, t, x: bestia [bestija], A t t i u s [attijus], m i x t i o [ m i k s t i j o ] , c) svetimuose ž o d ž i u o s e : Boeotia [beotija].

7. P r i e b a l s i ų j u n g i n i a i su h .

Ž o d ž i u o s e , skolintuose d a ž n i a u s i a i iš g r a i k ų kalbos, pasitaiko j u n g i n i ų ch, p h , t h , r h :

ch tariamas kaip ch: chorus [chorus], plg. choras, schola [scholia], plg. scholastika;

p h tariamas kaip f: p h i l o l o g u s [filioliogus], plg. filologas; t h tariamas kaip t: t h e a t r u m [teatrum], plg. teatras; r h tariamas kaip r: rhetorica [retorika], plg. r e t o r i k a .

P a s t a b a . Ilgainiui dėl graikiškų skolinių įtakos atsirado priebalsių junginių su h ir viena me kitame lotyniškame žodyje: pulcher vietoj pulcer, Gracchus vietoj Graccus ir pan.

8. Mūta cum liąuidd.

Sprogstamojo priebalsio (b, p, d, t, g, c) junginys su s k l a n d ž i u o j u (1, r ) vadinamas mūta cum liąuida. Skirstant ž o d į skiemenimis, tas junginys neskai domas ( p a - t r i s , t e m - p l u m ) .

9. Geminatos.

Geminatos yra ilgieji (dvigubi) priebalsiai, ž y m i m i dviem r a i d ė m : annus, agger, passus, errare, addere. D a ž n a i geminatos yra atsiradusios po asimi liacijos (žr. § 16).

§ 10

i ir j ; u ir v santykis

Klasikinėje l o t y n ų kalboje raide i buvo ž y m i m a i r balsis i , i r priebalsis j . i ž o d ž i o p r a d ž i o j e p r i e š balsį i r skiemens p r a d ž i o j e p r i e š balsį tariama kaip j : i a m [jam], i u n g o [jungo], ad-iungo [adjungo], m a - i o r [major]. Visais kitais atvejais i tariama kaip i : ignis [ignis], I t a l i [itali].

Kai i eina skiemens pabaigoje, po j o p r i e š k i t o skiemens balsį į s p r a u d ž i a m a s fakultatyvinis j : i m p e r i - u m [ i m p e r i j u m ] , plg. imperija, pi-us [pijus], plg. Pijus.

I d a l i s G R A M A T I K A F o n e t i k a i r r a š t a s

N B ! L o t y n ų kalboje n ė r a m i n k š t u m o ž e n k l o i . Taigi l o t y n ų i skiemens pa baigoje po priebalsio reikia t a r t i kaip balsį i : f i l i - a [filija], o skiemens p r a d ž i o j e po priebalsio - kaip priebalsį j : ad-iungo [adjungo].

Balsis u tariamas dvejopai: junginiuose q u , ngu, sua, sue tariamas kaip v, visur k i t u r - kaip u :

1) q b ū n a t i k junginyje su u ir tariama kaip kv: aqua [akva], qualis [kvalis], 2) n g u p r i e š balsį tariamas kaip ngv: l i n g u a [lingva], anguis [angvis], bet angulus [angulius],

3) sua, sue tame p a č i a m e skiemenyje tariami kaip sva, sve: sua-vis [svavis], Sue-bi [svebi], bet su-a [sua], su-ere [suere].

§ 1 1

Žodžio skirstymas skiemenimis

S k i e m u o (syllaba) gali b ū t i atviras ar u ž d a r a s . Skiemuo, kuris baigia si balsiu, yra atviras (ca-do, le-ge, fa-cite), o priebalsiu - u ž d a r a s (fes-tus, vic-tor, p e n - d u n - t u r ) .

