Gimė. 1973 m. Molėtuose .
Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas.
Dirbo Respublikos šeštadienio priedo vyrams Julius redaktoriumi.
Vėliau bendradarbiavo Lietuvos televizijos laidose Kultūros spąstai ir Kūrybos metas. Bendradarbiauja su didţiausiu Lenkijos dienraščiu Gazeta Wyborcza, kur rašo įvairios tematikos esė.
1996 m. Rašytojų sąjungos leidykloje išleido novelių rinkinį „Kam vaikų―.
1998 m. – romaną „Istorija nuo debesies―. 2001 m. romanas išleistas Lenkijos Czarne leidykloje. Novelių yra išversta į lenkų, vokiečių, slovėnų, prancūzų, rusų, baltarusių kalbas.
1998 m. debiutavo kaip dramaturgas. Pjesė „Kaimynas― laimėjo Naujosios dramos konkursą ir 2000-aisiais buvo pastatyta Vilniaus jaunimo teatre bei Čikagos Ţaltvykslės JAV lietuvių teatre.
2001 m. liepos mėnesį pjesės skaitymas įvyko Avinjono teatro festivalyje. 2001 metais parašė trečiąją, baigiamąją trilogijos, kuriai priklauso ir dvi ankstesnės pjesės, dalį – pjesę Malыš. Ji eskizo pavidalu buvo paties autoriaus reţisuota ir parodyta 2001 m. Naujosios dramos akcijos festivalyje. 2002 m. kovo mėnesį įvyko šio spektaklio premjera Oskaro Koršunovo teatre. Pjesė išversta į lenkų kalbą ir publikuota Lenkijos kultūrinėje periodikoje.
Studijoje A PROPOS reţisavo du dokumentinius filmus: Einu (1999) – apie rašytoją Vincą Mykolaitį - Putiną bei Punsko novelės (2000) - apie Lenkijos lietuvius.
2002 metais išleido provokuojantį romaną „Ţali“ apie tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį - partizaninį karą prieš rusų okupaciją.
PAŢIŪRĖKIME, PAKLAUSYKIME
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
MARIUS IVAŠKEVIČIUS KONTEKSTAS.
IŠTRAUKA IŠ INTERVIU SU RAŠYTOJU
. Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
...Bet asmeniškai man būtų gaila, jei visa mūsų istorija, kultūra nugrimstų į nebūtį. Ir apie tai reikia kalbėti paprastai, dalykiškai, o ne šūkiais.
Būti ar nebūti – tas paprastas Hamleto klausimas šiandien yra labai realiai mums iškilęs.
Ir reikia ramiai jį apmąstyti, išdiskutuoti ir apsispręsti. Jei neįmanoma išsaugoti visko, galbūt reikia kaţką aukoti.
Pjesė-utopija "Madagaskaras" iš naujo "atranda" garsią prieškario Lietuvos asmenybę - geografą, keliautoją, geopolitiką Kazį Pakštą. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti valstybę į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten "atsarginę" tėvynę.
KŪRYBA
Pjesė „Madagaskaras“
M . Ivaškevičiaus pjesė, pasak vertintojų, išsiskiria intriguojančiu siuţetu, išmoningomis situacijomis, kuriose dalyvauja ne tik K. Pakšto, bet ir Salomėjos Nėries, Oskaro Milašiaus, kitų to meto veikėjų prototipai, taip pat meistriškai parašytais dialogais XX amţiaus pirmosios pusės lietuvių kalba.
LAIKAS
"Madagaskaro" veiksmas vyksta 1912-1926 metų Lietuvoje. Čia sukasi idėjų karuselė. Naujieji Lietuvos inteligentai sprendţia, ką veikti su nauja valstybe, kokia kryptimi ją pasukti.
IDĖJA
"Autoironiškai pristatoma Lietuva, mūsų pačių poţiūris į save ir pasaulį kaip fenomeną. ĮVYKIŲ PAGRĮSTUMAS
Pats pjesės pavadinimas nieko bendra neturi su istoriniu Kazio Pakšto asmeniu bei jo idėjomis. Lietuvos perkėlimo į Madagaskarą idėją puoselėjo rašytojas Vincas Pietaris.
Pakštas planinę lietuvių emigraciją siejo su kitais kraštais ir su kitomis istorinėmis sąlygomis. VEIKĖJAI
K. Pakštas. Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio ţmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių ir visuomeninių idėjų, tiek drąsių projektų ir uţmojų. Geografas,
195
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas (1893-1960) vadintas "propagandos ministeriu be ministerio rango", "laisvos Europos ţygiuotoju", ,,tautos šaukliu", "tautiniu apaštalu", "lietuvių Ciceronu", lygintas su J.A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu.
