saulės Kristaus
KŪRYBA TRUMPA
Vaizduojama tragiška ir skausminga XX am ţmogaus patirtis (karai, praradimai, tradicinių vertybių nuvertėjimas.)
Daugelis veikėjų pabėgėliai, išeiviai, kamuojami ilgesio ir nevilties.
Škėmos kūryboje priešingybe virsta tai, kuo didţiavosi moderni civilizacija: Protas – naivumu, Revoliucija – smurtu, Miestas – kankinančios vienatvės ir susvetimėjimo erdve.
Škėmos ţmogų persekioja likimo primesta kaltė, vidinis suskilimas, iš pasąmonės iškylantys instinktai, jam sunku uţpildyti vidinę tuštumą.
Katastrofiška tikrovė perteikiama fragmentiška forma. Dėl to nėra aiškią poziciją turinčio pasakotojo. Tai vadinama „sąmonės srauto― technika.
Kūryboje daug nuorodų į Bibliją, modernistinį meną, filosofiją bei literatūrą.
Pasaulėvoka, pabrėţianti ţmogaus egzistencinę vienatvę, nerimą, kančią, baimę, atramos ieškanti paties ţmogaus vertybiniame apsisprendime, yra būdinga egzistencialistinei filosofijai ir literatūrai.
Romanas „Balta drobulė“6
„Balta drobulė‖ – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus ţmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene ţymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys.
Moto svarba. Apie vaizduojamo ţmogaus išskirtinumą ir svarbiausias idėjas byloja net 3 moto. Pirmasis aforizmas- lyg nuoroda į tai, jog laimingas tik tas, kuris nieko netrokšta. Bepročiams artimi menininkai, kurie taip pat nevalingai, nesuinteresuotai gali atsiduoti groţiui, kaip ir pamišėliai savo kuriai nors idee fixe ( įkyriai minčiai). Antrajame – kinų filosofo ţodţiais nuvertinama išmintis ir graţbylystė, nes pasaulyje vis tiek nieko negalima paaiškinti iki galo. Trečiajame- ţmonių pasakojimu apie vargonininką rašytojui svarbu paliudyti mintį, kad menas realizuoja didţiausias ţmonių galias.
Temos ir problemos. Būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos sudaro romano problematiką. Garšva sprendţia amţinus, prakeiktus klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos
6
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė gyvenimo vertybės? Garšva vis iš naujo turi apsispręsti, pasirinkti. Atsakymų jis ieško filosofijoje ( daţniausiai remiasi 19 a. I pusės filosofu A. Šopenhaueriu) ir realybėje ( savo praeityje bei aplinkinių patirtyje).
Garšva kenčia ne tik dėl beprasmiško darbo – lietuvių kalba tebemąstantis personaţas išgyvena tam tikrą dvilypumą vien angliškai kalbančioje visuomenėje ir ironiškai save apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadorių. Be to, Garšva, kaip poetas, dar stipriau jaučia svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atţvilgiu. Garšva norėtų nusivilkti uniformą, išsivaduoti iš kauko būsenos ir būti tiesiog ţmogus, kūrybinė asmenybė, tęsti Maţvydo pradėtą darbą, tačiau jo laisvę negailestingai suvarţo būtinybė uţsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį keltuvininko darbą, emigrantas Garšva neturi.
Jautrus ir mąstantis ţmogus, o ypač menininkas, nereikalingas šiai visuomenei, trokštančiai pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio, – intelektas ir erudicija tik trukdo prisitaikyti prie gyvenimo standartų. Viešbučio patarnautojas turi būti „sąţiningas rato dantis‖, tačiau keltuvininkas Garšva sykiu yra ir poetas, kuris nuolat analizuoja stebimą aplinką ir savo siurrealistišką dvilypumą.
Romano pabaigoje likimas uţklumpa Garšvą tuo momentu, kai, regis, pildosi visos ţmogiškos ir kūrybinės jo svajonės. Tokia tragiška romano pabaiga yra susijusi su Škėmos samprata, kad XX – karų ir tremčių -amţiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir poetas, ieškantis tiesos, nepriimantis abejingos miesčioniškos egzistencijos, galiausiai pats save sunaikina. Tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis ţmogus gyvena niekingą gyvenimą.
Pabaigos skyriuje Garšvą aplanko tikroji ramybė, dvasia randa santykį su pasauliu, susidėsto gyvenimo skeveldros ir eilėraščio ţodţiai. Pasikeičia personaţo poţiūris į kūrybos paskirtį, jis atsisako pretenzijų būti originaliam ir vos ne manija virtusio noro palikti savo pėdsaką amţinybėje. Skausmingoje kelionėje į save Garšva supranta, kad gyventi reikia „čia‖ ir „dabar‖, neuţmirštant, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą, o ţmogus nėra savo likimo šeimininkas. Tačiau ši „vienin- telė, apčiuopiama tiesa‖ paaiškėja per vėlai, psichika nebeatlaiko nuolatinės įtampos, pernelyg stiprus prisirišimas prie savo kančių ar kūrybinių troškimų veda į praţūtį.