U ž d a r o skiemens riba ž o d ž i o viduryje gali eiti:

1) per geminatos v i d u r į (ter-ra, vac-ca, sum-mus, quip-pe),

2) tarp dviejų p r i e b a l s i ų1 (sil-va, for-ma, i ū s - t u s , l ė c - t u s ) ; t a č i a u ch, p h ,

t h , q u i r sprogstamasis su s k l a n d ž i u o j u (mūta cum liąuida) neskaidomi2, dėl to

p r i e š juos einantis skiemuo lieka atviras (A-the-nae, a-qua, a - g r u m , pa-tri-a, de-cli-no),

3) tarp antro i r t r e č i o priebalsio, j e i b ū n a trijų p r i e b a l s i ų telkinys ( p ū n c - t u m , sanc-tus, temp-to, dex-ter); t a č i a u j e i po priebalsio eina mūta

cum liąuida junginys, skiemens riba b r ė ž i a m a po to priebalsio p r i e š mūta cum liąuida n e s k a i d o m ą j į j u n g i n į (cas-tra, t e m - p l u m , ma-gis-tra).

Priešdėliniai ž o d ž i a i skirstomi skiemenimis atsižvelgiant į j ų etimolo gines dalis: ne-scire, per-agrare, inter-esse.

§ 12

Skiemens kiekybė

L o t y n ų kalbos skiemuo gali b ū t i i l g a s {syllaba longa) ar t r u m p a s (syllaba

brevis).

Atviras skiemuo su t r u m p u balsiu visada trumpas.

1 x = ks, dėl to dixit (dik-sit), senovėje z = dz, dėl to gaza (gad-za).

2 Romėnų poetai kartais skiemens ribą nubrėždavo per mūta cum liąuida junginį: ag-rum,

(15)

Atviras skiemuo laikomas ilgu, k a i jį sudaro ilgas balsis, balsinis dviraidis (ae, oe) ar dvibalsis ( c ū - r o , v i - n u m , coe-pi, prae-da, cau-sae). Toks skiemuo vadinamas i l g u i š p r i g i m t i e s (syllaba longa natūra).

U ž d a r a s skiemuo (ne ž o d ž i o gale) laikomas i l g u s k i e m e n i u iš p a d ė t i e s (syllaba longa positidne). Tuo atveju po balsio b ū n a d u ar daugiau priebalsių, x ar z: vic-tus, mis-sus, per-fer, po-tes-tas, ma-gis-tra, i n t e x i t (*in-tek-sit), gaza (*gad-za).

Priešpaskutinio skiemens ilgumą suseksime dviem būdais.

1. Iš prigimties Ugi balsiai pažymėti (šiame vadovėlyje) ilgumo ženklu: na-tū-ra, a-ml-cus, 6-ra-tor.

2. Jei virš balsės nėra ilgumo ženklo, reikia dar žiūrėti padėties, t. y , kas eina po tos balsės: a) jei po balsės eina du ar daugiau priebalsių, x ar z, tai toks skiemuo ilgas (ma-gis-tra,

Mi-ner-va);

b) jei po balsės eina tik vienas priebalsis, tai toks skiemuo trumpas (nes jis atviras): fa-bu-la,

le-ge-re;

c) jei po balsės eina kita balsė, tai toks skiemuo trumpas {vocalis ante vocakm brevis):

ha-be-6, au-di-6.

§ 13

Kirčiavimo taisyklės

L o t y n ų kalbos ž o d ž i a i k i r č i u o j a m i laikantis p r i e š p a s k u t i n i o s k i e m e n s t a i s y k l ė s . Kirčio vietą lemia to skiemens ilgumas (trumpumas).

1. Daugiaskiemeniuose ž o d ž i u o s e k i r č i u o j a m a s :

a) p r i e š p a s k u t i n i s skiemuo (paenultima), j e i jis ilgas: na-tu-ra, p o - t ė s - t a s , ma-gis-tra;

b) trečias skiemuo nuo ž o d ž i o galo (antepaenultima), j e i p r i e š p a s k u t i n i s skiemuo trumpas: fa-bu-la, ha-be-6, i-ta-que, r ė - l i - q u u s , phi-16-so-phus, in-te-gris, t ė - n e - b r a e .

2. Dviskiemeniuose ž o d ž i u o s e visada k i r č i u o j a m a s pirmasis ž o d ž i o skie muo: ma-ter, l ė - g e , p ė r - f e r .

P a s t a b a . Kai kuriais atvejais, nutrupėjus žodžio galo balsiui, kirtis, anksčiau buvęs prieš paskutiniame skiemenyje, gali atsidurti paskutiniame žodžio skiemenyje: adhuc < *adhuce, adduc

< *addūce, tanton < *tant6ne, Arpinas < *Arpinatis.

