Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
ČESLOVAS MILOŠAS
(1911-2004)
Gimė 1911 Šateniuose.1921–1937 m. Č. Milošas gyveno Vilniuje. Čia baigęs Ţygimanto Augusto gimnaziją, iki 1934 m. mokslus tęsė Stepono Batoro universiteto Teisės ir visuomenės mokslų fakultete.
Studijų metais Č. Milošas lankėsi Paryţiuje, susitiko su savo tolimu giminaičiu Oskaru Vladislovu Milašiumi, prancūzų poetu, tuometinės Lietuvos valstybės garbės konsulu.
Antrąjį Pasaulinį karą praleidţia Varšuvoje.
1945 m. Lenkijos diplomatinėje tarnyboje Niujorke prasidėjo Č. Milošo diplomatinė karjera. Paskirtas Lenkijos kultūros atašė Vašingtone.
1950 metais Č. Milošas tapo pirmuoju Lenkijos ambasados Paryţiuje sekretoriumi, tačiau jau po metų, 1951m., Č. Milošas nutraukė visus ryšius su sovietų okupuotos Lenkijos vyriausybe ir pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje.
1953m. apdovanotas Europos literatūros premija „Prix Littéraire Européen―. 1961 m. tapo Berklio universiteto slavų ir literatūros katedros profesoriumi.
2004 metais mirė Lenkijoje, kur ir buvo palaidotas greta garbingiausių Lenkijos ţmonių Krokuvos panteone, vienuolyne prie Šv. Mykolo baţnyčios, vadinamojoje Skalkoje.
KŪRINIAI
1936 m. eilėraščių rinkinys „Trys ţiemos ― 1953 m. eseistinė knyga „Pavergtas protas― 1955 m. - autobiografinis romanas „Isos slėnis― 1959 m. - „Gimtoji Europa―
1969 m. – Lenkų literatūros istorija 1977 m. – „Ulro ţemė― 1992 – „Tėvynės ieškojimas― 1998, 2001 „Abėcėlė―
PAŢIŪRĖKIME, PAKLAUSYKIME
http://www.upc.smm.lt/_inc/player.php?v=/ugdymas/vidurinis/rekomendacijos/failai/milosz/CMA_1is6.m p4Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
ČESLOVAS MILOŠAS KONTEKSTAS.
Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra ţmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį. Mano šeima jau
šešioliktame amţiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Súomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje – angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvõs gamtovaizdţiai, o gal ir jos dvasios niekada manęs neapleido. Gera nuo vaikystės girdėti lotyniškos liturgijos ţodţius, versti mokykloje Ovidijų, mokytis katalikų dogmatikos ir apologetikos. Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų baţnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruoţais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdţia. Nobelio premijos laureato paskaita Švedijos karališkoje mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodţio 10 d.
KŪRYBA
Savo kūryboje gynė kultūringo, laisvę ir tiesą branginančio ţmogaus orumą.
Poezijoje svarbi katastrofiška ateities nuojauta, išreikšta niūriais peizaţais ir simbolinėmis vizijomis.
Apmąstomos egzistencinės ţmogaus problemos. Svarbios istorijos ir kintančio laiko temos. Svarbūs Vilniaus miesto motyvai.
Kūryboje svarbūs gimtojo krašto vaizdai (ypač „Isos slėnis―) Emigruoti
Sapnuos sugrįţta svetur praleisti metai. Ir tik tuomet suvokiu, kiek kentėjau. Mūsų gyvenimas lieka uţ durų,
Arba uţ švieţio mūro, šitaip elgiasi bitės, vašku uţlipindamos paţeistas vietas.