Jau 1928 m. profesorius konstatavo: "Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų tiek išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkelėj… Lietuvą reiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai. Dvi slaviškos tautos veržiasi prie Baltijos tiesiog per mūsų galvas, o gausūs ir galingi germanai per amžius stengiasi ir stengsis išsilaikyti Baltijos pietrytinėje pakrantėje".
DRAMOJE Pokštui paţįstamas provincialumas, jis mano, kad nemokėdami mąstyti ţmonės leisis valdomi tarsi marionetės.( „Tik gili sėbrystė su kokybiškom knygom išaria razumo vagą mūsų smegenyse. O rašto nepaţinimas tai ariamo jaučio suvalgymas.―)
Vvizija perkelti Lietuvą į Madagaskarą tiesiog uţvaldţiusi Pokštą, norėjusį savo kraštui tik gero. ,,...Atsisukit veidu į jūrą. Pakelkit akis nuo žemės. [...] Veidu į jūrą, ne profiliu".
Jūra suteikia laisvę, išvaduoja iš bet kokių gniauţtų, įsupa į nesibaigiančią, banguojančią pasaką.Jūra nėra provinciali, ji yra sau, dėl savęs, taip pat ji atveria ţmogui naujas erdves. Kas gali būti nuostabiau uţ tobulą paprastumą. Jūra gyvenimo pilnatvės, taip pat ir mirties, ano pasaulio simbolis. Prie to, ką davė ţmogui prigimtis, buvimas greta jūros prideda antra tiek.
Todėl nenuostabu, kad gyvenimas prie jūros suteikia ţmonėms tam tikro polėkio, ragina nesustoti, tobulėti, svajoti.
KITI VEIKĖJAI
Nevisavertiškumo kompleksai kamuoja visus šio kaimo gyventojus vieni kenčia dėl nesupratimo, neţinojimo, kiti dėl fizinių trūkumų: Pokštas, taip pat ir Salė su Mile, į jūrą ţvelgia kaip į išgelbėtoją, išlaisvintoją. Jūra tokia begalinė, amţina...
Gerbutavičius, Steponas ir Stasys, Oskaras ir Salė, kurių prototipų ryšiai su istoriniu Pakštu buvo beveik nuliniai. Bendra tarp jų gal tik tai, kad visi jie buvo savotiški idealistai ir su savo idėjomis siekė tapti pasaulio piliečiais: Stasys ir Steponas tiesė oro kelią per vandenyną, Salė verţėsi į Rytus, o Pokštas degė mintimi sukurti antrąją Lietuvą.
Visi, pasak autoriaus, norėjo "perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta". Bet labiausiai visus suartina pjesės autorius, parodydamas juos kaip komiškus utopistus, kuriuos kaţkokia nematoma jėga nuolat tampo tarp Kauno, Paryţiaus, Maskvos ir Madagaskaro ir verčia pasaulyje gyventi lyg kokiame košmare neturint aiškios vietos.
PROVINCIALUMO TEMA
Provincialumas pradeda triumfuoti tada, kai ţmonių mintis ir gyvenimą uţvaldo utopijos, vizijos. Utopinė idėja perkelti tėvynę į Madagaskarą tai paslėptos, neaiškios gyvenimo svajonės
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė APIBENDRINIMAS.
M. Ivaškevičius teigia, kad stereotipinis gigantomaniškas maţos tautos mąstymas išnyks ir teisingas kelias pasirodys tik veidu, ne profiliu ţvelgiant į jūrą mąstant laisvai ir tvirtai, protingai ir savarankiškai.
Kritinis poţiūris į lietuvių kultūrą ir istoriją yra būdas gydyti tautą nuo perdėto savęs garbinimo ar niekinimo.Emigracijos ir savo tapatybės ieškojimo temos vienija pjesės veikėjus su XXI amţiaus lietuviais.
KLAUSIMAI SAVIKONTROLEI
1. M. Ivaškevičius vadinamas mitų perkūrėju ir atnaujintoju. Kokius mitus ir kokias tautos kultūros idėjas atpaţįstate „Madagaskare―?
2. Koks Lietuvos istorijos paveikslas kuriamas M. Ivaškevičiaus dramoje? 3. Trumpai apibūdinkite pagrinfinius dramos veikėjus.
RAŠINIŲ TEMOS
1. Ką reiškia būti patriotiškam? 2. Lietuviškos tapatybės paieškos
3. Ar svarbu suvokti savo tautinę taptybę?
ŠALTINIAI
1. Autorių kolektyvas (vad. S. Ţukas). Literatūros vadovėlis XII kl. Mokinio knyga II d., Vilnius: Baltos lankos, 2011.
2. Lietuvių klasikinės literatūros antologija, internetinė prieiga: www.antologija.lt
3. Martišiūtė-Linartienė A. ir kt. Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 12 klasei. II dalis. Vilnius: LLTI, 2011
197
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
M. IVAŠKEVIČIUS