P r i d ė j u s ž o d ž i o gale enklitines dalelytes -que, -ne, -ve, kirtis perkeliamas į s k i e m e n į p r i e š t ą dalelytę (skiemens ilgumas šiuo atveju nesvarbu); populus, bet p o p u l ū s q u e , vides, bet videsne, altera, bet alterave.

Kai kurie lotynų kalbos fonetikos

raidos momentai

§ 14

Kokybinis balsyno kitimas

I . Ž o d ž i o v i d u r i o skiemenyse svarbesni k i t i m a i tokie:

1. A t v i r o skiemens t r u m p i e j i balsiai v i r t o i , dvibalsis au pakito į ū , digra-fas ae v i r t o i :

ago - • exigo, facio - • perficio [a > i] lego —> colligo, teneo -> abstineo nomen -> nominis, miles -» militis [e > i] homo - • hominis (*homonis) [o > i] caput -> capitis (*caputis) [u > i]

čiaudo —> conclūdo, causa -> accūso [au > ū] caedo -> concido, aestimo —> existimo [ae > i]

2. A t v i r o skiemens t r u m p i e j i balsiai a, i p r i e š r v i r t o e: dare - • tradere, paro —• impero [ar > er]

pulvis -> pulveris (*pulviris) [ir > er]

3. U ž d a r o skiemens trumpasis a v i r t o e: iactus —> subiectus, factum -»perfectum princeps (*prlm-cap-s) [a > e]

I I . Ž o d ž i o galo skiemenyse svarbesni k i t i m a i tokie: 1. A t v i r o skiemens trumpasis i v i r t o e:

mare (*mari), breve (*brevi) cape (*capi) [i > e]

2. U ž d a r o skiemens trumpasis o v i r t o u (t. y : -us, - u m , - u n t ) : lupus ("lupos), lupum (*lupom)

donum (Monom), corpus (*corpos) legunt (*legont) [o > u]

(16)

§ 15

Kiekybinis balsyno kitimas

I . I l g ų j ų b a l s i ų t r u m p ė j i m a s

1. Ilgasis balsis s u t r u m p ė j a , a t s i d ū r ę s p r i e š balsį: habeo ( * h a b ė o , plg. ha-bere), f i n i o , (*finio, plg. f i n i r e ) .

I š i m t y s . Nesutrumpėja penktosios linksniuotės gen. ir dat. sg. (diel), (vardinio linksnia vimo gen. sg. (illhis), tam tikrose veiksmažodžio neri formose (fio) ir graikiškuose skoliniuose

(aer, Medėa).

2. Ilgasis balsis s u t r u m p ė j a ž o d ž i o galo u ž d a r a m e skiemenyje p r i e š m , 1, r, t: f a m i l i a m (*familiam), legam (*legam), a n i m a l (*animali), orator (*6ra-t o r ) , lege(*6ra-t (*lege(*6ra-t).

I š i m t i s . Prieš 1, r ilgasis balsis nesutrumpėja vienskiemeniuose žodžiuose: sol, ver. 3. Ilgasis balsis s u t r u m p ė j a , a t s i d ū r ę s p r i e š junginius n t , n d : laudant ("laudant), laudabant ("laudabant), habendus ( * h a b ė n d u s ) .

4. Ilgasis balsis a s u t r u m p ė j a vienaskaitos v a r d i n i n k o galūnėje: f a m i l i a (*familia), sana (*sana), ū n a ( * ū n a ) .

5. Ilgasis balsis s u t r u m p ė j a dalies d v i s k i e m e n i ų ž o d ž i ų galūnėje veikiant vadinamajam j a m b i n i ų ž o d ž i ų t r u m p ė j i m o d ė s n i u i . Pagal šį d ė s n į ~ — virsta ~ ~ :

bene (*bene), male (*malė), bet latė, vėrė ir 1.1, eito (*cito), bet sero, raro ir 1.1,

ego (*ego), duo (*duo), bet ambo.

Labai plačiai vartojamos n a u j e s n ė s m i h i , t i b i , sibi formos vietoj senųjų m i h i , t i b i , sibi.

