ŠATRIJOS RAGANA
10. Ar Šatrijos Raganą galime vadinti labdare?
Taip Ne
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
J. TUMAS-VAIŢGANTAS
(1869-1933)
Juozas Tumas gimė 1869m. rugsėjo mėn. 20d. Malaišių kaime, Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje. Pradţios mokyklą baigė Kunigiškiuose 1881m. įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją. Tautinę sąmonę ugdė "Aušra", rusų klasikų literatūra paskatino literatūriniam darbui.
1888m. į Kauno kunigų seminariją. Seminarijoje J.Tumas įsijungė į tautinį darbą, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos Mylėtojų Draugijoje, šv. Kazimiero draugijoje, pradėjo literatūrinį darbą. 1893m. Vaiţgantas baigė seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 1894m. paskirtas vikaru į Mintaujos lietuvių parapiją.
Dėl nesutarimų su vietiniais kunigais, 1895m. jis buvo perkeltas į Ţemaitijos gilumą - Mosėdį. Čia prasidėjo didţioji J.Tumo patriotinė veikla. Jis buvo vienas iš "Tėvynės Sargo" organizatorių, redaktorių ir platintojų. 1898m. J.Tumas buvo perkeltas vikaru į Kulius. 1900m. pradėjo leisti ţurnalą inteligentams "Ţinyčia". 1901m. J.Tumas buvo perkeltas į Micaičius. Čia jo lietuviškai veiklai susidarė opozicija iš lenkininkų, kurie apskundė J.Tumą dvasinei vyresnybei ir J.Tumui buvo uţdrausta rašyti į laikraščius be vyskupų leidimo. 1902m. J.Tumas buvo iškeltas į Vadaktėlius. Dalyvavo Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. 1906-1911m. J.Tumas gyveno Vilniuje, dirbo "Vilniaus ţinių" (1907), "Vilties" (1907-1911), "Ryto
garso" (1914) redakcijose.
1911m. J.Tumas buvo paskirtas Laiţuvos klebonu. Tais pačiais metais išvyko į Ameriką "Saulės" draugijos reikalais. Ten jis buvo tris mėnesius. Grįţęs į Lietuvą, parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.
1914m. J.Tumas buvo atleistas iš Laiţuvos klebono pareigų, išvyko į Rygą, kur dirbo "Rygos garso" redakcijoje.
1915m. J.Tumas buvo pakviestas į Petrapilį - į centrinį lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Petrapilyje įsijungė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos Paţangos partiją, dalyvavo Petrapilio lietuvių seime, pasaulio lietuvių konferencijoje Stockholme.
1918m. J.Tumas grįţo į Lietuvą. Vilniuje įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo "Lietuvos aidą". 1919m. jis pradėjo leisti laikraštį "Nepriklausoma Lietuva".
1920m. J.Tumas persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas Vytauto Didţiojo baţnyčios rektoriumi, kuriuo išbuvo iki 1932m. Antros pagrindinės J.Tumo pareigos Kaune buvo darbas universitete: 1922-1929m. dėstė lietuvių literatūros istorijos paskaitas.
J.Tumas mirė 1933m. balandţio 29d. Kaune, palaidotas Vytauto Didţiojo baţnyčioje. PAŢIŪRĖKIME, PAKLAUSYKIME
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/3265/tukstantmecio_akimirkos._vaizganto_kailiniai „Dėdės ir dėdienės― http://www.lrt.lt/mediateka/temos/1381/Spektakliai/page/23
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė VAIŢGANTAS
„Išdygęs laisvas, augau laisvas...“ „Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais...“
„Viso mano gyvenimo tendencija – tiesti tiltą...“ KONTEKSTAS.
XIX amţiaus pabaigoje Lietuvos kultūrinis gyvenimas reiškėsi tarp dviejų įtampų: carinio politinio reţimo ir senosios lenkų aristokratiškosios.
Svarbiausi kultūros (ir literatūros) uţdaviniai buvo atgaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir sulenkėjimui bei diegti tautinį supratimą.
Vaiţgantas gyvai reagavo į XX amţiaus pradţioje skelbiamas nuostatas: ieškoti tautos sielos išraiškos (Vydūnas), nesiţavėti senolių ţygiais, o ieškoti istoriniuose faktuose „tautiškos idėjo ţenklų― (J. A. Herbačiauskas), rašytojams orientuotis į inteligentiją, atsigręţti į tautosaką (S. Kymantaitė – Čiurlionienė).