Kas pajėgtų gyventi, atminty išsaugodamas visus mūsų didţių ambicijų paţeminimus ir atlaidţius ţvilgsnius į vargetą,
kuris įsivaizduoja, kad ir čia, nelyg namuose, yra kaţko vertas? Jeigu stočiau prieš jaunimo auditoriją,
nė ţodţiu neuţsiminčiau apie sėkmę. Kuri, be jokios abejonės, būna ir yra karti. Vertė Eugenijus Ališanka
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
PASAMPROTAUKIME
Tai eilėraštis iš paskutinio poezijos rinkinio, pasirodţiusio Milošui esant gyvam. Kokia kitos erdvės samprata išryškėja šiame eilėraštyje ir kaip su ja susijęs eilėraščio pavadinimas?
„Ţirkininko fleita“
Gal ir blogai, kad irsta
Pats pareigos tėvynei supratimas? (...)
Nedidelis kraštas, gyvenamas maţų ţmonių, Staiga iškilo imperijos per atstumą
Valdomoje provincijoje.
Gal vis dėlto neklydo Ţanas Ţakas Russeau, Kai patarė: prieš išlaisvindamas vergus, Pirmiau reikia juos išlavinti ir apšviesti. Kad nevirstų banda paskui ėdalą sekančių Snukučių, prie kurių prisiartina
Ţiurkininkas su savo fleita Ir vedasi jus, kur panorėjęs. PASVARSTYKIME
Kaip šio eilėraščio mintis susijusi su vokiečių legenda apie ţiurkininką?
Ar pritariate Ţ.Ţ. Ruso minčiai, kad negalima laisvės suteikti neišsilavinusiems ir nesamprotaujantiems ţmonėms? Nuomonę argumentuokite.
Koks pavojus, remiantis šiuo eilėraščiu, gali grėsti Lietuvai? Kodėl? ROMANAS „Isos slėnis“
Įvairiausios Galios stebėjo Tomą saulėkaitoj ar tarp ţalumynų ir vertino jį pagal tai, ką jos pačios geriausiai išmanė. Tos iš jų, kurioms leista nepaisyti laiko ribų, melancholiškai lingavo permatomas galvas, nes gebėjo suvokti pasekmes tos ekstazės, kurią jis išgyveno. Šioms Galioms gerai ţinomi, pavyzdţiui, kompozitorių kūriniai, bandantys išreikšti laimės jausmą, tačiau šios pastangos atrodo apgailėtinos, kai priklaupi prie vaiko lovos, vaiko, kuris nubunda vasaros rytą, o uţ lango girdėti volungių švilpesys, kvarkimų, kudakavimų ir girgsėjimų choras, ataidintisiš kiemo, – visi balsai, nutvieksti šviesos, kuri niekada neišblės. Laimė yra ir lytėjimas, – basomis kojomis Tomas perbėgdavo nuo glotnių grindų lentelių ant šaltos akmeninės koridoriaus aslos ir apvalių takelio akmenėlių, nuo kurių baigia nudţiūti rasa. Ir, – šitai verta įsidėmėti, – jis buvo vienišas vaikas karalystėje, kuri keisdavosi taip, kaip jis panorėdavo. Kipšai, pastebėję atbėgantį jį, greitai susigūţdavo ir sulandţiodavo po lapais – it išgąsdintos vištos, kurios tiesia kaklus ir varto savo kvailas akis.
PAMĄSTYKIME
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
KLAUSIMAI SAVIKONTROLEI
1. Kuo Č. Milošo likimas primena A. Mickevičiaus likimą?
2. Kokias aspektais galime lyginti Č. Milošo romaną „Isos slėnis― ir Šatrijos Raganos „Sename dvare―?
3. Kas galime laikyti Č. Milošo dvasios namais? RAŠINIŲ TEMOS
1. Ką Č. Milošui reiškė būti lietuviu? 2. Ką dabar reiškia būti lietuviu? 4.
ŠALTINIAI
1. Autorių kolektyvas (vad. S. Ţukas). Literatūros vadovėlis XII kl. Mokinio knyga II d., Vilnius: Baltos lankos, 2011.
2. Lietuvių klasikinės literatūros antologija, internetinė prieiga: www.antologija.lt
3. Martišiūtė-Linartienė A. ir kt. Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. II dalis. Vilnius: LLTI, 2011
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
Č. MILOŠAS TESTAS