I I . T r u m p ų j ų b a l s i ų i l g ė j i m a s

1. Trumpasis balsis pailgėja i š n y k u s s p r i e š s k a r d ž i u o s i u s priebalsius. Toks pailgėjimas vadinamas kompensaciniu balsio pailgėjimu; i d e m (*isdem), d i m i t t o (*dismitto).

2. Trumpasis balsis pailgėja p r i e š p r i e b a l s i ų junginius nf, ns, nx, net: infero (*in+fer6), inseribo (*in + seribo), i ū n x i , i ū n e t u m (bet i u n g o , iunge-re), sanetus (bet sancio).

3. Trumpasis balsis pailgėja tose v e i k s m a ž o d ž i o formose, k u r po j o ei nantis g, a t s i d ū r ę s p r i e š t, suduslėja: a c t u m (*ag-tum, plg. ago), bet f a c t u m (*fac-tum, plg. facio).

§ 16

Priebalsių asimiliacija

1. Skardieji b, g p r i e š dusliuosius s, t suduslėja: seripsi (*scrib-sl, plg. seri b o ) , s e r i p t u m (*scrib-tum), r ė x i (*reg-sl, plg. rego), r e c t u m (*reg-tum).

2. D a n t i n i a i d, t prieš s virsta s: cessl ( * c e d - s į plg. cedo), possum (*pot-sum, plg. potest).

P a s t a b a . Jei geminata ss susidaro žodžio gale, j i naikinama (degeminacija): pės (*pėss <

*ped-s, plg. ped-is), dėns (*denss < *dent-s, plg. dent-is).

3. Dantinis d visiškai asimiliuojamas p r i e š c, g, p, f, t, r, 1: accedo (*ad-ce-d o ) , aggre(*ad-ce-dior (*a(*ad-ce-d-gre(*ad-ce-dior), appono (*a(*ad-ce-d-pono), affui (*a(*ad-ce-d-fui), attraho (*ad-traho), arrideo (*ad-rideo), a l l ū d o ( * a d - l ū d o ) , sella (*sedla).

4. P u č i a m a s i s s p r i e š f virsta f: differo (*dis-fero).

5. L ū p i n i s b visiškai asimiliuojamas p r i e š f, c, m : s u c e ė d o ( * s u b - c ė d o ) , offero (*ob-fero), summoveo (*sub-moveo).

6. Nosinis n visiškai asimiliuojamas p r i e š 1, r: c o l l o ą u i u m ( * c o n - l o q u i u m ) , c o r r e x i (*con-rexI), i r r i g o (*in-rigo).

7. Nosinis n p r i e š p, b, m virsta m : i m p o n o (*in-pono), imbellis (*in-bel-lis), i m m o r t a l i s ( * i n - m o r t a l i s ) .

8. L ū p i n i s m p r i e š d virsta n : septendecim (*septem i r decem), eundem (*eum-dem).

9. Sonantas r p r i e š 1 virsta 1: puella (*puer-la, plg. puer).

10. Po p r o g r e s y v i n ė s asimiliacijos ls virsta 11, o rs tampa r r : velle (*vel-se), ferre (*fer-se).

§ 17

Priebalsių disimiliacija

1. Po regresyvinės tolimosios disimiliacijos 1 - 1 virsta r - 1: caeruleus (*cael-uleus, plg. caelum).

2. Po p r o g r e s y v i n ė s tolimosios disimiliacijos 1 - 1 virsta 1 - r: m i l i t a r i s (*milit-alis), exemplar (*exempl-al).

§ 18

Rotacizmas

Dalyje ž o d ž i ų p i r m y k š t i s s, suskardėjęs tarp balsių, v i r t o r dėl rotacizmo d ė s n i o v e i k i m o ( d ė s n i o pavadinimas nuo g r a i k i š k o r a i d ė s r pavadinimo r h o ) : mos, m o r i s (*mos-is, plg. mos), ornare (*6rna-se, plg. es-se), eram (*es-am, plg. es-se), ero (*es-o, plg. es-se).

