Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė
JURGIS SAVICKIS
(1890-1952)
Gimė 1890m. geguţės 2d. Pagausančio dvare, Ariogalos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Mokėsi Ariogalos pradinėje mokykloje, Kauno gimnazijoje.
1911-1914m. studijavo teisę Maskvos universitete. Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijoje, dirbo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti.
1915m. J.Savickis išvyko į Daniją, rūpinosi karo belaisviais Vokietijoje. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jis buvo paskirtas oficialiu Lietuvos atstovu Danijoje, o nuo 1922m. - Norvegijoje. Panaikinus atstovybę Kopenhagoje, J.Savickis dirbo diplomatinį darbą Suomijoje iki 1927m.
1927 - 1930m. tarnavo Uţsienio reikalų ministerijoje, 1928-1929m. buvo Kauno Valstybės teatro direktoriumi. 1930-1937m. J.Savickis vėl grįţo į diplomatinę tarnybą Skandinavijoje. 1937m. buvo perkeltas į Rygą, 1938m. paskirtas nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu prie Tautų Sąjungos Ţenevoje.
1940m. iš šio posto buvo atleistas, grįţo į Kauną tikėdamasis naujo paskyrimo. Jo negavęs, J.Savickis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Roquebrune vietovėje.
Mirė 1952m. gruodţio 22d. Hermitage, prie Monte Carlo, palaidotas Roquebruno kapinėse.
DARBAI
Tikrasis J.Savickio literatūrinis debiutas buvo apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“ pasirodę 1922m. 1928m. išėjo apsakymai „Ties aukštu sostu“, vėliau pasirodė kelionės įspūdţių knygos. Antras pakilimas groţinėje literatūroje - apsakymai „Raudoni batukai“ (1951), romanas „Šventoji Lietuva“ (1952), taip pat periodikoje spausdinti apsakymai.
http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=FB1F70628A8111DF8C6E746164617373&inlang uage=lt&pathId=132
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė KONTEKSTAS.
J. Savickis – Vakarų kultūros ţmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (daile, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos uţsienio reikalų ministerijoje,kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis.J. Savickio vardas daţnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę savo originalumu. Tačiau J. Savickio kūryba netelpa tik eksperimentinio meno rėmuose, nors daugelis kritikų randa jo kūryboje ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo teatro bruoţų. Pirmas J. Savickio novelių rinkinys ,,Šventadienio sonetai‖, išėjęs 1922 m., savo modernumu gerokai pralenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje buvo atsisakyta vaizduoti senąjį (etnografinį) Lietuvos kaimą, nebuvo pabrėţiamas veikėjų lietuviškumas, buvo lauţomi tradicinio (epinio arba lyrinio ) pasakojimo kanonai.
KŪRYBA
PERSKAITYKITE KŪRYBOS APŢVALGĄ, PLAČIAU PAKOMENTUOKITE (remdamiesi skaitytais apsakymais) PARYŠKINTAS MINTIS.
Kituose apsakymų rinkiniuose (,,Ties aukštu sostu‖, 1928, ,,Raudoni batukai‖, 1951 ) rašytojas liko ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, J. Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu poţiūriu, peizaţai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų ţaismui, ypač šviesos efektui, tačiau, anot A. Nykos Niliūno, ,,viskas čia tebekvepia švieţiais daţais, bet ne gamta‖. Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
J. Savickis pirmasis lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, o rodoma viskas – ir kas graţu, ir kas bjauru. Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus kūriniuose. J. Savickio ţmogus gali ir praţūti, ir realizuoti save- viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties.
Novelių veikėjai- laisvi ţmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, paskatinti aistros ar nesuvaldyto instinkto. Veikėjų charakteristikose ryškus erotinis pradas ..Jų poelgiai daţnai nuvilia arba stebina skaitytoją, nes yra ,,netipiški‖, netikėti.
Kitoks to meto literatūroje yra ir J. Savickio pasakojimas. Jo pasakotojas, išlaikydamas atstumą, stebi, kaip veikėjas jaučiasi atsidūręs neįprastoje (arba gerai paţįstamose) aplinkybėse, kaip reaguoja į aplinką, ką mąsto. Pasakotojas daţnai šaiposi iš kilnių ţmogaus norų ir jo prigimties netobulumo, nelauktų poelgių, tačiau nesmerkia, nemoralizuoja.
Daţnai pasakotojas išreiškia rašytojo vertybines nuostatas. J. Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje – tik veidmainystė, visos vertybės galų gale pasirodo apsimestinės. Ţmonės svetimi vienas kitam, ţiaurūs ir egoistiški. Šiame pasaulyje uţ gerą daţnai atsimokama blogu. Pasakotojas skeptiškai vertina paviršutinišką tikėjimo suvokimą, Dievas
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė yra netekęs transcendentiškumo. Mirtis nesiejama su tragizmu, neskatina apmąstyti ţmogaus būties.
Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės, arlekinai – nuolatiniai J. Savickio prozos įvaizdţiai (perimti iš ekspresionizmo dailės ir lyrikos). Šiame gyvenimo spektaklyje ţmogus negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl daţnai pats ţiūri į jį su ironija, kaip į pašalinę komediją. Taigi J. Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Novelių veikėjai daţnai kalba, elgiasi ir gyvena ,,stilingai‖. Įtaką jiems daro ne tradicijos, o tam tikra kultūra arba pseudokultūra. Nė vienam veikėjui nebūdingas ypatingas individualumas. Stipriausias J. Savickio novelių impulsas yra vyro ir moters santykiai. Flirtuojanti moteris ir
viliojamas vyras yra pagrindiniai veikėjų tipai, pasakotojo pristatomi labai skirtingai. Vyras visuomet apibūdinamas trumpai nusakant jo amţių, socialinį statusą; pasakotojas įţvalgesnis vyro psichikai, jo mintys daţniau girdimos skaitytojui.Moterys J. Savickio novelėse tarsi netikros: jos visuomet vertinamos iš vyriškų pozicijų ir yra didţiausios ironijos objektas. Moteris priklauso materialiajai pasaulio plotmei, jos materialumų liudija akcentuojamas kūniškumas.
KLAUSIMAI SAVIKONTROLEI
1. Nurodykite J. Savickio kūrybos temas.
2. Kuo J. Savickio novelės panašios į kino filmą?
3. Ar tiesa, kad J. Savickis gyvenimą vaizduoja kaip teatrą? RAŠINIŲ TEMOS
1. Ar dora prisidengti kauke?
2. Ar tikrai ţmogus yra savo laimės kalvis? 3. Ar ironija – silpnųjų ginklas?
ŠALTINIAI
1. Autorių kolektyvas (vad. S. Ţukas). Literatūros vadovėlis XI kl. Mokinio knyga II d., Vilnius: Baltos lankos, 2011.
2. Lietuvių klasikinės literatūros antologija, internetinė prieiga: www.antologija.lt
3. Martišiūtė-Linartienė A. ir kt. Lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatija 11 klasei. I dalis. Vilnius: LLTI, 2011
Metodinę priemonę parengė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Adelė Žeimytė TESTAS