Antanas Škėma – vienas skausmingiausių XX a. lietuvių menininkų. Ne vienam skaitytojui ir kritikui jis atrodė pernelyg nihilistiškas, šokiruojantis, be reikalo perţengiantis gero skonio ribas, demonstruojantis erudiciją. Tačiau jo kūryba – neabejotinai viena talentingiausių XX a. vidurio lietuvių istorinės, kultūrinės ir egzistencinės patirties išraiškų. Įsigilinus patraukia jos tragiškais vaizdais perteiktas humanizmas, aistringas būties tikrumos, patikimų vertybių ieškojimas pusiausvyrą praradusioje visatoje. Šiais bruoţais Škėma pritampa prie didţiųjų XX a. modernizmo rašytojų, tokių kaip Kafka, Dţoisas, Kamiu; gali būti atrama ir gaire skeptiško ir kritiško dabarties ţmogaus dvasiniams ieškojimams.
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
KLAUSIMAI SAVIKONTROLEI
1. Apibūdinkite Garšvą kaip menininką, liftininką, emigrantą. 2. Apibūdinkite Garšvos santykį su lietuvybe
RAŠINIŲ TEMOS
1. Emigracija – prapultis ar išsigelbėjimas? 2. Emigruoti – prarasti save?
3. Ar kūryba dovanoja tik dţiaugsmą? 4. Meninko drama romane „Balta drobulė― ŠALTINIAI
1. Autorių kolektyvas (vad. S. Ţukas). Literatūros vadovėlis XII kl. Mokinio knyga I d., Vilnius: Baltos lankos, 2011.
2. Lietuvių klasikinės literatūros antologija, internetinė prieiga: www.antologija.lt 3. Mačianskaitė L. Antanas Škėma.Vilnius: Šviesa,2003.
4. Martišiūtė-Linartienė A. ir kt. Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 12 klasei. I dalis. Vilnius: LLTI, 2011
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė TESTAS
1. Pagal kūrinių tematiką A. Škėma
ekspresionistas
egzitencialistas
siurrealistas
2. Svarbiausia egzistencinės krypties literatūros problema
paaiškinti ţmogaus vietą pasaulyje
paaiškinti ţmogaus jausmų gamą
paaiškinti pasaulio dėsnių painumą
3. Kaip, pasak A. Škėmos, baudţiami šiuolaikiniai sizifai?
nepakeliamomis fizinėmis bausmėmis
valstybiniai kalėjimais
suvokimu, kad gyvenimas neturi prasmės
tremtimi ir emigracija
4. Kuo labiausia nenori būti A. Garšva
poetu
liftininku
sraigteliu
kauku 5. Kieno simboliu „Balta drobulė“ tampa šinšilai?
šeimyniškumo
naivumo
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
6. Kodėl A. Garšva lygina save su Kristumi?
Abu kūrėjai
Abu ţodţio meistrai
Abu nesuprasti pasaulio
Abu įrašyti į pasaulio istoriją 7. Kurio kūrinio tema: „Išeivio kūrėjo, išgyvenusio vertybių krizę ir neprigijusio svetimoje
žemėje, tragedija.“ „Pabudimas―
„Šventoji Inga― „Balta drobulė―
8. Ar tiesa, kad romano pabaigoje A. Garšva jaučiasi supratęs save ir sudėstęs pamirštus gyvenimo gabalus. Tikrumas yra svarbiausia ir paskutinė A. Garšvos vertybė. Prieš išprotėjimą jį aplanko tikroji ramybė, randa santykį su pasauliu.
Taip Ne
9. Ar tai tiesa? Nepaisant liūdnos pabaigos „Balta drobulė“ nėra neviltį skleidžianti knyga. Skausmingoje kelionėje į save pamažu paaiškėja „vienintelė apčiuopama tiesa“: gyventi reikia čia ir dabar, neužmirštant, kad gyvenimas duotas tik kartą. Pernelyg stiprus prisirišimas prie savo kančių ar kūrybinių troškimų gali atvesti į pražūtį, o gyvenimo meilė ir mokėjimas džiaugtis akimirkų žėrėjimu atveria tikrąją išmintį, be kurios neįmanoma nei meninė kūryba, nei paprasta žmogiška laimė.
Taip Ne 10. Ar A. Garšvai emigracija - išsigelbėjimas?
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
(1930-2011)
Gimė 1930 m. kovo 10 d. Vaţatkiemyje (Prienų raj.). Mokėsi Alksniakiemio pradţios mokykloje, vėliau Prienų „Ţiburio― gimnazijoje.
1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas.
Dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959–1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradţioje buvo Sąjūdţio iniciatyvinės grupės narys.
Ţmona – Genovaitė, dukros: Ramunė ir Jurga.
J. Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.).
Jis yra Didţiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagraţinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum― narys, korespondentas (Kas yra kas Lietuvoje. Vilnius, 2009).
Mirė 2011 vasario 16 dieną.