(17)

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

C e z ū r a (caesūra 'perkirtimas') yra r i t m i n ė p a u z ė eilutės viduje. C e z ū r a ž y m i m a dviem vertikaliais b r ū k š n i a i s ||. Daktiliniame hegzametre c e z ū r a d a ž niausiai b ū n a trečioje p ė d o j e , pasibaigus žodžiui. M ė g s t a m i a u s i a c e z ū r a b ū n a po k i r č i u o t o skiemens - j i vadinama v y r i š k ą j a c e z ū r a :

I n nova fert animus m ū t a t a s dicere formas ovidius

Jei c e z ū r a pasitaiko po n e k i r č i u o t o skiemens, j i vadinama m o t e r i š k ą j a c e z ū r a . Moteriškoji c e z ū r a nebuvo m ė g s t a m a i r jos vietoje darydavo dvi v y riškąsias c e z ū r a s (antroje i r ketvirtoje p ė d o j e ) :

Q u i d v e d o l ė n s regina d e u m t o t volvere c a s ū s

7 — I - - Vergilius

Š i a m e pavyzdyje m o t e r i š k ą j ą c e z ū r a r e i k ė t ų daryti po ž o d ž i o regina. E l e g i n i s d v i e i l i s (distichas) susideda iš dviejų eilučių: p i r m o j i eilutė -hegzametras, antroji - pentametras.

P e n t a m e t r a s - eilutė iš šešių daktilių, t i k trečiasis i r šeštasis nepilni, te t u r i po v i e n ą k i r č i u o t ą s k i e m e n į , juose t r ū k s t a n e k i r č i u o t o s dalies. Pentametro pavadinimas (pentameter 'penkiamatis') yra sąlygiškas, formalus: 2,5 + 2,5 = 5. Pirmosios pentametro p u s ė s daktilius galima keisti s p o n d ė j a i s . C e z ū r a visada b ū n a eilutės viduryje ir dalija ją į d v i s i m e t r i š k a s dalis.

Eleginio dvieilio pavyzdys:

C u m subit i l l i u s tristissima noctis imago

Qua m i h i s u p r e m u m tempus i n U r b e fuit

- £ „ „ | ^ _ | - £ | | . £ ^ | - £ ^ | - i 0 v i d i u s

Eleginiu dvieiliu r a š ė elegijas Ovidijus, Tibulas, Propercijus i r k i t i . Šiuo dvieiliu p a r a š y t a daug Marcialio e p i g r a m ų .

MORFOLOGIJA

§ 20

L o t y n ų kalba priklauso prie s i n t e t i n i ų k a l b ų , nes svarbiausios jos gra m a t i n ė s kategorijos (casus 'linksnis', numerus 'skaičius', tempus 'laikas', modus 'nuosaka', genus 'rūšis', gradus 'laipsnis', genus g r a m a t i n ė g i m i n ė ' ) - išreiškia mos afiksais.

L o t y n ų kalbos gramatikoje skiriama d e š i m t kalbos dalių:

nomen substantivum - daiktavardis nomen adiectivum - būdvardis

nomen numerale - skaitvardis

pronomen - įvardis verbum - veiksmažodis adverbium - prieveiksmis praepositid - prielinksnis coniūnctid - jungtukas particula - dalelytė interiectid - jaustukas

Iš j ų šešios pirmosios yra kaitomos arba linksniais (decllnatio), arba as menimis (coniugatid), arba laipsniais (comparatio), arba g i m i n ė m i s (motio). Likusios keturios kalbos dalys nekaitomos.

§21

N O M E N S U B S T A N T I V U M

L o t y n ų kalbos daiktavardis t u r i šešis linksnius:

nominativus (nom.) - vardininkas genitivus {gen.) - kilmininkas

datlvus {dat.) - naudininkas

accūsativus (acc.) - galininkas

ablativus (abi.) - abliatyvas (atskirties linksnis)

vocativus (voc.) - šauksmininkas

Nominativus romėnų gramatikų buvo vadinamas t i e s i o g i n i u l i n k s n i u (casus rectus), kiti linksniai - n e t i e s i o g i n i a i s (casūs obliąui). Į abliatyvą susiliejo trys senieji linksniai: atskir ties linksnis (ablativus), įnagininkas (instrūmentalis) ir vietininkas (locativus).