Vaiţganto kūryboje pasikeitęs pasakotojo vaidmuo. Jis pasakoja trečiu asmeniu ir gerai nutuokia, kas dedasi personaţų mintyse. Pasakotojas ţvelgia iš šalies, vertina, numato pasikeitimus, įvyksiančius ateityje. Taip pat pasakotojas prisimena pavyzdţius iš biblijos, įpina tarptautinių ţodţių, lygina veikėjus su Europos literatūros personaţais.
KŪRYBA
Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo ţmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus. Pirmajai grupei atstovauja didţiausias Vaiţganto kūrinys - tautinio atgimimo epopėja „Pragiedruliai" (1918-1920, pataisytas leidimas 1923-1926), o antrajai - apysakos „Dėdės ir dėdienės" (1920-1921), „Nebylys" (1930), apsakymas „Išgama" (1929). Be abejo, suskirstymas į šias grupes yra sąlygiškas. Minėtuose kūriniuose Vaiţgantas sukūrė visą galeriją bendriniais tapusių veikėjų, įvaizdţių, be kurių neįsivaizduojama XX a. lietuvių tautinė savivoka: Mykoliukas, Severja, Napalys Šešiavilkis, Dzidorius Artojas, Saulius ir kt.
„Pragiedruliai“
Tas veikalas ne istorijai rašytas. Jis – konglomeratas. Pirmieji mano bandymai buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos „Diemančiukus“, kurių yra pilkame jų gyvenime. Vaiţganto „Pragiedrulius" sudarančios dvi dalys „Gondingos kraštas" ir „Vaduvų kraštas" susijusios su
svarbiausiais Lietuvos regionais - Ţemaitija ir Aukštaitija. Ţemaitiją rašytojas sieja su praktiškumu, ūkine paţanga, o Aukštaitiją - su „tautos dvasia", poezija, legendomis, mitais. Svarbiausi kūrinio veikėjai yra dvi šeimos – Prūsijos lietuviai Vidmantai ir aukštaičiai Šešiavilkiai, taip pat daktaras Gintautas (jo paveiksle galima atpaţinti idealizuotą Vincą Kudirką), kunigas Vizgirda (tai pačiam Vaiţgantui artimas veikėjas), nusigyvenę dvarininkai Sviestaičiai ir kelios dešimtys maţesnių.
PASAMPROTAUKIME
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė Apysaka „Dėdės ir dėdienės“
TRUMPAI:
Veiksmo vieta – rytų Aukštaitijos kaimas. Laikotarpis – 19 amţiaus vidurys.
Pagrindiniai veikėjai – Mykoliukas (menininko pasaulis), Rapolas ir Severija (praktiškasis pasaulis).
Skaitant kūrinį išaiškėja, kad pats apysakos pavadinimas byloja apie meilės ir šeimos kaip vertybių nebuvimą. Čia dėdėmis ir dėdienėmis vadinami ne tie ţmonės, pas kuriuos „uţvaţiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi‖, o savotiški neapmokami samdiniai, kurių kraujo ryšys nebeturi reikšmės, giminės, tarp kurių stojusi susvetimėjimo siena bendravimą nuţemina iki buitinio lygio. Būtent tokią padėtį kūrinyje uţima Mykoliukas – savo brolio namuose jis neturi nei sau mielos vietos, nei šeimyniškos šilumos.
PAPILDOMAI ŠEIMOS TEMA PASISKAITYKITE MOKYTOJOS O. BAUMILIENĖS PARENGTOJE MEDŢIAGOJE. Ţr. LITUANISTŲ AVILYS.
KLAUSIMAI SAVIKONTROLEI
1. Kodėl J. Lindė-Dobilas Vaiţganto „Pragiedrulius― pavadino „mūsų tautinio Renesanso pasaka―?
2. Kas, Vaiţganto supratimu, yra tikras lietuvis?
3. Kodėl Vaiţgantas, jūsų manymu, gynė romantinę lietuvių literatūrą?
RAŠINIŲ TEMOS
1. Ar nuolankumas gali būti laikomas dorybe? 2. Ar stiprių jausmų išgyvenimai keičia ţmogų?
3. Kas ţmogui, keičiančiam savo gyvenimą, teikia pasitikėjimo ir jėgos?
4. Kodėl XX amţiaus pradţios literatūros veikėjams nepavyksta įgyvendinti savo gyvenimo tikslų?
5. Meilės vertė XX amţiaus pradţios kūriniuose ŠALTINIAI
1. Autorių kolektyvas (vad. S. Ţukas). Literatūros vadovėlis XI kl. Mokinio knyga I d., Vilnius: Baltos lankos, 2011.
2. Lietuvių klasikinės literatūros antologija, internetinė prieiga: www.antologija.lt
3. Martišiūtė-Linartienė A. ir kt. Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. I dalis. Vilnius: LLTI, 2011
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė